Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HAMILTONO SIDABRINIAI SUKAKTUVININKAI: "AUKURAS" IR "GYVATARAS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas P. Zubas   

Aukuras (1971 m.). Iš kairės šeštoji sėdi Elena Dauguvietytė - Kudabienė


Karalienės Elzbietos vardo kelias iš Toronto į Niagarą plačiu lanku juosia vakarinį Ontario ežero galą. Atstumui sutrumpinti, kirsdamas Hamiltono įlanką, kelias virsta padangių vieškeliu, praleisdamas laivus į uostą. Vaizdas kontrastinis. Į šiaurės rytus nusitęsia gražus bekraštis ežeras. Pietų vakarų pusėj už įlankos stūkso beformė plieno liejyklų masė, skęstanti pilkuose ir rausvuose dūmuose. Liejyklų atkirstas nuo ežero, aukšto skardžio papėdėje, siaura juosta iš vakarų į rytus nusitęsia Hamiltono miestas.

Hamiltono miestas
Vienas britas, aprašydamas vaizdą nuo padangių vieškelio, prisiminė Dantės pragarą. Sieros kvapas ir rausvos dulkės atitinka įprastinį pragaro paveikslą. Čia Kanados plieno gamybos centras. Per metus iš aukštųjų krosnių išteka 6 milijonai tonų skysto metalo. Tai nemažas kiekis, daugiau kaip 11.5 tonos per minutę dieną ir naktį. Rūdai sutirpyti anglies sudeginama nemažesnis kiekis.
Didžiulė lenta pakelėj skelbia, kad Hamiltonas — ambicingas miestas. Pakeleiviui nelabai suprantamas toks skelbimas. Žodynas duoda keletą "ambicijos" apibrėžimų, iš kurių vienas yra "didelis noras garsėti", o antras "didelių pastangų parodymas". Gal šitos dvi apybraižos

geriausiai ir atitinka šio atkakliųjų škotų įkurto provincijos miesto charakterį.

Aukuras
Lietuvių Hamiltone iki antrojo pasaulinio karo pabaigos gyveno nedaug. Tik po karo čia susitelkė arti 2.500 naujųjų ateivių. Daugiausia buvo tai jauni žmonės, atlikę darbo prievoles Kanados šiaurės kasyklose ir miškuose, energingi ir patriotai, gyvenantys Vokietijos stovyklose susikurtoje "ambasadorių" misijos dvasioje. Ši masė, turinti neblogą bendrąjį išsilavinimą, bet dar neturėjusi progos išvystyti individualius talentus, buvo puiki medžiaga gerų vadovų rankose.
"Aukurui" užuomazga ir toks vadovas atsirado Kauno Jaunimo Teatro aktorės Elenos Dauguvietytės-Kudabienės asmenyje. Gimusi ir augusi aktorių šeimoje, ji prisipažįsta, kad . . . "meilė teatrui manyje buvo natūralus reiškinys, taip kaip žemdirbio meilė žemei". Šita meilė pagimdė "Aukurą" ir jį globoja jau 25 metus. Per tą laiką dramos teatras paruošė 32 veikalus ir 15 mažesnių pastatymų, neskaitant montažų bei deklamacijų ir davė virš 170 spektaklių 23 miestuose Kanadoje ir Amerikoje.

Mėgėjų grupei kasmet vidutiniškai paruošti du naujus veikalus yra nemažas darbas. Gi suvaidinti paruoštą veikalą vidutiniškai tik apie 3 kartus rodo žiūrovo neįvertinimą įdėtų pastangų ir gyvenamos aplinkos neigiamą įtaką teatrui bei menui bendrai.

Pradėjęs 1950 metais vasario 16 d. K. Inčiūros "Dr. Vincas Kudirka" pastatymu, "Aukuro" repertuaras šakojosi, pasiekdamas plačias žiūrovų mases. Vaikų pasakos, kaip H. Chr. Anderseno "Sniego karalienė", O. Misiūtės "Laimės dėžutė", A. Kairio "Du broliukai". K. Inčiūros "Joninės", skirtos jaunam žiūrovui, o dažnu atveju ir jaunam aktoriui. Kaimo buities veikalai, kaip G. Velič-koc "Vasaros vėjas", J. Jankaus "Audronė", Keturakio "Amerika pirtyje", A. Gustaičio "Sekminių vainikas", vyresniuosius perkelia į jau išnykusį Lietuvos kaimą.
Užmiršti kasdienybę ir pasijuokti iš kitų bei savęs davė progos komedijos: J. Moljero "Šykštuolis", V. Alanto "Buhalterijos klaida", L. Ful-dos "Mokyklos draugai", R. Spalio "Ratai", A. Rūko "Bumbulis ir Dundulis". Psichologinės dramos, kaip J. B. Priestley "Inspektorius atvyksta" ir "Pavojingas posūkis", M. Rostland "Žmogus, kurį užmušiau", E. Butrimo "Tėvų kaltė", bando spręsti vidinio pasaulio problemas. Istoriniai veikalai, kaip V. Krėvės "Mindaugo mirtis", J. Marcinkevičiaus "Mindaugas", S. Čiurlionienės "Aušros sūnūs", J. Griniaus "Gulbės giesmė", A. Kairio "Žmogus ir tiltas", jaunam ir senam žiūrovui primena mūsų tautos nueitą kelią.

Imponuoja ne vien tik repertuaras, bet aktorių įvairumas ir nemažėjantis jų entuziazmas. Jaunieji aktoriai anglų kalba paruošė J. Marcinkevičiaus "Mindaugą" ir vaidino kitatauT čiams Hamiltone ir Toronte. Tie patys jaunieji dalyvauja ir pastatymuose lietuvių kalba. Tai ženklai, kad dramos teatras "Aukuras", 1974 m. Chicagoje pripažintas geriausia grupe išeivijoje, nepristigs nei veikalų, nei aktorių, o žiūrovų ratas plėsis net už lietuvių visuomenės ribų.

Gyvataras
"Gyvataro" pirmieji daigai siekia 1948-49 metus, kai pokario ateiviai viena ar kita proga pašokdavo dar Vokietijos stovyklose išmoktus tautinius šokius. Organizuota grupė, vadovaujama Vandos Panavaitės (žinoma pramoginės muzikos dainininkė, dabar gyvenanti Chicagoje, Vanda Stankus), atsirado 1950 metų pavasarį. Grupė pasirinko "Gyvataro" vardą tik 1960 m., švęsdama savo veiklos dešimtmetį.
Nuo 1950 metų rudens, su pertrauka 1953-55 metais, grupei vadovauja Genovaitė Dumčiūtė-Breich-manienė, buvusi Vilniaus valstybinės Filharmonijos ir Liaudies Ansamblio šokėja. Tautiniais šokiais ji domėjosi studijuodama Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, kur jos mokytojos buvo I. Šilingienė ir M. Baronaitė. Dar Vilniaus universitete ji buvo studenčių skaučių tautinių šokių grupės mokytoja, vadovavo šokių grupėms Vokietijoje ir Kanadoje, dar prieš apsigyvendama su šeima Hamiltone. Vėliau pravedė tautinių Šokių kursus Brazilijos ir Urugvajaus jaunimui, o 1972 metais buvo ketvirtosios Tautinių Šokių Šventės Chicagoje vyriausia meninės dalies vadovė. Praėjusiais metais ji buvo vyriausia tautinių šokių vadovė pirmosios Kanados lietuvių Dainų ir Šokių šventės, įvykusios spalio 11-12 d.d. Hamiltone.

Per 25 metus "Gyvataras" iškilo ne tik lietuvių, bet ir kanadiečių tarpe. Pirmas žingsnis į kanadiečių visuomenę buvo 1959 m. Kiwanis festivalyje laimėtas aukso medalis. 1962-64 metais Toronte ruošiamose "Freedom Festival" varžybose "Gyvataras" visus tris kartus pateko į geriausių grupių skaičių ir laimėjo pinigines dovanas bei žymenis. Tai vedė į pasirodymus televizijoje "Nationbuilders" programose ir kino filme "They Came to Build". 1967 metais, įsteigus etninių grupių pasikeitimo programą, "Gyvataras" valstybės lėšomis buvo pasiųstas į Kanados vakarus. 1967 m. Montrea-lio EXPO Ontario Dieną jis pasirodė Place des Nations, kur šokius stebėjo 15.000 žiūrovų. 1968 m. kartu su Montrealio prancūzų kanadiečių grupe "Les Danseurs du St. Lau-rent" atstovavo Kanadai tarptautiniam festivalyje Montrejau mieste Prancūzijoje. Išvyka buvo labai sėkminga, ir "Gyvataras" buvo labai gerai įvertintas festivalio rengėjų ir Kanados vyriausybės. Tai tik nedidelė dalis svarbesnių grupės pasirodymų kitataučių visuomenei.

Didžiausius laimėjimus pasiekęs pasirodymuose kanadiečių visuomenei ir remiamas Kanados vyriausybės, "Gyvataras" neužmiršo ir lietuvių žiūrovų. Dalyvavo visose Tautinių Šokių šventėse Amerikoje, įvairiose Lietuvių Dienose Amerikoj ir Kanadoj, aplankė abiejuose kraštuose daug lietuvių kolonijų, turėjo išvykas į Europą ir Pietų Ameriką. Be to, yra išleidęs tris dailius leidinius lietuvių kalba, tik gaila, neprieinamus kitataučiams, ir pagaminęs tris pilnų koncertų filmus, iš kurių vienas rodomas Kanados kino teatruose.

Per "Gyvataro" šokėjų eiles praėję daugiau kaip 400 jaunuolių sukūrė 16 šeimų, kurių atžalos jau šoka vaikų grupėje. Iš šokėjų išaugo ir nemaža mokytojų, dirbančių ne tik su "Gyvataru", bet ir su kitų miestų grupėm. Šiuo metu "Gyvatare" yra 105 aktyvūs nariai trijose grupėse: suaugusiųjų, jaunuolių ir vaikų. Vadovybę sudaro: G. Breichmanienė
— vyriausia vadovė, I. Jokubynienė
— pavaduotoja ir A. Baltakienė — jaunių grupės mokytoja. Akordeonistai — K. Deksnys ir V. Lukošius.
"Gyvataras" iškilo gerų vadovų ir jaunimo darbo dėka, tačiau be Kanados vyriausybės materialinės ir moralinės paramos nebūtų pasiekęs tokios plačios auditorijos. Daugia-kultūrinės mozaikos politiką Kanada pasirinko po "tyliosios revoliucijos" Quebece, kai anglosaksiškoji dauguma toje provincijoje nebegalėjo užgniaužti prancūziškojo nacionalizmo. Quebeco nacionalizmui akstino reiktų ieškoti ir bendroje paskutinių dviejų dešimtmečių pasaulio raidoje, kai išsivadavusios kolonijos tapo laisvės paskatų daugelio kraštų mažumoms.
Lenktyniaujant dviem didžiosiom tautinėm Kanados grupėm
— ne dėl kokių altruistinių sentimentų, bet dėl praktiškų sumetimų
— vyriausybė atkreipė dėmesį ir į trečiąją, būtent, etnikų grupę, sudarančią 30% krašto gyventojų. Šitų aplinkybių dėka, Kanada šiuo metu yra tur būt daugiausia dėmesio etninėm imigrantų mažumom skiriantis kraštas. Reikia džiaugtis, kad Hamiltono miesto lietuviai suprato padėtį ir ją panaudojo kilniam tikslui.
Vytautas P. Z ubas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai