Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJOJI L. DOVYDĖNO KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Algirdas Mikulėnas   

V E R T I N I M A I

 

Liudas Dovydėnas. MES IEŠKOM PAVASARIO. Išleido Liudas Vismantas, Schweinfurt. 1948 mt.

Dar Nepriklausomybės periodo literatūroje Liudas Dovydėnas buvo įsigijęs vieno iš geriausių mūsų pasakotojų vardą. Su malonumu prisimeni ne tik Jaujos Pasakas, Kelionę į Pievas, bet ir pačias pirmąsias jo knygas Cenzūros leista ir Buvo žmogus be kojų: Visuomet jis mokėjo šiltai ir draugiškai prabilti į skaitytoją, sakytume, paimti už rankos ir vestis į savo personažų pasaulį.

Emigracijoje gyvendamas, Liudas Dovydėnas irgi spėjo išleisti dvi knygas. Pirmoji knyga — pasakų rinkinys Gyveno kartą karalius 1947 mt. buvo apdovanota „Minties“ premija. Antroji — mūsų aptarsimas pasakojimų rinkinys Mes ieškom pavasario. Itin stipriai pasireiškė Liudas Dovydėnas „Tremties Metuose“ paskelbtuoju fragmentu iš savo romano Klementijus Dūda. Dėl to, imdamas skaityti šią naujausiąją knygą, tikiesi atsigaivinti sultingu Dovydėno pasakojimu, kuris taip džiugino minėtame romano fragmente.

Tačiau, šiuo atveju, tenka šiek tiek nusivilti. Nusivilti ne dėl to, kad autorius čia būtų silpnas, bet dėl to, kad didesnę pusę knygos užima sufoeletristinti reportažai ar feljetonai, kurių jokiu būdu negalima priskirti prie dailiosios literatūros. Vertinimo atveju yra neišvengiama šią Dovydėno knygą suskirstyti į dvi dalis — beletristinę ir reportažinę.

Prie pirmosios dalies tenka priskirti Karo dovaną, Apgavimus, Mes ieškom pavasario, Kaliamiesčio istorijas, Velykų rytą, Saulė ir žvirbliai, Dėl vieno lapelio ir Gyvenasi, čia į mus prabyla senasis Dovydėnas, gal kiek mažiau dinamiškas ir jaunuoliškas, bet užtat ramesnis ir objektyvesnis. Skaitai, o, rodos, klausytum kažkieno draugiškai ramaus pasakojimo.


Karo dovanoje Dovydėnas vaizduoja, bolševikų armijoms artėjant, besitraukiančius iš Lietuvos žmones Klaipėdos pajūry ir vėliau tremty, kažkur prie Luebeko esančioje išviešintųjų stovykloje. Šiame pasakojime dar yra nemaža grubokos aktualijos ir mūsų jau minėto reportažinio elemento. Kad ir ten, kur surastas vaikas pasakoja, kaip jį vokietis mokytojas supažindino su lietuviais. Tikrovėje taip galėjo būti. Bet literatūros kūriny toki dalykai metasi į akis kaip nepakankamai suvirškinti ir nepersunkti per estetinės kūrybos nesuinteresuotumo rėtį. Tačiau viską išperka autoriaus mokėjimas įvykius ir žmones persunkti žmogiška šilima ir meile. Ir čia Dovydėnas mus tikrai įtikina, parodydamas, kaip žmogaus egoizmas sudūžta, atsimušęs į vaiko ašaras ir bendrų nelaimių grėsmę, užleisdamas vietą gailestingumui ir net pasiaukojimui.

Apgavimuose pasakojimą sudaro trys fazės, pavaizduojačios tuos pačius personažus, tiksliau tariant, vieną šeimą, trijose skirtingose epochose: Nepriklausomybės laikais, bolševikų bei vokiečių okupacijų metu ir tremty. Autorius rodo, kaip laikas savo galingoje srovėje blaško žmogų, negailestingai viską griaudamas ir kiekvienu momentu pastatydamas prieš naują nežinomybę. Dėl to viskas ir yra apgavimai.

K a 1 i a m i e s č i o istorijose Dovydėnas mus nuveda į Lietuvos provincijos miestelį. Tai vienas iš tų gerai žinomų provincijos miestų, kuriame gyvenimas vystosi nuo amžių nustatyta tvarka, kuriame žmonės gimsta gyvena ir miršta begalinėje ramybėje, kuri galima būtų palyginti į vasaros sekmadienio vidudienį. Tokiame fone autorius parodo kelis tame miestelyje gyvenančius likimo posūnius, keistuolius, pusiaukelėje sustojusius žmones, iškritusius iš savo lizdo ir patekusius ne ten, kur jie turėjo būti. Dėl to jie ir negali ar nenori pritapti ir paskęsti kasdienybės rutinoje. Tokių žmonių kiekviename mieste rasi. Man skaitant, pav., net pasirodė kad čia aprašinėjamas mano gimtasis miestas, nes ir ten gyveno lygiai tokie patys žmonės, o jų tarpe buvo tokių pačių likimo posūnių ir keistuolių, spiritistų ir pamokslininkų. Dovydėnas čia nepaprastai tiksliai sugauna ramaus provincijos miestelio psichologiją ir nuotaikas. Vaclovas Kibardeika jiems (miestelio gyventojams) yra nevykėlis, keistuolis, nes siekia ne to, ko jie. Todėl jis yra niekinamas. Žiaurūs būna šitokie žmonės visiems tiems, kurie kuo nors išsiskiria, kaip antis į prūdą patekusioms gulbėms. Tik kai jis miršta, staiga visiems pasidaro tuščia, liūdna ir gaila šio nevykėlio. Dabar daug kas tvirtina, kad Vaclovas Kibardeika net geras žmogus buvęs. Ir paaiški, kad jį niekino ne iš piktumo, bet neturėdami ko veikti.

Nors autorius visą pasakojimą praveda šiek tiek komiškoje nuotaikoje, perskaičius pasilieka kažkokio neaiškaus liūdesio nuotaika, ir tuoj pamatai, kad autorius čia nenorėjo juoktis.

Pagrindiniam personažui Vaclovui Kibardeikai mirus ir jį triukšmingai palaidojus, autorius šiek tiek perilgai užtęsia pasakojimą, tuo susilpnindamas kompozicinį vientisumą.

Tačiau pats gražiausias dalykas yra, be abejo, Mes ieškom pavasario. Čia Dovydėnas rodo tikrą gamtos žmogų — senelę Aniutę, gyvenančią miško trobelėje. Visas jos gyvenimas yra gamta. Viskas persunkta skaidraus idealizmo šviesa, kurios spinduliavime visoje didybėje atgyja tikrovė ir prakalba suprantamais žodžiais. Jos gyvenimas jai pačiai yra savotiška legenda. Ten, kur ji pasakoja apie gamtą, apie dingusį katinuką žebranosėlį, junti, kad tai ne vien pasakojimas, bet jos realybės integralinė dalis. Iš jos pasakojimų ir pasikalbėjimu su vaiku paaiški ir pasaulėžiūra — primityviai gilus žvilgsnis į gamtą ir į žmogaus gyvenimą. ,,— Atmesti reikia akis į aukštį, idant žvaigždes matytum. Tai todėliai žmogų amžinatvei guldo ant nugaros ... Veizi, stebi — žvaigždelės spindi... O tu man pasakyk, kodėl dulka lazdynas, ieva baltuoja žiedų akim, putinėlis rausva uogele saulę gaudo?“ (Mes ieškom pavasario 211 psl.) Arba: ,,— Gyvenam, kad vakarykščia diena būtų miela atsiminti. Ag, gi, sakykim, kas gi yra po žvaigždėmis, jeigu ne geros dienos atsiminimas? ... Taigi, aš pati, kai jau sunku, kai širdis nemieloje verda, tai grįžtu atgalios, grįžtu į gerą dieną — ir vėl šviesiau. Kaip sakyta, gyventina, kad būtų teisu, gera vakarykščią dieną atsiminti... Tai va, pliauškiu o pats metas ožką milžti, nes jinai jau ir kuolą nugrauš (Ten pat) Ir dar: „— Gyvensi, kaipgi, ir tada, kai į žvaigždelę... Avižų žiuženimu, lazdyno dulkele pradulkėsi, ievos kvapu pakrūmėje dvelktelėsi...“ (Ten pat).

Galima būtų išsireikšti, kad jos pažiūros, (ne autorius) yra šiek tiek ,.skerdžiaus Lapino filosofijos“ įtakoje. Tačiau savo esmėje ji yra visiškai skirtingas psichologinis tipas.
Dovydėnas čia keliais teptuko brūkšniais sugeba atgaivinti aplinką. Mažiausios smulkmenos išeina gyvos, sultingos. Koks gyvas ir ryškus išėjo klebonas Perekšlis. O, kiek maža vietos Dovydėnas jam tepaskyrė. Nemažiau ryškus ir Ignosėlis. Sugebėjimas vaizduoti žmones yra viena iš didžiųjų rašytojo savybių.

Kiti šios grupės dalykėliai yra mažiau įdomūs.

Mūsų aptartuose kūriniuose, autoriaus nevaržė aktualija. Jų medžiaga jau gerai susigulėjusi autoriaus vaizduotėje. Dėl to ir formos požiūriu šie dalykai išėjo stipriausi.
 
Apie tuos Liudo Dovydėno rašinius, kuriuos mes pavadinome reportažiniais, nedaug ką tegalima pasakyti. Kaip toki, jie gal ir neblogi, bet jų reikšmė yra daugiau praeinamo pobūdžio. Juose užfiksuoti mūsų gyvenimo paskutinių aštuonerių metų tragiški epizodai yra įdomūs, bet tiktai kaip dokumentinė medžiaga ateičiai. Jeigu mes juos norėtume vertinti kaip grožinės literatūros kūrinius, reikėtų nesvyruojant pasakyti, kad jie yra nedavirę, žali. Iš šių pastarųjų bene geriausias bus Aš norėčiau būti Hirosimoje.

Nedrįsdamas statyti klausimo, ar tokio kalibro rašytojui, kaip Liudas Dovydėnas verta užsiiminėti žurnalistika, norėčiau priminti prancūzų akademiko Andrė Maurois pareiškimą, kuriame jis tvirtina, kad žurnalizmas dar nepagimdęs nė vieno žymesnio rašytojo, o nužudęs tūkstančius.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai