Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Juodvarniai PDF Spausdinti El. paštas
ĮŽANGA


Ten naktužė tyli
Virš laukų ir kalnų —
Visam kaimo kely
Negirdėti dainų.

Mūs trobelėj tamsu,
Spindi žvaigždės languos,
Tau, Motule, ilgu,
Kas naktelę paguos?

Obelis, gal, sodne
Tau šakelėms mojuos;
Ak, Motule, oi ne —
Nebėra jau ir jos.


Gal tu šauksi mane,
Kaip kadais, su daina —
Vėjas švilps kamine,
Ir tu būsi viena.

Kol žvaigždelės nueis,
Pasislėps už klevų,
Tu, Motule, atskleisk
Seną knygą tėvų

Ir skaityk, ir minėk
Genties žygius didžius, —
Tu, vėjeli, tylėk,
Aš Motulę girdžiu — — —

I



Ten toli, kur saulė gula
Ir ją uždengia miškai,
O pavargę geria sulą
Jos jauni, širmi žirgai,

Iš pušynų kalnas kyla,
Dairos virš plačių miškų,
Ežerėliai supa tylą —
Praeitį senų laikų.

Ten kadaise buvo dvaras,
Švietė jis lyg spindulys,
Ten gyveno ponas geras,
Su gausia šeima, našlys.

Plaukė želmenys per lauką,
Švokštė pušys ant kalnų,
O dvare žydėjo, augo
Dvylika šaunių sūnų.

Sode obelys nulinko,
Gaubėsi žiedų skara,
O dvare visų laiminga
Jo jauniausioji dukra.

Ir pavasariai ten traukė
Saulę aukso vežime,
Metai pieno upėm plaukė,
Plaukė laimėj ir džiaugsme.

Bet kartą ponas pamylėjo
Mergaitę žemių svetimų,
Neklausęs savo patarėjų,
Jai siunte aukso dovanų.

Ir niekas niekur nežinojo,
Kad ragana ji apgauli,
Piršliais pats ponas ten nujojo
Ir prašė būt žmona pily.

„Aš už tavęs tada, tekėsiu“,
Kalbėjo mergina graži,
„Kai pelenus sūnų turėsiu,
Tave mylėsiu, dievaži.

Sudegink juos! Tegu ateina
Ramybė į tavus namus!
Tada pradėsim laimės dainą,
Ir saulė skris dvaran, į mus.“

Ir mąstė ponas užsidaręs
Dvare: „Kas man padės, o kas?“
O vėjas gūsčiojo vakaris
Ir lankstė obelų šakas.

„O, pone, kam gi taip liūdėti?“
Kalbėjo tarnas vakare,
„Ar maža turtų mūsų klėty,
Ar maža mum šunų dvare?

Sudegink dvylika skalikų,
Supilk, užliek dervos lašu —
Negi supras, kad sūnūs liko —
Tuoj pelenus jai pats nešu...“

Patiko ponui patarimas, —
Negi supras, atspės jinai?
Ir vakare, kai brėkšti ima,
Maišeliuos buvo pelenai.

Pridėjo antspaudą didžiulį
Ir išsiuntė nakčia piršlius, —
Danguj šypsojosi mėnulis
Ir švietė balzganus kelius.

Apuostė ragana klastinga
Supiltus pelenus šunų, —
Dvejonės visos jai pradingo
Ir tarė: „Aš už jo einu!“

II


Supas debesėlis
Virš pilies didžios,
Vartuos lenkias gėlės,
Laukdamos marčios.

Salės apsikaišę
Žydi raudonai, —
Rengia ponams vaišes,
Skubina tarnai.

Laksto jie uždusę
Po visas menes,
Ritina iš rūsių
Vyno statines.

Visos salės žėri
Krištolų stiklais,
Riebūs girių žvėrys
Ištiesti stalais.

Vynas upėm liejas,
Ežerai midaus
Tuoj dainuos suėję,
Tuoj ragai sugaus.

Renkas karaliūnai
Žemių svetimų,
Skubina vaizbūnai,
Veža dovanų.

Ponas apsiblausęs —
Vaikšto neramus
Ir kiekvieno klausia,
Kur padėt sūnus?

Mergina — gražuolė,
Saulės žarija!
Jau ne vienas puolė
Klupstomis prieš ją.

Gali juos atvykus
Rūmuos pamatyt
Ir tada supykus
Žodį atsakyt.

Dukrai, sukalbėta.
Nieko nedarys,
Bet kur ras sau vietą
Dvylikos būrys?

Ir kad jų nerastų,
Kol vestuvės bus,
Rūsy storų rąstų
Suslėpė visus.

Ragana atvyko
Perlais papuošta,
Tarp gėlių vainikų,
Aukso karieta,

Ne apžergus šluotą,
Kaukų vežama,
Žengė ji į puotą,
Saulę nešdama.

Bet, pasiekus salę,
Stabteli staiga.
Praskleidžia vualį, —
Žvalgosi pikta.

„Kas gi čia taip dvokia?"
Klausia ji visų, —
„Juk į pilį tokią
Man įžengt baisu!

Visa, kas nelaukia
Šioj pily manęs,
Juodvarniais tetraukia
Į miškų gelmes!“

Dvylika brolelių
Ten rūsy, giliai,
Dvylika bedalių
Sukrankė gailiai.

Tuoj ant lango šoko,
Glaudėsi kaklai,
O pily iš juoko
Dužo net stiklai —

Plaukė marios vyno,
Dainos per menes,
Vestuves skandino
Į džiaugsmų gelmes.

Broliai pasikėlė
Virš laukų gimtų, —
Žeme, tėviškėle,
Kokia miela tu!

Kada vėl sugrįšim
Ežero krantu,
Kada, žydint vyšniom,
Džiaugsimės kartu? —

Sunkiai jie mosuoja
Didelius sparnus,
Mato virš šilojų
Tolstančius namus — — —

III


Vasaros ėjo ir sodus nokino,
Drobėj pabalo linai —
Sesė užaugus, kasytes jau pina, —
Dvylikos metų jinai.

Nieko nežino, kad brolių turėjo,
Kad jie pavirto varnais, —
Motinos kapą pralėkdamas vėjas
Lanko vėlais vakarais.

Kėlės prieš aušrą, vidurnaktį gulė,
Dūzgus lyg bitė darbšti;
Migdė, liūliavo ją brolis mėnulis,
Migdė vargelį širdy.

Ir netikėjo, kad vėjas ir saulė
Skleidžia jaunystės sparnus,
Neša svajonę į platų pasaulį —
Saulėto džiaugsmo namus.

Ragana ėjo, drebėjo net rūmai,
Stingo iš baimės tarnai,
Lenkės prie tako jai diemedžio krūmai,
Lenkėsi liepos žemai.

Ir debesų atsiūbavusios valtys,
Pilnos lyg vyno lietaus,
Niekad nedrįso per pilį jos keltis, —
Kelio jieškojos plataus.

Aukso aruodus viena ji vėdino,
Užverstas klėtis šilkais;
Pono galvą, lyg birželį jazminas,
Balo sidabro žiedais.

Kario garbė lyg mėnulis sudilo,
Slydo iš rankų valdžia,
Pilkstančiam veide jis rūpestį gilų
Šypsena dangstė saldžia,

Poniai garbingai norėdams įtikti.
Kartais tik naktį vėlai,
Kai po darbų negalėjo užmigti,
Ar kaitino vyno stiklai,

Krimto ūsus, vienui vienas dejavo:
„Kurgi senieji laikai,
Kada, subėgę šešėlyje klevo,
Krykštė ir siautė vaikai?

O kad atskristų sūneliai tie brangus —
Paukščiai, klajokliai juodi —
Kranktų, žiūrėtų į vakaro dangų,
Raustantį girių širdy.

Gal pamatytų iš medžių viršūnių
Bokštų rudas krūtines,
Slenkantį tėvą lyg dvasią klajūnę
Po šešėliuotas menes.

Gal jie suprastų, dangus ko taip rausta
Liūdinčių girių širdy,
Ko debesėlių einantį plaustą
Drasko čia vėjai pikti.“

Gaila jam buvo sūnų išvarytų,
Paukščių bedalių juodų,
Gaila dukrelės — šalna jau užkrito
Ant jos jaunystės žiedų.

Siųstų žvalgus į pasaulį bekraštį,
Sakalus siųstų greitus,
Gal jie galėtų vaikus kur surasti
Po svetimųjų kraštus.

Gal vėl sėdėtų jie protėvių suole —
Sūnūs, jauni ir tvirti,
Bet, ak, žmona — mylima ir gražuolė —
Kraujas ir vynas širdy!

Ir jis įprašė tarnus, kad tylėtų
Ir neminėtų vaikų —
Dukrą temigdo naktelės žvaigždėtos
Tyru ramybės miegu.

Vaikščioja dvaro tarnai nusiminę,
Kalbas slapčia tarp savęs:
„Broliai, broleliai, kas jūs į tėvynę
Rudenį vėlų parves.

Juodvarniais skraidot po svetimą šalį,
Vargsta jaunieji sparnai;
Kloja Sietynas jum guolį bedalį, —
Jūsų pastogė — kalnai.

Čia gi tik siaučia, stūgauja vėjas,
Laužo storiausius medžius,
Vargas ir ašaros upėmis liejas,
Niekada jos neišdžius...“

Sesė palangėje dirba ir girdi,
Girdi, ką kalba tarnai,
Liūdnas šešėlis jai perveria širdį, —
Viską supranta jinai.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai