Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Antanas Vaičiulaitis PDF Spausdinti El. paštas
Redaktoriai
Slapyvardis: Aug.Raginis.

– vienas žymiausių XX amžiaus Lietuvos rašytojų, literatūros kritikas, vertėjas, redaktorius. Jo literatūrinis talentas susiformavo ir išsiskleidė tarpukario Lietuvoje. Jau tada jis pagarsėjo kaip puikus novelės meistras, kelionių įspūdžių pasakotojas, o lyrinis romanas – Valentina (1936) ligi šiol laikomas vienu gražiausių lietuviškų meilės romanų. Pasak literatūros kritiko A.Nykos-Niliūno „A.Vaičiulaitis yra sąmoningas stilistas, gramatikos virtuozas ir šiandieninėje lietuvių prozoje nė iš tolo neprilygstamas žodinio orkestro dirigentas“.

A. Vaičiulaitis gimė 1906 metais birželio 23 d. Didžiųjų Šelvių kaime prie Vilkaviškio. Baigė Vilkaviškio Žiburio gimnaziją. Lietuvos universitete (vėliau pavadintame Vytauto Didžiojo vardu) studijavo lietuvių ir prancūzų kalbą bei literatūrą, pedagogiką, psichologiją. Prancūzų literatūros studijas gilino Prancūzijos Grenoblio ir Sorbonos universitetuose. Dirbo Lietuvos telegramų agentūroje Elta prie Užsienio reikalų ministerijos, tuo pat metu suderindamas ir paskaitų apie naujausią Europos literatūrą skaitymą VD universitete. Lietuvos užsienio reikalų ministras J.Urbšys 1940 metų pradžioje paskyrė jį į diplomatinę tarnybą atstovybėje prie Šventojo Sosto Vatikane. Tais pat metais Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, A.Vaičiulaitis negalėjo sugrįžti Tėvynėn. Gavęs kun. J.Navicko pasiūlymą dėstyti Marianapolio kolegijoje, išvyksta į JAV.

Atsidūręs Amerikoje, dėstė Marianapolio kolegijoje Thompsone, Fordhamo (JAV) universitete studijavo anglų ir amerikiečių literatūrą. Scrantono universitete, dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą. Dvidešimt penkerius metus dirbo Amerikos balso informacinėje agentūroje Niujorke, o vėliau Vašingtone.

A. Vaičiulaičio gyvybės siūlas po sunkios ligos nutrūko Vašingtono ligoninėje 1992 metų liepos 22 dieną. Žmona Joana Abramikaitė Vaičiulaitienė išpildė vyro priešmirtinį norą – pervežė jo palaikus amžinam poilsiui šalia tėvų į Vilkaviškio kapines.

Į kūrybos pasaulį A.Vaičiulaitis įžengė dar besimokydamas gimnazijoje, 1925 metais atspausdintas jo pirmasis eilėraštis Krivulės žurnale. Pirmąja knygą išleido Kaune, 1932 m. – apsakymų rinkinys vaikams Vakaras sargo namely, vėliau, 1936 m., išėjo jo apysaka vaikams - Mūsų mažoji sesuo. Parašė šešis novelių rinkinius iš reikšmingiausių minėtini Vidudienis kaimo smuklėje (1933), Pelkių takas (1939), Kur bakūžė samanota (1947), Vidurnaktis prie Šeimenos(1986). Išleido dvi kelionių įspūdžių knygas: Nuo Sirakūzų ligi šiaurės elnio(1937) ir Italijos vaizdai (1949).

A. Vaičiulaitis buvo ir literatūros tyrinėtojas, kritikas, pasirašinėjo slapyvarde - Aug. Raginis. Kartu su J. Ambrazevičium ir J.Grinium parengė populiarų vadovėlį Visuotinės literatūros istorija (antrąją dalį: išleistas Kaune 1932 m.). 1992 metais Lietuvoje pasirodė stambus jo kritikos straipsnių rinkinys Knygos ir žmonės.

Jis pasižymėjo kaip puikus vertėjas. Nuo gimnazijos suolo pamėgęs O. V. Milašiaus kūrybą, vertė ją iki gyvenimo pabaigos. Išvertė A.Maurois ir F.Mauriaco kūrinių.

Lietuvoje A.Vaičiulaičiulaitis bendradarbiavo įvairioje spaudoje, jam buvo patikimi atsakingi redagavimo darbai. Amerikoje teko redaguoti žurnalą Studentų žodis, laikraštį Amerika. Didžiausias jo rūpestis buvo kultūros, meno, literatūros žurnalas Aidai, kurį redagavo 1950 – 1964 m..

Vokietijoje V. Bieliausko leidžiamas ir K. Bradūno redaguojamas žurnalas Aidai išgyveno finansinius sunkumus. Amerikos lietuvių federacijos įkurtas Lietuvių kultūros institutas (1941 m.), nerimavo dėl kultūrinio žurnalo išsaugojimo. Instituto protokolų knygoje įrašyta - „Organizuojant žurnalo redakciją, sąlygas ištirti pavedama A. Vaičiulaičiui. Tuo tarpu susisiekiama su Aidais ir tariamasi dėl perkėlimo į Ameriką. Iškeliamas paramos Aidams klausimas. Svarstytas N.Aušros ir Aidų sujungimo klausimas. Aidams paremti skiriama 600 dol.“. Lietuviams pranciškonams suteikus materialinę paramą, Aidai perkeliami į JAV. Juos redaguoti patikima solidžią tokio darbo patirtį turinčiam A. Vaičiulaičiui. Nuo 1950-ųjų jis paskiriamas žurnalo vyriausiuoju redaktorium. Norėdamas sudominti skaitytojus ir patenkinti jų norus, pirmame numeryje pateikia literatūrinę anketą, teiraudamasis, ką jie norėtų matyti kultūros, meno ir literatūros puslapiuose, parašo daug laiškų menininkams, literatams, kultūros veikėjams, filosofams, istorikams bei kitų sričių mokslininkams. Prašymai bendradarbiauti, teikti straipsnius nuskrieja į Vokietiją, Angliją, Prancūziją, Kanadą, Braziliją, Italiją, Australiją. Džiaugsmingai priima žinią apie A. Nykos-Niliūno sutikimą rašyti Aidams. Su šiuo poetu, vertėju, literatūros kritiku A. Vaičiulaitį siejo stiprūs dvasiniai ryšiai. Būdamas vyresnis jis pasikliovė gabaus jaunesnės kartos menininko sprendimais ir patarimais.

A. Vaičiulaitis sumanė pagerbti lietuvių rašytojų klasikų atminimą, nuspręsdamas parengti atskirus numerius Maironiui, Donelaičiui. Tai buvo sėkmingai padaryta. Aiduose buvo publikuojami įdomūs ir spalvingi kun. M. Vaitkaus atsiminimai apie Nepriklausomos Lietuvos kultūrinį, literatūrinį, politinį gyvenimą, iškilias tų laikų asmenybes. Dar vienas A. Vaičiulaičio nuopelnas – kad žurnalas pateikdavo nemažai originalių veikalų vertimų iš prancūzų, vokiečių, anglų, amerikiečių autorių kūrybos. Pats rašė straipsnius apie prancūzų rašytojus, taip pat paskelbė išsamias studijas apie lietuvių rašytojus – V. Krėvę, Vydūną. F. Kiršą, Maironį, B. Sruogą, V. Mykolaitį-Putiną ir kt. Redaktoriaus pastangomis pavyksta sutelkti gražų ir stiprų kūrybingų žmonių būrį. Straipsnius rašo J. Girnius, A. Maceina, Z. Ivinskis, Vydūnas, V. Krėvė-Mickevičius, V. Biržiškis. A.Maceina rašė ir siuntė įvairius straipsnius Aidams. Laiške iš Freiburgo 1949 m. XII 16 d., rašo - „...Malonu man patirti, kad mano apžvalgos teikia Tau malonumo ir išgelbsti kartais iš redaktoriškai keblių situacijų. Kad tokių situacijų Tau ateityje nesusidarytų, esu pasiryžęs siųsti medžiagą dažniau. Kai tik ką sužvejosiu, tuojau ir siųsiu. Šį kartą vėl gauni pluoštelį. Tik visuomenės skyriui neradau dar nieko tinkamo. Bet nėra būtino reikalo kiekviename numeryje dėti visus skyrius “juos galima ir paįvairinti. Dar prieš išvažiuodamas Kalėdų, pasiųsiu Tau apie kardinolą Suhard. Šį kartą neįdedu, nes turiu dar papildyti biografinėmis žiniomis. Šį skyrelį pavadinsiu “Iš anapus”. Jame bus galima kartas nuo karto apibūdinti žymius mirusius, bet savo dvasia mums artimus žmones.-Laiško rašytojui turbūt prieš Kalėdas nesuspėsiu parašyti. Jį gausi jau po Kalėdų .<...> Galop tvarkykis, kaip tinkamas: tam juk ir esi redaktorius. Mūsų pareiga pačiam pristatyti tik medžiagos. O pats ją derink taip kaip geriausia išeina.


Žurnale susiformuoja stiprus intelektualinis branduolys – A. Nyka- Niliūnas, H. Radauskas, H. Nagys, J. Kaupas, M. Katiliškis, Liūnė Sutema, S. Santvaras, F. Kirša, J. Jankus, L. Andriekus, P. Jurkus, A. Gustaitis, K. Ostrauskas, A. Landsbergis, J. Mekas, A. Baronas, N. Mazalaitė. Rašo ir K. Grigaitytė, J. Augustaitytė-Vaičiūnienė, G. Tulauskaitė. Iliustracijas piešia talentingi dailininkai – R. Viesulas, P. Augius, A. Elskus, V. Petravičius, V. Vizgirda, A. Galdikas, T. Valius ir kt. Pagrindiniai recenzentai buvo J. Aistis, J. Brazaitis, J. Grinius, H. Nagys, P. Naujokaitis ir A. Nyka-Niliūnas, nors daugiausia kritikos straipsnių parašė pats vyriausiasis redaktorius (Aug. Raginio slapyvardžiu). Jis nenusižengia savo principams: atlaidžiai ir švelniai vertina vyresniosios kartos rašytojus, jaunesniems pritaiko taiklų, pamokantį ir tuo pat metu padrąsinantį žodį. A. Vaičiulaitis savo publikacijose nė vieno žmogaus nėra įžeidęs ar sumenkinęs. Pataisydavo straipsnį – ar kūrinį ir sakydavo: gal taip geriau būsią. A. Vaičiulaičio straipsniai pasižymėjo gilia įžvalga ir pozityvių idėjų sklaida. Niekada per literatūrą nebandė deklaruoti partinių idėjų ar pataikauti kokiai nors ideologijai, jam pirmučiausiai rūpėjo lietuviško žodžio išlikimas. Laikydamasis atokiau nuo politikos bei chaotiškų vienadienių įvykių, į pirmą vietą iškeldavo gėrio ir grožio sampratą. Analizuodamas kūrinio trūkumus, mokėjo juos išdėstyti korektiškai ir neužgauliai.

Atsidūręs svetimame krašte, A.Vaičiulaitis sutelkė jėgas lietuviško žodžio tarnystei, norėjo, kad jis per amžius eitų iš kartos į kartą. „Rašytojas turi žinoti kalbinį aruodą. <…> O, kad tu galėtum būti jų valdovas, jais operuoti, išgauti tą įspūdį, kaip muzikos skambėjimą…“ A. Vaičiulaitis puikiai išmanė tą kalbinį aruodą, mokėjo valdyti žodžius ir mokė šio meno kitus. Sumanusis redaktorius tvirtai tikėjo, kad „lietuvių kultūrininkai pirmoj vietoj turi kurti lietuvių kultūrą“. Nepaprastai vertino rašantį žmogų: „Jie aukoja savo poilsį, kad laikytų iškeltą didįjį mūsų tautos žiburį – kuriantįjį lietuvišką žodį“. A. Vaičiulaitis buvo vienas iš tų, kurie per visas gyvenimo audras laikė „iškeltą didįjį tautos žiburį“ –„ kuriantįjį lietuvišką žodį“ ir neleido jam užgesti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai