| |
|
|
|
Parašė ANTANAS PAŠKUS
|
Apraiškos, priežastys ir galimos pasekmės
Vienas iš reikalingiausių žmogui dalykų yra jo įsitikinimas, kad jis gyvena tikslingame pasaulyje. Protavimo galia apdovanotas gyvūnas nori žinoti, kad jis ir jį supantys įvykiai eina į' tam tikrą tikslą. Tuo tarpu šiandienos įvykiai atrodo betiksliai, savyje prieštaraujantys ir net absurdiški. Nepasiduoda jie nei tradiciniams aiškinimams, nei leidžiasi įspraudžiami į senosios pasaulėžiūros rėmus. Ne tik Vakarų pasaulio krikščioniškajai dvasiai, bet net jo medžiaginei gerovei gresia pavojus. Gal dėl to nūdienos žmonės darosi tokie neramūs ir netikri. Dėl tos pačios nerimasties ir mes bandome įvykių maišatyje atrasti kokį nors prasmingą ryšį tarp dabarties kaitos ir praeities patvaros.
Kad nenuklystume nuo tikrovės, savo ieškojimą pradėsime būdingesnių įvykių registracija ir baigsime jų aiškinimu. Svarstydami bandysime atskleisti už šiandienos radikalių reiškinių pasislėpusias idėjas, pasekti jų kilmę bei jų plėtotę. Pagaliau, palietus galimas jų pasekmes individui ir visuomenei, paaiškės aštresnieji naujųjų idėjų iššūkiai.
Šis tas naujo
Amerikos 200 m nepriklausomybės išvakarėse ištįso dar vienas juodas šešėlis. Tai pietų Vietnamo tragedija. Supylusi šimtus milijardų ir paaukojusi tūkstančius gyvybių, Amerika piršto ne-bepajudino užpuolėjui sutramdyti. Išgelbėjusi Graikiją, pietų Korėją, nebe ištesėjo grumtynėse už vietnamiečių laisvę. Savų ir svetimų pikti šauksmai sukaustė Amerikos milžino rankas. Liūdniausia, kad nė viena Vakarų valstybė neištarė nė protesto žodžio prieš Šiaurės Vietnamo invaziją. Būdinga šiandienos vakariečių politinė laikysena.
Dr. Henry Morgentaleris, nuteistas 18 mėn. kalėjimo už abortus, pasiguodė Kanados televizijoje, kad, iškentėjęs nacių koncentracijos stovyklas, iškentėsiąs ir kanadiečių kalėjimus. Suprask, Kanados teismai esą lygūs naciškam teisingumui. Tas pats Morgentalis buvo išrinktas 1975 m. humanistu. Vadinasi, jis yra žmoniškiausias tų metų žmogus. Užtai jam buvo įteikta ir premija. Šiuo pavyzdžiu nekeliame abortų problemos, bet tik iškeliame žmonių etinius jausmus.
Psichologės Eleonor Macklin apklausinėjimai1 parodė, kad, pvz., Cornellio universitete 31% nevedusių studentų, merginų ir vaikinų, dalijasi ta pačia lova — gyvena drauge. Net 33% Pensilvanijos valstybinio universiteto studentų dalijasi ta pačia vertybe (44% netikinčių gyvena kartu, 36% žydų, 12% katalikų ir 10% protestantų). Cornellio universiteto studentų, negyvenančių drauge, tik 7% pasisakė, jog jie to nedaro, laikydami, kad yra nemoralu nevedusiems gyventi drauge. Kiti nesidžiaugę bendra lova dėl įvairių kitų priežasčių. Dar daugiau: virš 90% sugulovų pasisakė, kad jie nepatyrė jokio nepalankumo ar žvairavimo nei iš buto savininkų, nei iš vietinės bendruomenės narių. Atvirų moterysčių propagavimas Amerikoje ir pernai vasaros prostitučių streikas Prancūzijoje dar labiau paryškina vakariečių pažiūras į lytinį gyvenimą.
Maišaties spalvas paįvairino ir viena organi zacija, pasivadinusi "Catholics for Free Choice". San Diego vyskupas pernai uždraudė duoti komuni-ją šios organizacijos abortus ginantiems nariams. Šitas draudimas sukėlė įkyrias ir triukšmingas demonstracijas prieš laisvės varžymą Bažnyčioje. Iš tikro čia reikalas lietė ne individo teisę į laisvą pasirinkimą, bet buvo bandoma savo nuomonę ir savo elgesio normas primesti visai katalikų bendrijai. Kitaip sakant, buvo bandoma pakeisti katalikų Bažnyčios doros principus.
Besilaisvinančioms moterims užkliūva ir Dievo lytis. Šią sunkenybę parodo pamaldų metu nešiojamo plakato žodžiai: "Pray to God she will help you". Laimei, lietuvių kalba, atrodo, ne tokia šovinistiška, kaip kitos vakarietiškos kalbos. Joje Dievo sekso klausimas demokratiškiau išspręstas. Dievas — jis — ir šv. Dvasia — ji — gyvena taikoje, vienas kito nediskriminuodami. Tačiau ir čia žmogaus teisėms jautrios moteriškės pastebi šovinizmą — sūnus, o ne duktė atpirko pasaulį.
1975 m. Kanadoje buvo organizuojamas Kalifornijos vynuogių laikotarpis. Buvo tikėtasi priversti vynuogių augintojus pasirašyti sutartį su Chavez vynuogių rinkėjų sąjunga. Vienuolės, plaukuoti ir nuplikę teologai ištisomis valandomis nešiojo plakatus prieš Kalifornijos vynuoges parduodančių krautuvių duris. Bet nė vienas iš tų žmonių nesutiko dalyvauti demonstracijose prieš Sovietų Sąjungoje intelektualų kalinimą.
Pavyzdžių liniją dar galėtume tęsti. Bet jau čia suminėtieji pakankamai nušviečia vakariečių galvoseną ir laikyseną. Žinoma, patys tie pavyzdžiai dar nieko nesako. Istorija, pvz., žino daug tragiškų karų, išdavysčių ir žudynių. Kažin ar istorija prisimena atvejų, kur auka, o ne budelis, užpultasis, o ne užpuolikas būtų smerkiami. Jau seniai dirbtinėmis priemonėmis mėginama šalinti apvaisintą moters gemalą. Kartais ir krikščionys moterys griebiasi šios priemonės. Tačiau tik dabar negimusios gyvybės žudymą bandoma padaryti ir krikščioniškai moralei priimtinu veiksmu. Senos yra ir studentų meilės bohemos. Naujas betgi jų suguloviškas stilius. Pagaliau kas gi nepažįsta krikščionių, abejojančių ir kritikuojančių kai kuriuos Bažnyčios mokymo ir drausmės aspektus. Visa tai yra įprasta žmogiškojo gyvenimo dalis.
Vadinasi, nauja minėtuose pavyzdžiuose yra tai, kad veiksmai, kurie buvo laikomi doriniu nukrypimu, silpnybe ar aistra, darosi visiems priimtina elgesio norma, bendruomenės idealu.
Tie, kurie už šias normas kovoja, laikomi net herojais. Moralu komunistams "laisvinti" kraštus, nes tokiu būdu esąs pašalinamas skurdas ir socialinė klasių nelygybė. Dora negimusį kūdikį žudyti, nes tai esanti moters laisvės išraiška. Tai, kas anksčiau laikyta nusikaltimu, dabar jau darosi doros norma. Štai kas naujo Vakarų pasaulio mąstysenoj ir elgsenoj.
Tačiau vakarietiško mintijimo ir veiklumo kaitos konstatavimu klausimas dar nesibaigia. Priešingai, jis tik prasideda. Privalu visų pirma atspėti, kur slypi to pasikeitimo šaknys? Kokie šaltiniai maitina šios naujos elgsenos ir jausenos sroves? Žinoma, nauja dvasia neteka iš vienos versmės. Greičiausiai per dešimtmečius, o gal ir šimtmečius, susitvenkusios požeminės srovės išsiliejo į gyvenimo paviršių. Sakysime, racionalizmas sėkmingai vedė gamybą, ideologijas ir visuomenines įstaigas, bet užslopino žmogaus jausmus. Scientizmas, įtikėjęs tik į patirtinį metodą, užtvėrė žmogui kelią į Absoliutą ir išblėsino gyvenimo paslapties jausmą. Užtat paneigtos žmogaus dvasios aspektai šiandien išsiplėšė į paviršių karštu emocionalizmu ir egzotiškais misticizmo pavidalais. Bet mokslų pririnkti naujų faktų kalnai, iš-tobulėjusios komunikacijos priemonės bene veiksmingiausiai keičia žmogaus pasaulėvaizdį, o per jį ir pasaulėžiūrą. Todėl prie šių paskutiniųjų žmogaus dvasią formuojančių veiksnių ilgėliau ir sustosime.2 Prie jų priskirsime visa tai, kas gimdo naujas idėjas, jas populiarina ir paskleidžia; visa tai, kas registruoja mokslo faktus bei pasaulio įvykius, juos grupuoja, aiškina ir pasiūlo visuomenei. Vadinasi, čia turime reikalo su rašytojais, filosofais, mokyklomis, universitetais, spauda, televizija, teatrais, filmais ir kitomis informacijos bei švietimo įstaigomis. Kaip tik šių šaltinių vanduo atspindi gerokai drumzliną Vakarų pasaulio veidą. Daugiausia gi drumzlių pilama ant Jungtinių Valstybių veido. Keista, kad tokį Amerikos "plovimo" darbą atlieka daugiausia jos pačios intelektualai.3
Amerikietiškus masochizmas
Atrodo, kad Amerikos savikritika peržengė nuosaikumo ribas. Krašto politinių, socialinių bei kultūrinių siekių peržiūrėjimas virto viešu maso-chistiniu plakimu. Aštrių saviplakos kirčių susilaukė ypač juodųjų civilinės teisės, kova prieš skurdą, "Watergate" afera ir Vietnamo tragedija. Pasekę šių įvykių aprašymo raidą, pastebėsime joje tris tendencijas: 1. nuvertinti pasiektus laimėjimus, 2. išpūsti nesėkmes bei negeroves, 3. net ir nusisekusiuose užmojuose įžiūrėti nesėkmę. Iš tiesų, kai kurių kraštą šviečiančių veiksnių laikysena yra perdėm negatyvi, nors objektyvūs faktai jų išvadų ir nepatvirtina.
Statistika rodo spartų juodųjų būklės gerėjimą Amerikoje. Sakysime, 1970-71 m. tik 18% juodųjų vaikų lankė ištisai juodųjų mokyklas. Kiti juodukai mokėsi rasiškai maišytose mokyklose. Tuo tarpu prieš dvejus metus (1968) juodųjų mokyklose sėdėjo net 68% visų juodukų pietuose. Sparti pažanga mokyklų integracijoje. Pažanga matoma ir juodųjų politinėse teisėse. Tarp 1968 - 70 m. juodųjų majorų skaičius pakilo nuo 29 iki 81. 1974 m. San Francisco juodas majoras buvo išrinktas baltųjų balsais. 1971 m. Gallupo apklausinėjimai parodė, kad 23% baltųjų nebalsuotų už negrą į prezidentus, nors jis būtų ir pilnai kvalifikuotas. Gi 1958 m. tokių nebalsuotojų buvo net 58%. Taigi, juodųjų prietaras smarkiai nyksta.
Nyksta ir juodųjų skurdas Jungtinėse Amerikos Valstybėse. 1954 m. su $10.000 ar daugiau metinių pajamų terasta tik 4%. (Apskaičiavimas darytas 1969 m. dolerio ekvivalentu). 1969 m. tas skaičius pakilo iki 24%. 1959 m. 55% visų juodųjų Amerikoje teturėjo tik "skurdžiaus" pajamas. 1971 m. nukrito iki 34%. Juodųjų profesinėse ir techniškose vietose per 10 m. (1960 - 1970) padaugėjo 131%. Per tą patį laiką tose pačiose pozicijose baltųjų tepadaugėjo tik 40%. Tačiau ekonominė gerovė palietė jaunas juodųjų šeimas. JAV pietuose jaunos juodųjų šeimos, kur abu, vyras ir žmona, dirba, pajamos yra aukštesnės už tokiose pačiose sąlygose gyvenančios baltosios jaunos šeimos pajamas (juodųjų tarp 104% ir 113%). Tų pačių metų laikotarpy (1960-1970) juodųjų viršininkų, direktorių bei valstybinių pareigūnų skaičius pakilo 67%. Gi per tą patį laiką tose srityse teatsirado tik 17% naujų darbo vietų. Išeitų, kad juodiesiems buvo daromos privilegijos. Privilegijos juodiesiems stipriai prasikiša aukštosiose mokyklose. Juodajam šiuo metu lengviau pakliūti į JAV universitetus, nei baltajam amerikiečiui.
Tiesa, kad juodieji amerikiečiai dar nepasiekė pilnos socialinės lygybės ir kad dar tebėra daug neigiamo nusistatymo juodųjų atžvilgiu. Žmogų pakeisti, juodą ar baltą, nėra lengva. Tačiau taip pat tiesa, !^ad "per paskutiniuosius 20 m. socialinėj srityje juodieji padarė pažangą, neturinčią sau lygios rasinių mažumų istorijoje".4 Iš tiesų, JAV pasistūmė gana toli į tai, ko istorija dar nėra mačiusi — į tikrą daugiarasinę visuomenę, kurioje nei rasė, nei odos spalva nebeturėtų jokios reikšmės. Tuo tarpu prezidentų palaiminti pranešimai vis dar pabrėžia baltąjį rasizmą, vis dar tvirtina, kad Amerika tampa aparteidine visuomene. Raštuose, universitetų auditorijose amerikiečiai dar vis save tebevadina nepakeičiamais rasistais, o krašto pastangas socialinės lygybės įgyvendinimui — apgavyste. Tuo tarpu nuomonės, prieštaraujančios šiai prielaidai, stipriai kritikuojamos. Taip, pvz., buvo piktomis audromis sutiktas išsamus Daniel P. Moynihano raportas, padaręs išvadą, kad amerikiečių visuomenė krypsta juodųjų amerikiečių naudai.
Statistika patvirtina skurdo mažėjimą ne tik juodoje, bet ir baltoje Amerikoje. Nuo 1959 m. iki 1969 m. amerikietiškų skurdžių skaičius nukrito nuo 22% iki 12%. Taip pat gana sudėtingas uždarbio padalijimo rodiklis nerodo Ameriką esant atsilikusiu kraštu. Kapitalistinės Amerikos pajamų išdalijimas yra visai panašus į socialistinės Švedijos pajamų paskirstymą. Jungtinėse Valstybėse 10% žemutinės uždarbių skalės tenka 1% viso krašto uždarbio. Gi 10% aukščiausiai skalės daliai tenka 28 - 30% viso krašto uždarbių. Tie patys skaičiai tinka ir socialistinei Švedijai. (Mažas skirtumas: 10% viršutinei skalei tenka 28% uždarbio). Žinoma, Amerika dar atsilikusi nuo Švedijos socialiniame draudime. Vakarų Vokietijoje pajamų padalijimas kiek "kapitalistiškesnis", negu Amerikoje. 40% visų krašto uždarbių tenka 10% viršūnei.
Seniai buvo manyta, kad Amerikoje yra didelis socialinis judrumas, t. y. dažnas perėjimas iš vienos turtingumo grupės į kitą. "Scientific American" (1964) pateikta studija tokį spėjimą patvirtino. Buvo apklausinėti kiekvienos 600 didžiausių Amerikos korporacijų trys vyriausi pareigūnai. 1964 m. tik 10% jų buvo kilę iš turtingų šeimų, o 23% iš neturtingų. 1950 m. 36% vyriausių korporacijų direktorių priklausė turtingom šeimom ir 12% neturtingom. Toks socialinis judrumas rodo, kad Amerikoje yra galimybės užkopti iš žemesnės ekonominės klasės į aukštesnę.
Su tokia išvada sutinka ir išsami Harvardo profesoriaus Christopher Jenckso studija.5 Jis taip pat tvirtina, kad ekonominė spraga tarp Amerikos juodų ir baltų gyventojų smarkiai siaurėja. Tačiau Jencks parodo, kad 5% pajamų skalės viršūnėje uždirba 6.5 karto daugiau, nei 5% tos pačios skalės dugne. Bet, Milovan Djilas tvirtinimu, uždarbių nelygybė komunistinėj Jugoslavijoj esanti dar didesnė. O aukščiausiosios tarybos deputatai Sovietų Sąjungoje yra daug daugiau privilegijuoti, negu Amerikos senatoriai. Nežiūrint šių faktų, Jencks daro išvadą, jog Amerikos institucijas reikia pagrindinai keisti, kad galėtų būti įgyvendinamas socializmas. Tik jis nepasako, kokį socializmą turi mintyje ir kaip amerikietišką santvarką reikėtų keisti. Revoliucija į kinie-tišką socializmą ar evoliucija į utopinę visuomenę?
Spalvos dar patamsėja, Icai pradedame vartyti Vietnamo ir "Watergate" žaizdų aprašymo puslapius. Žinome, kad JAV pajėgos sustabdė komunistų veržimąsi Graikijoje ir Korėjoje, kad ir dabar jos atgrasina ir Rytų Vokietijos divizijas nuo savo brolių "išvadavimo" iš kapitalistų "jungo". To paties Amerika siekė ir Vietname, nepagailėdama nei turto, nei žmonių gyvybių. Vis dėlto nemenka Vakarų intelektualų ir žurnalistų dalis šį Amerikos žygį aiškino kaip neišvengiamą amerikietiškos santvarkos pasekmę. Esą Amerikos imperializmas sukėlęs Vietnamo karą. Taip pačių vakariečių rankomis buvo brukamas melas į žmonių gerkles. Tuo tarpu Aleksandras Solženicynas mato dalykus kitaip. Jo akyse Amerika yra dosniausias ir didžiadvasiškiausias kraštas pasaulyje. Jo nuomone, Jungtinės Valstybės iš visų Vakarų kraštų yra mažiausiai kaltos, nes jos daugiausia padarė, kad sulaikytų komunizmo plitimą. Žinoma, ir geros pastangos, ir kilnūs tikslai neapsaugo nuo tragiškų klaidų. Tokių klaidų Vietnamo atveju padarė ir intelektualai, ir žurnalistai. Blogiausia, kad už savąsias kalidas jie kaltino kitus. Pvz., Da-niel Ellsbergo laipsninio spaudimo teorijai pasirodžius pražūtingai, užuot prisipažinęs prie savo klaidingo patarimo, jis apkaltino amerikiečių charakterį ir Baltuosius rūmus. Išvogęs Pentagono dokumentus, Vietnamo "atsivertėlis" net bandė užsilipti ant herojaus pjedestalo.
1963 m. amerikiečių spaudos vadai Saigone (Neil Sheehan, David Halberstam, Malcom Browne) panaudojo visą savo energiją prieš buvusį Pietų Vietnamo prezidentą Ngo Dinh Diem. Galima sakyti, kad žurnalistai nužudė Diemą. Jo mirtis ir buvo P. Vietnamo tragedijos pradžia. Po jo egzekucijos Amerikos karių skaičius Vietname pakilo nuo 16,000 iki 600,000.
Siuo atžvilgiu būdinga "Newsweek" (1975. V.5) fotografijų kolekcija, vaizduojanti Vietnamo tragedijos vyksmą ir užbaigą.6 Vienoj nuotraukoj policininkas laiko revolverį prie civilio žmogaus smilkinio. Užrašas: "Police chief Loan executes Viet Cong, 1968". Kitam atvaizde — civilių lavonų krūva. Užrašas: "Victims of May Lai massacre, 1968". Dar kitame — kareivis padega lūšną. Paaiškinimas: "Marine burns hut, 1965". Dar kitame nuoga mergaitė juodų dūmų fone. Namų griuvėsiai su užrašu: "North Vietnamese Hosnital, 1968". Jauno vyro galva už geležinių virbų. Paaiškinimas: ~5outh Vietnamese Prisoner in 'tiger cage', 1970". Dar toliau matyti pora amerikiečių kareivių prie pusnuogės merginos lovoje. Užrašas:
"GI's with Saigon whore, 1969". Panašus vaizdas ir pačioje Amerikoje. Viename paveiksle matomas karių būrys su ištiestais šautuvais. Užrašas: "National Guardsmen fire into a crowd of students at Kent State, 1970". Paveikslų galerija dar nesibaigia. Deja, nėra joje nė vienos nuotraukos, rodančios komunistų žiaurumus. Nėra, pvz., nuotraukų iš komunistų masinių skerdynių prie Hue, 1968 m. Nėra komunistų sukapotų miestelių ir kaimų valdininkų lavonų . . .
Tos nuotraukos žiūrovui perša tokią mintį: Amerikos kariai Vietname žudė žmones, griovė ir degino pastatus, pavertė vietnamietes mergaites paleistuvėmis. Ir tai visa tik tam, kad palaikytų žiaurią P. Vietnamo valdžią, bet ne žmonių laisvę. Tam tikslui net reikėję šaudyti studentus. Radijas, televizija ir laikraščiai savo pranešimuose vis minėdavo, kad ginama Saigono vyriausybė, o ne gyventojai, jų laisvė. Diena iš dienos televizijų ekranai metė lavonų vaizdus į žiūrovų akis. Nežinodama aiškaus tikslo, beveik ištisai karo žiaurumais maitinama žmonių valia turėjo kada nors palūžti. Juk koks gi kraštas gali kariauti visą dešimtmetį už tolimo krašto "sugedusią" vyriausybę?
Ilgas "Watergate" ekshibicionizmas amerikiečių dvasią dar labiau prislėgė. Gal būt, to didžiojo skalbimo pagrindine priežastimi buvo kerštas Nixonui. Tragiškiausia betgi, kad tuo "skalbimu" pradėta įtikinti ar sugestijonuoti (noromis ar nenoromis) fašizmo įsigalėjimas Amerikos demokratijoje. Esą Amerikos santvarka pačiuose pamatuose e;<tiiti supuvusi, bloga. Iš tiesų "VVatergate" pamoka yra visai kitokia. Net jei žmonės ir pasirodo blogi, vis tiek pačios institucijos palieka veiksmingos. Be kraujo, žudynių ir revoliucijų jos sugeba nukelti galiūnus nuo sostų, apsaugoti žmones nuo valdžios piktnau-dojimo.
Savo krašto gynybos įstaigų puolimu Amerikos masochizmas ar tik nebus pasiekęs savo apogėjų. Skelbiant spaudoje slaptas žvalgybos operacijas, padedama priešui. Keliant aikštėn kontržvalgybos metodus, sudaromas rusų špionažui palankus klimatas. Madinga pasidarė ieškoti CIA agentų už kiekvieno kampo, pamirštant, kad sovietų atstovybėse pilna špionažo specialistų. Senato atstovai ir apklausinėtojai lenktyniaudami ieško, kur ką amerikiečių kontržvalgyba planavo likviduoti, bet nutyli buvusias sąlygas bei siekiamus tikslus. Atrodo, lyg nebūtų žinoma, kad slaptoji žvalgyba nėra karitatyvinė organizacija. Už tokių nuotaikų darosi lengviau ir rusų KGB nuslėpti savo tikrą veidą. Dar toliau. Kai kas Amerikoje karių apmokymą sąmoningai vadina paruošimu žmones užmušinėti. Kai kas, net universitetų profesoriai, policininkus vadina kiaulėmis ("pigs"). Tokia terminologija griauna pagarbą karo tarnybai ir tos tarnybos atlikėjams kariams, griauna pasitikėjimą viešos tvarkos saugotojais — policija. Priešingai, sovietai moko, kad jų kariai saugo taiką ir gina tėvynės sienas, o jų policija apsauganti žmones nuo vidaus priešų.
Viktoras Petravičius Šauksmas prie Baltijos Lino raižinys
Paskutiniu metu kai kurių Amerikos laikraštininkų plunksnos įsismeigė į Korėjos žemę. Jos prezidentas Park, kaip kadaise Pietų Vietnamo prezidentai, pradėtas vadinti diktatorium prispaudėju. Matyt, kai kam rūpi, kad ir ten, kaip Pietų Vietname, nusileistų "palaimintos tylos geležinė užuolaida. Kai kam nepatiko ir Solženicyno, iš mirusiųjų salyno grįžusio liudininko, drąsus balsas. Vienas kitas laikraštininkas pavadino jį karo kurstytoju, nors jis aiškiai pasisakė už detentę: "Detentė ne tik reikalinga. . . Jos mums reikia kaip oro. Ji tėra vienintelis būdas žemei išgelbėti . . . Vietoj pasaulinio karo privalome turėti detentę, bet tikrą detentę"7. Tai dar kitas žurnalistikos pavyzdys, kaip pakreipti tiesą į savo pusę. Tokių tikrovės iškreipimo reiškinių Vakarų nenaudai surastume labai daug. Bet mums labiau rūpi ne tiek patys reiškiniai, kiek jų priežastys.
Amerikietiškojo masochizmo priežastys
Ne tik lytiško, bet ir kiekvieno malonumo ieškojimas fiziniu ar moraliniu savęs kankinimu yra vadinamas masochizmo vardu. Pagrindinė tokio elgesio žymė yra ta, kad, logiškai žiūrint, sukeltas skausmas netarnauja jokiam tikslui. Toks beprasmis skausmu gėrėjimasis ir yra masochis-tinė liga. Vakarų, ypač Amerikos, besaikiškame savo blogybių kėlime bei savęs niekinime kitų akyse ir prasikiša masochistinės ligos ženklai. Nėra tai geri ženklai, nes vienpusiškas neigiamybių pabrėžimas ardo ir individą, ir visuomenę. Sveikas kritiškumas, bet ne savinieka veda į gyvenimo reformas. Tačiau masochizmas negali priklausyti prie to įžvalgaus negerovių išpažinimo, kuris veda prie visuomeninio gyvenimo pataisymo. Saviniekos šaknų greičiausiai reikia ieškoti kolektyvinėj pasąmonėj. Matyt, pertekliaus ir malonumų užslėgta puritoniškoji dvasia bando pasireikšti kaltės jausmu pasąmonės gelmėse. Kuo didesnis kaltės jausmas, tuo didesnės pastangos jį nuraminti, rodant pasauliui savo blogąsias puses: "Žiūrėkite, kokie mes esame, imperialistai, rasistai, žudikai, pilni korupcijos ir t.t."
Betgi reikia pastebėti, kad masochizmo ženklai rodosi tik tam tikruose gyventojų sluoksniuose, būtent tuose, kurių rankose yra švietimas ir informacija. Užtat ir betarpiškųjų masochizmo priežasčių reikėtų ieškoti intelektualų grupėje, mokslo, meno, rašto ir komunikacijos žmonėse. Jie pa-vidalina krašto galvoseną ir jauseną. Jie, sakytume, yra gyvenimo stebėtojai, kritikai ir teisėjai. Jie vertina visuomenę, iškelia jos klaidas, jas smerkia ir, jei reikia, bando jas taisyti. Kad savo uždavinį geriau atliktų, jie atsitolina nuo masės kultūros, galvojimo bei veikimo būdų, nuo jos papročių ir siekimų. Mat, iš distancijos galima geriau matyti ir objektyviau spręsti. Taip nejučiomis intelektualai sudaro lyg priešišką grupę, atskirą organizmą gyvame kūne, visuotiniame organizme. Tokią atskirą grupę Lionei Trilling pavadino "Adversary Culture", priešiška kultūra8. Šitokia grupė yra sveikas, normalus ir būtinas reiškinys visuomenėje. Jos pareiga visuomenę šviesti, kelti klausimus, ieškoti galimų atsakymų.
Tačiau tokia priešiška intelektualų grupė, užuot tarnavusi visuomenei, gali nejučiomis pradėti tarnauti sau pačiai. Vidinis intelektualo polinkis kritikuoti lengvai virsta tik problemų kėlimu, ne jų sprendimu. (Įsivaizduokime gydytoją tik nurodantį ligas, bet neprirašantį jokių vaistų.) Siūlomi patarimai dažnai tėra savų interesų kišimas. Gyvenimo vertintojo, intelektualo pašaukimas veda į pagundą savus neurotinius konfliktus perkelti į visuomenės kritiką. Alfred Adler senokai jau mus įspėjo saugotis neurotinių vadų ir reformatorių, kurie veikia ne idealo vedami, bet vidinių konfliktų stumiami. Dar blogiau, kai tokie visuomenės švietėjai patys nebeturi tikėjimo į gyvenimą, aiškios vertybių skalės, ateities vizijos, ryškios pasaulėžiūrinės krypties. Kai jie būna, kaip J.P. Sartre'o dramos "Les mouches" veikėjas Oreste9. Žmogus išsilaisvinęs iš visokių darbų ir visokių tikėjimų; be tėvynės, be religijos, be šeimos ir be amato. Žmogus laisvas visokiam angažavimuisi ir vis tik žinąs, kad nereikia niekam angažuotis. Oreste, jo mokytojo nuomone, tinka dėstyti filosofiją universitete. Tai, sakytume, intelektualo nihilisto tobulas paveikslas. Pridėk dar prie šito "aukštesnio šviesuolio" intelektualinę aroganciją, ir turėsi tipišką kolegijos profesoriuką — "priešiškos kultūros" atstovą. Jei vis dėlto jis kokiai nors ideologijai angažuotųsi, tai greičiausiai toji ideologija būtų marksistinė. Tokiu atveju priešiškiems liudijimams (Solženicyno, Siniavs-kio ir kt.) jo vizijoje nebūtų vietos.
Kai priešiškoji kultūros grupė per toli nukrypsta nuo savo tautos pagrindinių aspiracijų, tradicijų, ji tampa jau ligotų ląstelių audiniu visuomenės organizme. Kuo labiau spraga tarp priešiškos kultūros ir krašto didėja, tuo piktesnė darosi jos visuomenės kritika. Užuot panaudoję gilesnį įžvalgumą ir kūrybišką vaizduotę, susvetimėję intelektualai griebiasi dar aštresnio negatyvizmo peilio. Taip dvasios švietėjai — prieš savo norus — tampa dvasios tamsintojais. Užuot buvę ugnies stulpais, rodančiais dykumų piligrimams kelią į pažadėtą žemę, jie virsta dūmų migla. Joje paskęsta ir žmogiškos būties horizontai, ir į juos vedantys keliai.
Šiuo metu intelektualų grupė paaugėjo ir skaičiumi, ir įtaka. Didžiausia dabar visuomenei sunkenybė yra gausios intelektualų ir pseudo-intelektualų klasės asimiliacija. Asimiliacijos našta darosi vos bepakeliama, kai reikia asimiliuoti naujas intelektualų generacijas, išaugintas opozicijoje prieš visuomenę. Jos net tiki, kad būti šviesuoliu reiškia kirstis su visuomenės idėjomis ir idealais. Šis faktas dalinai ir paaiškina, kodėl tie, kurie krašto gyvenimą paišo tamsiausiomis spalvomis, laimi didžiausią pripažinimą. Tų "paišytojų" grupė yra gausi, galinga ir įtakinga. Daniel Bell tvirtina, kad dabar priešiškos intelektualų grupės šalininkai vyrauja kultūrinėse institucijose10. Leidyklos, galerijos, muziejai, didžiosios žinių agentūros, kultūriniai savaitraščiai, savaitiniai ir mėnesiniai žurnalai, teatrai, filmai ir universitetai yra jų įtakoje, jei ne valdžioje. "Kontinento" redaktorius Vladimiras Mak-simovas pats turėjo progos tai patirti. "Rezistencija prieš mus yra labai stipri, ypač iš intelektualų aplinkos ... Ir kultūrinėje plotmėje mes atsidūrėme prieš intelektualinę diktatūrą, visiškai priešingai mūsų pozicijoms", skundžiasi vienas "Gulago salyno" liudininkų11. Mat, jų kris-tocentrinis istorijos supratimas nepriimtinas nei Vakarų materialistiniams pragmatikams, nei marksistiniams utopininkams. Nepriimtini jie ir vadinamiesiems "išlaisvinimo teologams", kurie žiūri į šventraštį pro marksistinius akinius.
Nuo intelektualines diktatūros nėra laisvi net vadinamieji liberalūs Amerikos universitetai. Pvz., nebuvo leista aukštiems valdžios pareigūnams universitetų salėse parodyti kitą Vietnamo karo pusę. 1973 m. Harvardo teisės fakultete smurtu buvo sukliudytas genetiko William Shockley simpoziumas. A.R. Jensenui, vienam iš žymiausių Amerikos psichologų, teko kurį laiką pasislėpus Stanfordo universitete skaityti paskaitas. Už rimtai dokumentuotą inteligencijos paveldėjimo hipotezę fiziškai nukentėjo ir anglų garsus psichologas H.J. Eysenck. Tiesa, visus tuos "laisvės žygius atliko studentai, bet ne be dėstytojų palaimos, o gal ir paskatos. Intelektualinis totalizmas velka paskui save toli siekiančias pasekmes, nors jas ir sunku empiriškai apčiuopti.
Apskritai idėjos yra žmogaus veiksmų šaltiniai ir varikliai. Nepasilieka jos tik vadovėlių puslapiuose ar mokyklų sienose. Lyg pasėta sėkla jos išauga į kviečius arba rauges. Harvardo universiteto profesorius David Mc Clelland įrodė, kad mokyklinių vadovėlių tematikos pagalba galima atspėti krašto ekonominę pažangą arba at-žangą. Vadinasi, tie, kurie idėjas gimdo ir jas skleidžia, didžia dalimi apsprendžia ir krašto ateitį. Su šia minties pirmavimo hipoteze visuomenės gyvenime sutinka ir William Thompson. Jis nedviprasmiškai parodo, kur glūdi šiandienos dvasinio pasimetimo šaknys: "Jei labiausiai išmokslinti mūsų visuomenės nariai tebegalvoja, kad visos vertybės yra tik fikcijos, normuojančios kolektyvinį žmogų, bet jos nėra reikalingos gudriam, geriau žinančiam mokslininkui, argi tada begalime jaudintis, jei mūsų visuomenės masės menkai terodo dėmesio vertybėms, bet pasineria daiktų vartojimo, nusikaltimų ir nepadorumo orgijose?"12 Iš tiesų, keletas ar keliolika metų prieš demonstracijoms užliejant Ameriką, buvo dėstoma ir mokoma, kaip pasipriešinti krašto įstatymams. Matyt, buvo užmiršta nušviesti to pasipriešinimo tikslai, kad taikūs protestai išvirto į jėgos smurtą.
____ (Bus daugiau)
1. E. D. Macklin, Cohabitation in College: Going very Steady, Psy. Today, November, 1974, 53-60.
2. Be abejonės, prie Vakarų dvasinės krizės prisidėjo mokslas, technika, ūkinė gerovė, ištobulėjusios susižinojimo priemonės ir t.t. Tačiau visi šie veiksniai yra perkošiami per žmogaus mintiiimo rėti. Užtat idėjų formuotoių, skleidėjų ir informuotojų įtaką reikią laikyti centriniu veiksniu vakariečių dvasiniame pasikeitime.
3. Čia intelektualo terminas taikomas visų profesijų žmonėms, kurie tik vienokiu ar kitokiu būdu prisideda prie žmogaus galvosenos, laikysenos ir veiksenos formavimo. Pvz., laikraštininkai, televizijos, radijo, teatro žmonės.
4. R. L. Bartley, Why Institutions Tremble, The National Observer, December 22, 1973, 14.
5. Ch. Jenks et al., Ineąuality: A Reasessment of the Effect of Family Schooling in America, New York: Basic Books, 1972.
6. Newsweek, May 5, 1975.
7. U.S. News and World Report, July 14, 1975, 49.
8. L. Trilling, Beyond Culture: Essays on Literature and Learning, New York: Viking Press, 1968.
9. J. P. Sartre, Huis Clos suivi de Les Mouches, Editions Gallimard, 1947, 120.
10. D. Bell, The Corning of Post Industrial Society: A Venture in Sočiai Forecasting, New York: Basic Books, 1973.
11. I. Draugelis, Kalba "Gulago Salyno" liudininkai, Draugas, balandžio 26.
12. Cituota iš V. Frankl, The Will to Meaning, Foundations and Applications of Logotherapy, New York - Cleveland: The World Publ. Co., 1969, 53.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
