Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"POPRAMONINĖS VISUOMENĖS" D. BELLIO ANALIZĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LEONARDAS DARGIS   
Sociologijos prof. Daniel Bell apie popramo-ninę visuomenę kalba bene per 10 metų, o ir šis terminas jo nukaltas. 1973 m. išėjusi jo knyga The Corning of Post-Industrial Society yra verta išskirtinio dėmesio. Vieni ją vertina teigiamai, o kiti skuba autorių išvadinti fašizmo pranašu, pamiršdami, kad tiek rusų, tiek kinų komunizmas iš esmės irgi naciški. Pats Beilis reikalą dėsto ramiai, plačiai cituodamas ūkinius minty tojus. Knyga nemenkos apimties, o vis tiek labai kondensuota, nes tema nagrinėjama vispusiškai. Šiame rašinyje teks ribotis pagrindiniais ir pačiais aktualiausiais autoriaus keliamais klausimais.

Kai JAV pasiskelbė nepriklausomomis, jų anuometinės 13 valstybių neturėjo nė 4 mil. gyv. Iš jų 750.000 buvo negrai vergai. Jauna valstybė buvo apgyventa jaunų žmonių. Amžiaus vidurkis tesiekė 16 metų. New Yorke tegyveno 33.000 žmonių. Dauguma žmonių gyveno kaime. Valstybė buvo žemės ūkio bei žaliavų kraštas. Šiandien, po 200 metų, JAV visai ne ta valstybė. Gyventojai 75.II.1 paaugo per 214 mil., o jų didelė dauguma gyvena miestuose. Valstybė net nebe pramoninė, o vienintelė pasaulyje popramoninė valstybė.

Panaši kaita vyksta ir visame pasaulyje, kitur dar komplikuojama pasibaisėtino gyventojų augimo greičio. Tiek struktūrinė valstybių kaita, tiek per greitas žmonių dauginimasis kelia sunkiai sprendžiamų klausimų. 1859 m. žemėje gyveno 1 bil. žmonių, 1925 — 2 bil., 1960 — 3 bil., o ketvirtasis priaugsiąs bene apie 1980, arba tik per 20 metų, o penktajam bilijonui užteksią 10 metų.1
Kiekvienas augimas turi būti proporcingas kitiems augimams. Nekontroliuojama per daug didėjanti socialinė šaka gali išaugti iki nereikalingų absurdiškų proporcijų ir kenkti visam ūkiui. Pvz., 1973 ir 1974 JAV buvo persigaminta namų ir vežimų sektoriuose. Tad neparduoti ir nebaigti statyti namai stovi tūkstančiais, daug statytojų subankrutavę, o juos finansavę bankai neiškopia iš sunkumų. Kantriai laukia pirkėjų ir šimtai tūkstančių vežimų. Abiejose šakose nedarbas, o darbininkai išsikovoję pačių geriausių uždarbių, pensijų ir kt. Tokie ir panašūs, kitus pralenkia laimėjimai apmokami mažiau pasiekusių ūkio šakų žmonių. Pastariesiems išsekus, ir visas ūkis susvyruoja.

Jeigu maža infliacija psichologiškai galėjo būti pateisinama, tai tokia iš visų ribų išėjusi, kokią turime dabar, tėra geriau organizuotų ūkinių šakų (darbininkų, bendrovių, profesionalų) plėšikavimas neorganizuotųjų sąskaiton. Tai kartu griovimas gerovinio socialinio pastato, nors pastarojo pagerinimo siekia visos vyriausybės. Tačiau tos pačios vyriausybės irgi gyvena ne pagal savąsias nosis, o vis iš naujo neracionaliai, tesivadovaudamos tik politiniais sumetimais, savuosius nutarimus finansuoja paskolomis. O tai reiškia paklausos kėlimą ne pagal gamybos pajėgumą ir tuo pačiu kainų kėlimą. Dėl to Vakarų vyriausybės vieningai turėtų pradėti savuosius poreikius finansuoti mokesčių keliu ir realiu priemonių paskirstymu.2

Popramoninės visuomenės sąvokos reikšmė
Feodalizmas, kapitalizmas, socializmas — marksistų sąvokos. Vietoj šių bei šalia jų Beilis naudoja savąsias sąvokas: priešpramoninę, pramoninę ir popramoninę visuomenę. Šiokia sąranga jam geriau padeda lyginti Vakarų socialinį mintijimą su marksistiniu. H. Kahnas dar prideda po-ūkinę bendruomenę. Pastarosios pajamos būsiančios tokios aukštos, kad bet kuriam sprendimui vykdyti išlaidos praktiškai iš viso nedaug ką bereiks.3

Priešpramoninėje visuomenėje vyrauja gamybinis ūkis, kaip žemės ūkis, žvejyba, miškininkystė, kasyklos. Užsiėmimai: ūkininkas, žvejys, kasyklų darbininkas, nekvalifikuotas darbininkas. Technologijoje vyrauja žaliavos. Savo veikloje, žaidime prieš gamtą (marksistinio kovos termino Beilis nenaudoja) žmogus verčiasi sveiko proto patirtimi, orientavimusi praeitin bei ad hoc sprendimais. Vyriausias principas — tradicionalizmas, o iš šio atsirandąs žemės bei šaltinių ribotumas. Priešpramoninę visuomenė nėra tik praeityje buvusi, bet ir šiandien egzistuoja Azijoje, Afrikoje ir P. Amerikoje.

Pramoninėje visuomenėje vyrauja antrinė gamyba, jai naudojant mechanines priemones bei verčiantis perdirbimu. Užsiėmimuose vyrauja pusiau kvalifikuotas darbininkas bei inžinierius. Technologijoj remiamasi energija. Veikloje žaidžiama prieš gamtos sufabrikinimą, naudojamasi empirizmu ir eksperimentavimu, projektavimu, betir ad hoc prisitaikymu. Vyriausias principas — ūkinis augimas, valstybei ir privačiai kontroliuojant investavimų kryptį. Pramoninės visuomenės: V. Europa, Japonija, Sov. Sąjunga.

Popramoninę visuomenę šiuo metu randame tik JAV. Tokioje visuomenėje gamyba jau atsidūrusi antroj vietoj, o pirmauja transportas, atgaiva, prekyba, finansinės bei draudimo įstaigos, nekilnojamojo turto verslas, rūpinimasis sveikata, švietimu, tyrinėjimais, vyriausybe. Užsiėmimuose iškyla profesiniai ir techniškieji mokslininkai. Technologijoje vyrauja žinojimas (informacija). Žaidimas vyksta tarp įvairių grupių žmonių, naudojantis abstraktine teorija: modeliais, simuliavimu, nutarimų teorija, sistemų analize. Orientuojamasi ateitin, verčiantis numatymais. Vyriausias principas — teorinio žinojimo centralizacija bei kodifikacija.4
Jeigu XVIII ir XIX a. socialinės minties didžiausias trūkumas buvęs naivus moksliškumas, tai šiandien ne tik technologijoje ir ekonomikoje, bet ir visose kitose žinojimo srityse pažanga vis daugiau remiasi teoriniu darbu. Teoretikai ne tik atrenka tai, kas jau žinoma, bet nurodo kelius ir empiriniam darbui.
 Universitetų tyrinėjimai pasidarė kertiniais akmenimis bekylančios naujosios visuomenės, o didžiausias išradimas, kaip A. N. White-headas sako, yra išradimų metodo išradimas.5

Technologinio augimo žalingos taršos pasekmių irgi galėjo būti išvengta, geriau teoriškai apgalvojant technologinį augimą, iš anksto numatant priemones taršai išvengti. Tam tačiau reikalingas palankus politinis nusiteikimas. Pvz., erdvių tyrinėjimai naudingi ne tik ūkiui, bet praktiškai visoms mokslo šakoms, įskaitant medicinos pažangą ir tiesiog žmogaus išlikimą žemėje, o visgi netrūksta politikų, reikalaujančių tokius tyrinėjimus iš viso nutraukti.

Beilis, popramoninę visuomenę lygindamas su marksistine, pasiekia neprasto efekto. Marksui atrodė, kad kapitalistinė visuomenė turėjo augti arba mirti. Leninas su Rosa Luxemburg aiškino, kad tas augimas turėjo būti geografiniu. Nė vienas šių trijų nenumatė, kad ūkinis augimas galėjo vykti ir technologiniu, intensyvaus kapitalo keliu. Marksas taip pat įkalė lemiantį kapitalo ir darbo priklausomumą nuo vienas kito. Vakaruose betgi technologinės pažangos dėka gamybinių darbininkų nuošimtis, lyginant su visais dirbančiaisiais, taip greitai mažėja, kad apie kapitalo ir darbo lemiantį priklausomumą nė kalbėti netenka: tiek daug jis sureliatyvėjo. Ironija — Sov. Sąjungoje, pagal jų pačių duomenis, gamybinių darbininkų nuošimtis ir toliau labai didelis. 1969 JAV žemės ūkyje dirbo 5,2% (1971 — jau tik 4,6%) dirbančiųjų, pramonėje — 33,7%, o patarnavimuose — 61,1^. Sov. Sąjungoje 1960 dirbo 111 mil. žmonių: žemės ūkyje — 45%, pramonėje — 28% ir patarnavimuose — 27%. Dabar tie Bellio skaičiai ir Sov. Sąjungoj pasikeitę patarnavimų naudai, bet, sprendžiant iš Lietuvos duomenų, nedaug. Štai jie: pramonėj ir statyboj 1970 dirbo 36,1%, žemės ūkyje — 32.8% ir patarnavimuose — 31,1%. Šie nuošimti-niai skaičiai tačiau apskaičiuoti pagal liaudies ūkyje dirbusiųjų skaičių, o ne pagal pilnąjį dirbusiųjų skaičių. Skirtumas didelis. 1970 Lietuvos liaudies ūkyje dirbusiųjų priskaityta 1.116.000, o iš viso dirbusiųjų buvo 1.602.600. Kaime dirbusių pilnas skaičius nurodytas 736.300, arba45,94% visų dirbusiųjų. Maža dalis ir kaime dirbusiųjų dirbo patarnavimuose. Kiek — nežinome. Plačiai naudojamas tik mažesnysis rodiklis, gerokai pagerinant atskirų asmenų uždarbio vidurkius.6 Be to, primena Beilis, patarnavimai patarnavimams nelygūs. Sov. Sąjungoje per daug tų patarnautojų yra tikrintojai (revizoriai), sekliai ir tarnaitės.

Popramoninėje visuomenėje žinojimas yra viskas. Neturima gi skirtingų nuomonių matematikoje ar chemijoje. Marksistai dėl savo dogmatizmo sugeba ir čia pridaryti bėdų. Sov. Sąjunga atmetė idealistinį prekių paskirstymo būdą rinkos keliu totalinio planavimo naudai, dėl to atsiradęs nusi-planavimas ir šiandien nepasibaigęs, nors negi kas prieštarauja reikalingam ir pateisinamam planavimui.
Kitas pavyzdys. Sovietų prof. L. Kantorovičius jau 1939 rašė apie matematikos pritaikymą gamybai ir planavimui, kai amerikietis G. Dantzigas savo studiją apie tiesinį programavimą išleido tik 1947. Amerikiečiai betgi savajam mokslininkui patikėjo, o Kantorovičius buvo apskelbtas kaip besiverčiąs buržuaziniais prietarais, nes "negali būti kiekybinių dėsningumų ekonomikoje".7

Socialinė kaita veda biurokratizman
Kapitalizmas suprastinąs ne tik ūkine sistema, bet ir socialine. Seniau kapitalizmo pagrindu buvo šeimų įmonės, o šiandien, vis daugiau įsigalint specialiai paruoštiems technokratams, socialinė kapitalizmo struktūra keičiasi, šeiminio kapitalizmo galia mažėja.

Neomarksistai socialinę kaitą irgi jaučia, nes emocinius komunistinius ideologus vis daugiau viršija mokyti technokratai. Tačiau neomarksistiniai ekonomistai toliau pasilieka "teologiniai", nes jų tikslas nėra įrodinėti socialinę kaitą tokia, kokia ji yra, o gelbėti marksistinę socialinės kaitos sampratą, nors nemalonūs klausimai kyla iš visų pusių. Jei darbininkų klasė ir komunistiniuose kraštuose reliatyviai mažėja, tai kaip galima išlaikyti Markso socialinės kaitos viziją. O jei pasaulį paveldi ne darbininkų klasė, tai kaip galima pateisinti proletariato diktatūrą ir komunistų partijos, kaip tikrosios darbininkijos vadovės, vaidmenį. Negalima gi išgelbėti ideologijos, tvirtinant, kad beveik visi dirbantieji priklauso darbininkų klasei. O taip ir toliau daroma. Inteligentija ir toliau laikoma protinio darbo darbininkais. Jų 1970 Sov. Sąjungoj buvę per 30 mil.8 Kad visi gyvena iš algų, tai irgi nieko nepadeda jau vien dėl to, kad algos nevienodos. Taip pat joks sovietinis generolas ar įmonės direktorius nedraugauja nei su darbininkais, nei su tarnaitėmis. Kadangi, patinka kam ar ne, valdantysis elitas tikrai egzistuoja, tai galvo-jantiems marksistinėmis normomis toks faktas turi būti tikru šoku.9 Juo labiau, kad modernioji pramoninė visuomenė savo veiklai nereikalinga nei buržuazijos, nei proletariato.

Marksas "Kapitalo" pirmoje knygoje aptarė tokią pagrindinę socialinio vystymosi eigą: naujosios visuomenės pastatas pilnai išsivystys senosios visuomenės gimdoje; naujasis pastatas rodys didėjantį prieštaravimą tarp socializuoto gamybos būdo ir "supančiotosios gamybos", sukurtos kapitalo monopolio; visuomenė dėl to išsiskirs dviem priešingais poliais, klasėmis — mažėjančių kapitalo magnatų skaičiumi ir pastoviai augančia darbininkų klase; naujoji visuomenė netilpsianti kapitalistinėje formoje, "lukštas sprogsiąs", o iš jo išriedėsiąs socialistinis pasaulis. Metafora biologinė, vyksmas neišvengiamas, vystymosi kelias vienpusiškas. Bėda — taip niekad nepasidarė. Visai priešingai. Komunizmas įsigalėjo ir įsigali tik atsilikusiuose kraštuose ir niekad pažangiuose kapitalistiniuose kraštuose. Aišku, pažangiųjų kraštų okupavimas didesnėmis jėgomis yra kitas reikalas.
Tačiau, kai Marksas rašė trečiąją "Kapitalo" knygą, jau buvo atsiradę didelio masto investavimo bankai ir išaugusios didžiosios bendrovės. Tai keitė kapitalistinės sistemos struktūrą. Jei Marksas lengvai galėjo susidoroti su kapitalistinės visuomenės senąja viduriniąja klase, kurią sudarė ūkininkai, amatininkai bei profesionalai, tai su iškylančia nauja viduriniąja klase įmonių valdytojų, technikų, mokytojų, galybe raštinės tarnautojų ir panašių, kurie vien tik savo mase daug svėrė, jis taip lengvai susidoroti negalėjo. Marksas tai matė. Jis net pastebėjo, kad didžiosios įmonės siela nebebuvo daugiau kapitalistas, o mokytas samdytas valdytojas. Žodžiu, ir Marksas kartais sugebėdavo dalykus pamatyti tokius, kokie jie iš tikrųjų buvo. Engelsas ne visą Markso medžiagą sutalpino "Kapitalan". "Kapitale" netilpę pagrėbstai vėliau Kautskio buvo paskelbti veikale "Theo-rien ueber den Mehnvert". Čia atrandam Marksą visai aiškiai kalbant, kad vidurinioji klasė stovinti tarp darbininkų ir kapitalistų. Vidurinioji klasė nuolat augdama sunkiai sveria žemesniojo sluoksnio darbininkiją, tuo didindama saugumą dešimties tūkstančių aukštųjų.

Tokie dalykai turėjo švelninti priešingybę tarp antagonistinių klasių. Tačiau Marksas taip lengvai neatsisakė savo visuomenės vystymosi geležinės būtinybės, taip kietai nubrėžtos komunistų manifeste ir "Kapitalo" pirmoje knygoje. Dėl to, prieštaraudamas pats sau, jis vis iš naujo kartojo, kad valdytojų funkcijos esančios socialistinės; bankai, nors ir daug prisidėdami prie gamybos kėlimo, kartu būsią krizių bei suktybių židiniai; akcinės bendrovės palengvinančios perėjimą socializman, o technikai ir tarnautojai dėsis su proletariatu, tik niekur kažkodėl nekalbėjo apie kapitalistinės gamybos būdo griuvimą, o tik kad kapitalistinės sistemos paveldėtoju būsiąs socializmas.10

M. Weberis, didelis Markso antagonistas, visuomenės vystymąsi kitaip numatė. Jam ir kapitalistinė racionalizacija visuomenę veda biurokratizman. Kadangi socializmo pačiu pagrindiniu bruožu yra biurokratija, tai jis iš tikrųjų pareikalaus didesnės formalios biurokratizacijos už kapitalizmą. Weberis labai abejojo, kad socializmui pavyks sudaryti sąlygas tikslingai biurokratinei organizacijai, kokią turi kapitalizmas. Jei socializmui tai ir iš tikrinu nepavyktų, tai socializme atrastume neracionalumo elementą. Iš čia Beilis išveda, kad Weberiui kapitalizmas ir socializmas nėra dvi prieštaraujančios sistemos, nors, turint galvoj nuosavybę, tokiomis gali būti, o tik du skirtingi biurokratijos veidai. O tai ir vėl reiškia, kad ateitis priklauso ne darbo klasei, o biurokratams. Pagal Weberį, biurokratijai tėra tik vienas tikras konkurentas — reikalą ir techniką suprantąs verslininkas, nes jis nereikalingas nepaslankios biurokratinės mašinos kontrolės.

Technologinis našumas — smūgis marksizmui
Marksui gamybos būdas bet kuriuo istoriniu metu priklauso nuo gamybos jėgų ir socialinių santykių, išeinančių iš gamybos priemonių nuosavybės pobūdžio. Tačiau pomarksinis valdytojų su savininkais atsiskyrimas, įmonių biurokratizacija, komplikuota tarnybinė struktūra tokio sukirpimo nuosavybės dominavimo ir socialinių santykių paveikslą padarė abejotinu. O Marksas dar tvirtino, kad gamybos centralizacija gamybą veiks, kaip pančiai, tačiau po 100 metų nuo "Kapitalo" pasirodymo Vakarai išvydo našumo sprogimą ir technologinį augimą, nesapnuotą nė vieno anų laikų utopininkų. Marksas nusipranašavo.

Dar įdomiau. Kadangi komunistai užvaldė atsilikusius kraštus, tai jų vyriausybės pirmiausia remiasi gamybinių jėgų išvystymu, technologinių įrengimų statyba, o tos funkcijos kaip tyčia Markso buvo istoriškai priskirtos kapitalizmui. O kadangi tai daroma su nepaprastu įnirtimu ir prievarta, vis siekiant kuo didžiausio pelno, tai tokios valstybės priartėja Markso "Kapitalo" trečioj knygoj aptartoms "valstybinio kapitalizmo valstybėms".11 Vadinasi, nežiūrint bendrų bruožų (polinkio biu-rokratijon bei racionalizman), tai vis tiek nereiškia, kad kapitalistinė ir socialistinė ekonomika būtų tokios pat.

Marksui teoretiškai ne politika, o socialinė visuomenės struktūra buvo reikšminga. Politika neturinti autonomijos, o esanti tik socialinių santykių atspindys. Valstybė tik jėgos įrankis (kariuomenė, policija, biurokratija) dominuojančios klasės rankose. Jam neegzistavo kapitalistinė valstybė, o tik valstybė, naudojama kapitalistų. Visa ši Markso dialektika nuėjo niekais, kai rusai iškrėtė pokštą, įsteigdami Markso vardu Sov. Sąjungą, kurioje dominuoja ne ekonomika, o kaip tik politika.12

Rusai būtų nerusais, jei visų matomą tiesą iš karto pripažintų, pradėtų apie tai viešai kalbėti ar veikaluose nagrinėti. Dėl to ten oficialiai ir šiandien nei Marksas, nei Engelsas, o juo labiau juos taisęs Leninas nė iš tolo negalėjo klysti. Visi tų vyrų ir niekad neišsipildę numatymai ir toliau laikomi nekeičiamomis dogmomis. Dėl to,, nežiūrint ir ten biurokratijos, atseit, naujo vidurinio luomo augimo, apie tai kalbėti vengiama.

Technologinis našumas yra padarinys naujosios mokytos profesinės elito klasės. Jei taip, tai mokslinė bei technologinė revoliucija negali būti vadovaujama mažai mokytų darbininkų. Socialistų nusakytas jų vaidmuo visuomenėje ištirpsta. Naujosios visuomenės pasiskirstyme klasėmis iškyla profesinės ir technikų klasės vyravimas. Gamyba ir jos išlaikymas bei priežiūra reikalauja iš ateities visuomenės didžiai išmokslinto elito, sugebančio tyrinėti, bei technikų štabų. O tai ar nereiškia atėjimo naujosios valdytojų klasės?

Socialistinėse valstybėse atsiras praraja tarp profesinio elito ir masių, nes darbininkija nėra naujosios visuomenės vadovas. Socialistų harmoningos visuomenės sapnas pasmerktas žūčiai. Vietoj to naujoji visuomenė pati gimdys naujus konfliktus, naujas kovas ir nebūtinai pagal senąją klasės ir jėgos liniją, o dėl mokslinės linijos laikymosi ir nusiteikimo dalykus kaitalioti. Nesusipratimai kils ne tik darbe, bet ir už darbo sienų, nes išmokslinti biurokratai nenorės gyventi pagal darbo klasės nustatytus receptus.13

Istoriškai biurokratizacija reiškė laisvės augimą, nes taisyklės prieš įnoringą dešimtininką ar kitokį vadelį reiškė tam tikrų teisių garantiją. Šiandien, kai visas pasaulis nuasmenintas, o biurokratinės organizacijos vadovaujasi mechaniškomis taisyklėmis, tai šios per dažnai remia biurokratus ir biurokratizmą automatiškai, ar to reikia ar nereikia. Atsiminę, kad organizuotoji darbininkija irgi didžiai biurokratiška, galime įsivaizduoti susikirtimo apimtį su vadovavimo siekiančiu mokytu elitu, gimusiu su polinkiu biurokratijai. Berods, toks susikirtimas ir ne tik JAV jau prasidėjęs.

Statistika jau rodo popramoninės visuomenės iškilimą JAV (skaičiai tūkstančiais)
Gėrybių gamyboje iš viso 1870 dirbo 10.630. 1900 — 19.620, 1920 — 23.600, 1940 — 25.610. 1968 — 28.975, 1970 numatoma — 31.600.
Patarnavimuose iš viso dirbo 1870 — 2.990. 1900 — 9.020, 1920 — 15.490, 1940 — 24.250, 1968 — 51.800, 1980 numatoma — 67.980.
Kai kuriose atskirose šakose dirbančiųjų atitinkamais metais pasiskirstymas buvo toks: žemės ūky, miškininkystėj ir žuvininkystėj 1870 dirbo 7.450, 1900 — 10.900, 1920 — 11.400, 1940 —
9.100, 1968 — 4.150, 1980 numatoma — 3.180.
Prekyboj, bankuose ir draudime 1870 dirbo 830, 1900 — 2.760, 1920 — 4.800, 1940 — 8.700, 1968 — 20.325, 1980 numatoma — 25.140.
Profesionalų 1870 dirbo 230, 1900 — 1.150, 1920 — 2.250, 1940 — 4.000, 1968 čia įskaityti ir asmeniniai, ne bendroviniai prekybininkai — 15.000, 1980 numatoma — 21.000.
Valdininkų 1870 buvo 100, 1900 — 300, 1920
— 920, 1940 — 1,690, 1947 — 5.470 (1.890 federalinių ir 3.580 valstybių), 1968 — 11.850 (2,735 federalinių ir 9.115 valstybių), 1980 numatoma — 16,800 (3,000 federalinių ir 13.800 valstybių). Valstybių valdininkų skaičių gerokai padidina mokytojai ir universitetų mokomasis personalas.

Skaičiuojant nuošimčiais, JAV 1968 gamyboj dirbo 35.9%, o patarnavimuose — 64.1%. Įdomu dar, kad dirbantieji JAV nemėgsta organizuotis sąjungomis. 1970 iš visos darbo jėgos 85.903.000 organizuoti tebuvo 19.381.000, arba 22,6%. Tik Prancūzija su 20% organizuotų dirbančiųjų pralenkia JAV nemėgimu tokios rūšies sąjungų.14

Visgi pramoninės visuomenės gimimas nesklandus, pilnas konfliktų. Juos didina ir mokslininkų polinkis į ortodoksiškumą bei biurokratizmą. Nelogiška gi, kai gamybą galima išplėsti, kiek tik norima bei reikia, vieni gyventojų negauna reikalingo pragyvenimo minimumo, o kiti naudojasi nepateisinamomis privilegijomis, nors visi žino, kad ūkinės pusiausvyros tegalima pasiekti, didinant socialinį teisingumą. Bus dėl to žymesnių pasikeitimų sveikatos bei teisininkų tarnyboje. Abeji keisis iš asmeninių į grupinius patarnavimus. Ne asmeniniai kabinetai dominuos, o ligoninės ir vieša teisinė tarnyba. Panašių pasikeitimų susilauksime ir kitose srityse.

Patarnavimų sritis turi ir kitų sunkumų. Gamybiniame sektoriuje mašinų pagalba našumas lengvai pakeliamas, o patarnavimų — labai sunkiai ir visuomet per mažai, nė iš tolo neišlygina kylančių atlyginimų. Pasekmė — visų didžiųjų miestų savivaldybės neišlipa iš biudžetinių sunkumų.

Didžiųjų darbininkų sąjungų ir bendrovių — kolosų nuolatiniai uždarbių bei kainų pasikėlimai labai infliaciniai ir dirbtiniai. Reikalingumu dažniausiai nepateisinami. Derybos tarp vienų ir kitų praktiškai išvirtę vaidinimu.

Infliacijos nebūtų, jei išlaidos būtų finansuojamos mokesčiais, o ne valstybinėmis paskolomis — paprasčiausiu pinigų spausdinimu. Politikai tačiau tiek subailėję, kad net visas labai brangus Vietnamo karas nebuvo mokesčiais finansuojamas. Prez. Nixonas 1973 mėgino gauti daugiau mokesčių, bet dėl kilusio riksmo atsisakė sumanymo. Centrinis bankas, paliktas vienas sau, niekad nepajėgė ir nepajėgs ūkio išlaikyti pusiausvyroje. O va, kai 1965 - 1970 vežimų kainos pakilo 15%, kitų ilgai patveriančių gėrybių — 18%,tai medicinos, mokymosi, draudimo kainos pakilo 42,5%. Nenašūs patarnautojai sugebėjo atlyginimus pasikelti daugiau nei našioji pramonė, kur darbininkų atlyginimų kilimas buvo našumo pilnai išlygintas. Padėtį blogina dar tai, kad patarnavimų srity visų išlaidų atlyginimai sudaro 70%, o pramonėje — 30%, o tai nieko kito nereiškia — tik infliaciją. Siekiant socialinio teisingumo, be mokesčių apsieiti negalima.15 Kai vis tiek be jų verčiamasi, tai ir turime jau nebe infliaciją, o stagfliaciją (stagnacinę infliaciją). Pastaroji reiškia kainų bei atlyginimų kilimą ir lygiagrečiai gamybos mažėjimą. Šaukiama, girdi, dar taip nebuvę. Iš tikrųjų infliaciją visuomet sekė ūkinis sutrikimas su gamybos mažėjimu. Didesnę infliaciją seka ir didesnis ūkinis sutrikimas. Dabartinis 1975 staigus didelis biudžetinių išlaidų kėlimas, jei bus trumpalaikis, nebus iš naujo pasikartojantis, yra pateisinamas. Tai viena Keynes priemonių mažėjančios gamybos ūkiui atgaivinti.

Reikalą painioja pačios socialinės grupės, nes jų interesai natūraliai kertasi. Kai kiekviena jų vis iš naujo tesiekia patogumų tik sau, tai jų visų kartu patenkinti negalima. Iškyla pirmenybių ir derinimo klausimas. O kas turi būti tuo derintoju? Ar tik ne dėl to dabar Vašingtonas taip susiėdęs?

Dar mažiau tokios socialinės vienybės pasiekė Sov. Sąjunga. Markso tvirtinimas, kad ūkinis elementas žmonėse vyraujantis, nepasiteisino. Rasiniai, tautiniai, kalbiniai, tikybiniai žmonių vienijimosi elementai pasirodė daug stipresni už ūkiškai klasinius ryšius. Darbininkų klasės ant šakių kėlimas, be to, pasidarė ir ūkiškai neprasmingas, kai Vakaruose derybų keliu su bendrovėmis darbininkai daug daugiau pasiekė ir medžiaginiu atžvilgiu, negu Sov. Sąjungoj ar bet kurioj kitoj komunistinėj valstybėj.

Technologinės kaitos pasekmės
Technologija, įgalinusi didelę gamybą gėrybių mažėjančiomis išlaidomis, pasidarė Vakarų pagrindiniu gyvenimo standarto kėlėju. JAV pareigūnas tikrai turi būti aukštu, kad gautų dvigubą darbininko atlyginimą, kai 1800 m. tas santykis lengvai galėjo būti 50:1.
Technologijos dėka atsirado nauja inžinierių bei technikų-planuotojų klasė.
Technologija atnešė naują racionalumo nusakymą, galvojimo būdą, kuris pabrėžia naudingumo ir kiekio santykius, o tai įgalina šaltinių pigiausia kaina bei mažiausiomis pastangomis didžiausią išnaudojimą. Naudingo racionalumo nusakymas pakeitė mokymo būdą; kur kiekybinė technika inžinerijoje ir ekonomikoje pakeičia senuosius spekuliacijos, tradicijų ir protavimo būdus.

Petras Vaškys Indas (keramika)

Technologinė susisiekimo bei susižinojimo revoliucija pagimdė naujas ūkines priklausomybes ir naują socialinį vieni kitų įtakojimą. Giminiški ryšiai sumažėjo, o profesiniai padidėjo.

Estetinio grožio pajautimas, ypač erdvės ir laiko sąvokomis, radikaliai pasikeitė. Senovėje žmonės mūsiško greičio ar judėjimo patirties neturėjo, neegzistavo ir sinoptiška aukščio koncepcija, nesgi iš oro žemyn vaizduosna pažvelgti nebuvo įmanoma.16

Technologinės kaitos apskaičiavimas nelengvas. Tačiau ūkis šia kryptimi vis tiek padarė pažangą, atsiradus sistemingiems ūkinių reiškinių tyrinėjimams ir mokslu pagrįstų įmonių organizavimui.

Technologinė kaita nenumatoma. Nauji išradimai, kaip politika, vis iš naujo yra staigmenos. Tačiau vertingų išradimų išvirtimas masiniais gaminiais vis daugiau greitėja.

Popramoninės visuomenės didžiausias turtas yra mokslininkai. Jų pasiskirstymas šakomis (pramonėje, valdžioje, universitetuose) ir pagal funkcijas (gamyba, tyrinėjimai, mokymas) sudaro retų priemonių naudojimo visuomenėje nuoseklios mokslinės politikos pradžią.

Aukštųjų mokyklų JAV 1969 buvo 2.525 su 7.917.000 studentų. Jų tarpe tačiau vyrauja 159 universitetai su trečdaliu studentų. Didžiuosiuose universitetuose koncentruota mažai kieno kontroliuojama didžiulė mokslinė jėga. 21 didesniųjų universitetų atliko 54% visų aukštųjų mokyklų tyrinėjimų, o 10 pačių didžiausių — 38%. Žinių tarnyba mėgsta kartoti Eisenhowerio atsisveikinimo kalbos įspėjimą apie karinės bei pramoninės jėgų koncentracijos pavojų (military - industrial com-plex). Toje pačioje kalboje Eisenhoweris matė ir kitą pavojų — mokslininkų bei jų pajėgumo nepaprastoje koncentracijoje (scientific - adminis-trative complex).17 Pastarasis pavojus kažkodėl ne-madoj minėti.

Pramoninėje visuomenėje politika įgaus naujos reikšmės, nes tuo keliu bus kovojama už išlaidų pirmumą. Vis daugiau slystant švietimui iš privačių į valdžios rankas, didės kovos aštrumas, rinkos reikšmė šia prasme mažės, juo labiau, kad ir privačiuose universitetuose tyrinėjimai turi būti valdžios subsidijuojami.
Bendrovės labai išaugo. Jos daug našesnės už mažesnes, lengviau sprendžia kapitalizavimą, daugiau pajėgia kelti atlyginimus, pigiau pardavinėti savuosius gaminius. Šiandien 200 JAV bendrovių, turinčių per 250 mil. dol. aktyvų, kontroliuoja 66% visų bendrovių aktyvų. Nežiūrint visko, ir tokios bendrovės rinką kontroliuoja mažiau, nei apie tai kalbama, ir tai ne tik dėl valdinės priešmo-nopolinės kontrolės bei konkurencijos tarp savęs, bet ir kitiems veiksnaims spaudžiant bei dėl naujų problemų sprendimo sunkumų. Kol amerikiečiai kultūrą tematė gėrybių gausume, o geriausius dalykus — gražius vaizdus, švarų vandenį, švarų orą, saulės spindėjimą gaudavo veltui, tol palyginti buvo ramu. Bet šalia prekių buvo atrastas ir žmogus. Tai reiškė ir bendrovėms naujas problemas. Atsirado šalutinių patogumų išlaidos, pasitenkinimo darbu, atlyginimų teisingesnio paskirstymo, mažumų įdarbinimo, visuomenei atsakomybės, atsakomybės gamtai, moraliniai klausimai. Visi suminėti, net ir tie seniau veltui gaunami dalykai, jų paklausai pakilus, taip pabrango, kad tą klausimą spręsti bent kiek pakenčiamiau iš viso tik didelės bendrovės tėra pajėgios. Tie dalykai, kaip ir jaunimo pabudimas, pasidarė ūkiniai, nes ne tik patys kainuoja, bet kartu įeina ir į kitų gėrybių kainas, kelia bendrines tautos pajamas, žmonių tiesiogiai nei praturtindami, nei kitaip laimingais nepadarydami. Pasidaro lygiai, kaip su policijos algų kėlimu. Tai irgi BTP didina, bet neužtikrina kriminalinių nusikaltimų mažėjimo.18

Socialinius klausimus iš viso nelengva spręsti, o kai jie kartu yra ir ūkiniai, atsakymai dar daugiau pasunkėja. Amerikai vežimai, jais persisotinus, didžiausias vargas. O be vežimų būtų dar blogiau, nes ir pakaitalas brangiai kainuoja ir negreitai įgyvendinamas. Kova su vežimine tarša labai pakėlė pačių vežimų kainą ir padidino benzino paklausą, nes apsaugos nuo taršos įrengimai žymiai padidina benzino vartojimą. Paskutinė bėda, vežimų pardavimams sumažėjus, nepaprastas toje pramonėje nedarbas. Dėl to ir reikalingas didesnis vežimų atsikratymas sudaro galvosūkį.

Atsakingumo nykimas ir meritokratinės visuomenės kilimas
O kas atsakingas, kad minėtieji klausimai būtų gerai ar iš viso sprendžiami, kai privačio-sios bendrovės aptarimas neaiškus? Bendrovės savininkiškumas išvirto teisine fikcija. Bendrovės nuasmenėjo. Jų savininkų (akcininkų) priskaitoma apie 31 mil. (plus instituciniai akcininkai — fondai). Jei organizuotieji akcininkai daugiau žino apie bendroves, tai to negalima pasakyti apie daugumą pavienių akcininkų. Jokie akcininkai nėra atsakingi už bendrovių valdytojų veiksmus. Šiuo keliu JAV tolsta nuo privačiosios rinkos sistemos ir artėja tokion sistemon, kur sprendimai bus daromi politikų pagal jų pačių nusistatytus tikslus bei pirmumą. Kadangi Sov. Sąjunga iš esmės yra superkapitalistinė valstybė, siekianti didesnės gamybos, neatsižvelgdama kainų, tai pramoninės gamybos blogosios pusės bei pasekmės, kaip taršos ir kitos, ten dar stipriau pasireiškia, negu be botago apsieinančiose kapitalistinėse valstybėse. Ten buvęs švariausias pasaulyje Baikalo ežeras virto pačiu nešvariausiu.19

Šia prasme chaotiškai besitvarkančioms JAV Beilis atiduoda pirmenybę. Tai decentralizuotos sistemos požymis, kur nutarimai daromi begalinėmis derybomis bei šūkavimu, tačiau čia ir menkiausias balsas gali ne tik pasireikšti, bet ir yra išklausomas.

Beilis pasigenda socialinių rodiklių, panašių į sudėtinius (visuminius) ūkinius rodiklius, kaip bendrinių tautinių pajamų, tautinių pajamų ar asmeninių pajamų, nors ir žino, kad tokie labai sunkiai beįmanomi. Kaip matuoti triukšmo ar taršos kenksmingus pasikeitimus, arba ir pačius socialinius pasikeitimus, kai turtingųjų vaikai, siekdami mažiau taršos, praktiškai kartu demonstruoja prieš darbininkus, norinčius įsigyti savus namus, daržus, vežimus?

Saint-Simono visuomenėje, kurioje pramonininkai turėjo bendradarbiauti su mokslininkais ir tuo keliu be karinių plėšikavimų pasigaminti tiek gėrybių, kiek reikia, Markso buvo apšaukta utopine, nes pats Marksas tik kovos kelią tematė. Taylorizmas betgi yra tąsa to, apie ką kalbėjo Saint-Simonas.

Užtai Marksui nereikėjo galvoti nė apie kokį darbo pasidalijimą ar mokslinį įmonių valdymą. Leninas buvo Markso Tayloras. Jis nuosekliai tik kova tesirūpino, sukurdamas veiksmingą revoliucijos mašiną. Valdymu jis galvos nekvaršino. Pagal jį valdyti valstybę taip lengva, kaip pašto įstaigą. O tai ir batsiuvys pajėgsiąs. Sov. Sąjunga, sekdama Marksu ir Leninu, ir šiandien laikosi nuoga jėga plus elektrifikacija. Ironija — ir tos imperijos žmonės nori lygiai gausiai tų pačių gėrybių, kaip ir kapitalistai.

Popramoninėje visuomenėje didelė mokslo reikšmė ateity dar daugiau didėsianti. Visgi neaišku, ar mokslas turi tarnauti daugiau žinojimui ar tiesiog spręsti visuomenės reikalus, ar jis turi būti politiškas ar nepolitiškas. Kas pagaliau nustato, kokie mokslai turi pirmauti? Praktiškai šiuos klausimus sprendžia finansuotojai. JAV tokia kontrolė yra piniginė, palaida, o Sov. Sąjungoje valdinė ir kieta.
Popramoninė visuomenė iš esmės yra merito-kratinė visuomenė. Tokioje visuomenėje atskiro asmens padėtis ir įplaukos priklauso nuo mokslo bei techniško žinojimo. Tik politikoje dar galima pasiekti aukštybių kalbėjimu. Žinojimas popramoninėje visuomenėje yra kapitalas. Universitetas, seniau atstovavęs luominės sistemos visuomenei, šiandien pasidarė mokytųjų atrinkėju. Atrankos panaikinimas, kad ir netobulos dėl nepilno sugebėjimo padėti prasimušti gabiesiems, kaip kairiųjų reikalaujama, mokslą pastūmėtų atžangon.

Technokratija nesuplaktina su meritokratija. Meritokratija laikytina didesniu pažangos varikliu jau vien dėl to, kad užsitarnavusiųjų atranka yra mažiau mechaninė.

Gėrybių bei žinojimo gausa neišvengia sunkumų
Popramoninėje visuomenėje kibernetikos dėka gėrybių trūkumas pasibaigsiąs. Kompiuterių su mašinomis kombinacija revoliuciškai užpilsianti mus beveik neribota gėrybių gamyba. Šiokios kompiuterizuotos mašinos vis mažiau bus reikalingos žmogaus darbo — darbininkų.

Didesnių sunkumų atsirasią, dalijantis gausias gėrybes bei patarnavimus. Pagrindinis pasikeitimas turėsiąs būti darbo ir atlygio santykiuose, nes. naudojant kibernetiką, tradiciniai ryšiai tarp darbo ir užmokesčio nutrūksta. Gausos ūkis gali išlaikyti visą visuomenę, neatsižvelgiant, ar tokio ūkio nariai dirba ar ne. Pagrindinė problema — naujo tikslo (vietoj darbo) pasaulyje suradimas. Keynes irgi kalbėjo apie galimą gausią gamybą ir jam rūpesčio kėlė ne tokios gamybos problemos, o žmonių nemokėjimas naudotis laisvalaikiu. Kai trūksta žaliavų, energijos, kai nesugebama kovoti su tarša ir kai patarnavimai stabdo gėrybių gamybą, kalbėjimas apie gausią gamybą galįs atrodyti keistu. Tačiau atsimintina, kad ne visos galimybės išmėgintos, o pati problema yra ne tiek ūkinio, kiek psichologiškai socialinio pobūdžio, tad ir viltis ne-nurašytina.

Žinojimas darosi vis daugiau techniškas, rei-reikalaujantis nuolatinio naujenybių sekimo. Tarptautiniuose santykiuose reikia žinoti mokėjimo balansus, atominių bombų puolimo ir atsakymo pajėgumus, santykius nedarbo su infliacija, santykį bei skirtumus tarp fiskalinės ir monetarinės ūkinės politikos ir t.t. Toks žinojimas be gilesnių studijų neįmanomas.

Keičiasi ir žinių tarnyba. Girdime mažiau žinių, bet daugiau jų vertinimų. O ir žinių parinkimas yra reikšminga įtakojimo priemonė. Žmonių sugebėjimas absorbuoti žinojimą, net kasdienines žinias, ribotas. Atsiranda vis daugiau specializacijos. Ir kuo daugiau viso žinojimo apimtis didėja, tuo mažiau atskiras žmogus jo žino.

Gėrybių gausa bei didelis žinojimas nėra tikra palaima. Kiekvienas turime po telefoną, daugelis po du vežimus. Susisiekiame ir susirenkame dažniau. Tačiau ne tik šiltų, bet ir iš viso žmoniškesnių asmeninių santykių vieni su kitais turime mažiau ir mažiau. Pagaliau su tuo susietos išlaidos judamumui (mobility) pasidarė per aukštos ir reikalauja tvarkymo, kad toks gyvenimo stilius savęs nepražudytų.
Prireikia planavimo, nors pats planavimas irgi nelaikytinas kokia negirdėta laime. Planuoja bendrovės, vyriausybės, visi planuoja. Kuo daugiau planuojama, tuo daugiau kainuoja, nes prireikia brangių tyrinėjimų, laboratorijų ir tyrinėtojų. Savivaldybės atrado, kad joms planuoti vienerius namus ir didelį vienon vieton sugrūstą namų kompleksą kainuoja beveik tiek pat. Statomi palaidumą ir kriminališkumą ugdą didieji kompleksai.

Kylančios žmonių įplaukos gimdo reguliavimus. Be jų užsikemša keliai, paplūdimiai, be jų modernaus jaunimo "dainų šventės" ir mirtimis baigiasi.

Franklino "laikas — pinigai", protestantiškosios etikos pati esmė, irgi pabrango, nors, paradoksiška, darosi pačiu rečiausiu dalyku. Jo nė kaupti negalime. Ūkiškai laikas ribotas. O kas ribota, tas kainuoja. Tik vargingosios žemo našumo visuomenės turi laiko marias. O ten, kur našumas aukštas, gamyba auga minutėmis, laiko paskirstymas pasidaro problema ir planavimo objektu.
Reikia planuoti net pramogų (malonumų) vartojimą. Žmogus gi negali tuo pačiu metu buriuoti, medžioti, važinėtis, plaukyti, golfuoti, jodinėti, džiaugtis teatru.
Vakarų visuomenėje pastaruoju 100 metų dėl skirtingų principų vis daugiau atsiskiria ūkis, technologija ir aplamai socialinė struktūra nuo kultūros (simbolinės reikšmės išraiškos). Socialinė struktūra remiasi naudingu racionalumu ir veiksmingumu, o kultūra, antinomiškai pasiteisindama, siekia savęs aukštinimo. Socialinė struktūra atsirado iš principo skaičiuoti, racionalizuoti darbą, išnaudoti laiką, aplamai siekti pažangos. Medžiaginė sėkmė rėmėsi malonumų atidėjimu, prisiver-čiant dirbti pasišventusiai, taupyti, saikingai gyventi. Visa tai buvo šventa pareiga ir moralinė tarnyba Dievui. Šia prasme XIX a. buržuazinė visuomenė buvo vientisinė, kurioje kultūra, nusistatymai ir ūkis buvo sulieti vienon vertinimo sistemon. Tai aukščiausias kapitalizmo pasiekimas. Visa tai buvo sugriauta paties kapitalizmo. Masine gamyba bei vartojimu sunaikinta protestantiškoji etika, lygiagrečiai įkyriai peršant hedonistinį gyvenimo būdą. Kylantis gyvenimo standartas ir moralinių varžtų atpalaidavimas pasidarė tikslais ir asmeninės laisvės aptarimu. Pasekmės — pats socialinis pastatas išsiskyrė. Gamybos ir darbo organizacija toliau reikalauja apdairaus elgesio, darbštumo ir savitvardos, pasišventimo karjerai ir pasisekimui. Tuo pačiu metu vartojime skatinamos "carpe diem" nuotaikos: išlaidumas, pasirodymas, privalomas žaidimų ieškojimas. Abi sritys pasidarė labai pasaulietiškos, transcendentinės etikos čia neieškok.20
Tokia savimi susirūpinusi, sau viską leidžianti kultūra (kažin ar ji kultūros vardo verta?) yra konkurencinė, priešįstaiginė, viešai priešiška kitaip galvoj antie m s, tiesiog ideologinė, tačiau ji nepajėgia savęs filosofiškai pagrįsti. Dėl to ir pabudimas galimas, nes sąmonė reikalauja tikrųjų vertybių ir moralinio pateisinimo. Visgi tokią svajonėmis paremtą ideologiją remia beveik visa žinių tarnyba ir daug ūkiškai stiprių žmonių.

Medžiaginės gėrybės betgi teteikia tik praeinančių malonumų, o žmogaus giliausi poreikiai reikalauja jo įstaigų ir tikėjimų šventumo, siekiant gilesnio gyvenimo tikslo, paneigiant mirties nereikšmingumą. Gi popramoninė visuomenė kaip tik šitos transcendentinės etikos nepateikia, kai anti-nominės nuotaikos žmogų gramzdina į radikalias svajones, kurios sutrauko visuomeninius ryšius, norą bendradarbiauti, dalytis vienų su kitais likimu.

Popramoninės visuomenės klausimai sunkiai sprendžiami dar ir dėl ūkinių reikalų negirdėto sutarptautėjimo. Dėl to, sprendžiant ir vidaus reikalus, nori nenori, tenka atsižvelgti ir į kitų valstybių itneresus. Tarptautinę rinką šiandien dominuoja milžiniškos tarptautinės bendrovės. 300 didžiausiųjų 1970 bendrovių gamyba ir patarnavimai siekė 300 bil. dol. 187 tų bendrovių buvo amerikiečių. Vien GM pardavimai siekė 25 bil. dol., o tai reiškė, kad jie buvo didesni už visų, išskyrus 12, valstybių netto tautines pajamas. Apie 4000 JAV bendrovių 1971 turėjo 17.000 užsieninių skyrių. O 500 didžiausių iš jų valdė 2500 užsienines gamybines bendroves. Tarptautinės JAV bendrovės ir pelno atžvilgiu vis daugiau priklauso nuo užsienio. Apie 40% tokių bendrovių pelno ateina iš užsienio. 1971 šioks vidurkis buvo prašoktas IBM, pelniusios užsieny 50%, Colgate-Palmolive — 55%, Uniroyal — net 75%.Ne be reikalo Samuelsenas klausia: kaip ilgai kitos valstybės leis JAV tokį pelnymąsi?21


Jonas Švažas Vakaro nuotaika

Rūpestį kelia ir kiti tarptautiniai duomenys. 1971 viso pasaulio bendrinės tautinės pajamos buvo 3.875 bil. dol. dydžio, gyventojų praleista 3,6 bil., taigi pasaulinis tokių pajamų vieno gyventojo vidurkis buvo 1.076 dol., arba daugiau nei ketvirtadalis pasaulio BTP. Kiekvienam anuometinių 207 mil. amerikiečių išėjo po 5.208 dol. metinių tokių pajamų. Pasaulio 2,3 bil. neturtingųjų valstybių gyventojai teturėjo tokių pajamų apie 500 bil. dol., arba vienam gyventojui per metus išėjo tik 217,4 dol.

Toynbee rašė, kad iškilsiąs "išorinis proletariatas", apsupąs centrines turtingųjų žemes. Panašiai 1965 kalbėjo Lin Piao (nužudytas). Pagal jį XX a. gale klasių kova būsianti tarp valstybių, o ne jų viduje. Dėl skirtingo rasinio ūkinio išsivystymo, jei tokia kova tikrai būtų, galėtų išvirsti ir tarprasiniu karu. Tai betgi jau XXI a. rūpestis.

Dviguba žmogaus prigimtis toliau palieka. Iš vienos pusės matome galvažudišką agresyvumą, o iš kitos — ieškojimą tvarkos gyvenime ir mene.
Utopijos galimybė šiandien bene pati didžiausia bet kada buvusi, tačiau ką su ją padarys dvigubos prigimties žmogus, nežinome.

1. Daniel Bell, The Corning of Post-Industrial Society, 1973. p. 171, 2.
2. Plg. I. S. Friedman, Inflation, 1973.
3. Daniel Bell, o.c, p. 11, 54.
4. Ten pat, p. 20, 21.
5. Ten pat, p. 26, 28.
6. Ekonomika i kultūra Litovskoj SSR, Vilnius, 1972, p. 109, 111, 347-351.
7. A. Orinauskas, Tiesinis programavimas, Vilnius, 1971, p. 19-23.
8. Ekonomika i kultūra Litovskoj SSR, Vilnius, 1972, p. 20.
9. Daniel Bell, o. c, p. 52 ( čia autorius cituoja R. Dahren-dorfą IT G. Lichtheimą).

10. Ten pat, p. 56-66.
11. Ten pat, p. 72-74.
12. Ten pat, p. 84-85.
13. Ten pat, p. 109-111.
14. Ten pat, p. 130-139.
15. Ten pat, p. 155-157.
16. Ten pat, p. 188-189.
17. Ten pat, p. 245-246.
18. Ten pat, p. 281.
19. Ten pat, p. 297-298.
20. Ten pat, p. 477-478.
21. Ten pat, p. 484-486.
Pastaba: straipsnyje keliose vietose įterpiau papildomus duomenis, o per senus pajauninau.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai