Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOVIETINĖS TIKROVĖS ATSIMINIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Žit.   
I. Dovydėno ir S. Rūkienės knygos
Neseniai pasirodė dvi memuarinės knygos, atkuriančios sovietinę tikrovę. Rašytojas L. Dovydėnas paskelbė savo atsiminimus iš pirmoj o bolševikmečio Lietuvo j e. Mokytoja S. Rūkienė išleido antrąją dalį savo Sibiro tremties užrašų, kuriuos baigia Lietuvos dabartinės padėties vaizdu. Abi knygos vertos visų dėmesio. Turtingos medžiaga ir gerai parašytos, jos įdomios ir tiems, kuriems sovietinė tikrovė nėra "nežinoma žemė". Bet ypatingai būtų šios knygos pravarčios mūsų dar lietuviškai paskaitančiam jaunimui, kad jų "žaliaduoniams" nereikėtų pokario laisvės kovotojų partizanų vaizduotis Amerikos juodųjų panterų atitikmeniu.
1. L. Dovydėno pirmojo bolševikmečio atsiminimai
Liudo Dovydėno pirmojo bolševikmečio atsiminimai pavadinti antrašte Mes valdysim pasaulį (Romuvos leidinys New Yorke 1970, 2 tomai, XX+7-264 ir 265-518 psl., kaina po 4 dol.).
Rašydamas šiuos atsiminimus, L. Dovydėnas drauge turėjo ir lengvą, ir sunkų uždavinį. Lengvą dėl to, kad, jo paties žodžiais, kaip buvęs "Aukščiausios tarybos" prezidiumo vicepirmininkas, jis turėjo "geriausią ložę vykstančioje dramoje sovietinamoje Lietuvoje" (p. XIX), taigi daugiau už kitus galėjo stebėti Lietuvos sovietinimą. Bet kaip tik dėl to tai drauge ir sunkus uždavinys, nes reikalaująs išpažinties, kokiu būdu buvo šion "ložėn" patekta; kiek buvo galima tik žiūrovu likti ir kiek už ložę reikėjo atsilyginti aktyviu vaidmeniu; kaip buvo susiviliota bent tam tikra sovietiniam komunizmui simpatija ir kaip buvo išbušta iš turėtų iliuzijų?

Dabartinė L. Dovydėno pozicija yra nedviprasmiškai aiški, galėtume sakyti, tiesiog aistringa, kaip visų, kuriems patiems arba teko tapti sovietinio teroro aukomis, arba skaudžiai nusivilti savo komunistiniu tikėjimu. Užuot leidęsis išpažintin, autorius iš karto, pačioje pratartyje, aliarmuoja dėl rusų komunizmo grėsmės pasauliui: "mums tenka gyventi ant ugnikalnio" (p. XV). Sovietinis komunizmas — "civilizacijos ir kultūros gėda" (p. XII), "mūsų laikų didžiausia gėda" (p. XIX). "Pavojus būti palaidotiems yra labai didelis" (p. XV), nes nepajėgiama jo suprasti ir įvertinti. Priešingai, "po visokiais šūkiais pasislėpę politikai, kolumnistai ir komentatoriai, liberalai ir 'pažangieji', turtuoliai ir kultūrininkai, pardavę savo dūną ir principus už auksą, stengiasi visomis išgalėmis tarnauti totalitarinei pasaulio pavergimo misijai" (p. XVI). Bet autorius tiki, kad "gal dar ne paskutinė minutė prieš dvyliktą" (p. 496), ir todėl apeliuoja: "laisvajam pasauliui būtina gintis visomis priemonėmis, visokiuose laukuose iki paskutinio atdūsio" (p. XVI). Kaip "bolševikiško gyvenimo pagrindas yra melas" (p. 341), ir dėl to "bolševizmas galimas pažinti tik praktikoj" (p. 340), taip visų pirma svarbu atidengti šį melą: "Pažinti Sovietinę Rusiją — pirmoji mūsų išlikimo pareiga. Jokia bomba ar raketa nėra taip pavojinga komunistiniam imperializmui, kaip tiesa" (p. X). Pagal tai L Dovydėnas ir imasi "atskleisti tikrą komunizmo veidą", atskleisti jo "didįjį melą" (XVIII-XIX).

Pirmajame tome sutinkame L. Dovydėną daugiausia užsiėmusį dviem darbais: arba besiklausantį rusų paskaitininkų, arba besilankantį pas komunistų pareigūnus pagelbėti į kalėjimus patekusiems tautiečiams. Pirmasis užsiėmimas autorių įgalina susipažinti (ir skaitytojus supažindinti) su sovietinio komunizmo teorija, antrasis — su jo praktika Lietuvos žemėje.

Plačiai atpasakotose prof. Kir-sanovo, prof. Kūroj edovo, lektoriaus Micelmacherio ir kt. paskaitose atskleidžiama, koks komunizmo "stilius", kokie ateities planai, kokie metodai pasauliui užvaldyti. Viskas išdėstyta brutaliu ir tiesiog cinišku atvirumu. Autorius šias paskaitas atpasakoja taip plačiai ir su dialogais su auditorija, lyg cituotų jų stenografinius užrašus. Po tiek metų taip tiksliai viską atsiminti neįmanoma. Todėl, nors ir pripažįstant analizės patikimumą, kyla klausimas, kiek ką galima "citatiškai" imti — kas buvo taip ir pasakyta, o kas autoriaus atkurta sava analize (nebe anuometine, o dabartine). Juo labiau šis klausimas kyla, kai skaitome ir tokius pareiškimus, kaip "mūsų tikslui visos priemonės geros" (p. 117), "bolševizmas nebijo nei melo, nei apgaulės, nei pažadų, jeigu tatai naudinga mūsų tikslui" (p. 141), "jėga ir nesivaržymas jokiomis priemonėmis yra svarbiausia pasirinktam tikslui pasiekti" (175). Tai tiesa, bet komunistai šią tiesą slepia. Tad vargu ja didžiavosi ir ką tik pavergtoje Lietuvoje, tegu ir patikimųjų auditorijoje.

Vaizdžiai sovietinę tikrovę atskleidžia L. Dovydėnas, duodamas pavyzdžius, ko pakako patekti į kalėjimą. Nuo mušimo betardant mirusi mokytoja, drįsusi mitinge siūlyti savo kandidatą į "liaudies seimą"; jos kapą lankiusi draugė, įkalinta vien už šį ("liaudies priešo" kapo lankymo) nusikaltimą; pirmoji klasės mokinė keturiolika-metė gimnazistė, norėjusi jai per sunkų Stalino plakatą pakeisti lengvesniu; silpnaprotis, maniakiškai mėgęs klausytis radijo detektoriniu priimtuvu; karininkas, įgėręs ir dėl to praleidęs porą traukinių grįžti; darbininkas, viešame mitinge kėlęs nepatogių klausimų, nors pirma sveikinęs darbininkų valdžią ir buvęs savo įmonės komiteto pirmininku; kalėjime nukankintas ūkininkas, visą parą išstovėjęs su javų duokle ir prasitaręs, jog "valdžia, kuri gaišina savo ūkininką, pati save apiplėšia", — tai vis akivaizdūs pavyzdžiai, kaip lengva buvo pasidaryti "liaudies priešu". O patekus Į sovietinį kalėjimą, jau sunku buvo iš jo išeiti.

Daug ką L. Dovydėnas bandė gelbėti, bet pastangos liko bergždžios. Dėl minėtos keturiolikametės mokinės, norėjusios jai įduotą plakatą pakeisti lengvesniu, jis du kartu buvo NKVD įstaigose, prašė ir kompartijos sekretorę M. Meškauskienę, "bet visi atsisakė. Nieko nežinojo, nieko negirdėjo..." ( p. 77). Teišgirdo besilankydamas tokias sovietinio teisingumo normas: verčiau nubausti šimtą nekaltų (pavyzdžiu kitiems, kaip ano ūkininko atveju), negu palikti tarp jų pasislėpusį vieną kaltą; reikia likviduoti ne tik tai, kas kenkia, bet ir kas galėtų kenkti, atseit, bausti ne tik už jau įvykdytus, bet ir galimus nusikaltimus; o jei kuris nors "liaudies priešas" šiaip yra doras žmogus, tai jis "blogas savo gerumu" (taip buvo dėl J. Tomkaus atsakyta).

Neabejojame, kad L. Dovydėnas darė daug žygių nelaimingiesiems padėti. Tik stebimės jo drąsa, kad jis ir patį Lietuvos NKVD viršininką Gladkovą drįso paklausti, "kokia gėda dar yra pasaulyje, kurios sovietinė valdžia nepraktikavo" (p. 66). Ar tokio klausimo nebūtų pakakę pačiam Dovydėnui atsikurti kalėj iman?

Pirmojo tomuko pabaigoje autorius paliudija, kaip be jo sutikimo buvo paskelbtas kandidatu į "liaudies seimo" deputatus ir kaip buvo falsifikuojami rinkimų duomenys (gaila, nėra atsiminimų, kiek ir kaip reikėjo dalyvauti jų agitacijoje). O antrame tomuke aprašoma ir to seimo posėdžių režisūra, kurią autorius jau anuomet "Tarybų Lietuvos" reporteriui pavadinęs farsu (p. 281). Klausimas, kiek atstovų balsavo už Lietuvos prisijungimą prie Sovietų Sąjungos ar kitus svarbius nutarimus, autoriui šiandien atrodo juokingas: "Faktinai, jie galėjo kelti ar nekelti rankų, vis vien prezidiumas skelbė vienbalsiškumą visuose klausimuose" (p. 284). Panašiai, nors ir ne taip jau kategoriškai, autorius atsako ir klausimą, kodėl nė vienas atstovas neprotestavo dėl pačių rinkimų farso. "Tai painus ir šiandien sunkiai aptariamas atsakymas (turėjo būti: klausimas? — žlt.), bet protestas, rodos, būtų tik sugadinęs tos komedijos komiškumą ir parodęs naivų protestuojančio manymą, tarsi ta komedija būtų rimtas dalykas" (202). Atsakymas, sakytume, literatiškas — klausimo jis neatsako. Viena, dalykas buvo per tragiškas, kad būtų galima jį komedija traktuoti. Vyko ne teatrinė demonstracija, o sovietinės prievartos teisinis pridengimas. Antra, kas buvo akivaizdu sovietinės prievartos įteisinimo "komedijos" betarpiškiems liudininkams (1940 metų lietuviams tėvynėje), tas negalėjo būti taip pat aišku užsieniui: kaip kas norėjo, taip galėjo ir aiškintis. Liks tai nebe taip aišku ir pačių lietuvių vėlesnėms kartoms. Jei visa tai tebūtų buvusi "komedija", nebūtų nė sovietai ėmęsi jos organizuoti. Todėl ir negalime sutikti su autoriaus išvada, jog "Liaudies Seimas yra atlikęs ir teigiamą vaidmenį", nes jo "vaidyba tik kompromitavo jau ir taip išaiškėjusi melą", jų vaidyba padėjo žmonėms greičiau susivokti, jog vietos žmonės yra tik įrankiai beatodairiškai ir žiauriai Maskvos politikai" (p. 438-439). Užuot tokiais savo atsakymais itt=~~ kinęs, ne vienam skaitytojui šioje vietoje autorius tik paliudys, jog rašytojo žvilgis ne visada siejasi su teisine įžvalga. Neveltui sovietai mėgsta savo deputatais eksponuoti meno pasaulio žmones.

Keliuose savo atsiminimų skyreliuose autorius aštriai ryškina sovietinės sistemos bruožus: melą, neapykantą, "žmogaus minties ir valios kastraciją". Be "liaudies seimo" atstovo pareigų buvęs dar priešmokyklinio auklėjimo viršininku, autorius atskleidžia, kaip net vaikų prieglaudos ir darželiai pajungiami enkavedistų priežiūrai, kad padėtų sekti tėvus, o patys vaikai augtų enkavedistų kadro prieaugliu. Puikiai nupiešiami enkavedistams aukas medžiojąs pirties vanotojas ir panašus niekšelis vykdomojo komiteto pirmininkas — du pavyzdžiai padug-ninio elemento, iškylančio naudotis sovietine sistema. Su humoru aprašomas "liaudies seimo" paskutinio posėdžio nuobodulys.

Autobiografinių momentų L. Dovydėno atsiminimuose labai maža.
Kas iš rašytojo tikėjosi psichologinio atskleidimo, kaip patenkama į komunistų žaidėjus, kaip juose jaučiamasi ir kaip išbundama iš naivių iliuzijų, tas šiuo atžvilgiu iš dalies pasijus nuviltas. Susilaukęs sovietų atstovybės dėmesio dar nepriklausomybės metais, L. Dovydėnas buvo ir knygomis į namus aprūpinamas, ir į pobūvius kviečiamas. Be sutikimo paskelbtas "liaudies seimo" kandidatu, galvojo pabėgti švedijon, bet liko "padėti Lietuvos žmogui". Nuo vykimo su delegacija Maskvon išsigelbėjo "susirgdamas". Atsispyrė ir spaudimui įstoti partijon, nors buvo lyg vilkas medžiotojų varomas į tą "vieną kampą". Pagaliau, susilaukęs priekaištų, pasitraukė ir iš priešmokyklinio auklėjimo viršininko pareigų. Bet vis vien turėjo neprarasti pasitikėjimo, kad ir birželinių trėmimų metu (VL.20) galėjo dar su Lietuvos NKVD viršininku Gladkovu dėl jų ginčytis (p. 319). Kelis kartus autorius prabėgomis užsimena apie savo ryšį su antisovietiniu pogrindžiu, net jau 1940 rugsėjo mėn., bet kitur prasitaria, kad tik 1941 kovo mėn. pabaigoj gautas anoniminis laiškas, apeliavęs pasitraukti nuo komunistų, "kaip paskutinis lašas į sklidiną stiklinę perpildė mano svyravimus" (p. 32). Tačiau skyrelis "Pasivaikščiojimas į mirtį (461-493) gana plačiai pasakojęs apie autoriaus areštą birželio mėn. sukilimo metu, vėl yra prisunktas kažkokiu kartėliu. Vargu to skyrelio aplamai reikėjo, kaip ir atsiminimus įvesdinančio menkai parašyto ir gal dėl to nepasirašyto straipsnelio apie autorių.

Gal kai kurie klausimai kyla tik dėl to, kad savo atsiminimus L. Dovydėnas pateikė, jo paties žodžiais, kaip "mozaikinį paveikslą". Jie iš tiesų be sistemos, ne nuosekliai vystomi, bet palaidai sumesti. Todėl, pvz., 1941 birželio trėmimai anksčiau paliečiami negu 1940 liepos rinkimai. Todėl neišvengiama ir kartojimosi, apie tuos pačius žmones ar dalykus kalbėjimo skirtinguose skyreliuose.

šiaip rašytojas L. Dovydėnas yra gyvas pasakotojas, šį jo talentą liudija ir atsiminimai. Itin pasisekę skyreliai, kur jis savo pasakojimą galėjo humoru nuspalvinti. Tačiau ten, kur L. Dovydėnas nuo pasakojimo žengia į svarstymus, tiesioginį minties dėstymą, ten 30 sakinys dažnai darosi tiesiog neapdorotas: ir grubus, ir painus.

Knyga išėjusi be kalbininko talkos — gausu rašybos, skyrybos ir kt. klaidų ("savų" taisyklių). Prie korektūros klaidų varganomis mūsų spaudos sąlygomis esame pripratę kaip prie neišvengiamos blogybės. Bet šiuose L. Dovydėno atsiminimuose jų tiesiog knibždėte knibžda. Kai kuriais atvejais jos mažina ir pačių atsiminimų patikimumą. Pvz., Glovackio (p. 410) vardo inicialas yra ne J., o P(ijus), skulptoriaus Grybo (p. 471) — ne A., bet V(incas). Lazersono ir amerikiečių filosofo Dewey pavardės sudarkytos Lazorsonu ir Dawey. O argi Suslovas iš tikro paskelbė buvusį finansų komisarą J. Vaišnorą likviduotu (p. 507), kai žinome jį gyvą tebesant. Beje, Suslovo kalbos 1946 pačių aukščiausių sovietinių pareigūnų dvylikos būreliui atpasakojimas su tokiu pat betarpiškumu, kaip paties autoriaus klausytų paskaitų, noromis nenoromis taip pat kelia klausimą, kur tikras liudijimas, o kur tik beletristinė forma-

L. Dovydėno atsiminimai skelbiami po trisdešimt metų, taigi, ilgai juos brandinus. Bet iš gana nerūpestingo jų išleidimo atrodo, lyg kažkaip skubotai jie iš spaustuvės paleisti.

(Iš jau vėliau "Drauge", vasario 13, paskelbto L. Dovydėno laiško patiriame, kad iš tiesų jo knyga buvo neįprastai leidžiama — autorius negavo savo knygos nė korektūrų peržvelgti).

Nepaisant šių ar kitų pastabų, vertiname jų pasirodymą: bus į-domu šiuos atsiminimus skaityti, bus ir patiems daug ką permąstyti.

"Naivūs ir savo geros valios aukos ar papirkti agentai buvome visi, kurie visokiais būdais ieškojome komunizme prošvaisčių pateisinti mūsų nusikaltėlišką pažiūrą: komunizmas suderinamas su nuoseklia demokratija ir yra truputį žiauriai radikali, nauja socialinė politinė programa. Taip galvojau ne aš vienas; daug įžymių politikų, mokslininkų, menininkų mūsų tėvynėje ir pasaulyje, vieni lengvabūdiškai, kiti suinteresuoti, treti papirkti, barstėm ir barstom ružavus miltus į minios akis apie komunizmą, tuo nusikalsdami ne tik prieš savo atsakingumą, bet ir išduodami kultūros ir civilizacijos praeitį, dabartį ir ateitį" (p. 304).

Galimas dalykas, kad kai kam cituotasis tekstas pasirodys perdėtas etc. Kas sovietinę tikrovę patys patyrėme, nesame reikalingi įspėjimo. Bet kas tik iš spaudos ar kitų girdi apie komunizmą, sunkiai patiki, nes atrodo neįmanoma ir dėl to nepatikima. Todėl bolševikams pasisekė sudoroti net ir pačių rusų emigrantus. Randame L. Dovydėno atsiminimuose į-somų vieno sovietinio agento pasipasakojimą, kaip buvo palaužtas Prancūzijoje rusų emigrantų atsparumas: "Buvę karštų antibol-ševikų ir gerai organizuotų. Už auksą ir idėjas pavykę laimėti keliolika informatorių (šnipų). Jie taip sugriovė emigrantų savitarpio pasitikėjimą ir discipliną, kad dažnas emigrantas bijojęs su artimaisiais pasikalbėti. Pasėjus nepasitikėjimą ir juos suskaldžius, buvo lengva padaryti viską" (p. 426).

2. Sibiro tremty ir pavergtoj tėvynėj
Grįžimas į laisvę
(Cleveland 1970, 527 psl., kaina 5 dol., kietais viršeliai — 6 dol.) yra Stefanijos Rūkienės Sibiro tremties užrašų II dalis. Lygiai prieš dvejus metus šioje vietoje (1969 vasario numery) aptarėme jos atsiminimų I dalį — "Vergijos kryž-keliuose" (1963, 445 psl.). Pripažinome tada, kad šie tremties užrašai iš tikro "Sibiro tremties" žodžiui suteikia konkretų turinį, įgalina mus suvokti, ką šis žodis tikrovėj reiškia. "S. Rūkienės knyga tai atlieka gerai, galima sakyti, geriau negu ankstesnės šios temos tikrovinės ar beletristinės knygos". Teigiamą įspūdį II dalis ir patvirtina, ir sustiprina. Autorė iš tiesų turi tikro sugebėjimo sudaryti visumos vaizdą paprastomis kasdieninės buities detalėmis. Nors daugiausia ji pasakoja, ką teko pačiai pergyventi, tačiau visumoj ji lyg pradingsta, o lieka bendras sibiri-nės tremties vaizdas.

Šiame tome Sibiro tremtis autorei per laiką yra palengvėjusi: "mano gyvenimas truputį pagerėjo" — tokia antraštė duota pirmam knygos skyriui. "Truputį pagerėjo" dėl to, kad autorei pasisekė išsiveržti iš kolchozo ir persikelti į Bakčaro miestelį (250 km nuo Tomsko). Visko ir čia teka patirti, dirbant daržininkystės brigadoj, prie statybos darbų, bulvių džiovykloj, kol pateko į vaikų (daugiausia našlaičių) namus, kur iš pradžių dirbo siuvykloj, o vėliau buvo leista dėstyti rankdarbius. Buvo pavykę patekti ir vidurinėn mokyklon mokytoja, bet vėliau buvo iš jos išmesta, tokiam parėdymui iš aukščiau atėjus. Kiek būta gerovės, jos gyvenimui ir "truputį pagerėjus", aišku iš paties paprasčiausio duomens — atlyginimo už darbą ir kainų santykio: 150 rublių mėnesinės algos, o tuo metu lydyto sviesto 1 kg kainavo 500 rublių, 16 kg miltų — 700 rublių (p. 48). Tokią pat "gerovę" liudijo ir kampo pernakvoti susiradimo vargai. Sunku būtų šia "gerove" ir tikėti, jei jos neliudytų pateikiami konkretūs faktai.

Bet aplamai šiame tome autorė mažiau piešia išorines gyvenimo sąlygas, o daugiau skiria dėmesio pačiam sovietiniam (t. y. sovietų režimo perauklėtam ir išauklėtam) žmogui. Skurdus tai žmogus: arba tik beatodairiškai (per kitus) besiveržiąs hierarchijon, arba prislėgtas, baimės sukaustytas. Kas trečias žmogus šnipas ir išdavikas — niekuo negali pasitikėti. Klesti vagystės, šeimos pairusios. Bendra aplinka negali neveikti ir lietuvių. Ir moraliniu, ir tautiniu atžvilgiu. "Jaunimas maišosi su rusais ir dingsta mūsų tautai. Ona Geležinytė ištekėjo už ruso kolcho-zininko. Jos brolis Zenonas vedė rusę. Abi Tamošauskaitės labai surusėjo, silpnai kalba lietuviškai ir draugauja su ruseliais. Jaunutė Gembickaitė ir Gražina Cibuls-kytė ištekėjo už rusų ir pasiliko Sibire gyventi. Maskvos planų rezultatai apčiuopiami" (p. 199). Ypačiai graudus autorės vaikų namuose sutikto lietuviuko Algio likimas: tėvas mirė stovykloj, motina sėdi kalėjime, o jis pats "savo gimtosios kalbos jau nesuprato" (p. 287).

Stalino mirtis pakėlė ir tremtinių nuotaiką': "Trylika metų ne-šventėme nė vienos šventės, nebuvome bažnyčioje ir nėjome išpažinties, bet bedieviais netapome ir vilties nepametėme. Tos vilties mes su nagais įsikabinę laikėmės, nes ji buvo vienintelė mūsų priebėga" (p. 214). Persikėlusi į Tomską ir ten gavusi darbo nusikaltėlių vaikų leidimui grįžti tėvynėn. Pagaliau 1956 rudenį ji grįžo Lietuvon. Išgyvenusi joj aštuo-neris metus (JAV pasiekė 1964 Kalėdų dieną), antrojoj šio tomo dalyje (nuo 343 psl.) ji piešia jau pavergtosios tėvynės vaizdus ir nuotaikas.

Nors dabar jau daugiau žinome apie padėtį Lietuvoje, bet ir ši knygos dalis yra ne mažiau in-struktyvi. Savo pastabų žvilgį autorė meta ir į ūkinį-socialinį gyvenimą, ir į sovietinį švietimą, ir į religijos gniaužimą, ir į komunizmo įneštas moralines žaizdas mūsų tautos gyvenime. Tik knygomis ir meniniais laimėjimais džiaugdamiesi, linkstame iš čia per optimistiškai imti Lietuvos padėtį. Autorė įspėja realistiškiau žvelgti: nors "lietuvio sieloje tūno ne meilė ir pagarba, bet pagieža ir neapykanta okupantui" (p. 423), tačiau tai negali sulaikyti okupanto politikos "išnaikinti mažąsias tautas ir jas paskandinti rusų tautos jūroje" (p. 221). Oficialiai trėmimai nebevykdomi, bet faktiškai 'lietuvių iš savo gimtosios šalies trėmimas vykdomas ir dabar, tik kitais būdais" (t. p.). Nepatekusieji į Lietuvos aukštąsias mokyklas išvyksta studijoms į Rusiją. Komjaunimas "laisvu noru" važiuoja patalkininkauti į "broliškąsias respublikas". Dažnai tokioms talkoms išsiunčiami ir lietuviai specialistai. "Jie ten dirba, gyvena keleris metus su rusais, susidraugauja, veda ruses ir nutausta. Kiti ten ir gyventi pasilieka. Grįžę su rusėmis žmonomis, Lietuvoje didina rusų gyventojų procentą. Ir taip planingai ir nekaltai vykdomas krašto rusinimas" (p. 401). čia autorės rūpestis: "Tautinis pačių lietuvių kuriamas komunizmas mūsų tautai nebūtų pavojingas, jei ne rusifikacija". Kaip visokie sąjūdžiai ilgainiui išblėsta, "taip atsitiks ir su komunizmu. Tik vargas, kad mūsų tauta sparčiai rusinama" (p. 222).

Paliesdama vadinamojo kultūrinio bendradarbiavimo klausimą, autorė pasisako skeptiškai, nes "neteko matyti pasiūlymų, kaip tą bendradarbiavimą būtų galima vykdyti, kai visi pavergtieji kraštai yra aklinai uždaryti ir atitverti nuo laisvojo pasaulio" (p. 410). Tiesa, kad "okupantas ir komunistų partija pripažįsta tik vienašališką bendravimą" (t. p.). Bet kiek uždanga praveriamą, pravartu naudotis, tik gal ne trimituojant ir beprasmiškus ginčus pradedant, o tyliai, be triukšmo ir be okupanto pageidaujamos reklamos. Visiems verta ramiai apgalvoti autorės pateikiamą liudijimą: "Nekalbūs dabar Lietuvos žmonės ir labai moka tylėti" (p. 367). Verta ir mums pasimokyti tylos, kai "atvirumas" dažnai tereiškia neišmintingą plepumą.

Buvo spaudoj, kad rūpinamasi S. Rūkienės Sibiro užrašų išleidimu ir anglų kalba. Jie to tikrai verti, šiek tiek suglaudinus ir gerai išvertus, jie galėtų sulaukti pasisekimo ir amerikiečiuose. Autorė moka ir skaudžius dalykus paprastai pasakoti, ir tai jos knygą daro patrauklią.
žlt.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai