Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ĮSPŪDŽIAI IŠ AMERIKOS LIETUVIŲ R. KATALIKŲ KUNIGŲ VIENYBĖS SEIMO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Marijonų vienuolyne Chicagoj spalio 6-7 įvyko Amerikos Lietuvių R.K. Kunigų Vienybės seimas. Daugeriopu žvilgiu jis buvo pirmakartis — gausus, darbingas ir atvirakalbis, ne skubotas ir formalistinis, kaip ne kartą praeity. Tokiu jis tapo atsitikrinai. Buvo planuota seimą sujungti su Chicagoj vyksiančiu The National Center for Urban Ethnic Affairs suvažiavimu. Bet, šį paskutiniu momentu atidėjus, buvo nuspręsta kunigų seimo ne tik neatidėti, bet dar jį pratęsti iki dviejų dienų ir praplėsti naujom temom, kurias prasmingai sujungė seimui duotas šūkis: "Graži praeitis — kokia ateitis?"

Graži praeitis buvo atskleista dr. Tėv. V. Gidžiūno, OFM, kruopščiai paruošta paskaita "Lietuvos bažnytinės provincijos 50 metų sukaktis", iškeliant bažnytinės provincijos kūrimo meto didžiai komplikuotas situacijas, Vatikano prielankumą Lietuvai ir Lietuvos episkopato, ypač arkivysk. J. Matulaičio, kryžiaus kelią. Gi sukūrus nepriklausomą bažnytinę provinciją, seimui paskaitininko buvo priminta veiksminga ir Katalikų Akcijos sujungta Bažnyčios veikla, kuriai tolygios neturėjo net per ilgus šimtmečius laisvai veikusios vakarų Europos bažnytinės provincijos.

Antroji šūkio dalis, pavadinta "Kokia ateitis?", buvo atidengta trim nevisai tiksliai simpoziumais pavadintais pokalbiais: "Žvilgis į apaštalavimą tarp lietuvių", "Šio meto lietuvių katalikiškoji spauda" ir "Kaip sužadinti pašaukimus į dvasinį luomą?" Čia specialiai pakviestų dvasiškių ir pasauliečių grupelės skyrium kiekvienu klausimu pateikė savo nuomones ir davė pasiūlymus, kurie visų seimo dalyvių buvo diskutuojami. Tose diskusijose, kuriose dalyvavo ir vysk. V. Brizgys, ir kunigai, ir seserys vienuolės, ir pasauliečiai, kaip sykis išryškėjo pačios gražiausios ir pozityviausios šio seimo žymės: nedangstytas tiesumas vertinant padėtį, kalbos atvirumas reiškiant nuomones, kone nuoga savęs kritika ir realus žvilgis į ateitį.

Diskusijose apie apaštalavimą tarp lietuvių pripažinta, kad lietuviškoji pastoracija labai silpnėja — anksčiau atvykusių lietuvių katalikų karta baigia išmirti, vėliau atvykusi ir čiagimė karta iš miestų traukiasi į užmiesčius ir glaudžiasi prie arčiau esančių vietinių parapijų, tikinčiųjų atsakingumas už savo lietuviškos parapijos likimą vis rečiau sutinkamas. Jaunimo dėmesys religijai yra nedidelis, o jei kai kurie religiją ir giliau pergyvena, tai šie lietuviškose parapijose retai sutinka atitinkamą įvertinimą ar skatinimą aktyviau pasireikšti. Kunigai yra paskendę su apaštalavimu nieko bendro neturinčiuose administraciniuose reikaluose, ir jų įtaka jaunimo ir suaugusių dvasiniame formavime mažai beturi reikšmės. Dėl šių ir daug kitų vidinių ir išorinių priežasčių lietuviškose parapijose organizacinė veikla ir bendrai tikinčiųjų dvasinis lygis silpnėja ir parapijų skaičius kasmet mažėja — jos uždaromos arba paverčiamos svetimkalbėm. Nors šiuo apaštalavimo klausimu diskusijos buvo labai gyvos ir kalba atvira, deja, praktiškų pasiūlymų pakeisti padėtį nesulaukta. Susidarė vaizdas, kad jų niekas nežino arba kad jų iš viso nebėra. Tiesa, pasiūlyta įvesti specialias pamaldas jaunimui, ruošti religinio švietimo kursus suaugusiem, pertvarkyti parapijų organizacijas ir joms duoti daugiau galimybių bręsti ir veikti dvasine prasme ir t.t. Tačiau visi siūlymai, atrodo, buvo labiau homopatinio gydymo būdai, o ne pagrindinė operacija lietuviškosios parapijos kūne įsitvirtinusiam ir išsišakojusiam piktybiniam augliui pašalinti. Parapijose, kurių nariai neišsibarstę po didmiesčių periferijas ir tebegyvena arti bažnyčios, persiorientuoti ir persiorganizuoti galimybės yra palankesnės. Daug tokių parapijų gražiai veikia, ir jų pastangų rezultatai yra pasigėrėtini. Bet kai kurių mūsų parapijų, kurios dar taip neseniai turėjo po kelis šimtus ar net po kelis tūkstančius parapijiečių šeimų, šiandien padėtis yra tokia liūdna ir be regimos išeities, kad jų užantspauduotą likimą gali stebėti vien tik tylioje desperacijoje. Yra bažnyčios, salės, klebonijos, seserų konventai, mokyklos ir sporto aikštės, bet nebėra parapijiečių.

Antrajame pašnekesy ir diskusijose apie lietuvių katalikišką spaudą pasigėrėta leidėjų, redaktorių, administracijų bei spaustuvių tarnautojų pasišventimu, nes daugelis iš jų spaudos darbe yra ne dėl pelno, bet iš noro svetimoj žemėj išlaikyti spausdintą lietuvišką žodį. Prisiminti ir rašantieji — jų skaičius nedidelis, bet jų auka jokiu turtu neįkainojama. Nepamiršti ir lietuviškos spaudos rėmėjai bei prenumeratoriai — tik jų dėka spauda gali išsilaikyti ir klestėti. Tačiau atvirai buvo nusiskųsta ir lietuvių katalikiškoj spaudoj kai kada pastebimais trūkumais — skaitytojus religiškai formuojančių straipsnių stoka arba jų paviršutiniškumu, nedrąsa pasisakyti jautresniais principiniais klausimais, nepagrįstu šališkumu ar neobjektyvumu politiniuose ir partiniuose ginčuose. Pabrėžta mintis, jog iš katalikiškos spaudos savaime laukiama, kad jos informavimo ir minties formavimo užduotis būtų atliekama neprasižengiant nei tiesai, nei meilei, nei priimtam etiketui. Taip pat išreikštas apgailestavimas, kad kai kurie pasauliečiai katalikai ir net kunigai savo mažiau populiariom ar kontroversinėm mintim reikšti yra pasirinkę pastoraciniu žvilgiu labai neišmintingą kelią — ne katalikišką, bet šiai nepalankiai nusiteikusią spaudą. Suprasdamas katalikiškos spaudos reikšmę, seimas kvietė ne tik įvairiais moksliniais laipsniais atžymėtus specialistus, bet ir šiaip gilesnės minties pasauliečius bei dvasiškius dažniau pasirodyti katalikiškoj spaudoj straipsniais, apžvalgom, vertinimais, grožinės literatūros žodžiu. Taip pat visi raginti katalikiškas knygas, žurnalus ir laikraščius remti visais galimais būdais.

Ilgokose diskusijose apie pašaukimus, arba, tiksliau pasakius, apie pašaukimų stoką į kunigus ir vyrų bei moterų vienuolynus, pašaukimų trūkumo priežastys buvo sąmoningai tik prabėgom paminėtos, nes prileista, kad jos iš gausių to klausimo tyrinėjimų lietuvių ir kitataučių tarpe bei iš asmeniškos patirties seimo dalyviam žinomos. Gi reikalo padėtis, trumpai suglaudus, yra tokia: pašaukimų nėra ir jų artimoj ateity gausesniu skaičium nepramatoma, o jei jų po 10 ar 5 metų ir atsirastų, tai, kol jaunimas baigs reikalingas studijas, daugumą lietuviškų parapijų išgelbėti ar vienuolynams efektingai padėti greičiausiai jau bus per vėlu. Problemos opumas pasidaro kone apčiuopiamas, jei prieš akis pastatomas šis faktas:
šiuo metu vidutinis lietuvių seserų ir vyrų vienuolių amžius yra 50-65 metai, o diecezinių kunigų 60-75. Matant tokią padėtį, seimo susirūpinimas suprantamas. Suprantami ir šie jo klausimai: Kas įvyks su lietuviškom parapijom ir jų turtu? Ką daryti vienuolynams su lietuviškos visuomenės parama įsigytais ir pastatytais vienuolynais, mokyklom, ligoninėm, senelių namais, jaunimo ir kultūros centrais, stovyklavietėm, spaustuvėm, laikraščiais ir žurnalais? Ar lietuviškai visuomenei būtų įmanoma be didesnio dvasinio sukrėtimo susigyventi su mintim, jei vienuolynai, norėdami pratęsti savo gyvybę ir negalėdami nutraukti savo visuomenei padarytų įvairių įsipareigojimų, vis dar negaudami pašaukimų iš lietuvių, pradėtų priimti kitataučius-es kandidatus-es? . . Problema iškelta. Klausimai pastatyti. Deja, atsakymų negirdėti. Ir dvasios vadų, ir seime dalyvaujančių iškilių pasauliečių veiduose matei negailestingos tikrovės atpažinimą ir bejėgiškumą ateitį bent šiek tiek prašviesti. Bandyta guostis, kad pašaukimų trūkumas yra visus kraštus apėmęs reiškinys (išskyrus tuos, kuriuose religija persekiojama!); bandyta aiškintis, kad dar ne visos galimybės išsemtos ir ne visi būdai gauti pašaukimų iš lietuviško jaunimo išbandyti; bandyta siūlyti šį bei tą, bet visos mintys — ne originalios ir po daugelio bandymų praktiškų rezultatų nedavusios. Tačiau viena mintis, tur būt, padaryta pagrindinai išmąsčius ne tik šią, bet ir bendrai apaštalavimo problemą, visiem seimo dalyviam padarė gilų įspūdį — būtent ši mintis: mes visi — kunigai, vienuolijų nariai ir pasauliečiai — turime pilnai atsinaujinti Vatikano II-ojo dvasioje, melstis ir uoliai dirbti, o Dievui palikti rūpintis tais dalykais, kurie ne mūsų galioje. Gi pašaukimas savo giliausia prasme vra ne žmonių pastangos, bet Dievo šaukimas . . . Toj minty, tur būt, yra daug tiesos. Gal joje — visa tiesa. Bet mes, eiliniai tikintieji, esame nekantrūs ir tuoj pat norėtume ką nors apčiuopiamesnio, ką nors savo rankomis ir pastangomis padaryti. Kad Dievas ką nors gero ir be mūsų galėtų padaryti — ta mintis mums vis sunkiau suprantama ir vis rečiau prileidžiama.

Sekant pranešimus, Amerikos Liet. R.K. Kunigų Vienybės paskutinių dvejų metų darbai yra impresyvus — išleisti keli pamokslų medžiagos leidiniai kunigams lietuvių kalba, tęstas brošiūrinių mišioliukų leidimas sekmadienių ir šventadienių liturgijai, Eucharistinio kongreso proga išspausdintas lietuvių kalba populiarus giesmynas, išspausdinti 3 numeriai (nr. 11, 12 ir 13) "Kronikos" ir dar 2 (nr. 14 ir 15) jau atiduoti spausdinti, išspausdinta lietuvės kankinės Nijolės Sadūnaitės knygelės anglų kalba net 25,000 ir sėkmingai platinama kitataučių tarpe, plačiu mastu remta Liet. Katalikų Religinė Šalpa, sėkmingai su paroda, įvairiom programom ir liturgija lietuvių kalba atstovauta Eucharistiniame kongrese Philadelphi-joj ir kt. Minėtiem darbam finansuoti išleista beveik $30,000. Atsistatydinus senai valdybai, kuriai sumaniai vadovavo jos ilgametis pirmininkas prel. J. Balkūnas, talkinamas kunigų J. Gurinsko, K. Pugevičiaus, Vyt. Pikturnos ir Vikt. Dabušio, į naująją Amerikos Liet. R.K. Kunigų Vienybės centro valdybą išrinkti šie kunigai: Z. Smilga — pirm., J. Matutis ir K. Pugevičius — vi-cepirm., Vyt. Pikturna — sekr. ir Vikt. Dabušis — ižd. Tarp kitų darbų naujajai valdybai pavesta rūpintis pilno mišiolo vienoj knygoj (trejų metų serija su visais Šv. Rašto skaitymais) paruošimu ir išleidimu, pašaukimų į dvasinį luomą praktišku gvildenimu, dvasinio atsinaujinimo ir veiklos pagyvinimo liet. parapijose minties kėlimu ir kt. Taip pat ji buvo įpareigota pasiųsti JAV prezidentui G. Fordui nusistebėjimo raštą dėl jo antrajam Ford-Carter televizijos debate padaryto pranešimo, kad rytų Europos kraštai nesą rusų dominuojami.
Suvažiavimą asmeniškai sveikino Pasaulio Liet. Bendruomenės pirm. inž. B. Nainys, Amerikos Liet. Tarybos pirm. dr. K. Bobelis, Katalikų Federacijos pirm. dr. J. Meškauskas, Ateitininkų Federacijos vadas dr. P. Kisielius ir Tne National Center for Urban Ethnic Affairs pirm. Msgr. G. Baroni. Be to, telefonu asmeniškai seimą pasveikino Chicagos arkivyskupas kard. J. Cody.

Suglaudus, šis Amerikos Liet. R.K. Kunigų Vienybės seimas buvo rimtas, įžvalgus, atviras ir pozityvus katalikiškos veiklos įvykis. Verta iš anksto įdėti pastangų, kad ir ateity ruošiami seimai šio lygio neprarastų. Juos planuojant, vertėtų pasvarstyti, ar nebūtų naudingiau ribotis tik viena ar dviem gerai paruoštom paskaitom, nes tada lengviau išvengti lėkštumo ir mėtymosi diskusijose. Seimuose pasauliečių dalyvavimas yra girtinas ir skatintinas — tai lobynas žinių, patirties ir noro kunigams visokeriopai talkinti.
Tėv. P. Barius, OFM

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai