|
Parašė ALGIRDAS DUMČIUS
|
LAIŠKAS Į FIRENZĘ
Į savo gimtąją Italiją,
Kastanza, tu grįžti,
išsiilgusi gimtinės,
juokiančios tėvų kalbos.
Stebiuos —
taip lengva, taip paprasta:
laisvojo, drąsiojo dolerio kraštas
nepatinka —
važiuoju namo!
miesčionių tėvynė
nepatinka —
važiuoju namo!
Štai prieš mane laiškas iš Firenzės.
"Oras čia puikus, nereikia jūsų žiemos man"
Kad ta žiema, Kastancija miela,
juk visai ne mano,
mano žiemos daug šaltesnės
ten žiemkenčių krašte.
Kartą tau paaiškinęs,
kad mūs simbolis rūta,
bet tinkamesnis mums prasmuo
gal būtų rugiai žiemkenčiai,
kurie ilgai, ilgai
pavasario linksmos giedros laukia.
Italijon išdūmei tu.
Taip paprasta, taip lengva
tolumoj palikti žiemą tau yra.
O aš galiu pabėgti
tik iš vienios žiemos į kitokią,
man išeities nėra:
aš turiu laukti vėluojančios giedros.
BEJĖGIŠKUMAS
Dėl manęs jai visiškai vistiek.
Pats sau aš atrodau vaikas,
kurs neskiria minties nuo pačio daikto,
kurs galvoja, kad žodis kartą tartas
pats savaime kūnu tampa.
Mano bejėge meile, tave kartoju, kartoju:
"Aš tave myliu".
"Aš tave myliu",
svajonėse kartoju,
į sąmonę vis veržiasi mintis:
"Aš tave myliu",
lyg tie žodžiai ką nors paveikti gali.
Į tuščio kambario sieną sviedžiu knygą.
Dėl manęs jai visiškai vistiek.
PAGALIAU
Aš tave myliu.
Aš nekenčiu tavęs.
Keista?
Gal būt,
bet tai tikra tiesa.
Aš tave myliu ir nekenčiu drauge.
Ne, ne.
Nevykusiai išsireiškiau.
Sakiau,
"Aš tave myliu,
aš nekenčiu tavęs",
lyg tos sąvokos
būtų nepriklausomos
ne
su
sie
tos,
atsitiktiniai
duo
me
nys,
vieni
ki
tų
ne
liečiantys:
Paryžiuj saulė šviečia,
daug Niujorke bankų.
Ką aš noriu pasakyt,
ką aš noriu išsiaiškint,
tos sąvokos, tos mintys —
ach —
racionaliai
vėl
išsireiškiau:
mintys,
sąvokos.
Ne, ne,
tai jausmai,
vienasnuokitoneatskiriamas,
vienaskliaunasikitu,
vienasbeantronebegaliegzistuot.
Kaip Paryžius, tu graži —
ir tolima —
Kaip Niujorko bankas, tu šalta.
Aš nekenčiu tavęs dėl to, kad tave myliu.
l |
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
