Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJI LIETUVOS ISTORIJOS VADOVĖLIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Skirmantė Kondratienė   
Pirmoji dalis "Lietuvių tautos ir valstybės istorijos", suredaguota Vincento Liulevičiaus ir išleista Chi-cagoj 1974 m. JAV LB Švietimo tarybos (200 psl.), skirta lituanistinių mokyklų devintam skyriui (penktai klasei). Tai bene pirmas išeivijoje leistas istorijos vadovėlis, kuris atsižvelgia į smarkiai pakitusias šeštadieninių mokyklų sąlygas, būtent, kad mokyklinis jaunimas, su retomis išimtimis, silpnai kalba lietuviškai ir taipogi yra pripratęs prie amerikiečių mokyklose įsivyravusių pedagoginių metodų. Kai vadovėliai ir metodai pažįstami, dėstoma medžiaga tampa prieinamesne. V. Liulevičiaus suredaguotas vadovėlis yn svarbus žingsnis į priekį istorijoj mokyme išeivijos vaikams. Aplama: paėmus, kalba lengvesnė negu ankstyvesniuose istorijos vadovėliuose, ir knygos gale pridėtas kirčiuotas žodynėlis, kuriame paaiškinta nemažai sunkesnių terminų. Žodynėlis dabartinėmis sąlygomis tikrai būtinas, nes ir nedaug mokytojų tebežino, kas yra klojimas, dvinytis gizelis ar tijūnija.

Prie pedagoginių pliusų dar galima priskaityti įrėmintas antraštes, o taipogi kiekvienam skyreliui pritaikytus klausimus ir uždavinius. Deja, klausimų vertę šiek tiek sumažina greta duota skyrelio santrauka, nes beveik be išimties visus klausimus galima atsakyti perskaičius tik santrauką, o tai neskatina išsamesnio teksto nagrinėjimo. Atviriau kalbant, tai tiesiog vilioja skaityti tik santraukas. Ar nebūtų buvę galima kitaip pateikti klausimus arba santraukas išleisti atskirame sąsiuvinyje tik mokytojams? Tada su mokytojų pagalba mokiniai galėtų savo santraukas sudarinėti, vadovaudamiesi klausimais. Ir aplamai, taip iš esmės pakeitus istorijos programą, ar nebūtų buvę pravartu atskiras leidinėlis su metodinėmis pastabomis? Jame būtų galima išaiškinti ne tik "sočiai studies,, metodiką ir tikslus, bet ir paaiškinti šio vadovėlio specifinius tikslus ir duoti metodinių pasiūlymų. Tokiu būdu buvo galima išvengti bent dalies mūsų spaudoje pastebimų abejonių dėl nechronologiškos tvarkos, kurios gali iškilti ir klasėse vadovėlį benaudojant.

Nors vienur šis vadovėlis buvo pavadintas "tiesiog revoliuciniu", abejoju, ar ši etiketė jam tinka. Atidžiai perskaičius pirmas dvi dalis (antroji toliau aptariama), matome, kad pirmoji dalis nepretenduoja būti daugiau kaip įvadas į sekančio skyriaus kursą. Joje pateiktas mišinys istorinių, sociologinių, geografinių ir etnologinių žinių su tikslu supažindinti mūsų lietuviu-kus-amerikoniukus su lietuvių tauta ir pateikti jiems sąvokų bei terminų, reikalingų Lietuvos istorijai suprasti. Ypač skyrius apie valstiečius pateikia daug įdomios medžiagos iš visuomeninės istorijos bei etnologijos. Mokant iš tradicinių istorijos vadovėlių, mokytojui tekdavo šitokią medžiagą pačiam aiškinti, kad mokiniai galėtų suprasti politinės istorijos foną. O dabar pats vadovėlis padeda mokiniams įsisavinti istorinį žodyną. Tuo būdu jiems bus lengviau skaityti tradicinius istorijos veikalus.

O tai, mano manymu, pats svarbiausias šeštadieninių mokyklų istorijos programų uždavinys. Bergždžias klausimas, ar šis naujas vadovėlis duos geresnius rezultatus už tradicinius, nes mes neturime konkrečių žinių, kokie tie tradicinių vadovėlių rezultatai. Spėju, kad per dešimtį metų nuo šeštadieninių mokyklų baigimo konkretūs istoriniai faktai jau maždaug baigia išgaruoti iš visų galvų, išskyrus tų žmonių, kurie istorija tebesidomi ir ją bent karts nuo karto paskaito. Jeigu taip, tai yra daug svarbiau sudominti vaikus istorija, negu jiems į galvas įkalti eilę specifinių faktų. O sudominti nepajėgsime, jeigu neduosime vaikui reikiamų "įrankių": istorinio žodyno ir tam tikros istorinės sampratos. Šis vadovėlis žengia į tą pusę ir dėl to yra sveikas ir sveikintinas reiškinys.

Gausios iliustracijos taipogi palengvina mokytojo darbą ir padaro vadovėlį patrauklų vaikų akyse. Deja, ne visos iliustracijos yra vienodai geros, o kai kurios tiesiog netinkamos. Labai blogai parinkti žemėlapiai geografinių žinių skyriui iliustruoti. Pirmasis žemėlapis (anglų kalba!) parodo Lietuvą ir jos kaimynines valstybes. Data nenurodyta, taigi vaikui gali atrodyti, kad ir šiandien "E. Prussia" tebėra Lietuvos kaimynė. Sekančios dvi iliustracijos nedviprasmiškai "įrodo", kad Lietuva geografiškai priklauso vidurio Europai, tačiau tekste pažymėta, kad religiniu ir kultūriniu atžvilgiu ji "priklauso" vakarų Europai. Kadangi, norom nenorom, politiniai ryšiai Lietuvą dabar sieja su rytų Europa, kažin ar verta taip primygtinai tas miglotas "rytų, vidurio, vakarų" sąvokas vartoti. Atrodo, kad norime ta savo geografine padėtimi kažką įrodyti, tik nežinia ką. Gal būt, pati prasčiausia iliustracija visoje knygoje ketvirtoji (II-oje dalyje jai prilygsta 44-toji

Juozas K r a 1 i k a u s k a s, laimėjęs "Draugo" premiją (1500 dol.) už romaną "Martynas Mažvydas". Nuotraukoje laureatą matome jam įteikiant Liet. Rašytojų Draugijos premiją už romaną "Tautvilą" 1974 m. Kenne-bunkporte. (Iš kairės: N. Mazalaitė, P. Jurkus, St. Santvaras, L. Andriekus, Juozas Kralikauskas, LB atstovas A. Škudzinskas, K. Žoromskis, A. Landsbergis). Juozas Kralikauskas anksčiau yra laimėjęs dvi "Draugo" premijas už romanus "Titnago ugnį" ir "Mindaugą". Šių metų jury komisijoj buvo: Danutė Brazytė-Bindokienė, Povilas Gaučys, Kęstutis Girnius, Eglė Juodvalkytė ir Anatolijus Kairys. Laureatas gyvena Toronte, giliai susitelkęs į kūrybą. Jis yra Lietuvių Rašytojų Draugijos narys.

iliustracija): tai laikraštinis, publicistinis paveiksliukas su anglišku (!) užrašu "The Red Star", kuriame matome didžiulę šašuotą žvaigždę, "ropojančią" per Europą. Argi čia istorinė iliustracija?
Trakų pilis, nors pasirodanti keturiose iliustracijose (10, 11, 162, Sen. Trakai 161), nenurodoma vardu, bet kažkodėl vadinama "Galvės ežero saloje esanti pilis" (Sen. Trakai — Galvės ežero pusiasalyje). Pedagogiškai tai visai nesuprantama, nes Trakų pilies vardas vaikams gerai žinomas, o tik labai retas galėtų pasakyti, kur yra Galvės ežeras, taigi gali visai nesuprasti liustrų ojamos pilies reikšmės. Iliustracijos skyriuje "Žemiausias luomas" vaikams gali duoti visai ne tą įspūdį, kurio autorių norėta. Nors kalbama apie vergus (iki XVI a.!), kaimynus, daržininkus, samdinius ir t.t., iliustracijose vien tik nepriklausomos Lietuvos moterys ir vaikai
(pvz., 1925 m. skalbimo talkos nuotrauka) !

Vadovėlio stilius, nors ir rašytas penkių autorių, gana maloniai vienodas ir "įkandamas". Tačiau vietomis vadovėlyje randame tokių apibendrinimų, kad mažai istorijos belieka. Pavyzdžiui, skyrelyje "Valdovo gyvenimo būdas" (27 psl.) tik vienu sakiniu užsimenama apie valdovo gyvenimo būdą, o visas skyrelis apie tai, kad du valdovai (iš kiek?) net -po unijos su Lenkija (maždaug kada?) "daugiausia" gyveno Vilniuje ir kad "Vilniaus valdovo rūmai buvo daug gražesni už Lenkijos sostinės Krokuvos valdovo rūmus". "Įrodymui" nurodytos dvi iliustracijos, kurios tikrai nieko neįtikins. Ką mes turime iš to suprasti? Kad Aleksandras ir Žygimantas Augustas Vilniuje dėl to gyveno, nes ten rūmai buvo gražesni? Tai kodėl visi kiti kunigaikščiai gyveno Krokuvoje? Toks visiškas apsiėjimas be istorinių faktų (pvz., kad Aleksandro stačiatikė žmona buvo nepriimtina Krokuvos dvare ir kad jos tėvui Maskvos kunigaikščiui buvo svarbu kištis į Lietuvos politiką; kad Žygimanto Augusto motinai Bonai nepatiko jo lietuvė žmona Barbora Radvilaitė) ir piršimas tokių neesminių nuomonių tik įrodo, kad lietuviai ir išeivijoje nenusikra-to, kaip kokios kupros, to nelemto menkavertiškumo ar bent konkurencijos jausmo lenkų atžvilgiu. Vaikams tai joks pasitarnavimas, ir galime tik džiaugtis, kad tokių momentų knygoje nedaug.

Vadovėlis suskirstytas į aštuonis skyrius: Geografinės žinios (paruošė V. Liulevičius), Lietuvių kuni gaikščiai (Danutė Bruškytė), Lietuvių bajorai (Danguolė Stončiūtė), Lietuvių miestiečiai (Silvija Alens-kaitė), Lietuvių valstiečiai (Liule-vičius), Žemiausias luomas (Augusta Saulytė), Susisiekimas (Saulytė) ir Lietuvių kariuomenė (Liulevičius). Tas suskirstymas kelia vieną kitą klausimą. Jeigu atsipalaiduojama nuo "tradicinių" pristatymų, tai kam tas geografinės padėties ir baltų kilčių kilmės aiškinimas? Geografiją galima palikti geografijos pamokoms, o baltų kiltis apibūdinti trumpai prie religijos ar kultūros skyrių šios programos II-oje dalyje. Skyrius "Susisiekimas" irgi kažkaip dirbtinai prilipdytas. Būtų nuosekliau jį prijungti ar duoti šalia skyriaus apie prekybą II-oje dalyje. Tada pilnam luomų aptarimui I-oje dalyje trūktų tik skyriaus apie dvasiškiją (nes dvasiškius ir kariškius gi galima traktuoti kaip atskirus luomus, ypač jeigu jau atskiriami kunigaikščiai nuo bajorų ir žemiausias luomas nuo valstiečių).

Susumavus, "Lietuvių tautos ir valstybės istorijos" I-oji dalis, nors dar turi tam tikrų trūkumų, atlieka labai reikalingą darbą: padeda vaikui įsisavinti istorinę terminologiją baudžiava, žemdirbystės sistemos, duoklės, magistratas, gildijos ir t.t). Manau, kad kiekvienam vaikui, išėjusiam šį kursą, bus lengviau skaityti ir Sruogienę, ir Šapoką, jau nekalbant apie sunkesnius istorinius veikalus. Taipogi jis turės geresnį supratimą lietuvių tautos ir kultūros bendrų bruožų. O jeigu taip, tai galime sakyti, kad vadovėlis, nepaisant trūkumų (kurių daugelis buvo lengvai išvengiami!), savo paskirtį atiiks.

"Lietuvių tautos ir valstybės istorijos" II dalis (224 psl.), skirta dešimtam skyriui (Vl-ai klasei), taipogi išleista LB Švietimo tarybos Chicagoje 1974 m. Knygoje šeši skyriai: Lietuvos valstybės raida
paruošė V. Liulevičius), Lietuvos valdžia (Ignas Medžiukas), Lietuvių tikyba (kun. dr. Jonas Gutauskas), Lietuvių kultūra (dr. Grigas Valančius), Lietuvių švietimas (Vaclovas Čižiūnas) ir Lietuvių prekyba
Valančius). Apskritai paėmus, kaip ir I-oje dalyje, iliustracijos aiškios ir patrauklios, tačiau, kadangi jų yra tiek daug, buvo galima atmesti keliolika neaiškių ar nedaug tesakančių. Skyrių apie katalikų bažnyčią komunistų priespaudoje būtų buvę tinkamiau iliustruoti nužudytų ar ištremtų vyskupų ir kunigų nuotraukomis, o ne tokia banalia karikatūra: penki vyrai, simbolizuojantys Lietuvą, neša "sunkų kryžių". (Vyskupų nuotraukas, pavyzdžiui, būtų galima perkelti iš tos vietos, kur per ištisus septynis puslapius (112 -118) vien tik iliustracijos).
Chronologijos lentelės knygos gale, taip pat kaip ir kirčiuotas žodynėlis, bus naudingos mokymo priemonės. O dėl klausimų ir santraukų galima padaryti tą pačią pastabą kaip ir dėl I-os dalies: klausimai neturėtų būti taip lengvai atsakomi iš santraukų. Gaila, kad lieka tiek daug korektūros klaidų, kurios nemaloniai krenta į akį (pvz., viršelio įklijoje Mindaugo mirties data — 1963!).
II-oje dalyje, kaip ir I-oje, pasitaiko vengtino neistoriškumo, kai nuomonės ar per platūs apibendrinimai pateikiami kaip istoriniai faktai. Teorijos ir apibendrinimai istorijoje reikalingi ir dažnai sudaro jos įdomumą, bet juos reikia atsargiai apibrėžti, Keletas pavyzdėlių: "(Vilniaus meno kūriniais) . . . gėrisi kiekvienas Vakarų Europos lankytojas" (52 psl.). Kiekvienas? Kodėl tik Vakarų Europos? Ar vakarų europietis savaime autoritetas? "Kaimietis nesimėto į kraštutinumus. (Jis) . . . myli Dievą, tikėjimą ir Bažnyčią" (psl. 129-130). Aplamai paėmus, gal ir taip, bet ar mūsų istorijoje indiferentai, netikintieji, laisvamaniai ir kt. jau nebe kaimiečiai? "(Senovės) lietuviams labiausiai į akis krito ir juos stebino dangaus mėlynė . . . Tad mėlynės valdovas, tur būt, buvo svarbiausias jų dievas" (psl. 86). Kaip galima žinoti, kas senovės lietuvius labiausiai stebino? Apie senąjį Dangaus dievą yra lingvistinėmis priemonėmis pagrįsta teorija, bet tikrai nėra patikimų duomenų. Tuo labiau negalima kaip faktą teigti, kad "pradžioje (Perkūnas) buvęs žemesnis už Dangaus dievą", bet dievą "nustelbė" dėl to, kad Perkūnas "įspūdingai apsireikšdavo". O gal Perkūnas ir buvo tas Dangaus dievas? Pirmieji du pavyzdžiai gali sudaryti vaikams pamokslaujantį, neobjektyvų įspūdį, o paskutinysis ir kiti panašūs neleidžia mokiniams pajusti istorijos mokslo esmės ir ribų. (Tiksliau sakant, darp įspūdį, kad autoriai jas ignoruoja.)

Jeigu I-ją dalį aptarėme kaip žingsnį į priekį mūsų pedagogikoje, tai jau II-ąją dali galime apibūdinti tik kaip žingsnį į šoną. Čia bandoma toliau tęsti aiškinamąją I-os dalies paskirtį, apibūdinant įvairias sąvokas ir aptariant tam tikrus kultūrinius reiškinius. Bet tuo pačiu sugrįžtama prie tradicinio dėstymo būdo: apstu įvykių, faktų, datų, vaizdų. Vietomis tekstas tiesiog raibuliuoja faktų fakteliais, kurie ne tokie jau esminiai ir vaikams sunkiai atmenami.

Pavyzdžiui, išaiškinta ne tik seimelių galia, kas juose dalyvavo, kur jie vykdavo ir t.t., bet ir išvardintos seimelių rūšys, būtent: prieš-seiminiai, reliaciniai, elekciniai. grauduliniai, kaptūriniai, ūkiniai ir nepaprastieji. Klausimas skyrelio gale reikalauja, kad vaikas juos išvardintų. Ar nebūtų gana dešimto skyriaus mokiniui žinoti bendrais bruožais, kas buvo seimeliuose svarstyta ir kokia buvo jų paskirtis?
 Antras pavyzdys: išvardinta keliolika spaustuvių (psl. 144), šiame šimtmetyje spausdinusių lietuviškas knygas. Kam vaikas turi išmokti spaustuvių pavadinimus, jei jis nieko daugiau apie tas spaustuves nežino? Iš kitos pusės, kai dėl pasirinkto metodo tenka kelis šimtmečius perlėkti keliuose puslapiuose, kai kurie pagrindiniai įvykiai lėkštokai aptariami. 60-tame puslapyje sužinome, kad "1928 konstitucija prailgino respublikos prezidento kadenciją iki 7 metų ir nustatė, kad jis renkamas jau ne seimo, bet ypatingų tautos atstovų". Kas tie ypatingi tautos atstovai, kodėl taip įvyko, ką tai reiškia, taip ir liks vaikui neaišku.

Tad pirmąsyk peržvelgus, gaunamas gana sujauktas istorijos panoramos vaizdas. Šokinėjama nuo šimtmečio į šimtmetį, pirmyn ir atgal. Atskirai svarstomos kultūros, tikybos ir Švietimo istorijos, kurios iš tikrųjų yra gan glaudžiai susijusios; kultūrinė istorija plačiąja prasme apima ir religiją, ir švietimą. Visa politinė istorija nuo pradžios iki galo sutraukta į 41 psl., o anksčiau tai sudarydavo mūsų istorijos kursų pagrindą. Prekybos skyrius apžvelgia prekybą nuo romėnų iki Hanzos laikų, bet vos keliais sakiniais užsimena apie vėlesnius ir nepriklausomos Lietuvos laikus. Vienuose skyriuose vieni laikotarpiai praleisti, kituose kiti. Neįsigilinus tikrai galima pasimesti, ir vaikams nebus taip lengva iš šio vadovėlio mokytis, kaip iš I-osios dalies. Ne tik stilius ir organizacija, bet ir pati kalba komplikuotesnė. (Gal ir nieko blogo, kad vaikai turės protus pamiklinti, nebūti tingiais skaitytojais, jeigu tik jų mokytojai sugebės juos prie to privesti.)

Tačiau reikia pripažinti, kad nesvarbu kokį vadovėlį kas parašytų, visuomet bus galima rasti vietų, kur "negana pasakyta", nes vadovėlio rėmai labai riboja žodžių kiekį. Iš kitos pusės, visuomet atsiras nuomonių skirtumai, kas svarbu ar nesvarbu, įdomu ar neįdomu, ar per daug medžiagos ar per mažai. Specialistai savo srityse kiekviename vadovėlyje neabejotinai atras vieną kitą klaidingą ar klaidingai suprastą ir išaiškintą faktą. Būtų geriau, žinoma, jeigu tų klaidų ir nesklandumų nebūtų, bet ką gi — žmogaus ir laikas, ir protas ribotas.

Beskaitant šią II-ąją dalį, jaučiamas autorių nuoširdus noras vaikams pateikti kuo gilesnį ir platesnį supratimą mūsų kultūros ir jos kartais vargingų kelių. Svarbus įnašas šio vadovėlio į mūsų pedagogiką yra tai, kad dėstoma medžiaga siekia iki dabartinių laikų (nors, žinoma, negali jų išsamiai nagrinėti); kad tonas yra palyginti kritiškas ir objektyvus (nors stilius dažnai tirštokas); kad įvedama daug įdomios medžiagos, kurios anksčiau nebuvo istorijos vadovėliuose; pavyzdžiui, lenkų literatūros romantiškojo periodo ryšiai su Lietuva ir įtaka lietuviams (tik jeigu jau cituojama lenkiškai — psl. 133, tai reiktų teisingai lenkiškai parašyti), seniausi tikybiniai rankraščiai (Lietuvoje atrasti 1962 m.), nepriklausomos Lietuvos mokyklos, liaudies muzika, muzikiniai instrumentai, tautodailė, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika ir daug daugiau.

Visgi vadovėlyje pateikiamas gana savitas ir įdomus mūsų praeities vaizdas. Redaktoriaus nuopelnas, kad nėra tiek kartojimosi, kiek galėjo būti. Skyriuje apie Lietuvos kultūrą religiniai momentai svarstomi tik du sykius, o švietimo klausimai vos keturis, ir tos žinios ne tiek kartoja, kiek papildo tai, kas rašoma tikybos ir švietimo skyriuose. Bet organizaciniu atžvilgiu, man rodos, būtų pakakę trijų pagrindinių skyrių, būtent: politinė, kultūrinė ir ekonominė istorija (ypač perkėlus dalį medžiagos apie tikybą į pirmą dalį). Medžiagą apie religiją ir švietimą galima chronologiškai integruoti į bendrą kultūrinės istorijos raidą. Ekonominė istorija galėjo apimti ir susisiekimo skyrių iš I-os dalies, ir praplėstą prekybos skyrių, ir apskritai paaiškinti šį tą apie Lietuvos ūkines sistemas amžių slinktyje. Šitoks suskirstymas gal būtų sumažinęs tą chronologinę painiavą, kuri dabar visgi šiek tiek jaučiama, ir tuo palengvinęs mokytojo darbą.

Bet tai tik nuomonė, ir neabejoju, kad redaktorius turėjo svarbių priežasčių, kodėl medžiaga pristatoma kaip tik tokiu, o ne kitokiu būdu. (Todėl ir būtų pravartu turėti metodinių pastabų vadovėlį mokytojams apie šią naują programą.) Būtų labai įdomu išgirsti suvažiavimuose bei spaudoje atsiliepimus mokytojų, kurie šiuos naujus vadovėlius klasėse naudoja, su konkrečiomis pastabomis ir pasiūlymais. Tokiu būdu būtų galima kitas laidas patobulinti, o tuo tarpu ir šitie vadovėliai bus geri.
Skirmantė Kondratienė



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai