Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"AIDŲ" PRADŽIA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BIELIAUSKAS VYTAUTAS T.   

Šiandien, bevartant jau gana pageltusius pirmųjų "Aidų" šapirografuotus lapus, net ir man kyla klausimas, nuo kada reikėtų jų pradžią skaičiuot. Pats pirmutinis "Aidų" numeris buvo paruoštas 1944 m. ir išdalytas Mūncheno ir apylinkių lietuviams "vietoj laiško" Kalėdų proga. Tuo metu Mūnchene ir apylinkėse buvo gana didelė grupė lietuvių, daugiausia suvežtų prievarta arba darbams fabrikuose, arba pagalbininkais "Luftwaffėje". Dauguma jų gyveno stovyklose ir buvo labai liūdnoj nuotaikoj. Daugelis jų nemokėjo vokiečių kalbos ir dėl to nežinojo, kas dedasi pasaulyje ir kokios ateities jiems reikėjo laukti. Lietuvių kalba spaudos nebuvo: net vokiškų okupantų leidžiamieji laikraščiai Lietuvoje mus Mūnchene retai tepasiekdavo.

Dr. V. J. Bieliauskas, "Aidų" steigėjas, pirmasis redaktorius ir leidėjas, šiuo metu yra psichologijos profesorius Xavier universitete Cincinnati, Ohio.


Pamažu "Aidai" susidarė savo finansinę bazę; iš pradžių jie rėmėsi mano Mūncheno universiteto alga. Sau nieko nemokėjom, nes nežinojom, ar tai galėsim daryti. Bet po ketvirto numerio mes jau pradėjom algas mokėti. Be to, nuo penktojo numerio "Aidai" jau pradėjo spausdinti originalius straipsnius ir kitokią kūrybą. B. Brazdžionis mums davė savo naują eilėraštį "Lietuva iš tolo", kuris greit tapo visų egzilų paguoda. Pranas Brazys, vėliau tapęs lietuvių tremtinių vyskupu, dabar davė vedamąjį, Stp. Vykintas, L. Dambriūnas, K. Pažėraitė, V. Kazokas, J. Kojelių ir kt. jau užpildė l0 puslapių leidinį. „Aidai“ jau sudarė savo bazę ir pradėjo stiprinti savo kultūrinę vagą. Lapkričio mėn. nutarėme *Aidus" padalyti į dvi laidas: informaciją ir kultūrinį leidinį. Tam pakeitimui prisidėjo atsiradimas visos eilės naujų lietuviškų laikraščių, kurie pradėjo išeiti kas savaitė (kai "Aidai" tesugebėjo likti dvisavaitiniu leidiniu). "Aidai" tuomet nesugebėjo duoti greitos informacijos ir tuo būdu konkuruoti su kitais leidiniais, kurie jau turėjo politinę srovę ir su ja finansinę paramą. Bet savaitraščiai vis tiek informacijos laiku perduoti negalėjo. Dėl to, dviejų idealistų paskatintas, aš nutariau duoti Mūncheno lietuviams tai, ko niekas kitas neturėjo, — dienraštį. 1945 lapkričio 15 Lohengrino stovykloje kun. J. Paupero ir B. Vyliaudo redaguojama pradėjo eiti "Aidų Dienos Informacija". Ji išeidavo kasdien 4-8 psl. didumo. Ji duodavo pasaulines ir vietines žinias su mažais komentarais. Abu kolegos — Pauperas ir Vyliaudas — atliko viską: jie versdavo svarbesnes naujienas į lietuvių kalbą, rašydavo jas mašinėle ir šapirografuodavo. Dažnai jie sekdavo radijo pranešimus ir juos perduodavo tiksliai ir greitai. Jų darbas buvo sunkus, užmokestis mažas, o įtampa didelė. Po vienų metų, 1946.XI.15 "A.D.L" išleido savo jubiliejinį 292 numerį, kuriame aš su pasididžiavimu galėjau patvirtinti, kad „A.D.I" per metus laiko sugebėjo savo skaitytojams perduoti tikslią, objektyvią ir greitą informaciją. "Aidų Dienos Informacijos" redagavimą iš kun. J. Paupero perėmė Pranas Gudaitis, kuris su Baliu Vyliaudu tęsė šį dienraštį dar pusę metų. Po to lietuvių emigracijai į užsienį prasidėjus ir lietuviams išmokus vokiečių kalbos, "A.D.I." egzistencijos reikalingumas sumažėjo, ir ji pamažu užsidarė.
Šitaip padalijus "Aidus" į dvi laidas, kultūrinė dalis taip pat turėjo sulaukti daugiau dėmesio. A. Pauliukonio raginamas, nutariau "Aidų" kultūrinę laidą paversti žurnalu. Tuo metu mes turėjome užtenkamą finansinę bazę rizikuoti, be to, pradėjo atsirasti vis daugiau medžiagos. Tuo pat metu į Mūncheną atvyko poetas Kazys Bradūnas, kuris jau buvo "Aidų" aktyvus bendradarbis. Jis labai susidomėjo "Aidų" žurnalo idėja ir sutiko būti jo redaktorium. Tuo būdu 1946 m. sausio 15 d. "Aida" pasirodė jau 16 psl. Su viršeliais, su iliustracijomis ir su daugeliu straipsnių, originalios poezijos ir net su moksliniais rašiniais.

"Aidų" žurnalas turėjo kiek sunkumų: iš pradžių skaitytojai buvo kiek skeptiški dėl jo naujo formato, bet prie jo jie greit priprato, ir pamažu dail. V. Petravičiaus viršelis perėmė "Aidų" charakterio išreiškimą ir įvairios iliustracijos davė progos pasireikšti mūsų dailininkams, kaip V. Petravičiui, V. Vizgirdai, L. Vilimui, V. Kašubai, V. Simankevičiui, A. Vaičaičiui, A. Marčiulioniui' ir kt. Iš poetų ir rašytojų "Aiduose" bendradarbiavo Aistis, Brazdžionis, A. Vaičiulaitis, Orintaitė, Santvaras, Leskaitis, Tulauskaitė, Jankus, Katiliškis, Jurkus ir kt. Į žurnalo bendradarbius atėjo Maceina, Ivinskis, Grinius, Vc. Biržiška, Girnius,

Gimbutas, Alseikaitė - Gimbutienė, Gižinskas, muz. Bertulis ir kt. Pamažu "Aidai" tapo rimtu žurnalu, kuris prilygo "Naujajai Romuvai" ir dalinai "Židiniui". Tai buvo gražus vystymasis, bet, deja, jis buvo daugiau idealistiškas, negu mes tai supratom. Su tuo metu bevykstančia emigracija ir su silpnėjančia "Aidų" finansine baze, atrodo, mums reikėjo likti konservatyviais, bet, deja, nei Kazys Bradūnas, nei aš nebuvome geri ekonomistai. Tuo būdu buvo išleistas 1946 rugsėjo mėn. tikras žurnalo numeris 36 psl. didumo: puikus turiniu, redagavimu ir iliustracijomis, bet per didelis mūsų sąlygoms. Mes išpardavėm jo tik vieną trečdalį ir tuo būdu priėjom prie finansinio nulio, kurio pašalinti jau neturėjom galimybės. Šiuo metu kreipėmės į savo"Spaudos darbuotojų kolektyvą", kuris irgi neturėjo jokio intereso rizikuoti finansus; be to, tuo metu iš kolektyvo daugumas jau buvo pasitraukę. Be to, mano įsipareigojimai Mūncheno universitetui neleido man atidėti reikalingo laiko
Aidams". (Tuo metu universitetas vėl pradėjo pilnai veikti, ir aš turėjau vėl pilnai įsitraukti
akademinį darbą). „Aidai" atsidūrė vėl savo egzistencinėje problemoje. Į pagalbą atėjo Jonas Sakevičius, kuris, kiek aš supratau, turėjo galimybių gauti pagalbos "Aidų" leidimui iš J.A.V., bet jis paaiškino man, kad tai jis mėgins daryti, tik galėdamas gauti pilnas leidojo ir vyr. redaktoriaus teises. Nenorėdamas savo "kūrinio" mirties, aš be ginčų ir be įsipareigojimų perdaviau
Aidus" į Jono Sakevičiaus rankas, per kurias jie atkeliavo į J.A.V.

"Aidai" savo redaktorius ir leidėjus keitė, bet jie išliko vienintelis lietuvių egzilyje sukurtas periodinis leidinys. Juos perduodamas iš savo rankų, aš nežinojau, kad jie liks gyvi, bet aš to visada norėjau. "Aidai" gimė bombardavimų garsuose. Jie augo ir plėtėsi, stengdamiesi duoti Įnašą mūsų išeivijos kultūrai. Mano duota kryptis
— kultūrinė kūryba, atsiribojant nuo politikos
— "Aidų" buvo kartais daugiau, kartais mažiau sekta. Bet su malonumu ir pasididžiavimu aš galiu Šiandien pasidžiaugti, kad ji ligi šiol nebuvo niekad prarasta. "Aidai" buvo ir yra vienintelis lietuvių tremties žurnalas, turįs savo stilių, savo istoriją ir savo nepakeičiamą vertę lietuviškos kultūros ugdyme.
Po trisdešimt metų nuo gana sunkios ir ribotos pradžios "Aidai" šiandien yra tapę rimtu ir svarbiu mūsų kultūros ir mokslo reiškėju. Tur būt, ir šiandien, kaip ir tada, redaktorius ir leidėjai dažnai jaučiasi vieniši ir nedaug vilčių beturį. Bet jie yra atlikę didelį darbą, ir jiems priklauso gili visų mūsų padėka. Per "Aidus" mes galėjome ir galime parodyti savo kūrybą ir kultūrą sau, pasauliui ir gal net dabartinei Lietuvai. Tiesa, mūsų pradinis patyrimas parodė, kad kultūrinis žurnalas pats iš prenumeratos negali išsilaikyti, ir, be abejo, be tėvų pranciškonų ir jų organizacijos ir "Aidai" nebūtų išsilaikę. Leidėjai ir jų rėmėjai yra parodę daug pasiaukojimo, idealizmo ir pasiryžimo, kuris davė ir tebeduoda "Aidams" tvirtumą ir jų gyvybės garantiją. Jau visa eilė pirmųjų "Aidų" darbuotojų yra užgesę ir palikę savo tremties kelionę; kiti išsiblaškę, pavargę ir poilsio reikalingi. Bet "Aidai" tebegyvena, ir reikia linkėti, kad jie, mus visus pragyvendami, skambėtų ir šviestų lietuviams visose šalyse.






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai