Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SUKILIMAS LIETUVOS SUVERENUMUI ATSTATYTI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS RAŠTIKIS   
Tokia antrašte pernai pasirodė veikalas apie 1941 birželio mėnesio sukilimą — dokumentinė apžvalga, parašyta buvusio Lietuvos nepaprasto pasiuntinio ir įgalioto ministro Vokietijoje generalinio štabo pulkininko Kazio Škirpos. Knyga didelio formato, 583 poslapių, 30 foto nuotraukų, daugiausia sukilimo veikėjų ir Lietuvos diplomatų. (Trumpa informacine recenzija žurnalo skaitytojų dėmesys į šį veikalą buvo atkreiptas praeitų metų birželio numery. — Red.).
Knygos įvade (30 p.) autorius rašo, kad jau 1940 m. vasarą jis bendrais bruožais buvo pradėjęs siekti:

1. Paruošti iš anksto būsimosios Vyriausybės deklaraciją atsišaukimo į tautą forma ir ją pateikti vokiečiams per dr. Kleistą, kaip santykių su' Vokietija bazę;
2. Numatyti naujosios Vyriausybės sudėtį tokią, kad, reikalui pribrendus, nereikėtų gaišti laiko diskusijoms ir būtų galimąją paskelbti viešai;
3. Gauti vokiečių sutikimą ir iš anksto slaptai suorganizuoti iš lietuvių — politinių pabėgėlių arba iš lietuvių tariamame Suvalkų trikampyj ginkluotą lietuvių dalinį sakytos Vyriausybės dispozicijai, ir
4. Kai visa tai jau būtų parengta bei sutarta, — orientuoti Respublikos Prezidentą A. Smetoną apie pasiektus rezultatus ir gauti iš jo konstitucinį pavedimą sudaryti Vyriausybę ir ją paskelbti.

Toliau (31 p.) autorius paaiškina: Kitaip veikti, kaip konspiratyviai, tada nebuvo įmanoma. Todėl buvo nusistatyta siekti suburti mūsų tautos veiklesniuosius elementus į visai naują, iš seniau niekam nežinomą, organizaciją — Lietuvių Aktyvistų Frontą, sutrumpintai — LAF.

Kada prezidentas A. Smetona 1940.VIII. 17 stvyko į Berlyną, Škirpa papasakojo jam apie savo sumanymus. Smetona pagyrė tą projektą ir pakartojo Škirpai savo pažadą duoti jam mandatą naujajai Lietuvos Vyriausybei sudaryti (42 p.). Tačiau toliau (44 p.) Škirpa jau pradeda abejoti:
Kai kalbėjomės Berlyne, A. Smetona atrodė lyg jau buvo prablaivėjęs nuo "didžiosios politikos" sapnų apie tai, kaip karas galėtų toliau vystytis ir kas galėtų būti laimėtojas, kad pagal tai nutiestų ir savo "politikos" liniją. Deja, ne kas kitas, kaip ši A. Smetonos linija ir buvo užtraukusi Lietuvai didžiąją birželio 15 dienos nelaimę (mano pabraukta — S.R.), o jam pačiam, kaip "tautos vadui", susikompromitavimą. Paduotoji aukščiau citata (žiūr. A. Merkelio knygoje p. 635 — S.R.) rodo, jog A. Smetona lyg jau vėl buvo atkritęs į spėliojimų politiką, tikėdamasis kažkokių "naujų perspektyvų" iš kitų "galingų veiksnių", kurie dar galėtų iškilti "aikštėn".

Jokiu būdu negalima sutikti su Škirpos kaltinimu, kad niekas kitas, kaip A. Smetonos politikos linija buvo užtraukusi Lietuvai didžiąją birželio 15 dienos nelaimę". Tai yra labai siauras politiškas galvojimas, užmirštant arba nenorint atsiminti Hitlerio ir Stalino draugišką susitarimą likviduoti Baltijos valstybes. Smetona nebuvo prisidėjęs prie tokio susitarimo, ir ne Smetonos politikos linija privedė prie Hitlerio ir Stalino susitarimo ir Lietuvos tragedijos. Su tokiais kaltinimais reikia būti atsargiems ir nekaltinti savųjų ten, kur buvo kalti ne jie, bet svetimieji. Nors kitoje vietoje (69, 71 p.) Škirpa, prieštaraudamas pats sau, tai irgi pripažįsta.

1940 rugsėjo antrojoje pusėje Lietuvos diplomatijos šefas Lozoraitis buvo sušaukęs Romoje Lietuvos pasiuntinių ir įgaliotinių ministrų konferenciją. Be paties St. Lozoraičio, joje dalyvavo St. Girdvainis, P. Klimas, E. Turauskas ir K. Škirpa. V. Gylys, B. Balutis ir J. Šaulys konferencijoje nedalyvavo. Taip pat, dėl didelio atstumo nuo Romos, negalėjo dalyvauti P. Žadei-kis ir K. Graužinis. Konferencijos buvo nutarta: "Sudaryti Lietuvos Tautinį Komitetą, kurio vyriausieji uždaviniai bus: derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos Valstybei atstatyti, ir, ligi Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos valstybės ir tautos reikalais" (49 p.). Komiteto pirmininku buvo nutarta pakviesti E. Galvanauską, jo pavaduotoju St. Lozoraitį, nuolatiniais nariais E. Turauską ir K. Škirpą. Vėliau buvo numatytas dar ir antrasis pirmininko pavaduotojas P. Žadeikis. Prezidento Smetonos atžvilgiu toie konferencijoje buvo nutarta (52 p.):

1. nedaryti A. Smetonos jokiu centriniu veiksniu, siekiant atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą;
2. prašyti jį, kad vengtų bet kokių viešų aktų ir laikytųsi kiek galint santūriau;
3. patarti jam nevykti į užjūrį, bet pasilikti Europoje iki karo galo;
4. stengtis surasti lėšų A. Smetonai pragyventi su šeima, jei atsižvelgtų į patarimą likti Europoje, ir
5. vengti patiems ir stengtis palenkti lietuvių organizacijas ir spaudą, kad vengtų viešos polemikos dėl A. Smetonos pasitraukimo iš Lietuvos, nepravedus ginkluoto pasipriešinimo Lietuvos užpuolikui ir kitų klaidų.

"A. Smetona principe kaip ir pritarė Lietuvos Tautinio Komiteto sudarymui, bet griežtai atsisakė duoti paskyrimą E. Galvanauskui perimti ministerio pirmininko pareigas ... A. Smetona suminėjo visų akivaizdoje mano (Škirpos — S.R.) pavardę, jei mano pastangos su vokiečiais susitarti būtų sėkmingos" (52 p.).
Apie Tautinio Komiteto nutarimų nepasisekimą dar rašoma (53 p.):
Kita aplinkybė, prisidėjusi prie Lietuvos Tautinio Komiteto veiklos suparaližavimo, buvo ši: nežiūrint Romos konferencijos vienbalsiai priimto nutarimo, kad paskyrimo akto naujos vyriausybės min. pirmininko postui prašytume A. Smetonos Ernestui Galvanauskui, kaip nesurištam su kito posto pareigomis ir tinkamiausiam tokiam paskyrimui. St. Lozoraitis, vos vienam mėnesiui praėjus nuo tos konferencijos, paėmė tokio paskyrimo aktą iš A. Smetonos sau pačiam.

Kaip žinoma, A. Smetona atleido iš ministro pirmininko pareigų A. Merkį ir nauju ministru pirmininku paskyrė St. Lozoraitį. Tai buvo atlikta vadinamaisiais Kybartų aktais (žr. dr. Alb. Geručio str. "Kybartų aktai", Aidai, 1976, Nr. 4, p. 164-171).
Apie tai rašydamas, Škirpa nuo savęs duoda dar tokį komentarą: "Palieku skaitytojui pačiam spręsti apie tai, ar toksai Lozoraičio suokalbis su A. Smetona galėjo patarnauti Lietuvos Tautinio Komiteto narių tarpusavio pasitikėjimui bei santykių tarp jų nuoširdumui. Prisiėmimu "Kybartų aktų" St. Lozoraitis sudavė durklu į nugarą pačiam Lietuvos Tautiniam Komitetui, kaip bendrinio vadovavimo organui, ir jį pavertė nevykusia Romos konferencijos išdava" (54 p.). Toliau Škirpa dar taip rašo (55 p.):
Ginčas pasibaigė tuo, kad St. Lozoraitis pranešė man, jog įteikęs "atsistatydinimą", patardamas A. Smetonai vis tik duoti paskyrimą Galvanauskui, kaip Romoje buvome nutarę, arba man, siekusiam kaip nors su Vokietija susitarti . . . Deja, nei Galvanauskui, nei man pačiam A. Smetona jokio paskyrimo akto neprisiuntė. Liko taip pat klaustukas, ar jis buvo St. Lozoraičio "atsistatydinimą" priėmęs ir ar, iš viso, į šio pastarojo rezignavimo pareiškimą ką atsakęs.

Knygos antrajame skyriuje, pavadintame "Platformos metmenys", autorius, sukritikavęs buvusį tautinį-autoritetinį režimą, kritiškai apibūdina buvusį prezidentą Antaną Smetoną ir nepriklausomoje Lietuvoje buvusias politines grupes, o toliau aprašo Lietuvos Aktyvistų Fronto organizavi-mąsi. Prezidentui Smetonai Škirpa priekaištauja, kad jis nesistengdavęs įvykius kurti, bet leisdavosi įvykių stumiamas, neturėjęs pakankamai iniciatyvos bei ryžtingumo. Tokiu būdu vėluodavo-si daryti reikiamus sprendimus: pats būdamas neveiklus, jis pasirinkdavo ir neveiklius savo idėjos vykdytojus (69 p.). Bet čia pat Škirpa stengiasi ir pateisinti tą, ką jis tik ką sukritikavo. Jis rašo (71 p.):
Vis dėlto būtų neteisinga suversti už valstybės nepriklausomybės pražudymą visą kaltę buvusiam režimui. Jau vien dėl to, kad, kaip jau minėta, buvo išorinių aplinkybių, kurios nuo mūsų neparėjo (teisingai! — S.R.). Bet nemažesnę dalį kaltės turi prisiimti ir mūsų politiniai visuomeniniai sluoksniai. Visuomenės pagrindinė klaida buvo ta, kad ji laiku nenušalino uzurpacinio režimo, kuris neabejotinai vedė kraštą klaidingu keliu.

Škirpa kaltina lietuvių visuomenę, "kad ji laiku nenušalino uzurpazinio režimo". Kitaip sakant, jis norėtų, kad Lietuvoje būtų buvęs gal dar vienas perversmas. Ar tokių perversmų, organizuotų ir dešiniųjų, ir kairiųjų, Lietuvoje buvo dar ne per daug?

Toliau knygoje skelbiami naujos politinės organizacijos — Lietuvių Aktyvistų Fronto politinė programa ir tos politinės organizacijos formalus įsteigimas Berlyne. 91-95 puslapiuose pateikti LAF steigiamojo susirinkimo protokolas ir steigiamasis aktas.

Ministro K. Škirpos sugalvota ir jo vadovauta politinė veikla nesusilaukė vieningo visų, net artimiausių jo paties bendradarbių, visiško pritarimo. Pirmas konfliktas įvyko su Lietuvos kariniu atstovu (attachė) Berlyno generalinio štabo pulkininku Kaziu Grinium. Apie tai Škirpa taip rašo:
Pulk. K. Grinius buvo suplanavęs ir patylomis ruošėsi savavališkai palikti Lietuvos karo attachė pareigas ir išvykti į saugųjį užjūrį. Mano atkalbinėjimai, kad to nedarytų, jo nepaveikė, ir jis sakytas pareigas metė tokiu metu, kada Lietuvos gelbėjimas iš sovietiškojo okupanto nagų reikalavo sakytų pareigų intensyvaus vykdymo, kitaip sakant — tolesnio palaikymo glaudžių santykių su vokiečių karo vadovybės karininkais, su kuriais pulk. Girnius buvo, pagal savo funkcijas, kaip karo attachė, iš seniau susidraugavęs (98-99 p.).

Kitoje vietoje (109 p.) apie pulk. Grinių dar taip rašoma:
Taip pasielgęs, gen. št. pik. Grinius ne tik sulaužė drausmę, duotą man karininko garbės žodį, bet ir padarė Pasiuntinybei materialinių nuostolių, nes negrąžino kompensacijos, kurią jam buvau išmokėjęs su sąlyga, kad pasiliks Berlyne ir pagelbės man Lietuvos atstatymo darbe.

Buvo nesusipratimų ir su kitais Lietuvos atstovybės tarnautojais — su prekybos patarėju St. Kuzminsku ir ėjusiu konsularinio skyriaus viršininko pareigas V. Čepu, kurie palaikė ne min. Škirpos, bet pik. Griniaus nuomonę (97-98 p.). Buvo nepatenkintas net vienas iš LAF steigėjų, dr. P. Karvelis, kuris, demonstruodamas savo nepasitenkinimą, buvo net įteikęs Škirpai pareiškimą laikyti jį išstojusiu iš LAF. Vėliau tas incidentas buvo likviduotas (99 p.).

Knygos trečiasis skyrius (Lietuvos atstatymo planas) yra pats mažiausias. Jame įdėtas paties K. Škirpos surašytas "Pasiūlymas Lietuvai išlaisvinti", kuris per vokiečių pik. ltn. Graebę buvo įteiktas Vokietijos karinei vadovybei. Tame pasiūlyme, be kitko, buvo svarstomas ir Lietuvos administracijos klausimas.
Ketvirtame skyriuje (Sukilimo gairės) autorius pateikia įvairius nurodymus, instrukcijas ir gaires sukilimui įvykdyti ir aprašo pirmuosius smūgius, nemalonumus ir net netikėtumus, patirtus iš vokiečių, organizuojant lietuvių sukilimą. Visi "anksčiau duotieji individualiniu būdu nurodymai buvo surašyti į vieną bendrą instrukciją, kuri, papildyta įvairiais naujais nurodymais ir naujomis sugestijomis, buvo pavadinta 'Nurodymai Lietuvai išlaisvinti', datuota 1941 m. kovo 24 d." (171 p.).

Ruošdamas sukilimą Lietuvoje, Škirpa bendradarbiavo su vokiečių karine vadovybe. Tas bendradarbiavimas buvo pasiekęs net tokio laipsnio, kad vokiečiai buvo net pažadėję paruošti lietuvius parašiutininkus, kurie karo pradžioje būtų nuleisti į Lietuvą. Kandidatų į parašiutininkus pasirinkimas buvo atliktas paties Škirpos, ir jų pavardės kitiems nebuvo žinomos. Taip pats Škirpa pasirinko ir vertėjus vokiečių daliniams, žygiavusiems per Lietuvą. Ir aš prašiausi, kad ir mane paskirtų vertėju prie kokio nors vokiečių kariuomenės dalinio, žygiuojančio per Lietuvą. Veržiausi į Lietuvą, nes ten buvo palikti mano žmona ir maži vaikai, ir Berlyne tada buvo daug įvairių labai baisių gandų apie jų likimą. Tik grįžęs į Lietuvą sužinojau, kad mano žmona buvo laikoma Kauno kalėjime ir už akių buvo jau nuteista ištremti į Kazachstaną, o mūsų mažos dukrelės (11, 4 ir 1 metų) buvo jau ištremtos į Sibirą. Škirpa tada nesutiko mano prašymą patenkinti. Sutikau su tokiu jo sprendimu, tačiau buvau labai nepatenkintas.

Ketvirtojo skyriaus viename poskyryje, pavadintame "Vieton ginklų — nuginklavimas", Škirpa rašo (209-210 p.):
Visa tai davė pagrindą LAF vadovybei konkrečiai kelti ginkluotos lietuvių rinktinės sudarymo klausimą, būtent, suformuoti lietuvių brigadą, susidedančią iš visų ginklų rūšių. Tuo tikslu balandžio 16 d. įteikiau gen. št. pulk. von Mellentin atitinkamą memorandumą, kurį von Mellentin priėmė ir pažadėjo apie mano pasiūlymą pranešti Gen. Štabo viršininkui generolui Halderiui. Be to, nuorašus sakyto pasiūlymo įteikiau balandžio 18 d. dir. Schuettei (Dienststelle von Ribbentrop), balandžio 19 d. dr. Marąuertui (O.K.W.) ir gegužės 12 d. pik. ltn. Graebei.
Knugoje atspausdintas ir to rašto lietuviškas vertimas. Deja, iš to sumanymo nieko neišėjo, nes tam pasipriešino Himmleris (211 p.). Apie tai Škirpa taip rašo (212-213 p.):
Buvo pasidarę neabejotinai aišku, jog mūsų ir vokiečių keliai išsiskiria: mums rūpėjo atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą, nesibijant net didžiausių aukų, o vokiečiams — prie to neprileisti ir tik išnaudoti mūsų tą pasiryžimą vokiečių egoistiniams tikslams. Kiek šis vokiečių atsimetimas jau buvo toli nuėjęs, galima spręsti iš to, kad jie galvojo nebe apie LAF aprūpinimą ginklais, bet jau planavo jo padalinių nuginklavimą, kai tik tatai pasirodytų praktiškai įmanoma.

Taigi, kaip Škirpa pats rašo: "Vieton ginklų — nusiginklavimas". Be kitko, šioje vietoje verta pažymėti, kad Škirpa buvo numatęs paskirti tos lietuvių brigados vadu pulkininką Oskarą Urboną. Škirpos knygoje apie tai neminima, tačiau jis pats buvo mane painformavęs apie tai dar tuo metu Berlyne.

Nauja mums labai nedraugiška vokiečių politika paaiškėjo, kada 1941 m. balandžio mėnesį buvo paskirtas Rosenbergas Rytų Europos, taigi ir Lietuvos, klausimams spręsti. Tuoj prasidėjo Rosenbergo ir Gestapo įstaigų atstovų nepalanki Lietuvai akcija. Per dr. Pr. Germantą-Meškauską, dr. Greffe, dr. Girenzoną, ltn. Čenkų ir kitus prasidėjo propaganda, kad lietuviai, taigi ir Škirpa, turėtų pasitenkinti Lietuvos "išlaisvinimo" šūkiu, o nuo Lietuvos nepriklausomybės reikalavimo turėtų atsisakyti. Dr. Germantas-Meškauskas buvo pakviestas pas Škirpą pasikalbėti tuo reikalu. Per tą pasikalbėjimą Germantas pareiškė, kad jis norėtų būti LAF vado, t.y. Škirpos, pavaduotoju. Jis norėjo pasikalbėti ir su manim, tačiau aš nesutikau eiti į politines diskusijas ir kalbėtis apie ministrą Škirpą. Buvo pas mane apsilankęs ir Čenkus, kurį aš pažinojau kaip vyresnįjį leitenantą dar iš senesnių Lietuvos kariuomenės laikų. Dabar jis tarnavo Gestape. Jis pranešė man, kad su manim norėtų pasikalbėti kažkokie vokiečių valdininkai apie politiką ir apie Škirpą. Atsisakiau nuo tokio pasimatymo ir pasikalbėjimo ir tą pačią dieną apie tai painformavau patį Škirpą. Birželio 14 d. vėl tas pats Čenkus atvyko pas mane ir pranešė, kad jis turįs pasakyti kažką labai svarbaus Škirpai ir norėtų, kad ir aš tai žinočiau. Nenorėjau eiti pas Škirpą, bet pagaliau, Čenkaus raginamas, sutikau. Škirpa savo knygoje apie tai šitaip rašo (232 p.):
Pati pikčiausia iš visų Gestapo intrigų prieš LAF buvo ta, kurią jis padarė birželio 14 d. per Čenkų. Tą dieną Čenkus, atvykęs pas mane į mano butą, kažkodėl su gen. Raštikiu, padarė svarbių pareiškimų, kaip jis sakė, Reicho vidaus rkl. min-jos pavedimu. Tai jis padarė akivaizdoje gen Raštikio. Kai pareikalavau, kad visa tai, ką man sakė, patvirtintų raštu, jis atsisakė tai padaryti. Tuomet paprašiau tai užrašyti gen. Raštikį, kaip pasikalbėjimo betarpišką liudininką. Kai užrašas buvo padarytas, jį perskaičiau papunkčiui pačiam Čenkui, ir jis patvirtino, jog viskas užrašyta taip, kaip jis buvo man sakęs. Mano prispaustas, jis, be to, prisipažino, jog tuos pareiškimus padaryti jam buvo pavedęs tarėjas (Regierungsrat) dr. Greffe.

Čenkaus pareiškimo Škirpai esmė buvo ta, kad lietuviai pabėgėliai negalį sudaryti ir skelbti Lietuvos vyriausybės, kad jie negalį skelbti tokių atsišaukimų į lietuvių tautą ir kad viskas turėtų būti daroma tik vokiečių atitinkamų įstaigų nurodymais ir jų pritarimu. Smulkiau apie tai rašoma Škirpos knygoje 232-237 puslapiuose. Tame aprašyme Škirpa kaltina mane, tartum dėl visų jo nepasisekimų buvo kalti ne vokiečiai ir ne jis pats, bet tik Raštikis. Štai ką Škirpa rašo 231-232 p.:
Gestapo intrigos ypač padidėjo, kai atsirado Berlyne generolas Raštikis, pabėgęs iš Lietuvos. Nuo pat jo atsiradimo balandžio mėnesio gale saugumo akys tuojau nukrypo į tą mūsų buv. kariuomenės vadą, ir jam sugauti buvo paleistos visos meškerės. Gestapo planas buvo toks: intrigomis iš pasalų prieš mane lietuvių tarpe Berlyne mane nušalinti nuo vadovavimo LAF ir į jo vadus iškelti gen. Raštikį, kurį Gestapas laikė sau paklusnesniu. Intrigos buvo vykdomos su dr. Germanto ir Čenkaus pagalba ... Jie pakartotinai, vienas po kito, įkalbinėjo gen. Raštikį, kad šis sutiktų "Tėvynės labui" imtis politinio vadovavimo ir piršo kalbėtis tuo tikslu su kažkokiu aukštesniu vokiečių valdžios pareigūnu, kaip vėliau paaiškėjo — su dr. Greffe . . . Gestapo taktikos vykdytoju . .

Gen. Raštikiu pasitikėjo tik buv. krikščionių demokratų pakraipos LAF nariai, o visi kiti buvo prieš jį nusistatę ir darė jam stiprių priekaištų dėl pasipriešinimo žygiui į Vilnių ir apskritai supasavimu energingai atstovauti tautos idealams kritiškesniais Lietuvai momentais. Buvo aišku, jog gen. Raštikio sugundymas į LAF vadus būtų privertęs prie šios organizacijos suskaldymo, prieš jai suspėjaht atlikti savo funkciją tautos sukilimui pravesti.

Teisybė, kad, man tada atvykus į Berlyną, daugelis aktyvistų voldemarininkų, ir pats Škirpa, buvo nepatenkinti mano pasirodymu, bijodami konkurencijos pačiam Škirpai ir manydami, kad aš kažkodėl sustiprinsiu vietinius lietuvius krikščionis demokratus. Ir pirmoji, ir antroji jų baimė buvo be jokio pagrindo. Kaip tik tos savųjų lietuvių intrigos prieš mane ir atkreipė Gestapo dėmesį į Raštikį. Škirpos nurodyti priekaištai man — "dėl pasipriešinimo žygiui į Vilnių ir supasavimo energingai atstovauti tautos idealams kritiškesniais Lietuvai momentais" ir "Raštikio sugundymas į LAF vadus būtų privedę prie šios organizacijos suskaldymo" — yra taip pat be jokio pagrindo, nes Lietuvoje aš niekad nekėliau jokios revoliucijos prieš Lietuvos Respublikos Prezidentą ir prieš jo ir Lietuvos vyriausybės nustatytą politiką Vilniaus klausimu, bet sąžiningai vykdžiau ją, kaip drausmingas ir atsakingas karys, ir niekuo nenusikaltau savo tautos idealams. Škirpai juk geriau žinoma, negu kitiems, kad Lietuvos vidaus ir užsienio politika buvo nustatinėjama ne kariuomenės vado (mano ir anksčiau buvusių), bet Respublikos Prezidento ir Lietuvos vyriausybės, nors dabar Škirpa rašo visai kitaip. Taip pat ir Berlyne 1941 metais aš nesiekiau nei konkuruoti su Škirpa, kaip LAF vadu, nei negalvojau skaldyti tą organizaciją, kaip tada kaltino ir dabar tebekaltina mane Škirpa. Savo atsiminimuose "Kovose dėl Lietuvos", Il-me tome, esu sąžiningai aprašęs visus tuometinius įvykius Berlyne, kiek tada man jie buvo žinomi, siekdamas tik istorinės tiesos ir nekreipdamas jokio dėmesio į tai, ar jie kam nors patiks, ar ne. Kas nori, gali pasiskaityti. Nemanau dar kartą viską vėl iš naujo aprašinėti.

Naujoji vokiečių politika Lietuvos atžvilgiu atsiliepė ne tik jų santykiuose su Škirpa, bet ir pasiruošimuose organizuoti lietuvių sukilimą prieš rusus bolševikus. Knygos 242 puslapyje rašoma:
Vienu iš tokių blogų simptomų buvo pulk. ltn. Graebes prasitarimas, jog parašiutininkų nuleisti Lietuvoje karui baigiant priartėti nebūsią galima. Jis tai aiškino tuo, kad negalįs parūpinti jiems vietos lėktuvuose, kurie esą nepaprastai apkrauti kitais uždaviniais. Iš to tegalėjau padaryti išvadą, jog greičiausiai pik. ltn. Graebe ir apskritai O.K.W. pradeda rezervuotis Lietuvos suverenumo atkūrimo klausimu, arba pasijuto Himmlerio priversti susilaikyti nuo talkos LAF.

Tas įvykis sukėlė Škirpai didelį susirūpinimą. Jis rašo (243 p.):
Savaime suprantama, vokiečių užs. rkl. min-jos užsiba-rikadavimas Lietuvos ateities klausimu buvo sukėlęs LAF vadovybei ir man pačiam, kaip Lietuvos dipl. atstovui Berlyne, didelį susirūpinimą, ypač kai pasidarė aišku, jog diena po dienos buvo galima laukti karo prieš Sov. Rusiją nebeišvengiamos pradžios . . .
Prie šito susirūpinimo prisidėjo tuo pat metu dar ir kitas. Buvo gauta iš LAF ypatingojo įgaliotinio Lietuvos pasienio zonoje tokia trumpa telegrama: "Nuo sekmadienio vyksta Tėvynėje masiniai areštai ir deportavimai. Tauta prašo gelbėti!"

Apie tragiškus įvykius ir bolševikų terorą Lietuvoje Škirpa tuoj pranešė Vokietijos užsienio reikalų ministerijai ir pats pradėjo veržtis pasikalbėjimui į tą ministeriją. Birželio 19 d. jis pasimatė su von Grundherru, kuriam įteikė ilgą memorandumą apie Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymą (248-258 p.). Tas memorandumas, nors nenoromis, bet buvo priimtas.

Birželio 22 dieną Škirpa Berlyne sudarė Lietuvos vyriausybę (271-272 p.) ir tą dieną tris kartus prašėsi priimamas vokiečių užsienio reikalų ministerijoje valstybės sekretoriaus von Weiz-saeckerio arba valstybės sekretoriaus Woermanno, tačiau nesėkmingai (273 p.).

Dėl vokiečių naujų nuotaikų nepalankumo Lietuvai Škirpa kaltina ir buvusį prezidentą A. Smetoną, kuris, "nuplaukęs į Jugtines Amerikos Valstybes . . . nesilaikė rezervuotai, bet tuojau pats šoko į amerikiečių propagandos vandenis prieš Vokietiją" (268 p.). Smetonos interview "Vienybėje" buvęs "tikra torpeda santykiams su Vokietija ir visam tam darbui, kurį dipl. postas Berlyne buvo paties Smetonos įpareigotas vykdyti (269 p.)", tai buvęs "A. Smetonos meškos patarnavimas Lietuvos reikalui" (270 p.).

282-283 puslapiuose Škirpa rašo, kad Hitleris pirmąją karo dieną savo kalboje "Soldaten der Ostfront", be kitko, pasakęs:
Vokietijos Reichas niekad nesiekė okupuoti Lietuvos ir nė nebuvo kada nors kreipęsis su panašia užmačia (Ansinnen) į Lietuvos Vyriausybę. Priešingai, ano meto Lietuvos Vyriausybės prašymas, kad vokiečių karinė pajėga būtų sakyta prasme pasiųsta į Lietuvą, buvo iš vokiečių pusės atmestas, kaip neatitikęs Reicho politikos tikslų.

Prie to teksto Škirpa dabar pridėjo tokią savo pastabą (282 p.): "Lietuvos dipl. postui Berlyne apie tai nieko nebuvo žinoma". Bet buvęs Lietuvos žemės ūkio ministras J. Audėnas savo atsiminimų knygoje "Paskutinis posėdis" (224 p.) kitaip rašo:
Man tai buvo naujiena, nes tokio klausimo Merkio vyriausybė niekad nebuvo svarsčiusi. Galvojau, kad tas demar-šas tebuvo tik vieno užs. reik. ministerio padarytas. Kiek vėliau užklaustas min. K. Škirpa man pasakė, kad tuo reikalu iš Lietuvos vyriausybės jokių nurodymų neturėjęs. Jis pats, grynai savo iniciatyva, tokį klausimą buvo pateikęs Vokietijos užs. reik. ministerijai.

Čia yra prieštaravimas tarp dviejų paties min. Škirpos pareiškimų. Aišku, kad vienas iš jų yra neteisingas. Tad katram reikia tikėti?
Knygos šeštasis skyrius pavadintas "Tautos herojiniu aktu". Jame aprašytas lietuvių sukilimas Lietuvoje. Apie tą sukilimą jau daug kartų ir daug buvo rašyta lietuvių laikraščiuose, žurnaluose ir atskirose knygose.

Karui prasidėjus, Škirpa buvo išvystęs didelį aktyvumą, skambindamas ir rašydamas įvairioms vokiečių įstaigoms ir norėdamas pasikalbėti su vyriausiais vokiečių politikos sprendėjais. Birželio 25 d. jis buvo iškviestas į Reicho vyriausiąją saugumo valdybą (Reichssicherheitshauptamt). Ten jis buvo nukreiptas pas svetimšalių skyriaus vedėją policijos komisarą dr. Legatą. Po ilgesnio pasikalbėjimo apie sukilimą Lietuvoje ir apie sukilėlių paskelbtą Lietuvos vyriausybę Škirpai buvo paskelbta, kad jis be dr. Legato įstaigos žinios niekur neišvyktų iš savo buto (Achenbachstr. 1), o jei kas kreiptųsi į Škirpą iš kurios nors kitos Reicho įstaigos, arba jei Škirpa pats turėtų reikalą į ką kreiptis, tai pirma jis turėtų susisiekti su pačiu dr. Legatu. Tai reiškė Škirpos izoliavimą, arba "naminį areštą" (356, 357, 360 p.). Iš dr. Legato įstaigos Škirpa buvo palydėtas iki savo buto durų dr. Legato sekretoriaus, taip pat policijos pareigūno (358 p.). Tokiu būdu Škirpos politinė veikla ir jo ryšiai su vokiečių politiniais pareigūnais beveik visai nutrūko.

Knygos skyriuje "Melodijos iš už Aylanto" Škirpa reiškia savo nepasitenkinimą ir daro priekaištus ir prezidentui A. Smetonai, ir ministrui P. Žadeikiui, ir Lietuvos diplomatijos šefui St. Lozoraičiui, ir kai kuriems Amerikos lietuvių veikėjams, ir "Dirvai", ir "Naujienoms", ir kitiems už nerėmimą jo pastangų bei kritikavimą. Daugiausia priekaištų Škirpa daro Smetonai ir "Naujienoms".

Tame pačiame skyriuje vienas poskyris skiriamas ir man. Jis pavadintas "Raštikio suklydimas". Čia pakartotinai jau kelintą kartą Škirpa vis tebekartoja urbi et orbi tą patį priekaištą man, kad aš buvęs pasidavęs "Gestapo intrigai skristi į Kauną, nepainformuodamas manęs, min. pirmininko, kodėl taip padaręs ir kokių įsipareigojimų buvo davęs Gestapui" (386 p.). Esą, aš savo atsiminimų Il-me tome prirašęs daug puslapių apie tuos įvykius, "viską iškraipydamas ir net pridarydamas insinuacijų mano (Škirpos — S.R.) adresu". Toliau jis pateikia savo versiją apie vokiečių elgesį su manim, aprašydamas tuos įvykius taip pat, kaip jie buvo ir mano aprašyti, bet vietomis neišlaikydamas pusiausvyros ir nukrypdamas net į šmeižtą (389 p.):
Kur gen. Raštikio, kaip karininko, drąsa, kuria jis savo viešomis kalbomis prieš mūsų visuomenę yra seniau ne kartą gyręsis, kad taip lengvai nusileidžia vokiečių spaudimui, ir kur jo politinė išmintis, kad pasidaro svetimos intrigos įrankiu prieš Lietuvos nepriklausomybę?

Kitoje vietoje (390-391 p.) Škirpa dar šitaip
rašo:
Gen. Raštikio tokią laikyseną . . . buvo pakankamo pagrindo prilyginti valstybės išdavimui. Tai ir buvau išsyk užfiksavęs savo užrašuose apie anų paminėtinų dienų įvykius, surašytuose 1941 m. birželio 28 d. Ber dr. P. Karveliui padarius priekaištą, kad tai būtų per griežta išvada, nenorėdamas duoti pagrindą ginčui tuo klausimu savųjų tarpe, žodžius 'Valstybės išdavimas" išbraukiau ir jų vieton užrašiau "didžiausia klaida". Mesdamas gen. Raštikiui tą priekaištą, aš neturėjau tikslo jį įtarti turėjus kokios negeros valios Lietuvos atžvilgiu.

Taigi, Škirpos buvau apkaltintas ir, kaip atrodo, dar iki šiol tebesu kaltinamas "valstybės išdavimu". Beveik tuo pačiu laiku ir okupuotoje Lietuvoje NKVD prokuratūra buvo apkaltinusi mane "izmienoj rodinie" ("tėvynės išdavimu"). Tokie kaltinimai yra labai skaudūs! Bet ką bedarysi? Negi pradėsi dabar tąsytis po teismus!

Toliau, 392 puslapyje, Škirpa kaltina mane, kad aš beriąs "smėlį skaitytojams į akis, tarsi 'jis nieko jiems (vokiečiams — S. R.) nepažadėjęs', o tik pasakęs, kad 'sutinka vykti į Lietuvą' ". Čia Škirpa tvirtina, kad aš sutikęs ar pažadėjęs vokiečiams "paleisti" ar "numarinti" Lietuvos vyriausybę ir "sudaryti" vieton jos tarybą (Vertrauensratą), ir tam įrodyti Škirpa skelbia dvi trumpas ištraukas iš vokiečių slaptų dokumentų (392, 392 p.), nors juose nieko nėra pasakyta apie jokį mano pasižadėjimą ar sutikimą "numarinti" Lietuvos vyriausybę, kadangi jokio panašaus pasižadėjimo ar sutikimo aš nebuvau davęs ir iš manęs nebuvo reikalauta. Sutinku, kad vokiečiai tada norėjo taip padaryti, anot jų pačių posakio "der Wunsch ist der Vater des Gedan-kes", ir todėl jie taip rašė, tačiau ir jų, ir vėlesnės Škirpos išvados apie mano "sutikimą" ar "pasižadėjimą" yra neteisingos ir vėliau nepasitvirtino. Škirpos pritaikymas man "valstybės išdavimo" yra tik jo paties neapgalvotas ir jam pačiam nemalonus išsišokimas, kurį jis pats dabar stengiasi švelninti (391 p.). O tuo tarpu aš, grįžęs į Lietuvą, tą pačią dieną įsijungiau į Lietuvos laikinosios vyriausybės darbą ir kartu su tos vyriausybės faktinuoju pirmininku prof. Juozu Ambrazevičiumi gyniau Lietuvos reikalus nuo vokiečių pasikėsinimų ir puolimų.

Tuoj po mano išvykimo iš Berlyno į Kauną Škirpa buvo pasiuntęs į Kauną savo slaptą kurjerį dr. Gr. Valančių mane sekti. Išbuvęs Kaune apie vieną savaitę, tas kurjeris grįžo į Berlyną ir papasakojo Škirpai (393 p.), kad:
Vyriausybė laikosi panašios linijos, kaip ir aš (Škirpa — S.R.) Berlyne, ir kad daro viską, ką tik galėdama, kad labiau įsitvirtinus. Kai dėl gen. Raštikio, tai buvo malonu patirti, kad jis, pamatęs, jog visi kiti Vyriausybės nariai nebuvo linkę vokiečių spaudimams ir intrigoms lengvai pasiduoti, įgavo pats daugiau kvapo ir ėmė su Vyriausybe solidarizuoti.

. . . (393-395 p.): Apie savo tą misiją dr. Valančius buvo surašęs išsamų raportą, kurį nedelsiant išsiunčiau į Berną ir Romą skubiai painformuoti mūsų diplomatijos šefams Lozoraičiui ir Šauliui apie ano meto tikrąją padėtį krašte. Tai, ką čia žemiau cituoju, yra iš raporto teksto, kurį dr. Valančius buvo malonus restauruoti, nes nuorašo jo raporto nebuvau pasidaręs, beskubėdamas sakytus šefus greičiau painformuoti. (Pabraukimai mano — S.R.).

Tame restauruotame raporto tekste 12 puslapių (395-407 p.) surašytas ilgas dr. Valančiaus pasikalbėjimas su manim. Jo dalis surašyta dialogo forma ir tiesiogine kalba, t.y. pirmuoju asmeniu. Pasikalbėjimas nebuvo stenografuojamas; be to, kaip jau minėjau, knygoje jis išspausdintas ne iš raporto originalo, bet dr. Valančiaus restauruotas žymiai vėliau, beveik po 30 metų, iš atminties, ir po to jis žodis į žodį įspaustas į Raštikio lūpas.

Aš čia nekomentuoju dr. Valančiaus statytų man klausimų. Taip pat nereaguoju į jo dabar knygoje surašytas kritiškas pastabas apie mano asmenį, nes tai yra jo reikalas, bet negaliu sutikti su kai kuriomis mintimis, išsireiškimais ir atskirais žodžiais, įdėtais į mano lūpas, nes taip aš negalėjau kalbėti, nekalbėjau ir tokių žodžių bei išsireiškimų niekad nevartojau ir nevartoju. Pavyzdžiui, labai neteisingi ir ne mano, bet dr. Valančiaus sugalvoti ir man priskirti pareiškimai apie voldemarininkus bei nacionalistus 401 ir 402 puslapiuose. Tame pačiame 401-me puslapyje tariamai mano pasakytas išsireiškimas "vienybė iki Eitkūnų" yra labai ne vietoje, nes tokio termino tada dar nebuvau girdėjęs (jis tik vėliau pasidarė populiarus) ir todėl negalėjau pavartoti.

Labai neteisingai sugalvoti tariamai mano atsakymai ir paaiškinimai Lietuvos konstitucijų klausimu (403-404 p.). Tai ne mano mintys, ir aš taip negalėjau kalbėti ir nekalbėjau. Labai negarbingai ir klaidingai priskiriamas man pasakymas apie Škirpos "pastangą vokiečiams aiškinti savo paties asmeninį statusą ir prisistatyti (notifikuotis) jiems kaip Lietuvos ministeris pirmininkas ir Valstybės Prezidento pareigas einąs". Aš taip nekalbėjau, ir tai yra netiesa, tik paties dr. Valančiaus išgalvota. Net jis pats čia pat rašo (404 p.):
Šiandien nebegaliu tiksliai prisiminti, ar iš gen. R. lūpų šiuos priekaištus girdėjau. Galėjau tai girdėti Ern. Galvanausko bute Berlyne, — ten buvau pakviestas "Kauno įspūdžiais" pasidalinti su šeimininku E.G. ir jo svečiais dr. Karveliu ir adv. Skipičiu, tuojau pat sugrįžęs.

Jei net pats dr. Valančius taip abejoja apie savo atkurto raporto teisingumą, tai ar garbinga buvo ir pačiam dr. Valančiui, ir knygos autoriui Škirpai dėti į knygą tokias insinuacijas mano adresu?

Tame raporte priskiriami man ir tokie išsireiškimai ir žodžiai, kurių nėra mano žodyne ir kurių aš niekad savo gyvenime pasikalbėjimuose nevartojau ir nevartoju, pav.: "sampratos premisos", "klausimo ant ašmenų pastatymas", "žaidimas va banąue" (403 p.), "liapsusas" (404 p.), "nebūbnink didesniu būgnu, o vartok tik birby-nėlę, nebaubk jaučiu, o bliauk tik veršiu" (405 p.), "ir pats 'orkestras' dar jų nepripažintas" (406 p.). Taip pat labai neteisingai man prikištas visai svetimas ir man nesuprantamas posakis: "Esu joje (Laikinojoj Vyriausybėj — S.R.) lietuvių (vidaus) požiūriu ir šalia jos vokiečių (išoriniu) požiūriu" (406 p.).

Jau vien tik šie pavyzdžiai rodo, ko vertas visas tas dr. Valančiaus "raportas", ar, geriau pasakius, kaip dr. J. Jakštas yra pavadinęs — "kvotos aktas", kuris, paties Škirpos pasakytais žodžiais ("Tėviškės Žiburiai", 1975.X.30), "tiktų kaip medžiaga valstybės gynėjui" (Škirpos grasinimas Raštikiui!). Pasikalbėjimas buvo, bet tenka labai apgailestauti tokiu negarbingu ir labai neteisingu jo aprašymu. Labai negarbinga yra primesti kitam žmogui jo nesakytus žodžius ir mintis ir tai viešai skelbti spaudoje, apgaudinėjant skaitytojus.

Kitame knygos poskyryje "Nesuprantamas ultimatumas" Škirpa vadina ultimatumu įvykį Berlyne, kada po mano išvykimo į Lietuvą trys LAF vadovybės nariai Berlyne: E. Galvanauskas — Lietuvos Tautinio Komiteto pirmininkas, dr. P. Karvelis — Škirpos sudarytos Berlyne Lietuvos vyriausybės žemės ūkio ministras ir R. Skipitis — Lietuvoje sukilėlių paskelbtos Lietuvos vyriausybės užsienio reikalų ministras, pradėjo kritikuoti Škirpą ir teisinti bei ginti Raštikį nuo Škirpos užsipuolimų. 408-409 puslapiuose Škirpa rašo, kad Galvanauskas, liepos 1 d. užėjęs Škirpą, "jau atvirai mėgino teisinti Raštikio pasielgimą: aiškino, lyg jam esą vistiek, ar aš (Škirpa — S.R.), ar Raštikis, kad tik būtų galima ką dirbti savo krašte, nors ir vokiečių pavedimu". Liepos 3 d. Galvanauskas atsistatydino iš Lietuvos Tautinio Komiteto pirmininko pareigų ir išstojo iš LAF narių tarpo. Dr. Karvelis įtikinėjo Škirpą, kad "Raštikio nuskraidinimas į Kauną esąs labai geras dalykas, kad Raštikis esąs patriotas be priekaišto, ir kad Lietuvai ką negero nepadarysiąs" (409 p.). Liepos 10 d. visi trys (Galvanauskas, Karvelis ir Skipitis) įteikė Škirpai raštą, siūlydami sukviesti LAF vadovybės, ir jo steigėjų susirinkimą LAF likvidacijos klausimui apsvarstyti ir paprašė laikyti juos išstojusius iš LAF, jei Škirpai jų pasiūlymas būtų nepriimtinas. Škirpa, kaip LAF vadas, nutarė už drausmės sulaužymą Galvanauską, Karvelį ir Skipitį išbraukti iš LAF narių tarpo (411 p.).

Knygos skyriuje "Vyriausybės Golgota" Škirpa aprašo Lietuvos laikinosios vyriausybės labai sunkias sąlygas jos veiklai ir jos nežmoniškas pastangas išsilaikyti ir kaip nors veikti. 422-423 p. Škirpa rašo:
Nacių imperializmo egzekutoriai — gestapininkai ir es-sesininkai — buvo pasijutę Birželio 23 dienos sukilimo rezultatų užklupti. Todėl buvo patekę į politinę isteriką ir siūlė Lietuvos laikinosios vyriausybės narius tuoj "areštuoti, kai tik įsiveržė į Kauną. Dr. Peter Kleist rašo savo knygoje "Zvvischen Hitler und Stalin", kad nuo arešto sakytos vyriausybės narius išgelbėjęs griežtas generolo von Roąues, vokiečių kariuomenės užnugario zonos viršininko Lietuvoje, pasipriešinimas tokiam brutalumui. Neturiu pagnndo netikėti, kad dr. Kleist atskleidė tiesą.
Teisybė, toks vokiečių politinių įstaigų grasinimas tikrai buvo. Jis buvo pareikštas ir man asmeniškai, ir pačiai vyriausybei (žiūr. mano atsiminimų II t., 300-301 p.).
Aprašinėdamas tą Laikinosios vyriausybės Golgotą, Škirpa, be savo argumentų ir šaltinių, keliose vietose remiasi ištraukomis ir iš mano atsiminimų knygų (441, 445, 445, 447 p.).

Šiame skyriuje Škirpa aprašo ir nesusipratimus su aktyvistais, kurie buvo pradėję reikšti opoziciją Laikinajai vyriausybei ir pačiam Škirpai. Jie buvo priėję net iki to, jog Gestapo nurodymais jie liepos 9 d. įteikė vokiečiams raštą, siūlydami nepripažinti Lietuvos laikinosios vyriausybės ir palikti Lietuvos valdymą vokiečių karinei vadovybei, kol iš Sovietų Rusijos sugrįšiąs pro f. A. Voldemaras. Tos voldemarininkų grupės aktingiausiais vadovais buvo J. Vokietaitis, Pyragius, Taunys, Stanevičius, Vilius ir kt. (440, 469 p.). Apie voldemarininkų prohitlerišką veiklą rašoma dar ir kitame knygos skyriuje, pavadintame "Pyragiaus Heil Hitler!" (465-472 p.), o apie voldemarininkų sukilimą prieš Laikinąją vyriausybę 486-487 puslapiuose.

Ieškodamas kompromiso su vokiečiais, Škirpa suredagavo savo projektą, pavadintą "Lietuvių-vokiečių susitarimo pagrindai" (454-455 p.) ir liepos 14 d. įteikė tą projektą dr. Schuettei. Tai buvo padaryta be Lietuvos laikinosios vyriausybės žinios ir, bent pradžioje, tai sukėlė jautrų vyriausybės narių susirūpinimą ir nepasitenkinimą, ypač dėl mums Kaune tada nežinomų Škirpos siūlytų saitų tarp Lietuvos ir Vokietijos. Pats Škirpa nesusilaukė nei iš dr. Schuettės, nei iš jokios kitos vokiečių įstaigos nei neigiamo, nei teigiamo atsakymo.

LAF sukilimo ir jo pastatytos Lietuvos laikinosios vyriausybės istorija baigiama tos vyriausybės ir paties LAF likvidavimo aprašymu. Knygoje atspausdintas ir platus LAF paskutinis memorandumas su LAF vadovybės parašais (531-540 p.). Mano parašo ten nėra, nes aš formaliai nebuvau LAF nariu.

"Baigiamosiose pastabose" Škirpa iškelia vieną, matyt, jam labai opų klausimą apie vadovavimo (vado) principą LAF įstatuose. Be kitko, jis priekaištauja man (574 p.), kad aš neatski-riąs "politinio vadizmo", kurį aš pats per eilę metų rėmęs A. Smetonos laikų Lietuvoje, nuo "paprasto vadovavimo kovos tipo organizacijai, padiktuoto momento aplinkybių", ir kad "kai kurie ano meto lietuvių veikėjai Berlyne, priklausę pačiai LAF-to užuomazgai, to visko nesuprasdami, ėmėsi po karo insinuuoti LAF-tui nebūtų dalykų, tuo klaidindami lietuvių visuomenę ir sąmoningai ar nesąmoningai siekdami tą buvusią kovos organizaciją diskredituoti politiškai". Be reikalo Škirpa dabar stengiasi kaltinti kitus, kai jis pats, būdamas aukštose politinėse pareigose, taip pat, kaip ir kiti, turėjo remti tą patį politinį režimą Smetonos laikais, o vėliau, jo paties žodžiais tariant, "padiktuoto momento aplinkybėse" buvo sukūręs vado principu LAF organizaciją, kurios pagalba jis tada manė trumpiau ar ilgiau valdyti Lietuvą. Kas buvo — buvo, nėra reikalo dabar to išsižadėti ir tik kitus kaltinti.

Magdalena Stankūnienė: Atsisveikinimas (Lino raižinys)

Knygos įvertinimas
1. Knyga gražiai išleista, geras popierius, ryškios nuotraukos, beveik nėra korektūros klaidų, pasitaiko tik kai kurių kalbinių netikslumų, geras ir stiprus viršelis.

2. Labai gerai, kad pasaulinio karo audrose autoriui pavyko išsaugoti daug svarbių dokumentų ir savo užrašų. Ne be reikalo ir pats veikalas autoriaus pavadintas "Dokumentinė apžvalga".

3. Knygos tema — "Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti" — yra aktuali. 1941 metų lietuvių sukilimas mūsų istorijoje buvo didelis politinis įvykis, gal antras po 1926 metų gruodžio 17 dienos karinio perversmo, dėl kurio, kaip ir dėl Škirpos knygos, jau buvo ir dar bus daug rašoma ir kartais ginčijamasi kaip lietuvių patriotų, taip ir Lietuvos nepriklausomybės priešų.

4. Tą dokumentinę apžvalgą parašė ne pašalinis asmuo, remdamasis tik rastais dokumentais, bet pats aprašomojo įvykio iniciatorius ir vykdytojas, galėjęs ne tik teoriškai išnagrinėti esamus dokumentus, bet ir paaiškinti jų atsiradimo priežastis bei sąlygas ir pridėti daug savo asmeninių pastabų ir paaiškinimų.

5. Lietuvių Aktyvistų Fronto ir paties sukilimo organizavime ir diplomatinėje kovoje su Vokietijos Reicho atstovais knygos autorius yra parodęs labai daug karšto patriotizmo, sumanumo, iniciatyvos, energijos, drąsos ir net užsispyrimo.

6. Įvykių ir savo veiklos aprašymuose nurodomi neiškraipyti faktai, bet iš jų daromos išvados ir komentarai kartais yra šališki, stengiantis pateisinti save arba savo daromas išvadas ir atmetant kitų argumentus, arba net visai nesiskaitant su jais.

7. Knygos autorius kai kur duoda per daug išpūstus duomenis, pvz., kad lietuviai sukilėliai buvo užėmę Šiaulius ir Panevėžį (289 p.); kad sukilime dalyvavusi visa lietuvių tauta — 90,000 (306 p.); kitoje vietoje (309 p.) tas skaičius padidintas net iki 120-130,000; kad sukilime žuvę 4,000 sukilėlių (297, 306 p.). Visi tie duomenys nerealūs, vokiškai tariant — "Es ist zu schoen, um wahr zu sein".

8. Savo sumanymų vykdyme Škirpa buvo labai griežtas, tiesus, atkaklus, norėdamas, kad viskas būtų daroma ir net galvojama tik taip, kaip LAF vadas darė ir galvojo. Jis vedė savo liniją tiesiu savo numatytu keliu, kietai, užsispyrusiai, nelanksčiai. Buvo pastangų diktuoti ir kitiems savo sumanymus. Taip buvo ir Škirpos santykiuose su vokiečiais, ir dar dažniau taip atsitikdavo savųjų tarpe. Pavyzdžiui, iškritikavęs Lietuvos respublikos prezidentą A. Smetoną už jo pareiškimą spaudai, Škirpa nurodo net pačiam prezidentui, ką jis privalėjęs kalbėti, net žodis į žodį (žiūr. 377-378 p.). Užsispyrimas ir na-lankstumas buvo privedę Škirpą prie ne vieno lūžio ne tik su savo artimaisiais bendradarbiais, bet ir jo santykiuose su vokiečiais, o to išdava — sukilimo metu vokiečiai neleido jam būti ten, kur jis, kaip LAF ir sukilimo vadas, tada buvo labiausiai reikalingas — Lietuvoje. Tas pat privedė Škirpą ir prie jo naminio arešto, ir vėliau prie jo izoliavimo koncentracijos stovykloje. Tai buvo Škirpos, kaip Lietuvos diplomato ir kaip LAF vado, didžiausia asmeninė tragedija, dėl kurios jis kaltina tik vokiečius ir lietuvius, bet neranda jokių klaidų savo veikloje. Aš čia nė kiek neprieštarauju jo kilniausiems ir patriotiškiausiems sumanymams ir tikslams, bet noriu tik pabrėžti, jog negalima manyti, kad visi kiti klydo, ir tik jis vienas buvo neklaidingas.
 Netiesa! Neklysta tik tas, kas iš viso nieko nedaro, o šiaip visi mes veikdami kartais suklystame. Kad ir anais laikais nebuvo visiško nuomonių vienodumo, parodo knygos autoriaus daugelyje vietų net per griežta kritika ir prezidentui Smetonai, ir Lozoraičiui, ir Žadeikiui, ir Galvanauskui, ir Balučiui, ir Griniui, ir Karveliui, ir Skipičiui, ir Raštikiui ir kitiems. Rimtos knygos orumui ir vertei kenkia jos autoriaus daugelyje vietų pareikšti nepamatuoti ir per griežti puolimai kai kurių lietuvių patriotų ir lietuvių įstaigų bei organizacijų.

9. Apie Raštikį Škirpa savo knygoje net keliolika kartų vis tebekartoja tuos pačius priekaištus ir kaltinimus — kad aš buvęs "pažadėjęs" vokiečiams "numarinti" Lietuvos laikinąją vyriausybę. Savo atsiminimuose jau esu rašęs, kad taip nebuvo ir kad tai netiesa, tačiau Škirpa nekreipia į tai jokio dėmesio ir vis tebekartoja tuos
pačius savo priekaištus ir kaltinimus. Nors keliose vietose jis rašo, kad norįs likti "džentelmenu gen. Raštikio asmens atžvilgiu" (447 p.), tačiau praktikoje jis tokio savo noro neprisilaiko ir neparodo.

10. Klaidinanti vieta knygoje yra dr. Gr. Valančiaus "raportas". Būtų buvę daug geriau, jeigu anas pasikalbėjimas su manim būtų dr. Valančiaus atpasakotas jo paties žodžiais, be iškraipytų, neteisingų ir daugelyje vietų paties dr. Valančiaus išgalvotų ir man priskirtų minčių ir žodžių. Tai yra tik paties dr. Valančiaus "kūrinys", bet ne mano jam duoti žodžiai per tą pasikalbėjimą.

11. Dideliame veikale minima daug pavardžių. Skaitytojui būtų buvę daug lengviau orientuotis, jei knygos pabaigoje būtų buvusi duota pavardžių rodyklė.

12. Bendras knygos įvertinimas: Tai yra svarbi, vertinga dokumentinė apžvalga, duodanti informacinės medžiagos istorikams ir mūsų netolimos praeities tyrinėtojams. Už dokumentinės medžiagos surinkimą, susisteminimą ir paskelbimą viename veikale jo autoriui priklauso didelė padėka. Tačiau, nagrinėjant tą medžiagą, reikalingas atsargumas ir palyginimas su kitų autorių tų pačių įvykių aprašymais ir nagrinėjimais, nes daugelyje vietų kai kurių įvykių ir kai kurių asmenų atžvilgiu knygos autoriaus padarytos išvados yra neteisingos bei šališkos.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai