Aidai.eu Apžvalga

IŠ MEMUARINIŲ KNYGŲ

Parašė Administrator

Aplamai imant, kasmet beveik lygiomis pasirodo ir beletristinių, ir memuarinių knygų. Abiejose srityse neišvengiamai kiekybė dominuoja kokybę: vertingesnių dalykų mažiau negu, mandagiai sakykime, "kuklių". Tačiau tarp beletristinių ir memuarinių knygų šiuo atžvilgiu yra svarbus skirtumas, neliečiant klausimo, kad ir atsiminimai gali pasiekti meninio lygio, juos įrikiuojančio į grožinę kūrybą. Būtent: nenusisekęs beletristinis veikalas iš tiesų lieka niekalas, teliudijantis, kad jo autorius mažai teturi talento ar visai jo stokoja. Tuo tarpu atsiminimus beveik visais atvejais atperka tai, kad jie turi pažintinės vertės. Visai beverčiai yra tik tokie atsiminimai, kur neturima nieko daugiau atsiminti, kaip savo paties sėkmes ar nesėkmes. Nors ir daugely memuarinių knygų autobiografinės reminiscencijos sudaro balastą, paprastai vis vien pateikiama ir visuomeniškai daugiau ar mačiau reikšminga gyvenimo iškarpa. Todėl nėra ko daug rūpintis, kad ir kai kurie atsiminimai lieka gana ribotos vertės. Greičiau reikia apgailestauti, kad palieka mus be savo atsiminimų daugelis tų, kurie būtų turėję daug ko atsiminti.

Šį kartą turime prieš akis eilę dar neaptartų memuarinių knygų, kurios išėjo pastaraisiais metais. Informacinė apžvalga teatkreipia dėmesį, ar nereikia savo bibliotekos papildyti dar ta ar kita atsiminimų knyga.

1. Sibiro kalinės E. Juciūtės atsiminimai
ELENA JUCIŪTĖ: Pėdos mirties zonoje. Išleido New Yorko šaulių Simo Kudirkos komiteto sudarytas komitetas. Brooklyn, N.Y., 1974. 544 psl., 10 dol.
Tai knyga, kuriai visai nereikėjo reklamos. Pirmas jos leidimas (1500 egzempliorių — mūsų sąlygomis maksimalus tiražas!) buvo netrukus išsemtas, ir leidėjai turėjo parūpinti naujus leidimus. Autorė buvo apdovanota K. Bielinio testamentu palikta 3000 dolerių premija, skirta geriausiai knygai apie sovietų ar nacių terorą Lietuvoj. Pagrįstai knyga sulaukė tokio susidomėjimo skaitytojuose ir buvo pažymėta šia specialia premija.

E. Juciūtės atsiminimams priklauso išskirtinė vieta tarp gausios mūsų memuaristikos. Pirmosios knygutės apie Sibiro sovietinę tremtį sulaukėme iš H. Tautvaišienės (Tautų kapinynas Sibiro tundroje, 1962), pasirodė dr. A. Nasvyčio surašyti B. Armonienės atsiminimai "Palik ašaras Maskvoje" (anglų kalba 1961, vertimas į lietuvių kalbą 1966), pagaliau dar išsamiau mus supažindino su Sibiro tremtinių gyvenimu S. Rūkienės atsiminimų dvi knygos (Vergijos kryžkeliuose, 1968; Grįžimas į laisvę, 1970). Ir S. Rūkienė, ir E. Juciūtė, abi yra mokytojos, bet Sibiro metus pirmoji praleido kaip paprasta tremtinė, o antroji — kaip kalinė.

Pėdos mrities zonoje padalytos į dvi gana nelygias dalis: a. nuo antrosios sovietų okupacijos iki autorės grįžimo Lietuvon iš Sibiro (p. 7-374), b. nuo grįžimo Lietuvon (1956) iki atvykimo į JAV (p. 375-532). Pirmąją dalį faktiškai tiko išskirti į dvi atskiras dalis: gyvenimą Lietuvoj bei patekimą kalėjiman (p. 7-116) ir Sibire praleistus metus (p. 116-372).

Savo atsiminimus E. Juciūtė pradeda antrąja raudonarmiečių invazija į Lietuvą — nupiešia pokario padėtį, kuri tautą spontaniškai įstūmė į partizaninį karą prieš okupantą. "Niekas iš mūsų pusės to karo nenorėjo, niekas neorganizavo, jį sukėlė okupanto mesta 'pirštinė'. Mes ją pakėlėme" (34). Daugumas pasitraukė į mišką, gelbėdamiesi nuo arešto ar deportacijos. 4'Visa lietuvių tauta, išskyrus nedidelį procentą parsidavėlių, išėjo į kovą prieš okupantą" (t. p.). Ton kovon nuo 1946 m. rudens įsijungė ir autorė — "bloga partizane", nes "geras partizanas jokių sąlygų nestato" (p. 39). Būtent: ji sutiko "dirbti tik plunksna", pastačiusi sąlygą, kad niekada nesutiks "prisidėti prie kokio nors žmogaus nužudymo ar kokio nors kito darbo, nesuderinamo su sąžine" (t. p.). Viešai mokytojos, o slaptai drauge partizanės darbą autorė dirbo ligi arešto 1949 sausio 12. Toliau autorė glaustai aprašo tuos aštuonerius mėnesius, per kuriuos buvo tardoma ir parengta teismui (p. 54-116). "Ar negeriau kalėjime? Čia daugiau kenčiame fiziškai, mažiau moraliai . . . Čia įkalinti mūsų kūnai, o dvasia laisva; ten, laisvėje, buvo laisvi mūsų kūnai, o dvasia vergijoj' (106-107). Tokiu nusiteikimu turėjo kalėti daugelis okupanto įkalintųjų lietuvių.

Nuteista dešimčiai metų kalėjimo, autorė 1949 rugpiūčio pabaigoj buvo išgabenta į Sibirą. Iškalėjo septynerius ten metus Taišeto apylinkėj, tarp Irkutsko ir Krasnojarsko (tik akistatai su savo bylos bendrininku 1953 buvo grąžinta Lietuvon ir čia buvo kalinama daugiau kaip vienerius metus). Šiuos Sibiro metus aprašanti knygos dalis yra ir plačiausia, ir reikšmingiausia. Sukrečia skaitytoją aprašomos sovietinio kalėjimo sąlygos, bet drauge stebina ta dvasios tvirtybė, su kuria daugelis kalinių ir tame pragare išlaikė savo žmogiškąjį orumą. "Mes melsdavomės ir už priešus . . . kad jie pagaliau suprastų, kad tos nežmoniškos kančios, jų uždedamos žmonijai, yra nereikalingos ir beprasmės; kad jie niekada nesukurs to pažadėto rojaus nei sau, nei kitiems tokiais žiauriais metodais" (206). Ir mus, ir užsieniečius savo laiku buvo sujaudinusi Sibiro lietuvaičių maldaknygė "Marija, gelbėk mus" (išleista 1959, vėliau paskleista devyniomis kalbomis). Didelį įspūdį darė šios maldos savo taurumu bei tyrumu, bet buvo sunku įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis jos buvo sukurtos. Dabar iš E. Juciūtės atsiminimų aiškėja tiesa, kurią pati autorė šiaip išsako: "Stovyklos žmogaus negadina, o tik išryškina žmogaus charakterį. Geresnėse sąlygose žmogus užmaskuoja savo charakterį, nešioja kaukę, o čia siela pasirodo visoje savo nuogybėje" (313). Tokią išvadą prieidavusios kalinės, kai "tarp savų" spręsdavu-sios klausimą, kaip galima tiek metų išbūti tokiose sąlygose ir vis dėlto "neprarasti savo sielos vertybių".
Iš A. Solženicyno ir kitų raštų žinojome, ką reiškė Sibire kalėti. Kažko daug naujo nebepatiriame ir iš E. Juciūtės atsiminimų, kurie, sakytume, tik patvirtina ankstesnius liudijimus. Tačiau Pėdos mirties zonoje mums yra nepakeičiamos kaip liudijimas lietuvaitės, tauriai perėjusios kančios kelią, kuriuo ėjo tūkstančiai mūsų tautiečių.

Grįžusi iš Sibiro, autorė Lietuvoj išgyveno dar dešimtį metų, kol 1966 atvyko į JAV. Šiems metams skirtoji knygos dalis yra taip pat reikšminga dokumentacija, atskleidžianti, kokias sąlygas tėvynėje randa "sibiriokai" (iš Sibiro grįžusieji) ir kokiomis sąlygomis visi mūsų tautiečiai gyvena sovietinėje rusų okupacijoje.
Grįžti iš Sibiro tėvynėn anaiptol dar nereiškia grįžti į normalų gyvenimą. Sunku prisiregistruoti, atseit, gauti butą, dar sunkiau įsidarbinti. "Mūsų likimas buvo atiduotas vietinių komunistų savivalei, — tų pačių, kurie mus sodino į kalėjimus, pasirašinėjo ant deportacijos bylų. Aišku, tie grįžtantieji nebuvo jiems mieli, užtat jie dėjo pastangas jais nusikratyti" (391). Daug buvo vargo iš naujo besikuriant, bet tikrai įsikurti nebuvo įmanoma. Visą laiką autorė dirbo tik už 30 rublių mėnesiui! Sibiriokų likimą skaudžiai iliustruoja ir pačios autorės kitų trijų bendrabylininkų likimas. Kita mokytoja, atkalėjusi Sibirą, ilgai Lietuvoj negavo darbo, o baigusi buhalterijos kursus, turėjo dirbti šešias dienas savaitėj po 12-14 valandų kasdien. Dėl tokio perkrovimo palūžus sveikatai, dar jauna mirė (1967). Jauniausias grupės dalyvis, taip pat mokytojas, grįžęs iš Sibiro (1958) su palaužta sveikata, "nebeturėjo jėgų gyventi" ir nusižudė. Vyriausias grupės dalyvis, nuteistas 25-riems kalėjimo metams, grįžo Lietuvon po penkiolikos metų, bet, vos susiradęs darbą, "gavo įsakymą išnykti iš Lietuvos ribų" (465). Galime pridurti, kad ir šiandien dar yra žmonių, kuriems ir po bausmės atlikimo neleidžiama tėvynėn grįžti.

Itin įžvalgiai autorė analizuoja, kaip sovietinės sistemos sąlygos veikia visą tautą. "Demoralizacija liečia visus" (500). Daugumas pačių komunistų "nėra idealistai, tik karjeristai" (485), kurie "nebenori nė to 'pasaulio užvaldyti', o norėtų geresnio gyvenimo, kurį mato 'kapitalistiniuose' kraštuose" (485). Negalėdami kitaip pragyventi, visi mokosi "kombinuoti", nors "mūsų tauta niekada nebuvo vagių tauta" (440). Vykstant dvasiniam terorui, noromis nenoromis reikia išmokti veidmainiavimo: "Ir nieko kito mums nebeliko, kaip tik dangstytis, slapstytis, veidmainiauti. Atleisk mums, Viešpatie! Mes nenorim veidmainiauti, gadinti savo ir jaunosios kartos charakterį, bet mums nėra kitos išeities, jei norim išlikti gyvi ir neatsižadėti Dievo!" (487). Tėvų susirinkime kartą besvarstant jaunimo nusikaltimų augimą, vienas tėvas drįsęs nurodyti tikrąją priežastį: "Dievą nuėmė, o į jo vietą nieko nepastatė. Iš kur tas jaunimas bus geras?" (490). Autorės sprendimu, tautos demoralizacija okupantui yra paranki: "jiems lengviau valdyti, kai žmonės gyvena baimėje, jausdamiesi nusikaltėliais" (500). Baimę palaiko ir atsiminimas Stalino laikų, kurie "netoli yra pasitraukę ir visada gali sugrįžti, jei ne vienokiu, tai kitokiu pavidalu". Užtat ir tenka žmonėms gyventi "baimėje ir netikrume dėl ateities, nors ir dabartis pavergtiesiems nėra lengva" (485).
Pėdos mirties zonoje rodo autorę mokėjus stebėti žmones ir sugebėjus atmintyje išlaikyti savo pergyvenimus. Nepretenduodama į beletristes, ji pasirodo turinti žodžio dovaną savo patirčiai ir mintims dėstyti. Pasakoja tiesiai, nesi gundydama susivilioti sentimentalumu ar sakyti "pamokslus", o greičiau, kur tik galima, parodydama ir humoro "gyslelę". Savo asmens nestato į centrą, bet tik perteikia tai, ką jai teko pergyventi. Konkretūs epizodai turi sukurti ir visumos vaizdą. Betgi drauge ji sugeba šį vaizdą išryškinti ir lakoniškais apibendrinimais. Pavyzdžiui: "Ir tie šnipai (net kalėjime — Al.) jiems ne tiek reikalingi, kiek nepasitikėjimas ir įtarinėjimas žmonių, net ir tautų tarpe" (183); "Tai valstybė: politika pastatyta ant melo, ekonomika — ant vagystės" (p. 190, prisimenami rumunės žodžiai); įstatymai "čia visada gražūs, tik nevykdomi" (363); "Mes norim būti žmonėmis, bet mus tikina, kad esame gyvuliai" (487).

Pora dalykinių pastabų. 109-me puslapy dukart minimas gydytojas Morkulis iš tiesų yra Markulis. Per griežtai nusprendžiama, kad Lukiškių kalėjimo bibliotekininkės kalinės parinkta knyga buvo " 'Gargan-tina ir Pantagruelis' — kažkokia ateistinio turinio knyga, joje labai išjuokti katalikų dvasininkai, popiežius" (77). Iš tiesų, "Gargantiua (ne Gargantina! —Al.) ir Pantagriue-lis yra ne "kažkokia ateistinio turinio knyga , o garsaus prancūzų rašytojo F. Rabelais pasaulinio garso veikalas. Žymiausias prancūzų renesanso rašytojas F. Rabelais nebuvo ateistas, o dvasininkas, iš pradžių net vienuolis (pirma pranciškonas, vėliau benediktinas). Ir tas jo veikalas nėra ateistinio turinio, nors autorius, sarkastiškai pliekdamas advokatus, gydytojus ir kitus, neaplenkė nė dvasininkų. Autorė bus rankose turėjusi ne patį šį veikalą, o tik jo vaikams atpasakojimą, paruoštą N. Zablockio, lietuviškai išleistą 1947. Galimas dalykas, kad tame atpasakojime ir buvo pasistengta Rabelais paversti ateistu. Puikų šio viso veikalo lietuvišką vertimą pateikė Dominykas Urbas (1970).

Knygos kalbą taisė VI. Kulbokas, tad tik vienur kitur akis užkliuvo: pav., kuone, lygsvara, atsinešimas į darbą, po kriminaliniu straipsniu (nuteista), pogromas ant sodų, Janisie-jus etc. Korektūros klaidų beveik nelikę. Įdėta įdomių nuotraukų. Tik vargu ar nusisekęs knygos viršelis ir vinjetės. Šiaip knyga švariai išleista.
Savo įžangos žodyje pareikštą ryžtą prabilti "už nutildytuosius, kurie patys negali kalbėti", Elena Juciūtė gražiai ištesėjo. Jos atsiminimai iš tikro yra liudijimas "už pavergtą lietuvių tautos dalį".
Alaušius

Sukurta: Kretingos pranciškonai