Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HESTERA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Kulbokas   
VACYS KAVALIŪNAS, Hestera, Aplankas A. Korsakaitės-Sutkuvienės. Lietuviškos Knygos Klubas, Čikaga, 1974, 221 psl., 4.50 dol.

Mūsų literatūroje plačiausiai biblinis motyvas panaudotas Vinco Krėvės veikale "Dangaus ir žemės sūnūs". Didingais vaizdais jis piešia angelų maištą danguje, žmonių atsiradimą žemėje (jie kilę iš neapsisprendu-siųjų — už Dievą ar prieš Dievą — angelų). Toliau eina iki išrinktosios tautos likimo Idumiečio-Erodo ir romėnų rankose, netikrų Žadėtųjų maištavimų, kol ateina tikrasis, kurio mirties ieško Erodas. Neramiais laikais gimsta krikščionybė . . . Nebaigtas didžiulis veikalas šiaipjau remiasi Biblija, tačiau daug yra laisvos kūrybos. Nelyginant Goethės "Faustas", brandintas keliasdešimt metų, rašytas senyvo ir tremties negandų išvarginto autoriaus, stebina ryškiais audringais charakteriais, didele dramine įtampa, giliomis mintimis.

Kitas platus biblinis veikalas — Mykolo Vaitkaus "Tvanas" — vaizduoja visuotinį tvaną. Jis stebina baisia tvano stichija ir didžiulės minios audringais paveikslais. Mūsų dienomis Aloyzas Baronas romane "Abraomo sūnus" biblinį motyvą panaudojo savo pasakojimui, keliamoms problemoms (mišri šeima, vaikų auklėjimas, kartų santykiai . . .) tik fonu.

Vacys Kavaliūnas savo romaną "Hestera" ištisai skiria vargingai Kristaus laikų šeimai pavaizduoti. Čia nėra didingų ir plačių vaizdų. Tai tik našlės ir paralyžiuoto vaiko motinos meilė ir skausmo giesmė. Prieš mus atsiveria toks paprastas izraelitų šeimos gyvenimas, ypač dvasinis pasaulis. Tai, tur būt, viena iš daugelio tų šeimų, kurios, auklėjamos Senojo Įstatymo ir tradicijos, pasiekė didelio dvasingumo bei taurumo. Sakytum — Juozapo ir Marijos šeimos atspindys. Tai teisingųjų, bijančių Aukščiausiojo, kasdieninė būtis. Susitaikymas su jo valia, ramus kančių ir bandymų prisiėmimas, įprasminąs nelaimingos našlės gyvenimą. Dvasinio ryšio jutimas su mirusiu vyru, jo tėvais, jaunystės drauge Naome. Ir tie mirusieji jaučiami čia pat, šalia. Hestera užsimiršusi net kalbasi su velioniu vyru Tobijum, kurį labai mylėjo, kol gyvą. Anuometinė jos ryto malda: "Atrodydavo, kad meldžiuosi ne žodžiais, bet siela, kuri kyla aukštyn, susilieja su begaline šviesa ir nesustodama aidi džiaugsmo psalme" (23 p.). Dabar našlystės likimą triuškinamai prislėgė vienintelio vaiko paralyžius. Nelaiminga motina labai vieniša, jos gyvenimas pražudytas.

Nuostabus jos švelnumas ir meilė sūneliui Zacharijui. Už jo sveikatą ji viską atiduotų. Senas šventyklos tarnas, išmintingasis Danielis papasakoja apie ateinančią šviesą — Galilietį, skelbiantį meilę ir gydantį ligonius. Danielis ir Hestera ragina nedelsiant prie jo bėgti. Sukyla Hes-teros viltys; ji svajoja ir sapnuoja sūnelį pagydytą.

Bet Hestera ne vien nelaiminga motina, ne vienas skausmo įsikūnijimas. Šiurkščios kaimynės Juditos žodžiai, kad ji pasenusi, ją įskaudina; ji savęs gailauja, sapnuoja Juditos vyrą Saulių.

Prieš eidama pas Galilietį, baili ir nedrąsi motina nueina pas Rabi — suakmenėjusį Įstatymo saugotoją, kuris, pasipiktinęs Galiliečiu, įžūliai ją atstumia. Ji turinti tik melstis už nuodėmes. Skrupulinga Hestera sūnaus kančias aiškinasi kaip Dievo bausmę, kam ji ištekėjusi už Tobijo, kurį mylėjo Naomė. Jis Na-omei, mirusiai, dabar ir tekęs. Hes-teros sielos nerimą didina dykumos vėjo siautėjimas. Jos pasibaisėjimas eina iki nevilties bedugnės. Gali-lietis mieste minių garbinamas; bet piktas nujautimas pavydaus Zacharijaus draugo Josijo lūpomis kalba, kad Galilietis neateis ir nepagydys. Galilietį sumuš. Hesteros sielvartas begalinis — dėl savo sūnaus ir Ga-liliečio motinos kančių. Iš nedrąsumo nenuėjus pas Galilietį laiku, dabar visos viltys žūva. Ir prisikėlęs jis jau nebegydo. Hesterai likę tik sielvartas ir vaiko kančios. O Zacharijus akyse nyksta. Bet galiausiai troškimai ir sapnas susimaišo su realybe.

Autorius giliai pajuto nelaimingos motinos tragediją ir poetišku žodžiu sukūrė retą moters paveikslą — gyvą, tikrą ir mums artimą.

Toks pat įspūdingas ir ligonio vaiko pasaulis. Zacharijaus kūdikystė laiminga. Ir jis, kaip ir Galilietis, dailidės sūnus, žaidęs tėvo trobelėje su skiedromis, per dienas lakstydavo su draugais po kalnus. Ištiktas paralyžiaus ir amžinai prikaltas prie lovos, ypač kenčia, kad žaidimų draugai naiviai kviečia į kalnus . . . Ligonis darosi nepaprastai jautrus — viską supranta iš motinos akių: "Mama, ar tau negera, kai aš skundžiuosi?" (116 p.). Nenori, kad jį motina rodytų svetimiems. Motinai vakarais ilgai negrįžtant, įsibaugina ir verkia. Labai prasidžiunga, kai motina guodžia, jog Galilietis pagydys.

Didelis vargšeliui džiaugsmas atsiradę ožkiukai. Jis irgi norėtų būti toks sveikas, kaip ir jiedu! Jautriai išgyvena Galiliečio triumfą mieste prieš Velykas. O suėmus Galilietį, gailėdamasis jo verkia ir skaudžiai nusimena, kad jis jau niekad neateis. Lyg mistikas dvasios akimis mato Galilietį pas Erodą, pas Rabi . . . Verkia tylutėliai, kad motina negirdėtų ir nesigraudintų. Sopulingu jautrumu išgyvena nukryžiavimą. Motina jo veide mato dundančių kūjų šešėlius. Jo siela girdi, o lūpos kartoja Nukryžiuotojo apleidimo žodžius. Visiška vaiko neviltis — jis jau niekad nebus sveikas. Jo siela jau kaip ne čia. Jis beveik nekalba ir nevalgo. Motinai pažadėjus, kad pardavus ožiukus pirksianti jam vežimėlį, prašo ožiukų neparduoti — jam taip jų gaila. . . Kaip sunku jaunučiui neturėti vilties. Bet atrodo, kad Galilietis motinos ir sūnaus maldų išklauso: viltis ir svajonės per
eina į laimės regėjimą — skausmo ir kančios giesmė baigiasi šviesos ir prisikėlimo akordu.

Nesuteptą tikėjimą ir Išgelbėtojo lūkestį Hesterai perdavė jos tėvai, seneliai ir Danielis, labai senas ir ištikimas Aukščiausiojo tarnas. Jis išlaikęs tyrą meilės dvasią, užuojautą, pasigailėjimą kenčiantiems. Tai jis neša paguodos žodį nelaimingajai našlei. Neužkietėjęs ir neapakęs Įstatymo raidės saugojime, tuoj pažįsta ateinančią šviesą ir prisikėlimą — Galilietį ir todėl raginte ragina Hesterą prašyti jo pagalbos. Iš seno jis savas žmogus Rabi namuose. Pajutęs fariziejišką šio užkietėjimą, nuo jo atsitraukia ir su pasibaisėjimu mato fatališką jo žygį — Galiliečio nužudymą.

Į Danielį panašus Ebenezaras, Tobijo senelis. Anksti ir staiga miręs Tobijas — idealus Dievo bijąs izraelitas. Tarp smulkesnių veikėjų pasitaiko ir ne tokių idealių žmonių: Zacharijaus draugas Josijas, pavyduolis ir savanaudis; panaši Hesteros draugė Judita, nuo kurios žodžių kenčia Hestera. O pilna at-žvalgumo ir užuojautos — Jesika. Gyvi ir individualizuoti Zacharijaus draugai, pvz. Josijas visai kitoks negu Mehitabelė ar Lemuelis. Vaikai, gailėdamiesi draugo, dar norėtų ilgiau pabūti prie jo, bet vaikiškas smalsumas nugali ir jie išbėga, o Zacharijus įsigraudinęs skundžiasi: "Visados tik guliu ir guliu . . .

Rabi — priešingų Galiliečiui jėgų įkūnijimas. Tai žiaurus, kietas Įstatymo raidės saugotojas. Hesterai jis neturi paguodos žodžio, o Galilietis gydąs "šeolo (pragaro) gelmių pagalba". Tikinčius Galiliečiu iškeikia: "Akmeniu tepavirsta liežuviai, kurie tai sako. Ir tepriauga jiems prie gomurio, kad daugiau nekalbėtų" (87 p.). Galilietį nukryžiavus, anot Danielio — "Tamsa, baisi tamsa skleidžiasi iš Rabi rūmų ir apėmė visą Yrušalaimą. Ji jaučiama visur, lyg kokia šeolo gelmių dvasia" (106 p.). Dabar Rabi paklaikęs bėga laukais, čia kvatodamas, čia drebėdamas iš baimės. Dar labiau persigandęs, kad šventyklos siena perplyšo, beviltiškai stengiasi ją pataisyti ir padaro naują nusikaltimą (kalėjime žūsta nekaltai įskųstas Zachielis), o Danielis skelbia ateinančias Viešpaties rūstybės dienas. Ir Rabi nori baigti kaip ir Judas . . . Rabi asmenyje sutelkta visa rūstybė, meilės neapykanta ir klaikus praregėjimo siaubas. Kraupus epizodinis Judo paveikslas — godumo ir išdavimo personifikacija, žvelgianti šiurpiomis akimis. O Hestera iš širdies gerumo gailisi ir jo motinos.

Didelis malonumas skaityti geros kalbos ir išpuoselėto stiliaus knygą, — nekrinta į akis jokios pasakojimo nešamos kalbos šiukšlės, kaip dažnai pasitaiko neišmokusių ir kartais užsispyrusiai nesimokančių dorai išsisakyti . . . Neatsitrenki į povandenines uolas. O kalbos ir stiliaus kultūra mums dabar itin turi rūpėti.
Kiek abejonių kelia Hesteros ir Yrušalaimo vardai. Žydų Senojo Testamento herojė paprastai vadinama Estera. Taip vadinama ir viena Senojo Įstatymo knygų. Krėvė savo bibliniame veikale įvairiai Jeruzalę vadino. Ir gerai V. Maciūnas padarė, redaguodamas jo raštus, kad išlygino paprastu mums Jeruzalės vardu. Ar nederėtų ir V. Kavaliūnui taip padaryti?

Veiksmo romane nėra daug, bet jį atstoja veikėjų sielos bangavimai. Autorius išlaiko nuotaiką — ją sužadina, kelia iki aukščiausios įtampos ir neatleidžia iki galo, protarpiais atotampai įterpdamas giedresnių vietelių. Be formalinio eksperimentavimo atskleidžia taurios nelaimingos moters kančias. Visa tauri Senojo Įstatymo dvasia kvėpuoja iš jos, Danielio, Tobijo ir kitų minčių ir jausmų: "Viešpats yra su tais, kurie kenčia. Jiems jis vėl ateis. Jis juos mato ir girdi" (54 p.).
Itin geras A. Korsakaitės-Sutkuvienės aplankas.
V. Kulbokas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai