Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTANAS TAMOŠIUS BUKOTA — LIETUVIS FILOSOFAS, PARYŽIUJE MIRĘS PRIEŠ ŠIMTĄ METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. POVILAS RĖKLAITIS   
Suvalkija, arba Užnemunė, po paskutinio padalijimo 1795 m. atskirta nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, per visą XIX-ąjį amžių skyrėsi savo politine padėtimi nuo kitų Lietuvos dalių: iš pradžių priklausydama Prūsijai1, nuo Tilžės taikos 1807 m. napoleoninei Varšuvos kunigaikštijai, galop po 1815 m. Vienos kongreso vad. Kongresinei Lenkijai, kurios autonomija, nors ir buvo Rusijos valdžios vis labiau siaurinama dėl 1831 ir 1863 metų sukilimų, savo reikšmės visiškai nenustojo iki 1915 m., kai vokiečių karinė okupacija Suvalkų guberniją atskyrė nuo Lenkijos ir prijungė prie Lietuvos — vad. Ober-Ost teritorijos rėmuose. Tatai buvo natūralu ne vien geografiškai, bet ypačiai kalbiškai: didesnė — šiaurinė — gubernijos dalis buvo kalbos atžvilgiu grynai lietuviška, lietuvių-lenkų kalbos siena ėjo ir šiandien tebeeina aiškia linija, be mišrių zonų ir kalbinių salų Seinų krašte2. XIX amžiuje Suvalkiją su Kongresine Lenkija tačiau siejo ne vien politiniai administraciniai ryšiai, bet savaime drauge ir ūkiniai bei kultūriniai, pvz., bažnyčių ir mokyklų padėtis ar kelių tinklo vystymasis. Svarbus senas kelias, ėjęs iš Pakaunės pro Zapyškį į Virbalį ir iš ten į Mozūrus, jau XIX a. pradžioje buvo nustelbtas didžiojo Rygos-Varšuvos pašto plento, kuris Suvalkijoje prasidėjo nuo Aleksoto muitinės prie Nemuno ties Kaunu ir, eidamas pro Garliavą, Veiverius, Marijampolę, Suvalkus, Lomžą, lietuviškąją šiaurę susiejo su Lenkijos centru — Varšuva3. Šis kelias ne vienam gabiam lietuviui suvalkiečiui virto jo gyvenimo kelią nulėmusiuoju faktoriumi4.

Lietuviškoje Suvalkijos dalyje, Kreivinės kaime, Liudvinavo valsčiuje, Marijampolės apskrityje, 1808 m. gimė Antanas Tamošius Bukota, lenkų kultūron įėjęs Bukaty pavardės forma. Šeima, nors smulkių bajorų kilmės5, buvo lietuviška: "lietuvių kalba buvo jo gimtoji" — pabrėžė jo draugas ir biografas Leonardas Nedzvieckis (1811-1892)6. Anksti netekęs motinos, Antanas, pamokytas pamotės, mokslinosi Seinuose, vaivadinėje pradžios mokykloje, kur pasižymėjęs gabumais. Vidurinę mokyklą baigęs jau Mozūrų Lomžoje, pateko Varšuvos universitetan, kur studijavo teisę, sykiu klausėsi literatūros pas romantiką Brodzinskį. Kilus 1931 metų lapkričio mėnesio sukilimui prieš rusus Varšuvoje, Bukota įstojo savanoriu artilerijon ir dalyvavo kovose. Mūšyje prie Grochovo 1931.11.25 buvo sužeistas: netoli jo sprogęs sviedinys sužalojo jį taip, kad neteko viena akimi regėjimo. Pasižymėjęs ginant Varšuvą, buvo dekoruotas kryžium ir pakeltas karininku. Po katastrofos pasitraukė su sukilimo dalyvių mase į Paryžių. Būdamas dar tik 23 metų amžiaus, Paryžiuje įstojo į kelių bei tiltų statybos mokyklą. Studijuodamas betgi neapsiribojo technologija, o drauge intensyviai išmąstė istorinius įvykius, kurių jis pats tapo auka. Tas savo mintis jaunasis Bukota sumanė paskelbti sukilimo istorijos knygos forma, bet jam pavyko išleisti to veikalo vien tik I-ąjį tomą — iki sukilimo pradžios — lenkų kalba: Lenkijos byla, iššaukta kardo ir politikos teismo 1830 metais (Paryžius 1833)7. Šis pirmasis Bukotos literatūrinis darbas buvo mažai skaitomas, bet vėliau laikytas jo originaliausiu, net pastebint, kad vėlesnės Bukotos knygos neišryškina ir išplečia jo jau 1833 m. iškeltąsias mintis13. Baigęs studijas ir gavęs inžinieriaus laipsnį, Bukota išemigravo į Kanadą, kur dirbo prie geležinkelių tiesimo, anuo metu pačiu aktualiausiu techniškos pažangos uždaviniu. Nėra žinių, kaip ilgai Bukota gyveno Kanadoje, bet dar prieš 1840 m. jis vėl yra Paryžiuje, kurio nebepaliko iki mirties.

Anuo metu Paryžius buvo Lenkijos-Lietuvos emigrantų politinio veikimo centras. Politiką lydėjo platus literatūros gyvenimas, kuriam buvo būdingos mesianizmo filosofijos spekuliacijos ir misticizmo nuotaikos8. Jei kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis (1770-1861) buvo emigracijos politinis vadovas, tai iš Lietuvos jau 1824 m. ištremtasis Adomas Mickevičius, kuris į Paryžių atvyko 1832.VIII.1, tuoj pasidarė emigracijos dva-

siniu — ideologiniu, literatūriniu — vadu. Jau 1832 m. Paryžiuje išėjo Mickevičiaus "Vėlinių" trečioji dalis ir "Lenkų tautos ir piligrimystės knygos" — savotiška emigracijos mesianizmo evangelija: Lenkija su Lietuva esančios "tautų Mesijas", kuris pavergimo kančiose atperkąs visų pavergtųjų tautų laisvę. Visiškai kitos rūšies Mickevičiaus kūrinys buvo pora metų vėliau, 1835 m., Paryžiuje pasirodęs "Ponas Tadas" — emigranto nostalgijoje gimęs gyvas ir spalvingas prarastosios tėviškės — Lietuvos paveikslas. Tai buvo išimtinis reiškinys emigracijos nerime, klasiko gulbės giesmė.

Bet kiek anksčiau už Mickevičių mesianizmo doktriną skelbti ėmė jau 1810 m. Paryžiuje apsigyvenęs iš Lenkijos kilęs filosofas matematikas Joseph-Marie Hoene-Wroriski (1778 Poznanėje — 1853 Paryžiuje). Savo veikalu "Prodrome su Mes-sianisme" (Paryžius 1831) Hoene-Wroriski įvedė "mesianizmo" terminą į filosofines ateities spekuliacijas. Jis siūlė kosmopolitinę "mesianiškąją uniją", savotišką "protingųjų internacionalą", kuriam įsteigti būtų slavų, ypačiai Rusijos uždavinys9. Hoene-VVroriskis rašė tik prancūziškai, savo turiniu buvo sunkiai suprantamas, ir emigracija su juo susipažino kiek vėliau, betgi jo idėjoms nepritardama. Kunigaikštis Čartoriskis jo nemėgo jau dėl jo rusofilijos, ir Adomui Mickevičiui jis buvo nepriimtinas. Savo garsiose paskaitose apie slavų literatūrą Paryžiaus Collėge de France 1840-43 m. Adomas Mickevičius, apžvelgdamas naujausią lenkų raštiją, kritikavo Hoene-Wroriskio veikalą "Secret politiąue de Napoleon" (1840), kuriame tvirtinama Napoleoną pradėjus žmonijos istorijoje naują epochą. Mickevičius nurodo į buv. pusiau izraelitišką sektą, kuri Napoleone matė jei ne patį Mesiją, tai jo pirmtaką. Tokiu būdu išeitų, kad Hoene-Wroriskio ir kitų mesianizmo idėjų šaknys glūdi žydų mąstyme. Labai griežtai Mickevičius atmetė Hoene-Wroriskio nuomonę, kad su Napoleono žlugimu Prancūzija, anuomet tuo pačiu ir Europa, užbaigė savo istorinę misiją. Prancūzijos genijus, anot Mickevičiaus, turįs krikščionišką uždavinį, stojas pagalbon slavams jų laisvės kovoje.10

Antanas Bukota buvo vienintelis emigracijos rašytojas Paryžiuje, kuris Hoene-Wroriskiu domėjosi teigiamąja prasme, stengėsi kai kurias jo filosofines, technologines bei matematines idėjas pritaikyti Lenkijos-Lietuvos bylai11. Neužmirština, kad Bukota buvo inžinierius, todėl jam itin imponavo Hoene-Wroriskio matematinis metodas, jo pranašiška technologija, bet jųdviejų filosofinių spekuliacijų rezultatai skirtingi. Tai rodo antroji Bukotos filosofinė knyga Lenkija apostazėje, arba vadinamajame rusų slavizme, ir apotezėje, arba vadinamajame gallo-kosmopolizme12. Šią knygą tuoj po pasirodymo plačiai ir šiltais žodžiais komentavo Adomas Mickevičius savo 31-oje ir 32-oje paskaitose 1842 birželio 24 ir 28 d.13. Šį Bukotos veikalą Mickevičius apibūdino kaip "filosofiškai matematišką sistemą, kurioje slypi labai gili mintis, kurioje pirmą kartą tautų misijos klausimas virsta naujųjų amžių filosofijos klausimu". Bukota esąs filosofas, kuris savo sistemą pastatęs ant istorijos pagrindų ir duomenų, gautų iš spekuliatyvinės vokiečių filosofijos. Visų pirma ji peržvelgianti žmonijos praeities kelią: senovės vad. "elementarinės" tautos — Indija, Kinai, Egiptas — siekę tiktai materialinės gerovės, kurią pasiekusios ėmė kovoti viena prieš kitą. Iš tokių kovų vėliau — Graikijoje ir Romoje — išaugo politinė teisė ir, Bukotos terminu, "praktinis protas". Kristaus atėjimas žemėn — Dievo veiksmas* todėl su krikščionybe prasidėjo visiškai nauji žmonijos istorijos laikai — laisvos valios realizavimo amžiai. Per krikščionybę žmogus savo tautoje gauna civilinę, politinę ir religinę laisvę. Tos pačios laisvės turi būti pasiektos tautose — jų tarpusavio santykiuose. Šiame procese romanų, germanų ir slavų tautos turi skirtingus uždavinius. Slavams priklauso misija įgyvendinti krikščionybę politikoje (panslavizmas). Tam tikslui pasiekti Lenkija savo valstybine mirtimi turi nešti auką, kurios reikalauja matematiškas ir dieviškas istorijos dėsningumas (mesianizmas). Bukotos istorinio proceso spekuliacijos čia siejasi su vokiečių idealizmu, ypač Hegeliu, o Lenkijos politinės nelaimės įprasminimo ieškojimu jis suartėja su Adomu Mickevičiumi. Bukotos veikalo pretekstas, atsispindįs jo pavadinime, buvo polemika nukreipta prieš prancūzų mokslininką ir politiką Francois Vincent Raspail (1794-1878), kuris įrodinėjo, kad visos tautos turinčios pasiduoti prancūzų vadovybei (gallo-kosmopolitizmas), ir kuris lenkams pamokyti panaudojęs klaidingą Lenkijos istorijos aiškinimą14. Dar griežčiau ten pat Bukota pasmerkė emigranto Adomo Gurovskio (1805-1866) rusofilizmą15. Bukota jį vadino "lenkų apostatu". Gurovskis, Rusijos valdžios papirktas, skelbiąs gryniausią materializmą: jam moralė esanti tik tuščias žodis, jei Rusijos imperija, jėga pavergusi tiek daug tautų, jau pakankamai pateisinusi savo žygius ir tuo pačiu pagrindu gaunanti teisę ir likusią Europą valdyti. Anot Bukotos, toks galvojimas yra tikrai "pra-gariškiausia apostazija nuo Judo laikų"16. Pasmerkdamas Rusijos hegemonijos pateisinimą kaip apostazija, Bukota parodo esminį skirtumą nuo savo mokytojo Hoene-Wroriskio, kuris kitais motyvais rusus taip pat laikė "išrinktąja tauta", kaip ir "apostatas" Gurovskis.

Jau 1833 m. Bukota rašė savo draugui Leonardui Nedzvieckiui, kad, nors lapkričio sukilimas (1831 m.) buvo nesėkmingas, betgi 30,000 lenkų-lietuvių durtuvų sukliudė Maskvai įvykdyti savo "išdidžius slavianizmo" ir juo labiau "tautžudiš-kuosius rusianizmo" kėslus. "Prancūzija miega ant mūsų karsto, bet į mūsų laisvės bylą reikia žiūrėti drąsiomis akimis. Nieko nepadės karštligiški kaltinimai . . . Šauksmais tėvynės negalima išlaisvinti!"17.

Kova su Rusija, pagal Bukotą, yra ne tik neišvengiamybė, bet moralinė, šventa pareiga (šwięty obowiązek). Kad šitoji kova negali būti sėkminga vedama kultūrinėmis priemonėmis, kai trūksta atramos karinėje jėgoje, Bukota tuo neabejojo. Būdamas inžinierius, jis net turėjo konkrečių technologiškų pasiūlymu. Pritaikymas garo variklio karo technikai. Bukotos įsitikinimu, galėtų ją radikaliai pakeisti. Bukota linkėjo, kad jo siūlomuoju išradimu visų pirmiausia pasinaudotų Lenkija-Lietuva savo išlaisvinimo kovoje prieš Rusiją. Tuo reikalu 1841 m. Bukota įteikia emigracijos vadui kunigaikščiui Adomui Jurgiui Čar-toriskiui savo Memorialą siūlydamas, jo nuomone, "visiškai naują ginklą". "Memoriale" Bukota rašo: "Dievo Apvaizda, siekdama išgelbėti taip baisiai nuskriaustą tautą, paruošė ir išvystė naujų


jėgų gaivalus realizuoti jo suplanuotam teisingumui ir pradėti naujai žmonijos epochai . . . Tas naujas gaivalas, įvestas į karą, priverstų, priešą bėgti dar nestojus kovon . . . Toji jėga — tai garas, kuris kaip varomoji priemonė neštų ginkluotas pajėgas; garu varomieji vežimai, apginkluoti viena ar dviem patrankomis, pasiųsti susisiekimo arterijose sumuštų milijonus dabartinės kariuomenės . . . Toks garvežys eis kiekvienu keliu, bet kokiu terenu tokiu greitumu, kaip geležinkeliu . . . Šis išradimas pakeis visus žmonijos santykius. Jis turi atgaivinti, jis turi būtinai prikelti — išlaisvinti mūsų tėvynę . . ,"18.

Matome, kad Bukotos siūlomasis ginklas turi du technologinius aspektus-elementus: 1) garvežys einąs ne geležinkeliu, bet visai laisvai terene, kaip dabartinis traktorius ar automobilis; panašų išradimą svarstė Hoene-Wroriskis jau 1835-1835 m., siūlydamas garvežį, kurio ratai būtų sujungti su judomais bėgiais19; 2) garvežys apginkluotas patranka, kad būtų pirmoji idėja ateities šarvuočiams ir tankams. Šiuo atžvilgiu Bukota, kaip ateities tanko pranašas, buvo jau įvertintas nepriklausomos Lietuvos karo mokslo20.
Bukotos "Memorialas" dėl naujo ginklo nesulaukė iš kunigaikščio Čartoriskio jokio atbalsio.

Vizijos karo naujais ginklais, kurie tik XX amžiuje virs tikrove, Antano Bukotos nepaliko jo likusį gyvenimą. Krymo karas (1853-56), nors pasibaigęs Rusijai nepalankiai, parodė pasauliui augančią Rusijos karinę jėgą. Bukotai ši padėtis sukėlė daug rūpesčių, bet neatėmė vilties, kad ateis teisingumo diena. Dar labiau jį sukrėtė 1863 metų sukilimas ir jo sužlugdymas tėvynėje. 1867.1.9 Paryžiuje (54, rue Mazarine) Bukota pasirašė savo naują "Memorialą" naujojo ginklo reikalu, kurį dabar įteikė "pirmiausiajam krikščioniškajam valdovui" Prancūzijos imperatoriui Napoleonui III. Memorialo turinį Leonardas Nedzvieckis po Bukotos mirties paskelbė, ištisai jį išvertęs lenkų kalbon21. Šiame rašte Bukota visų pirma išreiškė principišką antipacifizmą, iškeldamas, kad ginklų išsivystymas pagrindė valstybių pastovumą ir išpažinimų saugumą. Kiekviena teisė, net švenčiausia, tol nėra pilna, kol jos neapsaugo tikra (jistotna) fizinė jėga"22. Imperatoriui Bukota toliau išdėstė ginklų istoriją, pradėdamas antikiniu pasauliu; naujųjų laikų ginklų išsivystymas priklausąs nuo mechanika pagrįsto judėjimo. Čia Bukota pakartoja 1841 metais siūlytąjį projektą garvežio, apginkluoto patrankomis, kuris, be to, turįs būti šarvuotas. Esą "nuostabu, kad šioji pažanga karo mene lig šiol dar nebuvo realizuota", apgailestavo Bukota. Ogi toks laisvai judąs garvežys galįs "eiti visais keliais, pasikelti į didokas aukštumas, pervežti visokius svorius, mašinas ir karinius transportus . . . Tokį ginklą realizavus, pėstininkai ir kavalerija turės tik antraeilės reikšmės, viską nulems artilerija, kaip jau yra jūrų mūšiuose . . ,"23 Bukota pažadėjo imperatoriui suteikti visus techniškus paaiškinimus, jeigu jis nutartų jo pasiūlymą priimti. Tokiu savo nuosprendžiu imperatorius būtų iniciatoriumi "Apvaizdos numatytos naujos žmonijos eros". Napoleonas III nusiuntė Bukotos antrąjį "Memorialą" Prancūzijos karo ministerijai, kur jis "nuskendo panašių projektų jūroje". Pranašiškasis Bukotos balsas vėl nebuvo išklausytas, bet jau 1871 metais Prūsijos kariuomenė Paryžiaus apgulime panaudojo artileriją ant šarvuotųjų traukinių, ir prancūzai suskato to paties ginklo griebtis tik karui baigiantis, kai jau buvo per vėlu24.

Bukotos matematiškieji gabumai ir technologijos žinios buvo jam naudingos, kai 1849 m. buvo ieškomas direktorius kunigaikščio Adomo Jurgio Čartoriskio globoje atidaromai "Aukštesniajai lenkų mokyklai" Montparnasse, Paryžiuje. Prancūzijos švietimo ministro nustatytus direktoriaus vietai užimti egzaminus 1849.XII.19 "ė lettres" (verčiant iš lotynų į prancūzų kalbą) Bukota išlaikė pirmuoju iš 14 kandidatų ir 1849. XII.22 egzaminus "ė sciences" (gamtos ir matematikos) taip pat pirmuoju iš 9 kandidatų, parodydamas didesnes žinias, kaip egzaminatoriai. Kai 1849.XII.24 visa mokykla susirinko pasveikinti su varduvėmis mokyklos įsteigėją, pats kunigaikštis Adomas sveikino Bukotą taip puikiai išlaikius egzaminus direktoriaus vietai gauti. Tos mokyklos pastatas tebestovi šiandien: 80, rue Montparnasse. 1959 m. man jį parodė Žibuntas Mikšys. Pastato portalą tebepuošia Lenkijos, Lietuvos ir Lvivo žemės herbai (žr. nuotrauką).
Matematika Bukotai rūpėjo ne mažiau, kaip politika ir filosofija. Bronislavas Ferdinandas Trentovskis, bendraamžis lenkų filosofas (1808-1869), lygino Bukotą su Hoene-Wroriskiu ir Leib-nizu: visi trys buvę matematikai ir sykiu filosofai25. Gyvenimui baigiantis, Bukota rašė vis daugiau matematikos temomis, ir jau prancūzų kalba26. Lenkų bibliotekoje Paryžiuje buvę Koperniko ir Hoene-Wroriskio raštų egzemplioriai, kuriuos Bukota studijavęs ir savo ranka prirašęs pataisų ir pastabų.

II
Nors Bukota, 1849 m. Paryžiuje gavęs aukštesnės mokyklos direktoriaus vietą, vėlesniais metais reiškėsi labiausiai matematikos filosofijoje, bet yra duomenų, kad istoriniai įvykiai buvo atnaujinę jo didžiuosius rūpesčius tėvynės byloje. 1863 metų sukilimas Lietuvoje ir Lenkijoje nepraėjo nepalikęs pėdsakų. Senstančią ir tirpstančią emigrantų bendruomenę Paryžiuje jaudino sukilimo kovų, jo sužlugimo ir persekiojimų žinios ir gandai, ir netrukus Paryžių pasiekė nauja emigrantų banga, nuo žiaurių sukilimo malšintojų, carinės Rusijos korikų, išsprūdusių kovotojų. Jų tarpe buvo ir tikrų lietuvių.

Kaip pirmoji kregždė prieš besiartinančią audrą, 1862 m. pradžioje (sausio mėn) ) Paryžių atvyko rusų ir prūsų policijos persekiotasis Mikalojus Akelaitis (1829-1887) — valstiečių kilmės literatas ir kovotojas dėl lietuvių kultū-

ros, toks pat, kaip Bukota, suvalkietis lietuvis, bet politiškai lenkams atsidavęs, todėl, lenkų Paryžiuje su išskėstomis rankomis priimtas, įėjo į lenkų mokslininkų tarpą — nariu į literatūros-istorijos draugiją ("Towarzystwo Literackie"), gavo vietą lenkų bibliotekos knygininku, suartėjo su politiniu kunigaikščių Čartoriskių biuru, vad. Hotel Lambert, prie kurio Bukota taip pat priklausė. Prasidėjus sukilimui, 1863 m. pavasarį Akelaitis grįžo į Suvalkiją, kur veikė kaip sukilimo komisaras. Sukilimui nepavykus, 1864 m. Akelaitis vėl Paryžiuje, bet bibliotekininko tarnybos negavo, lenkų atstumtas pasiliko tačiau Paryžiuje, tarnavo kontoroje, reiškėsi lituanistikoje, palaikydamas ryšį su Kraševskiu. Maždaug tuo pačiu laiku 1864 m. Paryžių pasiekė sukilėlis zapyškietis Andriejus Vištelis-Višteliauskas, kurio lietuviška tautinė sąmonė buvo jau ir politiškai,
Paryžius. Namas 54, rue Mazarine, kuriame gyveno A. Bukota ir 1867.1.9 pasirašė savo "Memorialą imperatoriui Napoleonui III ginklo reikalu". Ž. Mikšio nuotrauka 1976 m.

priešingai Akelaičiui, tokia stipri, kad jis Paryžiuje nesutikęs būti užrašomas lenku; dėl to jis suėjęs į konfliktą su Paryžiaus sukilėlių komitetu, išvyko Italijon, kur įstojo į Garibaldžio italų laisvės kovotojų eiles. Paryžiuje tuo metu buvo ir daugiau lietuvių sukilimo pabėgėlių: kun. Vladislovas Dembskis (1831-1913) vėliau persikėlęs Amerikon, valstiečių sukilėlių pulkininkas Adomas Bitis (1836-1884), kuris Paryžiuje per 20 metų sunkiai vertėsi "žibindamas gatvės žibintus" ir kt. Labiausiai su Paryžiumi suaugo Akelaitis, kuris 1886 m. įsteigė lietuvių draugiją "Želmuo"27. Abejoti netenka, kad Paryžiuje Akelaitis, gal būt, ir Vištelis bei kiti lietuviai buvo sutikę žemietį Bukotą, mokėjusį lietuviškai, kalbėję su juo Lietuvos laisvės ir lietuvybės klausimais.

Minėtasis 1867 m. antrasis Bukotos "Memo


rialas" dėl naujų ginklų, kurį Bukota nusiuntė imperatoriui Napoleonui III, buvo pažadintas sukilimo sukelto skausmo ir nerimo. Iš to paties laiko mums išliko dar kitas Bukotos raštas — Trys mirtinės Lenkijos nuodėmės, kuris buvo surašytas "neilgai po žiauriųjų 1863 metų įvykių", kaip pažymi Nedzvieckis, jį išleidęs iš Bukotos pomirtinio palikimo tik 1887 m.28. Pagrindinę knygelės nuotaiką sukėlė tautinės garbės pažeidimas, brutaliai sužlugdant patriotinį sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje, kai išdidžios ir abejingos Europos valstybės toleravo, kad Lenkijos valstybė ir tauta buvo panaikintos, "išbrauktos iš žemėlapio". "Kaip galėjo įvykti toks galingos tautos nuopuolis, kad dabar net jos pačios krašte jos šventoji gimtoji kalba draudžiama? Šitoji tauta turėjo padaryti didelių klaidų, kad, jai letargiškai miegant, plėšikai jai perpiovė gerklę", rašė Bukota. Kalbamieji plėšikai esą ne Rusija, nors Rusija susitepė krauju malšinant sukilimą, bet vokiečiai — vokiečių valstybės Prūsija ir Austrija. Rusija, mano Bukota, tesąs "brolžudys", slavų išdavikas. Prūsijos ir Rusijos bendradarbiavimas, persekiojant Lenkijos-Lietuvos sukilėlius, Bismarcko jėgos politika, nuotaikos artėjant Prancūzijos-Vokietijos karui pakeitė emigracijos galvojimą vokiečių nenaudai. Ta dvasia išdėstytos visos Bukotos knygos mintys. Buvusią Lenkijos didybę — senoji Lenkijos valstybė siekusi Elbę, kuri kaip kontrastas iškyla dabarties nuopuolio fone — Bukota sulieja su slavų didybe, nes "lechitai" (lenkai) buvusi centrinė slavų dalis. Visos Europos senovės istorija buvusi slavų istorija, nes slavai buvę pirmykščiai ir pagrindiniai Europos gyventojai. (Bukota kalba apie slavus, juos tapatindamas su indoeuropiečiais.) Per 38 puslapius ketegoriškais tvirtinimais, be trupučio kritiškumo, pasiremdamas vien drąsiais vardų kilmės aiškinimais, Bukota išdėsto, kad senosios Europos tautos — graikai, romėnai, keltai, skitai, beveik visi germanai iš tikro buvę slavai, tik įvairios slavų kiltys. Dauguma jo vardų aiškinimų yra ne tik klaidingi, nepagrįsti, bet ir juokingi, pavz., graikai — "grojecki", Roma "groma", Aleksandras — "Oleg-jędrny", vestgotai — "wszgotowcy", ostgotai — "ostre gošcie", Be-lizaras — "Bialy car", Teodorikas — "Dziejo-dorek", Chlodvigas (Clovis) — "Glovvicz", Bavarija — "Bojaria", net vardai Švedija, Škotija, Portugalija, Ispanija, Helvetija ir t.t. — tai vis slavų žodžiai. Vien saksai, iš kurių kilę vokiečiai, nebuvę slavai. Karolis Didysis, būdamas slavų genties frankų "(vvrączki") valdovas, buvęs ir pats pirmasis "brolžudys", pradėjęs slavų nukariavimą vokiečių-saksų naudai. Čia pirmoji len-kų-slavų nuodėmė: jie nesugebėjo slavų apginti nuo vokiečių29.

Panašūs senovės istorijos aiškinimai, neva paremti lingvistika, tuo metu buvo daug kur mėgstami. XIX amžiaus pirmoje pusėje ir viduryje išaugusios mokslinės lyginamosios kalbotyros, indogermanistikos bei slavistikos (pagrįstų F. Boppo, A. Schleicherio, J. P. Šafaryko ir kt.) poveikio dėka atsirado didelis skaičius metodiškai visai nepagrįstų bandymų, remiantis žodžių panašumais, daryti tolimas ir drąsias išvadas tautų istorijai. Lietuviai, kurių gimtąją kalbą lingvistai labai vertino, buvo savaime predestinuo-ti tokiems bandymams. M. Akelaitis, artėjant Liublino unijos sukakčiai, apie 1865 m. ketino "parengti istorinį tyrinėjimą"; jo žodžiais, "tenai bus nemažai prieš vokiečius; jie bus nepatenkinti, kad jis suslavinęs tautas, kurias iki šiol visi laikė germanais, pvz., langobardus, burgun-dus, gepidus, alemanus ir t.t.". Tai visiškai sutampa su Bukotos panslavistiniais išvedžiojimais. Vėliau Akelaitis rašė iš Paryžiaus: "Mėgstamiausias mano darbas — tai palyginamoji lingvistika .. . padariau atradimų, iki šiol nežinomų lingvistams". Keli vėliau pasirodę Akelaičio rašiniai rodo, kad jis savo "lingvistiniu metodu" kėlė lietuvių tautos senovę30. Tokios rūšies nuo mokslinių metodų žymia dalimi nutolusios "lingvistikos", lietuviškų vardų ieškojimų žinome aušrininkų A. Vištelio-Višteliausko, Viliaus Bruožio, Jono Basanavičiaus raštuose31. Betgi juos satyriškai pašiepė brošiūra "Kur lietuvių senovėje gyventa?"32. Panašių reiškinių netrūksta ir mūsų dienomis, šiaip palyginti blaivesnėje šio amžiaus lietuvių emigracijoje33, taip pat kai kurių mūsų kaimynų egzilų raštijoje34. Reikia daryti išvadą, kad Bukota anuomet po 1863 metų sukilimo Paryžiuje savo patriotinėmis mintimis buvo aušrininkams gan artimas, jei ne pačiu turiniu, tai metodu.

Įdomu patirti, kaip Bukota, pats būdamas gerai lietuvių kalbą mokąs lietuvis, toje pačioje knygoje aiškina lietuvių tautos kilmę, jos vietą savo Slavo-Europos karštligiškoje vizijoje? Iš tikrųjų lietuvių tautos Bukota su slavais visiškai netapatina; žinodamas lietuvių kalbos skirtingumą, jis tik sprendžia esant jų su slavais bendrą giminystę. Rašydamas apie lietuvius, Bukota nepasitenkina daryti išvadas vien iš tautovardžių panašumo, bet bando keliais pavyzdžiais savo spėjimus pagrįsti. Lietuviai, kaip ir slavai, Bukotos nuomone, atėję iš Indijos, bet ne tuo pačiu laiku. "Tokio atėjimo epocha atrodo buvo daugsenesnė, kaip paprastai manoma, tai matyti iš to, kad lietuvių kalba kai kuriais atvejais ir su graikų kalba turi panašumo. Taip lietuviškų vardų galūnės 'Gediminas', 'Kiejstutas', 'Witenes', 'Daukszas' yra tokios pačios, kaip ir graikų 'Gri-vas', 'Trikupis' ar net 'Pitagoras' ir 'Sokrates'"-. [Veiksmažodžių] būsimieji laikai abiejose kalbose vienodi [galūnės formose] 'so', *su\ Tai jokiu būdu negali būti paprasto atsitiktinumo dalykas. Be to, senosios lietuvių dainos dažnai mini Dunojų, nes ten jie iš pradžių bus gyvenę, ir dar seniau Trakijoje, kur jie iš tikrųjų buvo graikų kaimynai"36. Bukota toliau dėsto: "Lietuva savo vardą, atrodo, gavo iš žodžio 'Iii', lieti, išsilieti, tai reiškia — būti laisvam . . . Lietuviai (Lit-wini) save vadina 'litunikai', tai reiškia laisvas, kai, priešingai, rusinus jie vadina 'gudas', iš žodžio 'gaut', pagriebti, suimti, pagauti, dėl to, kad lietuviai ir rusinai, būdami betarpiški kaimynai, turėjo tarpusavyje daug ginčų, užpuolimų ir kovų, iš to tekdavo tarpusavy imti nelaisvėn, tokiais atvejais lietuviai labai paprastai rusinus pavadino 'gudas', arba 'gotas', tai reiškia — belaisvis, nelaisvas"37. Kada lietuviai jau buvo žemdirbiai, rusinai tebuvę tik "miškų nomadai". Dar ir šiandien liaudis Lietuvoje negyvenamą, tamsią ir baugią vietą apibūdina pasakymu: "Neik, ten 'gudas'. Maskva gi yra gilumoje miškų, kuriuose buvo visokių žvėrių, ypač lokių, o lokys lietuviškai ir sanskritiškai vadinasi 'mieszka', todėl ir tą kraštą lietuviai pavadino 'Moszkolia' ". Viš-telis-Višteliauskas rašė "Meszkorija"38. Kadangi Lietuva buvusi aukštesnės kultūros kraštas, tai Lietuvos kunigaikščiai buvę pakviesti valdyti Rusią; Bukotos spėjimu, ir Riurikas galėjęs būti lietuvis; tą patį tvirtino ir Akelaitis39. Lietuvių ir rusinu kunigaikščiai jau nuo neatmenamų laikų giminiavosi. Blogiausia, kad valdančioji lietuvių giminė prisiėmė, kaip savo dvaro ir valstybės kalbą, rusinu kalbą. "Tai buvo baisus savižudybės nuosprendis, kurį Lietuva pati sau padarė"40. "Gimtoji kalba (movoa narodovoa) yra šventas ir brangiausias turtas, kurį pats dangus paskyrė tautai jos kilniausiam tikslui". Tokiu būdu, pagal Bukotą, antroji Lenkijos ir Lietuvos istorijos "mirtinė nuodėmė" yra negerbimas savo gimtosios liaudies kalbos, pasireiškęs tiek lenkuose, jos aukštuomenės pamėgime svetimų kalbų, tiek ypač Lietuvos kunigaikščiuose, kurie visiškai pametė protėvių kalbą — "pragaro triumfas ant kalbos ir tautybės"41.
"Po lietuvių prakilnia apsauga pražydo garsios ir turtingos slavų valstybės šiaurinėje Rusioje, Didžiojo Naugardo ir Pskovo, bet, lietuviams pasitraukus, jos greit virto aukomis įsiutusių totorių-maskviečių, kada Lietuva buvo užpulta iš kitos pusės. Savo narsumu ir sumanumu lietuviai buvo panašūs į lechitus, juos suartino kažkoks tarpusavio palinkimas, šalia kaimyniškų ginčų, o tie ginčai buvo aštrūs dėl to, kad lenkai buvo krikščionys jau keturis šimtus metų, kai lietuviai dar buvo pagonys. Prūsija vakarinėje dalyje buvo mozūrai ir kašubai, t.y. slavai, o rytinėje dalyje prūsai — grynieji lietuviai. Iš to kyla mintis, ar nebuvo lietuviai savo laiku Indijos gentis, vadinama porusais, kurie valdomi Poruso, jų garsaus karaliaus, drąsiai susikirto su Aleksandru Didžiuoju, ir ar ne dėl tos priežasties jų ilga kelionė į Lietuvą taip užtruko. Kaip bebūtų, lietuviai iš pradžių stipriai kivirčijosi su lenkais, taip smarkiai, kad Konradas, Mozūrų kunigaikštis, nežinodamas, ką daryti tuometinėje Lenkijos suirutėje, pašaiikė sau pagalbon į Prūsiją vokiečius ir tokiu būdu atidavė dalį slavų-lietuvių žemių, lechitų vartus į pasaulį, derlingiausią ir turtingiausią kraštą į griežčiausių slavizmo priešų rankas — vokiečiams. Šitą pragaištingą klaidą netrukus reikėjo apmokėti kraujo ir ašarų srovėmis, ir galų gale ji atnešė pražūtį lechitams ir lietuviams"42.

Taip baigia Bukota savo traktatą, Matome, kad trečioji mirtinė Lenkijos ir Lietuvos nuodėmė, Bukotos nuomone, buvo atsikviętimas Vokiečių Ordino į Prūsus. Visa tai iš esmės atitinka aušrininkų programos prielaidas, jų istorijos kritiką, kilusią iš tų pačių šaknų — 1865 metų sukilimo nuotaikų sukelto mąstymo. Deja, Bukotos palikime nėra jokio ženklo, kad jis būtų ėmęsis savo aušrininkams tokias artimas išvadas pritaikyti: lietuviškai jis nerašė.
Žinių apie Bukotos asmenį pateikė jo draugas dar nuo mokyklos laikų Seinuose, Leonardas Nedzvieckis, kuris su Bukota visą gyvenimą palaikė ryšį. Bukota buvęs nepaprastų gabumų, aukštos moralės ir tvirtos sveikatos. Perskaitęs vieną kartą tekstą, galėjęs pakartoti pažodžiui. Mokėjęs 10 kalbų, jų tarpe hebrajų ir lietuvių, "kaip savo gimtąją kalbą . Prieš rašydamas, mintis gerai išmąstydavo; sėdęs rašyti, rašė greitai ir be jokių pataisų. Buvo vaikiškai nekaltos ir tyros širdies žmogus, nieko neįtarinėjo ir pats niekam neturėjo klastingų kėslų, iš nieko nesityčiojo ir pats patyčių nemėgo. Buvo religingas, gerai žinojo Šv. Raštą, ne vieną pastūmėjo prie bažnyčios, poterių ir išpažinties. Labai mylėjo vienumą ir tylą: "Vienuma yra tokia poetiška! Ji tokia reikalinga sielai! Negalėčiau nė laiško parašyti, jei kas nors kambaryje vaikšto", skundėsi draugui, kai studijų metu turėjo kartu su kitais studentais gyventi. Neskubėjo gauti paramos savo raštams išleisti, nes manė, kad "kiekviena parama eina rašytojo dvasinės laisvės sąskai-ton". Nesivėlė į ginčus ir diskusijas, apie kurias sprendė: "Beprasmiška aiškintis su kvailiais. Visi kartu rėkia, ir kiekvienas manosi esąs gudriausias". Buvo labai geros sveikatos ir stiprus. Niekada nenešiojo apsiausto, nekūreno sau krosnies, niekada nesirgo: sveika siela — sveikame kūne. Paskutinius gyvenimo metus Bukota, besiversdamas matematikos pamokomis, gyveno Šv. Kazimiero prieglaudoje Paryžiuje, kur nesirgęs staiga 1876.X. 19 mirė: buvo rastas negyvas savo kambaryje, besėdįs prie rašomojo stalo.


1. Žr. Augustinas Janulaitis: Užnemunė po Prūsais (1795-1807). Kaunas 1928.X, 404 p., 1 žem. (L.U. Teisės fakulteto darbai. Tomas IV, knyga 1.)
2. Plg. žemėlapį "Granica gwar mazurzących i nie mazur-zących oraz litewskich na terenie "povviatu Sejny." In: Zdancewicz, Tadeusz: Gwary powiatu Sejneiiskiego na tie procesow osadniczych (Materjaly do dziejdw ziemi Sejneriskiej. Bialystok 1963), p. 233, Ryc. 1.
3. Guide du voyageur en Pologne et dans la Rėpubliąue de Cracovie. Varsovie: Glūcksberg 1820, p. 64: Route de Varsovie a Kowno. Norodo šio kelio sustojimui tinkamas vietoves ir nuotolius.
4. Kaip pavyzdį prisiminkim prel. Krupavičiaus biografijos etapą, kai jis aplinkybių buvo priverstas mokytojo karjerą pradėti Lomžos srityje, Kongresinėje Lenkijoj, kur rado daugiau to paties likimo lietuvių-suvalkiečių, žr. Mykolas Krupavičius: Atsiminimai. Chicago 1972, p. 55 tt.; Petras Maldeikis: Mykolas Krupavičius, Chicago 1955, p. 33 tt.
5. Žr. Bukota (Bukaty) Antanas, in: Lietuviškoji enciklopedija, t. IV Kaunas (1936), p. 1010-1011; Wiktor YVąsik: Bukaty Antoni. In: Polski slownik biograficzny. T. 3. W-wa 1957, p. 112-114.
6. N[iedžwieckil, Lfeonard]: Biografia A. Bukatego. In: Rocznik Towarzystwa Historyczno-Literackiego w Paryzu. T. 2. Rok 1873-1876. [Paris 1879] Pakartota prie [Antanas Tamošius Bukota:] Trzy grzechy šmiertelne Polski. Paryž 1887, p. 57-92. Plg. ten pat p. 81: "Litevvski [język] byl jego rodowym. I do dziš dnia rodzina jego w Polszcze [t.y. Suvalkijoje] latwiej mdwi po litevvsku niz po polsku."
7. Tomasz Pomian [t.y. Antanas Tamošius Bukota]: Spravva Polski wywolana przed sąd miecza i polityki w r. 1830. Cz. I. Paryž 1934, p. 335.
8. Mesianizmo postulatas — individo sielos amžinumas ir jos priklausomybė vienminčių bendruomenei ir tautai, kurios turi ne tik bendrą misiją, bet žmonijos istorijoje vykdo išganomąjį-mesianišką uždavinį (Mesijas-Išgany-tojas). Religinio misticizmo apogėjų pažymi Andriejus Tovianskis (Towiariski, 1799-1878). kuris iš Lietuvos į Paryžių atvyko 1840 m. Plačiau apie mesianizmą lenkų filosofijoje žr. J. Ujejski: Dzieje polskiego mesjanizmu. Lwdw 1931; T. Kroriski: Filozofia mesjanistyczna i katolicka w Polsce polowy XIX vvieku (jo leidiny: Rozwažania vvokdl Hegla. Warszawa 1960). 9. Hoene-Wroriskį labai vertino Adomas Jakštas, jį lygino su Solovjovu, plg. du jo straipsniu biografijų rinkinyje "Užgesę žiburiai". Kaunas 1939, fotokop. laida: Roma 1975, p. 395-439 su portr. ir bibliogr.
10. Adam Mickiewicz: Les Slaves. Cours professe au College de France (Paris 1842-45), lenk. vert.: YVyklady o li-teraturze slowiariskiej wygloszone w Kolegium francuskiem w Paryzu w latach 1840-1841 [faktiškai iki 1843 m.]. Przeklad Feliksą Wrotnowskiego. T. 1-4. Lwdw 1900. Apie Hoene-VVroriskį plg. T. 4, "Lekcya" 29: 1842.VI.14, p. 161-163.
11. Antoni Bukaty: Hoene VVroriski i jego udzial w. rozwi-nięciu ostatneczem wiedzy ludziej. Paryž: Niedzvviecki 1844., p. 93. Tai pirmoji studija lenkų kalba apie vėliau plačiai išgarsėjusį filosofą matematiką.
12. Antoni Bukaty: Polska w Apostazji czyli w tak zwanym Russo-Slawianizmie i w Apoteozie czyli w tak zwanym Gallo-Kosmopolityzmie jako vvarunkach zoložemia i rozwiązania problematu etnologicznego i wiedzy. Paryž: Niedzwiecki 1842, VIII, p. 187. Gan gerą citatų atranką iš šio svarbiausio Bukotos veikalo pateikia kun. Frafficiszek Gabryl: Polska filozofia religijna w wieku XIX. Tom. 1. VVarszavva 1913, p. 110-126.
13. Adam Mickievvicz: VVyklady o literaturze slovviariskiej o.c. T. 4., p. 199-204, 215-217.
14. Leonard Nedžwiecki: Biografia A. Bukatego o.c. p. 86.
15. Adam Gurowski: La verite sur la Russie. Paris 1835; tas pats: Pensee sur l'avenir des Polonais* Berlin 1841
16. Plg. Mickiewicz; VVyklady o.c. p. 204. Šiandieninę anti-komuniszmo kritiką ir tariamąjį pacifizmą ^būtų galima tais pačiais žodžiais apibūdinti.
17. Niedzwiecki: Biografia A. Bukatego, o.c. p. 66.
18. Ten pat, p. 66-69.
19. Veikale "Nouveau systėmes de Machines a vapeur fondes sur la decouverte des vrais lois des forces me-caniques". Plg. Jakštas, o.c. p. 413-414. P Garinį traktorių žemei arti XIX amž. pabaigoje sukonstruavo ir pastatė vokiečių inžinierius Max von Eyth (1836-1906).
20. Žr. Bukota Lietuvis — tanko projektuotojas, in: Mūsų Žinynas 1930. Plg. Lietuviškoji enciklopedija, t. IV: Kaunas 1936, p. 1011.
21. Niedwiecki: Biografia A. Bukatego, o.c. p. 70-76.
22. Suvalkietis Bukota čia parodė blaivų realistišką galvojimą, kurio mūsų amžiuje pristigo ne vien masonų paveiktieji socialiberaliniai pacifistai, bet ir krikščionys.
23. Niedzwiecki: Biografia A. Bukatego, o.c. p. 74-75.
24. Ten pat, p. 76.
25. Orędownik naukowy. Paryžius 1842, nr. 52.
26. Išsp.: Deduction et demonstration de trois primordiales de la congruence, ses nombres constituant la troisiėme loi de ralgorithmie donne par H. VVroriski. Paris 1873; Methode speciale our teleologiąue de H. VVoriski. Remontree par A. Bukaty. Paris 1878 ir kt.
27. Apie "Želmens" biblioteką žr. "Prancūzijos lietuvių žinios". Paryžius 1968, nr. 35 ir nr. 36; pastarajame nr-je dr. Albertas Gerutis savo straipsniu "Paryžiaus lietuvių draugijos "Želmuo" bibliotekos likimas" praneša, kad "Želmens" bilioteką (ar bento jos svarbią dalį) išgelbėjęs, perimdamas Juozo Gabrio palikimą, ir turi savo archyve Berne, Šveicarijoje. Taigi J. Gabrys, gyvenęs Paryžiuje prieš I pasaulinį karą, "Želmens" biblioteką buvo paėmęs savo apsaugon. — Apie A. Vištelį-Višteliauską žr. Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai. Rasza-liszka peržvalga parengta Lietuvos mylėtojo [Jono Šliupo]. Tilžėje 1890, p. 136 tt; J. Tumas: Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas. Aušrininkų grupė: Jonas Andrius Vištelis-Lietuvis [ir kt.]. Kaunas 1924. p. 10 tt. Apie Akelaitį: J. Šliupas: Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai, o.c. p. 91 tt.; A. Janulaitis: Mikalojus Akelaitis. Vilnius 1969, p. 93 (Actą historica lituanica. 3). Šis leidinys yra A. Janulaičio nepriklausomos Lietuvos laikais parašytos veikalo "Mikalojus Akelaitis. Rašytojas ir politikas" santrauka.
28. Trzy grzechy šmiertelne Polski. Przez Autora "Polski w Apostazii i w Apotezie". Paryž 1887. p. 56. — Istorinių apsikaltinimo raštų lenkuose ėmė rastis nuo XVIII amž. Jei vėliau mesianizmas siekė nacionalinę nelaimę įprasminti, apsikaltinimai ieškojo jos priežasties tautos nuodėmėse.
29. Trzy grzechy šmiertelne, o.c. p. 13.
30. Zr. Janulaitis, o.c. p. b;i. Savo mintis apie lietuvių giminiškumą su įvairiomis antikos tautomis Akelaitis skelbė laiškais, Paryžiuje tikriausiai ir žodžiu, vėliau išsp. knygelę: Rzut oka na starozyznošci narodu litewskiego. Sankt-petersburg 1885, p. 49.
31. Plg. Žirgas ir vaikas. Visatariškai-arkeologiškas ištyrinėjimas. Tilžėje 1885 ir kt.
32. Kur lietuvių senovėje gyventa? Patriotiškas vistariškai-arkeologiškas ištyrinėjimas. Parašė N.N. Bitėnai 1903. 31 p. Knygutės autoriumi išaiškintas Augustinas Janulaitis (žr. J. Tumas o.c. p. 3). Ši parodija lietuviškus vietovardžius randa visuose žemės rutulio kontinentuose. Apie aušrininkų ir kitų "lingvistinį metodą", išaukštinant lietuvių kalbą, žr. Tumas o.c. p. 18-25.
33. Neliesdami gyvenančiųjų bei paskelbusiųjų aušrininkiš-kuoju metodu parašytų įvairių straipsnių, prisiminkim tik dvi stambesnes knygas: J. Gabrio "La parentė des langues hittites et lithuanienne et la Prėhistoire" (Ge-nėve 1944) ir A. Račkaus "Guthones" (Chicago 1929).
34. Vienas ryškus pavyzdys: estas Edgar Saks ir jo "Esto-Europa" (Montreal. I, 1960; II 1966). Saks estų vietovardžius randa visoje Europoje, net Prancūzijoje, Italijoje, Afrikoje. Tacito aisčiai jam taip pat estai.

35. Majoras Petras Gudelis 1964 m. man parodė kartoteką jo Graikijoje surinktų (iš telefono knygų ir kt.) kelis tūkstančius graikiškų pavardžių, kurios visiškai identiškos lietuviškiems žodžiams bei pavardėms.
36. Trzy grzechy šmiertelne, o.c. p. 41. Bukota taigi jau apie 1863 m. samprotavo lietuvius iš Trakijos kilus. Jonas Basanavičius, 1880-1905 Bulgarijoje gyvendamas, taigi pačioje buv. Trakijoje, labai intensyviai šiuo klausimu domėjosi ir vėliau apie trakų-lietuvių santykius nemažai prirašė: Lietuviškai-trakiškos studijos 1898, Levas lietuvių pasakose ir prygiškai-trakiškoje dailoje 1907-1919, Apie trakų-prygų tautybę ir jų atsikėlimą Lietuvon 1921, Trakų kalbos likučiai vietų varduose lietuvių kalbos šviesoje 1925. Dabartinė bulgarų lingvistika tebesidomi trakų -baltų kalbiniais santykiais. Plg. apžvalgą: Ivan Duridanov: Thrakisch-dakische Studien. I. Teil. Die thrakisch- und dakisch-baltischen Sprachbeziehungen. In: Linguistiąue balkaniąue. 13,2. Sofia: Acad. Bulg. des Sciences 1969, p. 104.
37. Trzy grzechy šmiertelne, o.c. p. 42.
38. Plg. Jonas Šliupas: Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai, o.c. p. 140 ir kt. cit. Vištelio laiškuose.
39. Akelaitis tai tvirtinęs mažutėje studijoje "Apie Rusios pradžią" (plg. Janulaitis: Mikalojus Akelaitis, o.c. p. 49). Kitoje vietoje Akelaitis sakosi kartu Niedzwieckiu, kuris buvo didžiausias Bukotos draugas ir jo raštų leidėjas, sudaręs "lietuviszkai lenkiszką arba slovėniszką mokslainę lingvistikos" (Plg. Šliupas o.c. p. 94-95). Per Nedzvieckį bus Akelaitis padaręs įtakos Bukotai ir priešingai.
40. "W tem to byl wyrok straszliwy, vvyrok samobdjczy, ktdry Litwa vvydala sama na siebie". Plg. Trzy grzechy šmiertelne, o.c. p. 45.
41. Iš esmės ta pati mintis, kurią 1879 m. išreiškė aušrininkas Vištelis-Višteliauskas savo "priekalboje" į jo išverstą Kraševskio "Witoloraudą": "Mylėkite, kawokit ir ginkit sawo senąjį ir szvventajį Pratku padawima — kalba iszwisu sylū, kaip įmanydami ir kaip įgalėdami, nesa tay yra Jusu brangiausias skarbas nū paties Diewo dutas, o ir wienintelis ir paskiausisis Jusu dwiaszmenis ginklas! Jeygu pawelisit jį saw iszpleszti ir nuzavvinti, isznyksit ir Jus su jumi drauge isz szios pasaulės."
42. Trzy grzechy šmiertelne, o.c. p. 54-56.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai