Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
WATERGATE KLAMPYNĖ: JOS PADARINIAI IR ATGARSIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Lišva Juozas   

Watergate vardas iki 1972 birželio 17 dienos buvo žinomas palyginti mažam skaičiui asmenų, dauginusia gyvenantiems Washingtone. Tuo vardu buvo ir tebėra žinomas sostinėje prieš keliolika metų pastatytas ištaigingų butų ir įstaigų kompleksas, prie pat Potomac upės rito, J.F. Kennedy meno (operos, dramos ir koncertų salių) centro kaimynystėje. Nuo anos septynoliktosios dienos (tikriau — nakties Watergate vardas įsismeigė milijonų žmonių ausyse, akyse, lūpose ir mintyse. Ir vien tik dėlto, kad penki elektroninės žvalgybos „specialistai" dėl savo naivaus neatsargumo buvo Watergate rūmų raktinio sargo užtikti Amerikos demokratų partijos būstinėje ir ten pat jo iškviestos policijos suimti.

Keturi iš jų — gyvenę Kuboje, o penktasis — buvęs ilgametis centrinės žvalgybos agentūros tarnautojas, atsargos karininkas, pastaruoju metu buvęs respublikonų partijos vadovybės tarnautojas. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo šio penketuko jau antras naktinis "žygis", nes prieš kelioliika dienų slaptai įrengti telefono aparatų sekimo prietaisai ne visus pasikalbėjimus tiksliai įrašydavo. Taigi, norėta "patobulinimo", kurs baigėsi visiška "technikų" nesėkme ir tragedija respublikonų partijos vadovų sukurtam prezidento Nixono perrinkimo komitetui, keliolikai aukštai prasistiebusių asmenų ir pagaliau pačiam prezidentui Nixonui, kurs 1974 metų rug-piūčio 9 buvo priverstas atsistatydinti ryšium su kaltinimais dėl pastangų pridengti Watergate aferą.

1972 birželio 17 suimtųjų penketukas už kelių dienų padidėjo dviem asmenimis, kurių dalyvavimas Watergate įsibrovimo vykdyme išaiškėjo iš įvairių dokumentų ir pinigų, rastų pas suimtuosius. Naujai suimtieji abu buvo prezidento Nixono perrinkimo komiteto pareigūnai.

Watergate įsibrovimo žinia plačiai pasklido spaudoje, radijo ir televizijos programose. Demokratų partijos vadovybė tuojau kaltinimo ir įtarimo šešėlius metė respublikonams. Prezidento Nixono perrinkimo komiteto vadovas John Mitchell, prieš tris mėnesius dar buvęs Nixono kabinete teisingumo ministru, 1968 m. sėkmingai vadovavęs Nixono išrinkimui prezidentu, griežtai paneigė tvirtinimus bei spėliojimus, kad jo vadovaujamas komitetas būtų turėjęs ką nors bendra su tuo įsibrovimu. Panašiai pasisakė ir kartojo ir Baltieji Rūmai, ir pats prezidentas. Prez. Nixonas pareiškė, kad niekas iš Baltųjų Rūmų tarnautojų štabo nėra įsivėlęs į tą "trečiaeilės rūšies" įsibrovimą. Žinoma, demokratai su tokiais aiškinimais nesutiko. Respublikonai savo kalbose nurodinėjo, kad demokratai savo rinkiminėje kampanijoje neturi rimtų priekaištų prezidentui, todėl jie mėginą išnaudoti Watergate incidentą partiniais sumetimais.
Watergate incidentas nepaveikė balsuotojų neigiamai, nes prezidentas Nixonas ir viceprezidentas Ag-new 1974 lapkričio mėnesį buvo perrinkti antrai kadencijai dar ligi tol nebuvusio dydžio balsų persvara — daugumos balsų negauta tik Massachusetts valstijoje ir Wa-shingtono mieste. Atrodė, kad tokio masto rinkiminė pergalė bus palaidojusi visam laikui aną nelemtą Watergate incidentą.

Nors suimti. įsibrovėliai buvo teisme pripažinti kaltais ir nors jie bylos metu niekam kitam kaltės nemetė, tačiau teismui vadovavęs teisėjas John Sirica pareiškė netikįs, kad pilna tiesa būtų išryškėjusi. Laikraščių, ypač "Washington Post", reporteriai leidosi į medžioklę, ieškodami siūlų ir siūlelių, vedančių į tikruosius Watergate įsibrovimo organizatorius. Teismo bausmės skyrimo išvakarėse vienas apkaltintųjų parašė teisėjui Si-ricai laišką, teigdamas, kad bylos metu buvo melagingų liudijimų, kad kaltinamieji buvo iš šalies spaudžiami tylėti, kad visas reikalas liečia ir kitus asmenis, nepatrauktus teismo atsakomybėn. Prasidėjo nauji Federalinio tyrimų biuro (FBI) klausinėjimai, prisiekusių posėdininkų svarstymai. Visam tyrinėjimui vadovavo teisingumo ministerijos specialus skyrius. Pasirodė pranešinėjimai apie buvusios rinkiminės kampanijos vedimo prasilenkimus su įstatymais. Senatas jau 1973 metų vasario mėnesį buvo nutaręs sudaryti atskirą savo komisiją, kuriai suteikė plačią galią ištirti 1972 metų prezidentinių rinkimų kampanijos vedimą.

1973 metų pavasarį spaudoje prasismelkė žinios, kad pora aukštų pareigūnų, mainais už sutikimą pasakyti "pilną teisybę", pradėjo tartis su prokuratūra, mėgindami išsiderėti pažadus arba būti laisvais nuo teismo atsakomybės, arba būti kaltinamais tik už kokį vieną mažesnio baudžiamumo nusižengimą. Balandžio 30 prezidentas Nixonas atleido iš pareigų Baltųjų Rūmų juriskonsultą John Dean ir paskelbė savo dviejų artimiausių padėjėjų (Haldemano ir Ehrlichmano) atsistatydinimą. Pasitraukė ir tuometinis teisingumo ministras Richard Kleindienst, nes tardymai palietę jam artimus asmenis. Naują teisingumo ministrą Elliot Richardson senatas patvirtino su sąlyga, kad Watergate incidento tyrinėjimui bus paskirtas specialus prokuroras, kuris galės veikti visai nepriklausomai. Tokiu prokuroru buvo parinktas Harvardo profesorius Ar-chibald Cox.

Tuo tarpu senato speciali komisija, vadovaujama senatoriaus Sam Ervin, vykdė savo tyrinėjimus — uždarus ir viešus. Jos vieši posėdžiai buvo perduodami per televiziją nuo gegužės 17 dienos. Tarp pirmų liudininkų buvo ir VVatergate "įsibrovėliai". Buvęs Baltųjų Rūmų juriskonsultas Dean teigė, kad įsibrovimas įvykdytas pagal prezidento perrinkimo komiteto vadovybės anstesnį nutarimą, kad po įsibrovimo tuojau prasidėjo veikla sustabdyti valdiniam tyrinėjimui ir pridengti visam incidentui, kad prezidentas Nixonas žinojęs apie pridengimo pastangas, kad dar 1972 rugsėjo 15 prezidentas pasveikinęs jį už sugebėjimą Watergate incidento kaltininkus apriboti septyniais asmenimis. Visi kiti senato komisijos kviesti liudininkai jokio nusižengimo tiesiogiai Nixonui neprikišo, o pats prezidentas 1973 gegužės 22 savo kalboje per radiją pareiškė, kad jis apie pastangas nusikaltimui pridengti sužinojęs tik kovo mėnesio gale ir kad po to jis ėmęsis energingų žygių visam reikalui išaiškinti.

Senato komisijos tyrimų metu aiškintos įvairios rinkiminės kampanijos vadovų ir Baltųjų Rūmų personalo veiklos priemonės: prezidento oponentų ir "politinių priešų" sąrašų sudarymas; kai kurių dokumentų sunaikinimas; valstybės departamento kai kurių telegramų (Vietnamo karo atveju) suklastojimas; neteisėtas kreipimasis į pajamų mokesčių rinkimo įstaigą, reikalaujant "priešų" pateiktų metinių pajamų pranešimų nuorašų; laiškai laikraščiams svetimais vardais, su šmeižtais apie įžymius demokratus, siekusius savo partijos nominavimo į prezidentus; įskverbi-mas savo agentų į oponentų įstaigas šnipinėjimo tikslais; organizavimas triukšmadarių ardyti oponentų susirinkimams ir pan. Buvęs FBI direktorius prisipažino sudeginęs jam pateiktus Baltųjų Rūmų dokumentus, net jų neskaitęs, nes jie buvo labai nemalonūs vyriausybei. Jis liudijo, kad dar 1972 liepos mėnesį jis įspėjęs prezidentą Nixoną apsižiūrėti, nes arti jo stovį žmonės darą jam didžiausią žalą. Bet prezidentas į tai neatkreipęs dėmesio. Tik vėliau paaiškėjo, kad Baltieji Rūmai įtaigojo centrinę žinių telkimo agentūrą (CIA) dėti pastangų sustabdyti FBI pradėtą VVatergate įvykio tyrinėjimą . . .

Senato tyrinėjime išryškėjo, kad būta slaptų fondų, kuriems didžiules pinigų sumas neteisėtai davė stambios bendrovės. Milijonai žmonių girdėjo ir matė kelis įžymius advokatus aiškinantis, kaip jie rinko stambias sumas "svarbiems reikalams", o jos buvo išmokėtos Wa-tergate bylos kaltinamiesiems, jų šeimoms ir jų advokatams įvairiais aplinkiniais keliais — advokatų prieškambariuose ir aerodromų telefono būdelėse.

Senato komisijos viešame posėdyje liepos 18 prasimušė didžiulė staigmena — vienas buvęs Baltųjų Rūmų pareigūnas, artimas prezidento patikėtinis, atidengė ligi tol nežinotą dalyką: Baltuosiuose Rūmuose nuo 1971 metų pradžios veikė jautrūs magnetofoniniai aparatai, kurie įrašydavo visus prezidento ir jo padėjėjų pasikalbėjimus. Apie tai, anot to pareigūno, žinojo tik keturi asmenys. Jis taip pat pasakė žinąs, kad visi tie įrašymai tebesą Baltuosiuose Rūmuose. Kadangi iš įvairių oficialių "kalendorinių" užrašų buvo žinoma, su kuo ir kada prezidentas Nixonas ir jo artimi bendradarbiai bet kada kalbėjosi ar buvo susitikę, Watergate prokurorui nebuvo sunku nuspręsti, kurie pasikalbėjimai jam galėjo būti svarbūs. Netrukus jis ir pareikalavo keliolikos pasikalbėjimų magnetofoninių juostų. Baltieji Rūmai nepaneigė juostų buvimo, bet atsisakė jas pateikti prokurorui. Aiškinta, kad prezidentiniai pasikalbėjimai priklauso tik prezidentui, kad jų slaptumas yra prezidento privilegija pagal valdžios šakų atskyrimo ir nepriklausomumo dėsnį, galiojantį nuo pat JAV įsisteigimo prieš beveik 200 metų. Prokuroras tokiu aiškinimu nepasitenkino ir pareikalavo juostų teismo keliu. Federalinis teisėjas (Sirica) nusprendė, kad Baltieji Rūmai privalo pateikti teismui prašomas juostas, o teisėjas, susipažinęs su turiniu, nutars, kurios iš jų perduotinos prokurorui. Prezidentas su tokiu sprendimu nesutiko ir apeliavo į aukštesnę teismo instanciją. Tačiau apeliacinis teismas patvirtino žemesniojo teismo sprendimą. Po to Baltieji Rūmai pasiūlė kompromisą: Baltieji Rūmai paruoš juostų įrašymų santrauką, kurios patikimumą patikrins senatorius John Stennis, demokratas; be to, prokuroras turi pasižadėti daugiau teismo keliu ne-bereikalauti jokių prezidentinių dokumentų. Prokuroras Cox tokį kompromisą atmetė ir apie tai pranešė spaudos konferencijoje. Tada prezidentas Nixonas įsakė teisingumo ministrui Richardsonui atleisti prokurorą Cox iš pareigų ir panaikinti specialaus prokuroro įstaigą. Tačiau nei ministras Richardsonas, nei jo pavaduotojas Ru-ckelshaus nesutiko vykdyti tokio įsako. Abu juodu pasitraukė iš pareigų, ir tą pačią 1973 spalio 20 dieną prezidento įsaką išpildė trečias iš eilės ministerijos pareigūnas Robert Bork. Cox buvo atleistas, bet dėl jo atleidimo prezidentu susilaukė netikėto atsiliepimo krašte. Per trumpą laiką Washing-tonan suplaukė tūkstančiai telegramų, protestavusių prieš prezidento pasielgimą. Atsistatydinęs ministras Richardsonas visur sveikintas kaip didvyris. Kongrese pasigirdo nauji balsai už prezidento Nixono pakaltinimą konstitucijoje numatyta tvarka. Masinio nepasitenkinimo akivaizdoje prezidentas Nixonas sutiko atsteigti specialaus prokuroro įstaigą ir paskirti naują prokurorą.

Tačiau ir naujasis Watergate prokuroras, advokatas Leo Javvorski, buvęs advokatų sąjungos pirmininkas, netrukus pareikalavo Baltųjų Rūmų juostų, kurias jis laikė būtinomis išsamiam tyrinėjimui vesti. Prezidentui vėl atsisakius duoti prašomą medžiagą, prokuroras Javvorski kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą, kurs 1974 liepos 24 vienbalsiai nutarė, kad prezidentas Nixonas turi patenkinti prokuroro reikalavimą. Prezidentas šiam teismo sprendimui pakluso.

Tuo tarpu Atstovų Rūmų juridinė komisija nuo gegužės pradžios tęsė savo tyrinėjimus, stengdamasi išsiaiškinti, ar yra pagrindo pakaltinti prezidentą Nixoną Atstovų Rūmuose ir nušalinimo siūlymą perduoti Senatui. Komisija taip pat reikalavo daugelio Baltųjų Rūmų juostų. Balandžio gale prezidentas jai pateikė 1,300 puslapių nurašytų pasikalbėjimų, kurie tuojau buvo paskelbti ir spaudoje. Jie išleisti ir atskiromis knygomis. Tuose užrašuose praleisti aštresnio pobūdžio keiksmažodžiai ir šiaip įvairūs "liežuvio" nešvankūs nukrypimai. Dėl viso to pasigirdo nemaža nepasitenkinimo balsų, kad prezidento kalboje per gausu tokių išsireiškimų, kurie visai nesiderina su prezidentui priderančiu tonu ir skoniu. Be to, kai kurie pateikti užrašai neatitiko pilnai tekstų, kai tų juostų pasiklausyta. Atsirado ir neišaiškintų ištrynimų. Visa tai sudarė naujų įtarimų aplinką. Prezidentui anksčiau nemaža nemalonumų sudarė ir spaudoje pasirodęs pranešimas, kad jis mokėjęs labai mažas pajamų mokesčių sumas. Prezidentas sutiko, kad jo penkerių metų pajamų mokesčių mokėjimus patikrintų Kongreso jungtinė komisija. Po kiek laiko komisija pranešė, kad prezidento mokesčių pranešimuose atsiskaityta už jp viceprezidentinius dokumentus, kuriuos jis padovanojęs valstybei, bet kurių dovanojimo raštas padarytas jau po to, kai tokie dovanojimai nebe galiojo. Prezidentas nesipriešino komisijos išvadoms, su kuriomis beveik pilnai sutiko ir pajamų mokesčių rinkimo tarnybos tikrintojai. Prezidentui tada teko papildomai sumokėti apie pusę milijonų dolerių. Pajamų mokesčių mokėjimą svarstė ir juridinė komisija, bet dėl to ji nutarė nekelti prezidentui kaltinimo.

Liepos gale Atstovų Rūmų juridinė komisija, dauguma balsų, nutarė rekomenduoti Atstovų Rūmams prezidento Nixono pakaltinimą trim klausimais, kurių pirmasis lietė Watergate įsibrovimo dengimą. Iš Baltųjų Rūmų buvo pranešta, kad prezidentas Nixonas ryžtingai kovos prieš pakaltinimą tiek Atstovų Rūmuose, tiek ir Senate, jei ten atsidurtų jo kaltinimo byla.

Visa padėtis griežtai pasikeitė rugpiūčio 5 — tą dieną prezidentas Nixonas prisipažino, kad 1972 birželio 23 jis ėmėsi kai kurių veiksmų sustabdyti Watergate įsibrovimo tyrimui. Tai buvo galima įrodyti iš tą dieną padarytų magnetofoninių užrašų — juose buvo prezidento pokalbis su personalo viršininku Haldemanu, kuriam buvo pavesta pasirūpinti, kad CIA įtikintų FBI apriboti Watergate tyrinėjimą. Ligi tol prezidentas visą laiką teigė, kad jis apie Watergate dengimą sužinojęs tik 1973 kovo mėnesio gale. Savo pareiškime prezidentas Nixonas atsiprašė ir savo advokatus, kuriems jis nebuvęs pasakęs apie tokį pokalbį Baltuosiuose Rūmuose. Po šio pranešimo kilo nauja prezidento rėmėjų apsivylimo banga. Atstovų Rūmų juridinės komisijos nariai respublikonai, anksčiau balsavę prieš prezidento pakaltinimą. dabar prisijungė prie demokratų ir kelių kitų respublikonų, kurie buvo jau balsavę už pakaltinimą. Tokiu būdu pirmasis prezidento pakaltini-mas buvo priimtas vienbalsiai. Iš viso komisijoje yra 38 nariai — 21 demokratas ir 17 respublikonų.

Prezidento padėtis pasidarė labai įtempta. Kongreso narių respublikonų vadovybė painformavo jį apie naujas nuotaikas Kongrese. Rugpiūčio 8 vakare prez. Nixonas per televiziją pranešė kraštui nutaręs atsistatydinti iš prezidento pareigų ir tai jis padarysiąs rytojaus dieną. Ir taip 1974 rugpiūčio 9 dieną, vidurdienį, viceprezidentas Geraldas Fordas buvo prisaikdintas 38-tuoju JAV prezidentu. Priesaikos metu jo pirmtakas skrido į Kaliforniją, į San Clemente. Richardas Nixonas yra pirmasis JAV prezidentas, atsistatydinęs iš pareigų.

Kurį laiką atrodė, kad Watergate incidentas, kurį prezidentas Fordas pavadino nuslinkusiu košmaru, greit bus primirštas. Taip neįvyko. Prezidentui Fordui rugsėjo 8 paskelbus visišką atleidimą buvusio prezidento Nixono nuo bet kokios baudžiamosios atsakomybės už jo prezidentavimo metu padarytus ir galėjusius būti padarytus nusikaltimus, krašte vėl kilo nauja ginčų ir skaldymosi srovė. Dėl to am-nestavimo dar bus nemaža ginčiji-masi, nors prezidentas Fordas pakartotinai pareiškė, kad jis tai padaręs vien krašto vieningumo ir gerovės sumetimais. Drauge prezidentas Fordas pažymėjo, kad buvusio prezidento sutikimas priimti amnestavimą iš tiesų reiškia prisipažinimą kaltu.

Watergate incidentas — vienas liūdnųjų šalies įvykių. Dėl jo nemaža asmenų su prezidentu Nixo-nu priešakyje pateko į tikrą klampynę, nuo kurios nukentėjo ir te-bekenčia visas kraštas. Prezidentui rūpinantis savo ir bendradarbių gynimu, mažiau dėmesio teko kylančiai infliacijai ir silpnėjančiai ekonomikai. Padaryta valstybės iždui visai nereikalingų išlaidų. Vien tik specialaus prokuroro įstaigai, Senato ir Atstovų Rūmų komisijų darbo štabams, prisiekusių po-sėdininkų darbui, Baltųjų Rūmų advokatams, keliems teismams vesti išmokėta arti septynių milijonų dolerių. Tyrinėjimai tebevyksta. Toji septynių milijonų dolerių suma dar gali gerokai padidėti.

Su Watergate incidentu, su jo dengimo tyrinėjimais ir neigimais sutapo atslinkusios infliacijos kilimas ir ekonomikos augimo smukimas. Dėl to nemažai kaltinimų teko prezidentui Nixonui, kurio didelis dėmesys per beveik pusantrų metų buvo atiduotas VVatergate klampynei. Visa tai negalėjo nepakenkti šalies ekonomikai. Tai medžiaginė žala. Tačiau gal pats skaudžiausias Watergate padarinys — plataus masto nepasitikėjimas renkamais pareigūnais ir valdymosi santvarka. Nepasitikėjimą ir abejingumą padidino aukštuose postuose buvusių žmonių netiesumas — melagingi visuomenei pranešimai, dokumentų klastojimas, neteisingi liudijimai, kyšininkavimas, veržimasis į valdžios ir galios postus bet kokia kaina, nepatinkamų asmenų niekinimas nešvariomis priemonėmis. Tas nepasitikėjimas daugiausia pasireiškė balsuotojų indiferentiškumu, kuris taip akivaizdžiai atsispindėjo lapkričio 5 Kongreso rinkimuose. Juose dalyvavo vos 38 procentai visų balsavimo teisę turinčių piliečių. Rinkimuose smarkiai nukentėjo respublikonai, nes nepaisymas labiausiai tarpsta tarp konservatyvesnių žmonių. Nepaisant prezidento Fordo aktyvaus dalyvavimo rinkiminėje kampanijoje, respublikonų skaičius Kongrese žymiai nusmuko. Dėl Watergate skandalo sukurto respublikonais nepasitenkinimo ir balsuotojų abejingumo nukentėjo ir kongresmanas Robert Hanrahan iš Illinojaus, didelis Lietuvos laisvės bylos gynėjas, be kompromisų rūpinęsis, kad Simas Kudirka ne tik būtų išlaisvintas iš kalėjimo, bet ir išleistas su šeima į JAV. Jo perrinkimui, kaip pranešama, trūko vos 275 balsu, kuriu būtų susilaukta su stambiu kaupu, jeigu Chicagos Marąuette parko srityje gyveną lietuviai būtų nepatingėję nueiti tą dieną į balsavimo vietas. Kito tokio lietuvių draugo ir Lietuvos teisių gynėjo Kongrese, kaip Hanrahan, vargu ar greit sulauksime.

KAZYS INČIŪRA

Rašytojas Kazys Inčiūra mirė Vilniuj 1974 lapkričio 30. Buvo gimęs 1906.IX.25 Panevėžio aps., Troškūnų vis., tad rytų aukštaitis. Trumpą laiką dirbo aktoriumi Kauno teatre, vėliau 1934 -44 radijo pranešėjas. Po karo 1944 - 51 aktorius Vilniaus Vaidilos ir vėliau Valstybiniame dramos teatre. Nuo 1951 kelerius metus išbuvo Sibiro tremtyje. Pasireiškė įvairiuose žanruose: išleidę romaną "Ant ežerėlio rymojau9 (1930), tris apsa­kymų knygas, kelis eilėraščių rinkinius. Tarp jo dramų yra "Savanorio duktė" (1929), "Vincas Kudirka" (1938), "Žemaitė" (1964). Subūrė lib­retus operoms J. Karnavičiaus "Gražinai" ir A. Račiūno "Trims talismanams". Bendra jo kūrybos linkmė — tautinis romantizmas.











 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai