ĮŽANGA
Ten naktužė tyli Virš laukų ir kalnų — Visam kaimo kely Negirdėti dainų.
Mūs trobelėj tamsu, Spindi žvaigždės languos, Tau, Motule, ilgu, Kas naktelę paguos?
Obelis, gal, sodne Tau šakelėms mojuos; Ak, Motule, oi ne — Nebėra jau ir jos.
Gal tu šauksi mane, Kaip kadais, su daina — Vėjas švilps kamine, Ir tu būsi viena.
Kol žvaigždelės nueis, Pasislėps už klevų, Tu, Motule, atskleisk Seną knygą tėvų
Ir skaityk, ir minėk Genties žygius didžius, — Tu, vėjeli, tylėk, Aš Motulę girdžiu — — —
I
Ten toli, kur saulė gula Ir ją uždengia miškai, O pavargę geria sulą Jos jauni, širmi žirgai,
Iš pušynų kalnas kyla, Dairos virš plačių miškų, Ežerėliai supa tylą — Praeitį senų laikų.
Ten kadaise buvo dvaras, Švietė jis lyg spindulys, Ten gyveno ponas geras, Su gausia šeima, našlys. Plaukė želmenys per lauką, Švokštė pušys ant kalnų, O dvare žydėjo, augo Dvylika šaunių sūnų.
Sode obelys nulinko, Gaubėsi žiedų skara, O dvare visų laiminga Jo jauniausioji dukra.
Ir pavasariai ten traukė Saulę aukso vežime, Metai pieno upėm plaukė, Plaukė laimėj ir džiaugsme.
Bet kartą ponas pamylėjo Mergaitę žemių svetimų, Neklausęs savo patarėjų, Jai siunte aukso dovanų.
Ir niekas niekur nežinojo, Kad ragana ji apgauli, Piršliais pats ponas ten nujojo Ir prašė būt žmona pily.
„Aš už tavęs tada, tekėsiu“, Kalbėjo mergina graži, „Kai pelenus sūnų turėsiu, Tave mylėsiu, dievaži.
Sudegink juos! Tegu ateina Ramybė į tavus namus! Tada pradėsim laimės dainą, Ir saulė skris dvaran, į mus.“
Ir mąstė ponas užsidaręs Dvare: „Kas man padės, o kas?“ O vėjas gūsčiojo vakaris Ir lankstė obelų šakas.
„O, pone, kam gi taip liūdėti?“ Kalbėjo tarnas vakare, „Ar maža turtų mūsų klėty, Ar maža mum šunų dvare?
Sudegink dvylika skalikų, Supilk, užliek dervos lašu — Negi supras, kad sūnūs liko — Tuoj pelenus jai pats nešu...“
Patiko ponui patarimas, — Negi supras, atspės jinai? Ir vakare, kai brėkšti ima, Maišeliuos buvo pelenai.
Pridėjo antspaudą didžiulį Ir išsiuntė nakčia piršlius, — Danguj šypsojosi mėnulis Ir švietė balzganus kelius.
Apuostė ragana klastinga Supiltus pelenus šunų, — Dvejonės visos jai pradingo Ir tarė: „Aš už jo einu!“ II Supas debesėlis Virš pilies didžios, Vartuos lenkias gėlės, Laukdamos marčios.
Salės apsikaišę Žydi raudonai, — Rengia ponams vaišes, Skubina tarnai.
Laksto jie uždusę Po visas menes, Ritina iš rūsių Vyno statines. Visos salės žėri Krištolų stiklais, Riebūs girių žvėrys Ištiesti stalais.
Vynas upėm liejas, Ežerai midaus Tuoj dainuos suėję, Tuoj ragai sugaus.
Renkas karaliūnai Žemių svetimų, Skubina vaizbūnai, Veža dovanų.
Ponas apsiblausęs — Vaikšto neramus Ir kiekvieno klausia, Kur padėt sūnus?
Mergina — gražuolė, Saulės žarija! Jau ne vienas puolė Klupstomis prieš ją.
Gali juos atvykus Rūmuos pamatyt Ir tada supykus Žodį atsakyt.
Dukrai, sukalbėta. Nieko nedarys, Bet kur ras sau vietą Dvylikos būrys?
Ir kad jų nerastų, Kol vestuvės bus, Rūsy storų rąstų Suslėpė visus.
Ragana atvyko Perlais papuošta, Tarp gėlių vainikų, Aukso karieta,
Ne apžergus šluotą, Kaukų vežama, Žengė ji į puotą, Saulę nešdama.
Bet, pasiekus salę, Stabteli staiga. Praskleidžia vualį, — Žvalgosi pikta.
„Kas gi čia taip dvokia?" Klausia ji visų, — „Juk į pilį tokią Man įžengt baisu!
Visa, kas nelaukia Šioj pily manęs, Juodvarniais tetraukia Į miškų gelmes!“
Dvylika brolelių Ten rūsy, giliai, Dvylika bedalių Sukrankė gailiai.
Tuoj ant lango šoko, Glaudėsi kaklai, O pily iš juoko Dužo net stiklai — Plaukė marios vyno, Dainos per menes, Vestuves skandino Į džiaugsmų gelmes.
Broliai pasikėlė Virš laukų gimtų, — Žeme, tėviškėle, Kokia miela tu!
Kada vėl sugrįšim Ežero krantu, Kada, žydint vyšniom, Džiaugsimės kartu? —
Sunkiai jie mosuoja Didelius sparnus, Mato virš šilojų Tolstančius namus — — —
III Vasaros ėjo ir sodus nokino, Drobėj pabalo linai — Sesė užaugus, kasytes jau pina, — Dvylikos metų jinai.
Nieko nežino, kad brolių turėjo, Kad jie pavirto varnais, — Motinos kapą pralėkdamas vėjas Lanko vėlais vakarais.
Kėlės prieš aušrą, vidurnaktį gulė, Dūzgus lyg bitė darbšti; Migdė, liūliavo ją brolis mėnulis, Migdė vargelį širdy.
Ir netikėjo, kad vėjas ir saulė Skleidžia jaunystės sparnus, Neša svajonę į platų pasaulį — Saulėto džiaugsmo namus.
Ragana ėjo, drebėjo net rūmai, Stingo iš baimės tarnai, Lenkės prie tako jai diemedžio krūmai, Lenkėsi liepos žemai.
Ir debesų atsiūbavusios valtys, Pilnos lyg vyno lietaus, Niekad nedrįso per pilį jos keltis, — Kelio jieškojos plataus.
Aukso aruodus viena ji vėdino, Užverstas klėtis šilkais; Pono galvą, lyg birželį jazminas, Balo sidabro žiedais.
Kario garbė lyg mėnulis sudilo, Slydo iš rankų valdžia, Pilkstančiam veide jis rūpestį gilų Šypsena dangstė saldžia,
Poniai garbingai norėdams įtikti. Kartais tik naktį vėlai, Kai po darbų negalėjo užmigti, Ar kaitino vyno stiklai,
Krimto ūsus, vienui vienas dejavo: „Kurgi senieji laikai, Kada, subėgę šešėlyje klevo, Krykštė ir siautė vaikai? O kad atskristų sūneliai tie brangus — Paukščiai, klajokliai juodi — Kranktų, žiūrėtų į vakaro dangų, Raustantį girių širdy.
Gal pamatytų iš medžių viršūnių Bokštų rudas krūtines, Slenkantį tėvą lyg dvasią klajūnę Po šešėliuotas menes.
Gal jie suprastų, dangus ko taip rausta Liūdinčių girių širdy, Ko debesėlių einantį plaustą Drasko čia vėjai pikti.“
Gaila jam buvo sūnų išvarytų, Paukščių bedalių juodų, Gaila dukrelės — šalna jau užkrito Ant jos jaunystės žiedų.
Siųstų žvalgus į pasaulį bekraštį, Sakalus siųstų greitus, Gal jie galėtų vaikus kur surasti Po svetimųjų kraštus. Gal vėl sėdėtų jie protėvių suole — Sūnūs, jauni ir tvirti, Bet, ak, žmona — mylima ir gražuolė — Kraujas ir vynas širdy!
Ir jis įprašė tarnus, kad tylėtų Ir neminėtų vaikų — Dukrą temigdo naktelės žvaigždėtos Tyru ramybės miegu.
Vaikščioja dvaro tarnai nusiminę, Kalbas slapčia tarp savęs: „Broliai, broleliai, kas jūs į tėvynę Rudenį vėlų parves.
Juodvarniais skraidot po svetimą šalį, Vargsta jaunieji sparnai; Kloja Sietynas jum guolį bedalį, — Jūsų pastogė — kalnai.
Čia gi tik siaučia, stūgauja vėjas, Laužo storiausius medžius, Vargas ir ašaros upėmis liejas, Niekada jos neišdžius...“
Sesė palangėje dirba ir girdi, Girdi, ką kalba tarnai, Liūdnas šešėlis jai perveria širdį, — Viską supranta jinai. |