|
Parašė KAZYS BRADŪNAS
|
Man iš tolo matos, o kaip tu graži iš tolo. J o n a s A i s t is
Ledinėje žemėje duobe reikėjo kirste iškirsti. Bet kryžių ant brolio kapo pastatėme nebeišverčiamą.
I š s i b i r i n i o l a i š k o
NEPALIKAU
Tavęs nepalikau,
Ir meilė ta pati,
Tremties žaizdre įkaitus lig sprogimo.
Tave kaip ostiją monstracijoj laikau Giliai širdy tarp skubančio plakimo,
Tarp lekiančių dienų, žvaigždė j ančio dangaus
Ir žemės amžino ramumo . . .
Tiek metų tartum skęstantis laikaus
Vien už gimtinės dūmo,
Už nutrauktų gyvų šaknų,
Išrautų su krauju staiga —
Pakyla Žilvino banga
Ant begalinių laiko vandenų —
Ir aš plaukiu
Gelme tavo akių.
LIETUVIŲ KAPINĖS SIBIRE
Dega taiga šiaurės liepsna.
Į kryžius įsikibę kapai,
Viršum jų paplasna, paplasna
Sklando juodi vanagai.
Kopia į dangų audra.
Požemio dūžių klausai.
Mirusių sieloj giedra,
Ramūs tėvynės balsai.
Kaulam dirvono gana.
Dar lengviau pelenuos.
Žydi gėlė kruvina
Amžinybės delnuos.
Nieko aplinkui nėra.
Nieks neateina visai.
Žemė vienodai gera,
Jeigu kančioj pailsai.
Taigoj gęsta šiaurės liepsna.
Nepaleidžia kryžių kapai,
O ant jų paplasna, paplasna
Tupia juodi vanagai.
SAULELĖ IŠ LIAUDIES DAINŲ
Vien saulelė liaudies dainų
Tavo kapą belanko
Ir taip diena po dienai
Leidžias ant šąlančių rankų --
O tos rankos — visa šalis —
Atgniaužtos į žėrintį dangų,
Kelia iš po žolės
Širdį, kaip akmenį brangų,
Nesuskylantį ugnyje,
Balta smiltim nesubyrančią,
O tik senoj dainoje
Tekančia saule kylančią.
VĖSTANTI ŠILIMA
Nieko nebuvo slapta,
Viskas ant atversto delno:
O ten tiesa paprasta,
Be garbės, be pelno.
Viskas buvo namuos —
Motinos rankose.
Viduryje žiemos
Atsiminimai lankosi,
Atnešdami
Vėstančią šilimą —
Nieko nelikę namuos.
Nei pirmąkart pravirkstama,
Nei amžinai nutylama . . .
PRISIKĖLIMO APEIGOS
Tavęs neužkasiau
Į sausą kopų smėlį
Rankom nuogom.
Girdi —
Tai skambina varpeliai vyturėlių
Prisikėlimo apeigom.
O neaprėpiama pavasario erdvė,
Žvaigždynais nurasoję vakarai!
Jau plyšta kevalo žievė,
Ir pliūptelia, lyg liepsnos, pumpurai,
Nudeginę pirštus,
Šaltus pirštus mirties.
O tu rankas ištiesk! —
Žeriu nuo tavo karsto
Gimtosios žemės saują,
Užpiltą per anksti.
Kelkis! —
Kūną ir kraują
Saulė atnašauja,
Kad būtum vėl jauna,
Kad būtum vėl skaisti.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
