Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KLAIPĖDOS KRAŠTO ĮSIJUNGIMAS Į LIETUVOS RESPUBLIKĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. ŠAPOKA   

Mažosios ir Didžiosios Lietuvos ryšiai yra amžini. Tai yra vieno tautinio organizmo dalys, perskirtos politinių aplinkybių ir ilgai gyvenusios skirtingose sąlygose. Kraštas, kuris šiandieną vadinamas Didžiąja Lietuva, dar priešistoriniais laikais sukūrė savo valstybę, kuri 14—15 a. išaugo į milžinišką rytų Europos imperiją. Tikroji Lietuva šitoje milžiniškoje valstybėje sudarė jos branduolį. Tuo tarpu Mažoji Lietuva 13 a. pabaigoje pateko Vokiečių Riterių Ordino valdžion ir sudarė jo valstybės šiaurės rytiną dalį. Vėliau ji buvo Prūsų kunigaikštijos ir Prūsų karalijos pakraštinė sritis.

Vokiečių Ordinas čia nelengvai įsitvirtino. Kraštas priešinosi labai atkakliai, o pagalbos jis ne kartą sulaukdavo iš Lietuvos valstybės. Ir vėliau didieji Lietuvos kunigaikščiai ne kartą yra reiškę pretenzijų į visą Ordino nukariautą kraštą arba nors į rytinę jo dalį — Mažąją Lietuvą. Štai pvz. 1358 m., kai imperatorius Karolis IV pasiūlė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Algirdui krikštytis ir aprikštyti kraštą, šis pastatė sąlygą, kad Vokiečių Ordinas iš Prūsijos išsikeltų į pietų Rusiją ir imtųsi ginti krikščioniškąją Europą nuo totorių ir kad prie Lietuvos butų prijungta Ordino valstybės šiaurės rytinė dalis iki Alnos upės ir Kuršių marių, t. y. kaip tik Mažoji Lietuva.

1413 m., ginčo dėl Žemaičių sienos metu, kai imperatoriaus Zigmanto atstovas pripažino, kad. Klaipėda ir Veliuona gulį Žemaičių krašte, o Ordinas tai norėjo ginčyti, vieno pasikalbėjimo metu didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas Ordino maršalkai pareiškė: „Prūsai yra taip pat mano tėvų žemė ir aš jų reikalausiu iki pat Osos“. Viename to paties meto Ordino agento pranešime yra sakoma, jog vadai Vytauto kariams aiškiną, kad kunigaikštis netrukus trauksiąs prieš Ordiną. Pirmiausia jis pulsiąs Ragainę, o paskum Karaliaučių, nes tos žemės kadaise priklausiusios Lietuvai. Bajorai tam agentui pasakę: „Mūsų kunigaikštis turi atsiimti Karaliaučių, nes tai jo tėvonija“.

Politinių santykių raida nulėmė, kad vėlesniais laikais Mažosios Lietuvos sujungimo su visu lietuviškuoju masyvu klausimas ilgai nebebuvo keliamas. Jis buvo iškeltas jau nebe dinastijos teisių pagrindu, bet politiškai sąmoningų ir apsisprendusių pačių krašto gyventojų valia ir atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės, natūraliai siekusios sujungti į vieną politinį organizmą visas tautos dalis.

Iki 19 a. pabaigos Mažosios Lietuvos politinio klausimo nebuvo. Lietuviai ten vedė kovą tik dėl savo tautinės kultūros, ypač kalbos, išlaikymo. Ir iš viso lietuvių klausimas nebuvo labai aštru tol, kol bismarkinis reichas nepradėjo plačiai užmotos vokietinimo politikos. Lietuvių valstiečių masė buvo konservatyvi, — klusni valdžiai ir ištikima karaliui. Tačiau lietuvių kalbos visiškas pašalinimas iš mokyklų ir viešojo gyvenimo ir ją išjudino. Tiesa, ji dar ilgai nesusigaudo padėtyje, tiki savojo karaliaus tėviškąja globa ir tikisi apginsianti savo kalbą peticijomis. Tačiau kai peticijomis nusiviliama, kai jos neduoda beveik jokių vaisių, lietuviškasis sąjūdis palengva ima įgauti ir politinio atspalvio. Gana gausioje vietos periodikoje 1878 m. atsiranda laikraštis, kuris jau aiškiai akcentuoja bendrumą su Didžiąja Lietuva. Tuo pat metu kuriasi įvairios tautinės lietuvių organizacijos. Iš jų reikšmingiausia ir simptomiškiausia be abejo buvo 1885 m. Tilžėje įkurta „Birutės“ draugija. Tai buvo antitezė vokiečių mokslininkų įkurtajai „Litauische literarische Gesellschaft“. Kai šioji savo uždaviniu statėsi išnykimui pasmerktos lietuvių tautos kultūrinio palikimo dokumentaciją, jo išsaugojimą mokslui, „Birutė“ savo uždaviniu pasistatė lietuvybės stiprinimą ir tautinės sąmonės kėlimą.


Ilgainiui tautinis Mažosios Lietuvos sąjūdis davė ir apčiuopiamų rezultatų. 1898 m. lietuviai jau sugebėjo pasiųsti savo pirmąjį atstovą į Vokietijos reichstagą, o 1903 m. ir į Prūsų karalystės parlamentą. 1813 m. į karalystės parlamentą lietuviams pasisekė pravesti jau du atstovu. Tiesa, jie ten ne kažin ką galėjo padaryti, tačiau jau pats jų išrinkimo faktas rodo lietuviškosios visuomenės stiprėjimą, tautinės sąmonės augimą.

Vokietijai pralaimėjus I Pasaulinį Karą, ir joje pasireiškė revoliuciniai sąjūdžiai. 1918 m. lapkričio 11 d. buvo įkurta ir „Prūsų Lietuvių Susivienijimo Tautos Taryba“, kuri toliau vadovavo visam politiniam lietuvių judėjimui. 1919 m. balandžio m. 25 d. Tilžėje sušauktas visuotinas organizacijos suvažiavimas nustatė veiklos pagrindus ir organizacinę schemą. „Atsirado lietuviškųjų klubų tinklas, bent du nauji laikraščiai, eilė jaunimo organizacijų, o Klaipėdoje „Lietuvių Biuras“ informacijos reikalams ir „Lietuvių Susivienijimas“ tautiniams reikalams ginti.

Tuo metu vykstančioje taikos konferencijoje Versaly visų Rytprūsių ir Klaipėdos krašto klausimą iškėlė Lenkai, remiami Prancūzų, o taip pat Lietuvos delegacija, kuri. nors neįsileista į konferencija, bet veikė memorandumais, asmeniškais ryšiais ir per spaudą. Prancūzų remiami, Lenkai reikalavo sau vakarinių Prūsų, iš Karaliaučiaus srities sudaryti nepriklausomą valstybėlę Tautų Sąjungos protektorate arba autonominį vienetą Lenkijos ribose, o šiaurės Rytprūsių dalį, gyvenamą lietuvių, prijungti prie Lietuvos, jei ši sutiks, sueiti unijon su Lenkija. Lietuvos delegacija reikalavo Lietuvai priskirti be jokių sąlygų Lenkijos atžvilgiu visas lietuviškąsias sritis — iki Labguvos. Įsruties, Gumbinės. Darkiemio ir Geldupės apskričių imamai.

Prūsų Lietuvių Tautos Taryba 1919 m. balandžio 8 d. raštu konferencijos pirmininkui clemanceau pareiškė tokį patį reikalavimą. Tačiau konferencija dar nepripažintos de jure Lietuvos atžvilgių laikėsi rezervuotai ir jos reikalavimų nepaisė. Ji atSikyrė nuo Vokietijos tik dešinėje Nemuno pusėje buvusią Rytprūsių dalį — Klaipėdos kraštą. Betgi jo sujungimo su Lietuva tuo tarpu taip pat nesiryžo deklaruoti. Lenkijos pastangomis Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos klausimas, buvo paliktas kaip presijos priemonė Lietuvai įtraukti Lenkijos įtakon. Tuo būdu taikos sutarties projekto 99§ skelbė, kad Vokietija Klaipėdos krašto išsižada ir sutiks su santarvininkų sprendimu dėl jo ateities likimo.

Vokietijai svarstant ir redaguojant pastabas dėl sutarties projekto, žinoma, buvo reikšta nepasitenkinimo ir dėl Klaipėdos krašto atskyrimo. Vokietijos spauda iškėlė šūkį: „Die Memel unser Strom, nicht unsere Grenze“, o vyriausybė savo pastabose pareiškė su krašto atskyrimu nesutinkanti, nes, jo gyventojų dauguma esanti vokiška ir jis esąs suaugęs su Vokietija ir ūkiškai ir kultūriškai.

Konferencija kai kurias Vokietijos vyriausybės pastabas dėl taikos sutarties projekto priėmė. Pvz. Silezijoje nutarė pravesti plebiscitą. Apie tai pranešančiame rašte buvo pasisakoma ir dėl Klaipėdos krašto. Tada konferencijos pirmininkas rašė:

„Susijungusios ir susitarusios valstybės nesutinka pripažinti, kad Klaipėdos krašto cesija prieštaraujanti tautiniam principui. Kalbamasis kraštas visada buvo lietuviškas, jo gyventojų dauguma kalbos ir kilmės atžvilgiu yra lietuviai. Tas faktas, kad Klaipėdos miestas didžia dalimi yra vokiškas, negalėtų pateisinti viso krašto palikimo Vokietijos suverenume, ypač jau dėl to, kad Klaipėdos uostas yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą.

Yra nutarta, kad Klaipėda ir aplinkinis kraštas bus perduoti susijungusioms ir susitarusioms valstybėms, nes lietuvių teritorijos statusas dar nėra nustatytas“.

Tuo būdu taikos konferencija savo nusistatymo nepakeitė. Taikos sutarties 99§ Klaipėdos kraštą iš Vokietijos išskyrė ir įvedė ten Santarvės kondominiumą.

Versalio taikos sutartis įsigaliojo 1930 m. sausio 10 d., o Klaipėdos krašto valdymą santarvininkų atstovas gen. Odry perėmė vasario 13 d. To pat mėn. 17 d. jis sudarė pirmąją krašto direktoriją, birželio 8 d. buvo paskirtas administracijos prefektas prancūzas Petisnė, kuris 1921 m. gegužės l d. Ambasadorių Konferencijos nutarimu buvo paskirtas vyriausiu krašto komisaru.
Versalio taikos konferencijai nepatenkinus reikalavimo atskirti nuo Vokietijos visas lietuviškąsias sritis, Prūsų Lietuvių Tautos Taryba iš Tilžės persikėlė į Klaipėdą ir visą savo dėmesį sukoncentravo į šį kraštą, ėmėsi vadovauti šio krašto lietuviams. Kadangi senieji savivaldybiniai organai buvo vokiečių rankose, tad T. Tarybai krašto valdymo į savo rankas perimti nepasisekė. Tačiau iš miestų ir apskričių savivaldybių atstovų sudarytojo vad. Vorparlamento ji nepripažino, ir jos balso paklausė visas proc. tos institucijos narių lietuvių. Šie pripažino ne Vorparlamento, bet T. Tarybos vyresnybę. Krašto sąlygų nepažįstąs Santarvininkų atstovas direktoriją sudarė vien iš vokiečių Vorparlamento vykdomojo komiteto narių. Tik vėliau, lietuviams dėl to pareiškus protestą, jis pakvietė ir 2 Tautos Tarybos narius. Tikėdamasi lietuviams prideramos, reikšmės pasieksianti ramiomis priemonėmis, T. Taryba leido tiems savo nariams į direktoriją įeiti, tačiau greit pasirodė, kad kova bus sunki ir ilga.

Santarvininkų atstovas, administraciją organizuodamas, pasirėmė senuoju vokišku aparatu, kuriame lietuvių buvo labai mažai, tad ir naujuose organuose jų mažai teatsirado. Net Valstybės Taryboje, kuriai buvo pripažinta teisė pareikšti savo nuomonę visais svarbesniais administracijos ir ūkio klausimais, iš 20 narių tebuvo vos 3 lietuviai. Tuo būdu visas viešasis gyvenimas tebeturėjo vokiškąjį charakterį. Taikos konferencija atskyrė Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, remdamasi tuo, kad jo gyventojų dauguma buvo lietuviai, tačiau jie ir dabar tebebuvo nustumti į šalį, kaip ir Vokietijos valdymo laikais. Net lietuvių kalbai ilgai nebuvo pripažinta jokių teisių. Tik 1921 m. kovo 14 d. gen. Odry įsakymu ji buvo įsileista į mokyklas, kur to pageidaus tėvai, o oficialia administracijos kalba šalia vokiečių kalbos ji buvo pripažinta vos 1922 m. rugpjūčio 18 d. Valstybės Tarybos nutarimu.

Ypatingai Petisnė komisariavimo laiku, Klaipėdoje aiškiai pasirodė lenkų inspiruota politinė linija, turėjusi tikslą neprileisti prie krašto prijungimo prie Lietuvos. Kaip to pasekmė kilo labai smarkus judėjimas už sukūrimą atskiros valstybėlės, vad. Freistaato. Jį rėmė ir administracija ir to paties petisnė globoje sukurtos vokiškos visuomeninės organizacijos. Tuo tarpu Prūsų Lietuvių Tautos Taryba reikalavo konsekventiškos išvados, iš taikos konferencijos sprendimo, būtent Klaipėdos krašto įjungimo į Lietuvos respubliką.

Jau 1919 m. gruodžio 24 d. Tautos Taryba buvo nutarusi užmegsti glaudesnius santykius su Lietuvos valstybe. 1920 m. vasario 16 d, P. L. Tautos Tarybos 4 nariai dalyvavo nepriklausomybės paskelbimo 2 metų minėjimo iškilmėse Kaune. Tuojau po to, vasario 21 d., Tautos Taryba priėmė iškilmingą rezoliuciją, reikalaujančią, kad Lietuvos muitų siena butų nukelta prie Nemuno, o jos apsauga kad būtų pavesta Lietuvos kariuomenei; 2. kad geležinkeliai, paštas telegrafas ir telefonas tuojau būtų pavesti Lietuvos susisiekimo administracijai ir 3. kad Lietuvos valstybė tuojau pradėtų naudotis Nemunu ir Klaipėdos uostu. Dar po mėnesio — 1920 m. kovo 20 d. — Lietuvos valstybės Tarybos iškilmingame posėdy Pr. L. Tautos Tarybos atstovai buvo kooptuoti Valstybės Tarybon. Iškilmėse dalyvavo ir Santarvininkų atstovai, o Prancūzų, atstovas Cohandet net pasveikino dviejų seserų — Didžiosios, ir Mažosios Lietuvos — susijungimą, pareikšdamas džiaugsmo, kad prie Mažosios Lietuvos išvadavimo prisidėjusi ir Prancūzijos kariuomenė. Baigdamas jis sušuko: „Tegyvuoja sujungta Lietuva!“

Prancūzijos atstovo sveikinimai betgi buvo tik tušti žodžiai. Padėtis. Klaipėdoje po to nei kiek nepasikeitė. Tačiau ir Klaipėdos lietuviai bei Lietuvos valstybė savo nusistatymo nemanė atsisakyti. Prieš pusę metų susirinkęs, Lietuvos Steigiamasis Seimas 1921 m. lapkričio 11 d. priėmė rezoliuciją, pavedančią vyriausybei rūpintis, kad Klaipėdos krašto susijungimas su Lietuvos respublika būtų įgyvendintas. O Klaipėdos kraštui buvo pažadėta autonomija ūkio, administracijos, darbo apsaugos, teismų ir švietimo bei kulto srityse.

Užsieniuose ši deklaracija didesnio atgarsio nerado, nes Lietuva tebebuvo de jure dar nepripažinta. Tačiau ji turėjo didelės reikšmės Klaipėdos krašte. Tenykščiams lietuviams ji rodė Lietuvos respublikos norą tęsti kovą iki galo, o kitus veikė raminančiai pareikštas pasiryžimas respektuoti amžiais susikūrusius, nuo kitos Lietuvos skirtingus, krašto kultūrinius, ekonominius ir kt. santykius.

Freistaatininkų vedamoji politika kraštą vedė vis į didesnę suirutę ir didesnius ekonominius sunkumus. Dėl kilusio politinio įtempimo vakarų Europoje Santarvininkai jokio radikalesnio sprendimo tuo tarpu nesiryžo daryti. Per 1922 m. padėtis taip įsitempė, kad sprogimo galima buvo laukti kasdieną. Tik kurį metą dar buvo neaišku, kuris visuomenės sluogsnis griebsis priemonių tolimesnei suirutei sulaikyti. Pagaliau to ėmėsi lietuviai ūkininkai, Šilutėje sukūrę Krašto Gelbėjimo Komitetą, pasiryžusį veikti revoliuciniu keliu.

Krašto Gelbėjimo Komitetas 1923 m. sausio 9 d. atsišaukimu į gyventojus deklaravo: 1. Krašto Direktorija ir Valstybės Taryba yra atstatomos; 2. valdžią krašte perima K. Gelbėjimo Komitetas; 3. buvusios direktorijos nariui Simonaičiui pavedama per 3 dienas, sudaryti naują direktoriją; 4. abiems krašto kalboms pripažįstamos lygios teisės; 5. visi politiniai kaliniai paleidžiami; 6. valdininkai turi likti savo vietose; 7. atlyginimai bus mokami aukso valiuta; 8. ramybei užtikrinti krašte skelbiamas išimties stovis ir 9. nusižengimai prieš viešąją tvarką pavedami išimties teismams.

 

Šis pirmasis Kr. G. Komiteto žygis buvo sėkmingas. Jau sekančią dieną visas, kraštas buvo Komiteto valdžioje. Tik Klaipėdoje dar priešinosi prancūziškoji įgula. Tačiau sausio 15 d. sukilėliai užėmė ir Klaipėdą. Prancūziškoji įgula buvo nuginkluota Ginklai jai buvo grąžinti tuojau, tačiau sukilėliai griežtai laikė valdžią savo rankose, o okupacinė kariuomenė buvo atšaukta kartu su komisaru Petisnė ir išvyko vasario 19 d. Tuo tarpu sukilėlių valdžia pusiaukelėje nesustojo. Sausio 19 d. visuotinis Kr. Gelbėjimo Komiteto susirinkimas priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos Respublikos. Atsiliepdamas į tai, Lietuvos seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, sveikinančią klaipėdiečių deklaraciją ir pavedančią vyriausybei imtis žygių šiai rezoliucijai įgyvendinti. Kaip principai busimiems Klaipėdos krašto santykiams su Lietuvos Respublika nustatyti buvo nurodyta 1921 m. lapkričio 11 d. Steigiamojo seimo rezoliucija, Kurios nuostatai atitiko ankstyvesniam ir dabartiniam klaipėdiečių nusistatymui.

Revoliucinės krašto valdžios deklaracija Lietuvos vyriausybė negalėjo tenkintis. Reikėjo dar gauti sutikimą santarvės valstybių, kurioms pagal Versalio taikos sutartį tebepriklausė suverenumas krašte. Šių ambasadorių konferencija iš pradžių buvo užsimojusi spausti Lietuvą, primesdama jai visą atsakomybę, tačiau įsitikinusi, kad nei Lietuvos vyriausybė, nei sukilėliai santarvininkų prestižo įžeisti nenori ir, kad sukilimas kilo tik dėl nevykusios okupacinės valdžios politikos, neleidusios pasireikšti lietuviškajai visuomenei, kurios teisės buvo buvusios pagrindiniu akstimu kraštą atskirti nuo Vokietijos. Ambasadorių Konferencija pradėjo jieškoti garbingo kompromiso. Ir toliau kliudyti Klaipėdos krašto susijungimą su Lietuvos respublika nebuvo jokio pagrindo. Reikėjo tik nustatyti sąlygas. Kai buvo išpildytas santarvininkų reikalavimas pasišalinti revoliucinei organizacijai, Ambasadorių Konferencija vasario 16 d. t.y. Lietuvos Nepriklausomybės 5 metų šventės dieną, priėmė nutarimą, kad Klaipėdos krašto suvereninės teisės bus perduotos Lietuvos respublikai pagal atitinkamą konvenciją ir autonomijos statutą. Motyvuose rašoma, kad Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos Respublikos jau nešą kliūčių, nes ji de jure jau pripažinta, o šis kraštas nuo Vokietijos atskirtas buvęs tik dėl jo etninių ir ekonominių ryšių su Lietuva.

Nors Ambasadorių Konferencijos vasario 16 d. nutarime buvo nužymėtos pagrindines Krašto perdavimo Lietuvai sąlygos ir nors Ambasadorių Konferencija išreikalavo iš Lietuvos vyriausybes pareiškimą, Kad ji tuos principus priimanti be rezervų, tačiau Lietuva nemanė tuo išsižadanti teisės ginti savo interesus kovo 24 d. Paryžiuje prasidėjusiose derybose dėl konvencijos. Ji negalėjo sutikti su statutu, kuris leistų Klaipėdos krašte susikurti vokiečių siekiamajam Freistaatui, negalėjo sutikti su pastangomis uostą sutarptautinti arba sutemti jame ypatingų teisių Lenkijai, negalėjo pagaliau sutikti su reikalavimu tuojau atidaryti laisvą tranzitą Nemunu Lenkijai, su kuria, protestuodama prieš užgrobimą savo sostinės Vilniaus, net nepalaikė diplomatinių santykių.

Derybos buvo sunkios, ir ilgos. Prasidėjusios 1923 m. kovo 24 d., jos pasibaigė vos 1924 m. kovo 6 dieną. Su Ambasadorių Konferencija nebuvo nė susitarta. Pirmosioms deryboms balandžio 13 d. pasibaigus be rezultatų, antrosios prasidėjo birželio 13 d. Liepos 21 d. buvo konstatuota, kad dėl autonomijos statuto pasiekta susitarimo, bet negalima susitarti dėl uosto ir tranzito reikalų. Derybas vedusi Ambasadorių konferencijos delegacija pasiūlė pareikalauti, kad Lietuva jos paruoštą projektą priimtų per l mėn. arba, kad butų apskųsta Tautų sąjungai. Kadangi ginčas buvo juridinis, — lietė Ambasadorių konferencijos vasario 11 d. akto interpretaciją, — Lietuva siūlė jį perduoti Tarptautiniam Hagos Tribunolui. Tačiau Ambasadorių Konferencija rugsėjo 28 d. įteikė skundą Tautų Sąjungai.

Tautų Sąjunga gruodžio 15 d. posėdyje nutarė šiam reikalui išaiškinti paskirti Komisiją, kuri sekančiai sesijai turės pristatyti raportą. Ta komisija buvo sudaryta 1924 m. vasario 5 d. Į ją įėjo JAV atstovas Norman Dayis, olandas Kroller ir švedas Hoernell. Išsiaiškinusi reikalus vietoje — Klaipėdoje, Kaune, Varšuvoje — komisija derybas su Lietuvos delegacija Ženevoje pradėjo vasario 19 d. iki kovo 6 d. buvo susitarta visais klausimais. Kovo 12 d. N. Davis komisijos vardu referavo bylą Tautą Sąjungos Tarybai. Jis pareiškė, kad anksčiau nebuvę susitarta dėl to, kad į šį reikalą buvęs įvestas kitas politinis reikalas, kad buvę norima priversti Lietuvą, įsigyjant Klaipėdos suverenumą, atsisakyti savo politinės linijos. Komisija tuos reikalus ištyrusi ir galėjusi pasiekti kompromisinio susitarimo. Kadangi tai esąs kompromisas, tad referentas siūlė priimti jį en bioc. Taryba siūlymą priėmė vienbalsiai, nors Lenkijos atstovas dar ir bandė kelti savus reikalavimus. Anglijos atstovas lordas Parmoor ir Lietuvos atst. Galvanauskas konvenciją čia pat pasirašė. Tuo būdu buvo užkirstas kelias eventuauems lenKų bandymams daryti Lietuvai sunkumų per Ambasadorių Konferenciją. Galutinis konvencijos pasirašymas įvyko Paryžiuje 1924 m. gegužės 8 d. Lietuvos seimas ją ratifikavo liepos 30 d. Spalio 3 d. ji buvo įregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate, tačiau tarptautinės galios ji galutinai įgijo tik 1925 m. rugpjūčio 25 d., kai buvo deponuoti Anglijos, Italijos ir Japonijos ratifikacijos dokumentai.

Ambasadorių Konferencijos sprendimas perkelti ginčą į Tautų Sąjungą Lietuvai išėjo į naudą. Iš visų pusių spaudžiama, Lietuva jau buvo besutinkanti įsileisti Lenkijos atstovą į Klaipėdos uosto komitetą, tačiau Tautų Sąjungoje jai ir šito pasisekė atsikratyti. Jai pasisekė iškovoti sau suvereninių teisių Klaipėdos krašte pripažinimą, neįsileidus ten lenkų ir nepažeidus savo nusistatymo nepripažinti Lenkijai jos užgrobtosios savo sostinės Vilniaus.

Derybų metu Klaipėdoje veikė laikinoji tvarka, paremta Lietuvos vyriausybės 1923 m. gegužes 7 d. paskelbtais laikinaisiais autonomijos dėsniais. Jų pagrindu buvo paimta 1921 m. lapkričio 11 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija. Konvencija įsigaliojus, buvo pradėtas vykdyti statutas. Tarptautiniu požiūriu Lietuva atsidūrė naujoje situacijoje, nes dabar iš esmės pasikeitė Vokietijos laikysena. Vokietija, kuri bijodama Lenkijos įsigalėjimo Klaipėdoje, buvo buvusi Lietuvos pusėje ir tik rėmė kuo plačiausią Klaipėdos Kr. autonomiją dabar, kai tas pavojus buvo praėjęs, pradėjo naują politiką. Ji pasistatė sau tikslą visomis priemonėmis remti vokiškumą Klaipėdos Krašte, o nuo 1930 m. ir savo revizionistinių planų siekdama, jieškodama mažiausio pasipriešinimo krypties, atgręžė savo akis į Klaipėdos kraštą.


K.Naumiestis žiūrint nuo Prūsų sienos

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai