Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTANO VAIČIULAIČIO „ITALIJOS VAIZDAI“ PDF Spausdinti El. paštas
Jeigu paskutinių dvejų dešimtmečių lietuvių dailiosios prozos literatūrą palygintume su miestu, tai Antano Vaičiulaičio kūriniai jame būtų elegantiškos šventyklos, stovinčios tarp kuklių, šiaudiniais stogais dengtų bakūžėlių. Šiuo palyginimu aš nenorėčiau paneigti dažnai nuostabaus mūsų gimtųjų namų ir jais dvelkiančios literatūros grožio, tačiau vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad viena ir kita mums yra gražu dėl neišraunamo sentimento gimtosios aslos žemei, bet ne dėl estetinių kvalifikacijų.

Paliekant šią metaforą, noris pastebėti, kad Antano Vaičiulaičio kūriniai labai smarkiai išsiskiria iš kitų savo stilistiniu tobulumu ir formaline kultūra apskritai. Kuomet dauguma mūsų jaunesnės kartos beletristų tebeužsiiminėjo sentimentaliu, šablonišku kaimo idealizavimu, toli gražu nepasiekdami nei Jono Biliūno, nei Krėvės, nei Vaižganto lygio, Antanas Vaičiulaitis daugeliu atvejų pasiekė Vakarų Europos rašytojo formatą, nepasiduodamas populiariai „grįžimo į kaimą“ idėjai (kuri esmėje buvo nesąmoningas atsilikimo idealizavimas) ir savo kūryboje pilnai išlaikydamas lietuvišką charakterį.


Italijos vaizduose Vaičiulaitis ir toliau lieka ištikimas savo keliui. Čia dar labiau išryškėja jo estetizmas, klasicizmas ir stiliaus bei kalbos tobulumas. Vaičiulaitis, kaip ir Leconte de Lisle, skeptiškai žiūri į laiko srovės nešamą kasdienišką gyvenimą ir dievina nuo laiko nebepriklausančią, bet gyvą, meninę formą. Gamtą Vaičiulaitis stebi nesuinteresuoto stebėtojo akimis, jieškodamas spalvų bei momentų, vertų amžinos egzistencijos meninėje formoje. Štai Terracina, vienas nuostabiausių knygos fragmentų. Jame Vaičiulaitis pasakoja vieną savo išvyką „į mažą italų miestelį, kurio vardas Terracina“. Asketiška ramybė ir pasakojimo vientisumas pagauna ir stebina skaitytoją savo klasišku tyrumu, santūrumu ir naujos tikrovės atmosfera. Atskirų Odisėjos epizodų fone Vaičiulaitis aprašinėja šėlstančią, gaivalingą jūrą — neramios kasdienybės simbolį. Sunku būtų rasti kitur pavyzdžių, kur senovės reminiscensijos būtų taip gerai sujungtos su nenumalšinamu kasdienybės pulsavimu. Yra tik vienas Paul Valėry sonetas, pavadintas H ė 1 ė n e ir vaizduojantis Homero gražiąją Eleną, paverstą žvaigžde viršum Graikijos salų, kuriame senovės prisiminimai panašiai atgyja ir sustingsta mūsų sąmonėje amžiname savo pavidale. Vaičiulaičio klasicizmas yra tam tikra prasme humanistinio charakterio. Jo humanizmas reiškiasi didele kultūros ir apskritai žmogiškos kūrybos meile. Kartais jis net paties žmogaus nepastebi. Nuvykęs Florencijon, Vaičiulaitis nesidomi jos kasdienybe ir, turbūt, nepastebi to, ką Walt Whitman matė, keliaudamas per vieną gausiai apgyventą miestą, bet kažin kur vienuolyno prieblandoje sustingsta prieš Ghirlandaio ir Andrea del Castagno Paskutiniąsias Vakarienes. Skaitydamas „Italijos vaizdus“, tiesiog stebiesi, kaip Vaičiulaitis galėjo taip tobulai išsaugoti savo kalbą. Tarytum jis ir dabar tebegyventų Lietuvoje ir nuolatos semtųsi naujos medžiagos savo tėvų tarmėje. Lietuvių kalba Vaičiulaičio lūpose yra nepaprastai tobulas instrumentas. Ja išgaunami tonai yra tokie spalvingi ir niuansuoti, kad vargu kas jam galėtų šia prasme prilygti. Vaičiulaičio sakiniai stebina savo logika ir tobula konstrukcija. Jis lygiai gerai naudojasi trumpais, vos iš kelių žodžių susidedančiais sakiniais, ir komplikuotais perijodais. Jo sakinys yra gyvas organizmas, kuriame nenumiršta nei prasminis, nei konstruktyvinis, nei muzikalinis momentas. Meistriškai naudodamasis įvairiarūšiais sakinių sujungimo būdais, pilnai išnaudodamas žodžių tvarką ir jų fonetines savybes, Vaičiulaitis sukuria reto darnumo stilistinius kompleksus.
Kai kur, nuotaikai atkurti, autorius vartoja trumpučius sakinius, stengdamasis laikytis kraštutinio taupumo principo. Kaip antai, lankydamas Romos kapines, jis sustoja prie anglų poeto John Keats kapo ir užfiksuoja kartu ir vaizdą ir nuotaiką: „Vazelėje ant kapo įmerkta lapų ir raudonų gėlių. Iš tų dviejų pušų prikrito konkorėžių. Viršum, pro medžių viršūnes, mėlynuoja dangus“. (Ant vandens išrašytas vardas, 82 psl.)

Skaitytojas, manau, atleis recenzentui, kad jis čia nedavė smulkios Antano Vaičiulaičio knygos analizės. Aš čia tenorėjau išreikšti savo džiaugsmą, kad ir mūsų tautinės tragedijos metais tebėra rašytojų, atkakliai kovojančių dėl lietuviškojo žodžio estetinės kultūros ir neaukojančių vidutiniškumo dievams.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai