Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SAVA KŪRYBA IR SKEPTICIZMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė I. P.   
M U Z I K O S   P A R A Š T Ė

Šių metų spalio mėn. 29 d. 16 val. 15min. Miuncheno radijas savo kamerinės muzikos transliacijoje šalia Fran-cesco Malipiero sonatos davė ir mūsiškio kompozitoriaus profesoriaus Kazio Viktoro Banaičio sonatą r a p s o d i c ą h moli, parašytą violončelei ir fortepionui. Sonatą grojo violončelistas Kurt E n g e r t ir pianistė Rosi na W a lt e r. Kurt Engert'as — vokietis, dabartinis Miuncheno Filharmonijos koncertmeisteris, žinomas mums iš Kauno laikų, kur jis vienu metu buvo Kauno radiofono orkestro koncertmeisteriu.

Mums džiugu konstatuoti tą faktą, kad svetimtautis, tik trumpą laiką pabuvęs Lietuvoje, atkreipė dėmesį į lietuvišką savo srities kūrybą, o sugrįžęs savo tėvynėn, visu džentelmenišku drąsumu demonstruoja mūsų kūryba savo plačiajai visuomenei, kurios aukštas muzikalumas žinomas visam pasauliui. Mes negalime įtarti jo bent kokiu savanaudiškumu. Jei jis, būdamas Lietuvoje, griebėsi lietuviškos kūrybos, galėjo skeptiškai nusiteikusiems atrodyti tam tikro karjerizmo sumetimas. Bet Šiandieną jo nesaisto jokie, jeigu taip galima pasakyti, lietuviškos karjeros interesai. Lietuviška kūryba jam liko grynai muzikinių interesų sferoje lygiai su itališkąja, kurią jis šalimais pateikė, su tuo tik skirtumu, kad buvęs Lietuvoje gali turėti daugiau gyvų sentimentų, išplaukiančių iš betarpio sąlyčio su visu Lietuvos gyvenimu.

Nesame pasiryžę čia rašyti recenzijos. Nors pažymėsime, kad Engerto gana pajėgi, bet, pasakytumėm, paviršutiniška technika, o taip pat vidutinis, daugiau automatiškas muzikalumas neleido atskleisti viso gilaus grožio, kuris slypi šioje Banaičio sonatoje. Jos rapsodinis charakteris, sujungtas su plačiais lyriniais momentais, paremtas originalia plačiųjų sakinių forma, stato didelius reikalavimus išpildytojui. Reikia gilaus meninio subrendimo, reikia didelio pažinimo ir meilės lietuviškajai melodikai, reikia atskiro įsigilinimo į šios sonatos formą jos visumoje, nes ji žymiai skiriasi nuo kitų sonatų. Reikia didelio meistro parodyti šią sonatą ideališkoje šviesoje. Bet ir Engerto atlikimą .mes pažymėsime kaip korektišką, juo labiau, kad jo partnerė Rosina Walter šioje sonatoje buvo už jį kiek stipresnė.

Mums svarbu pabrėžti visai kitas momentas, būtent, kad šios sonatos negrojo dar nė vienas lietuvis violončelistas. Jei tai būtų iš kuklaus prisipažinimo savo nepajėgumu šį kūrinį atlikti, galėtumėm net pagirti taip realų ir objektyvų nusiteikimą. Deja, mums gerai žinoma daugelio mūsų instrumentalistų arogancija savų kompozitorių kūrybos atžvilgiu. Tai liečia ne vien violončelistus, bet ir smuikininkus, ir pianistus, ir dirigentus. Visi jie laukia „genialių“ veikalų. Savo profesijoje būdami daugiau ar mažiau pajėgūs atlikti pasauly žinomus kūrinius, jie laukia lietuviškos kūrybos pripažinimo pasaulyje, o tik po to sektų jau jų malonus nusiteikimas saviems kompozitoriams.

Šį faktą galėtume išaiškinti tik gana primityvia mūsų išpildymo meno stadija. Jeigu mūsų kompozitoriai visu užsidegimu ir meile griebėsi kurti lietuviškas muzikinės kultūros gaires, kas jiems dideliu mastu yra pavykę, tai mūsų išpildytojai vos pajėgė apsitvarkyti su techniniais išpildomojo meno reikalavimais, nematydami jokių kultūrinių lietuviškajai kūrybai uždavinių. Faktai kalba patys už save. Kiek veikalų, simfoninių ir kamerinių, liko paprastais rašiniais ant popierio, neįgaudami akustinio vaizdo. Jei tai liestų pačią jauniausią kūrybą, galėtume tam tikrą skepticizmą pateisinti, ir tai jei jis nebūtų tiek absoliutus ir visuotinas. Bet kuo paaiškinti, kad negroti mūsų žymiausiųjų kompozitorių veikalai? Kas girdėjo abi Juozo Gruodžio fortepiono sonatas arba minėtą K. V. Banaičio sonatą violončelei, arba Vlado Jakubėno ir Juliaus Gaidelio styginius kvartetus ir daugel kitu veikalų?

Tai dar ne viskas. Maža to, kad anksčiau minėtų sričių muzikos darbuotojai patys ignoruoja lietuviškąją kūrybą, blogiausia, kad savo nusiteikimu jie užkrečia ir plačiąją visuomenę, su kuria jiems tenka susidurti. Juk jie turi pateisinti savo pasyvumą, ir jie tai daro be jokių skrupulų lietuviškos kūrybos sąskaiton. Mes galime savąją kūrybą kritikuoti daugiau ar mažiau teigiamai ar neigiamai, bet mums nevalia jos ignoruoti. Neturime pamiršti, kad galutinį žodį tars tolima ateitis. Neturėtume pamiršti, kad ir išpildytojai toli gražu dar neužkariavo pasaulinių pozicijų ir, žiūrint iš bendro taško, nėra pakilę nė tiek, kiek mūsų kompozicijos menas. Todėl ir jų pasistatymas prieš visuomenę perdaug ankštas, su aiškiu neigiamu nusiteikimu savųjų kompozitorių kūrybai ir perdėm klaidingas. Priešingai, žadinimas visuomenės interesų savajai kūrybai būtų tiesioginis jų uždavinys ir, sakytumėm, jų pačių interesas. Jeigu vokaliniame mene per liaudies dainą ir savo komponuotą kūrybą mes priėjome prie pasaulinės muzikos literatūros, tai ir instrumentalinėje muzikoje platesnių sluogsnių domėjimąsi padidinsime tik savąja kūryba. Galbūt tai nebus visai tas pats kelias, nes instrumentinė ir bendrai kamerinė bei simfoninė muzika savo stiliumi ir forma yra sunkesnė ir reikalauja gilesnio domėjimosi muzika. Bet patriotinis momentas čia suvaidins žymiai didesnį vaidmenį negu didaktinis. Sava kompozitoriaus asmenybė, savi jo kūrinių motyvai, sava lietuviška jo visos muzikos dvasia visuomenę palenks žymiai greičiau negu platus muzikinis auklėjimas. Reikia tik didesnio pačių muzikų aktyvumo, didesnės akcijos savai muzikai populiarinti. Reikia pagaliau pradėti naują atlikimo meno gyvenime fazę — fazę sąmoningo savo muzikos meno kėlimo. Su savojo meno kultu pakils ir platesnės visuomenės muzikinis kultūringumas, su juo kartu eis ir mūsų tautinio veido paryškinimas pasaulinėje plotmėje.

Mūsų muzikai neturėtų pamiršti ir to fakto, kad per daug turime mažai kvalifikuotų muzikų, kurie visu spartumu skiepija Visuomenėje pigių menkaverčių dalykų
skonį, dėl kurio rimti kameriniai veikalai dar sunkiau visuomenei prieinami. Tas faktas turi dar labiau padidinti muzikų atsakomingumą. Baigiant norėtųsi palinkėti visiems mūsų į sceną einantiems muzikams, kaip violončelistams ir smuikininkams, taip pianistams ir dirigentams, šalia savo garbingo pasaulinės literatūros darbo skirti žymią dalį lietuviškajai kūrybai. Neturėtų likti nė vieno lietuviško veikalo neatlikto savų menininkų. Dar daugiau — turėtų susidaryti net konkurencija dėl geresnio atlikimo, dėl gilesnės interpretacijos. Turėtų susikurti išpildymo tradicijos pagal dar gyvų autorių intencijas bei mintis. Būkime savos kūrybos geriausieji atlikėjai, kad paskum netektų jos važiuoti mokytis pas svetimtaučius, kaip atsitinka šiuo atveju su K. V. Banaičio sonata violončelei, kurią girdime iš svetimųjų menininkų, kai savieji snaudžia arba laukia dar geresnių veikalų.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai