Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APSAKYMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VI. Kulbokas   
M. KATILIŠKIS: Apsakymai. A Mackaus knygų leidimo fondo leidinys, Čikaga, 1976. Aplankas ir titulinis lapas A. Kurausko, 253 psl., 8 dol.

Apsakymas — dailiosios prozos dalykas, mažesnės apimties ir psichologinės gelmės už novelę ar apysaką, stovįs arčiau gyvenimo, iš jo išgriebiąs reikšmingesnius momentus su žmonėmis ir jų rūpesčiais. Sutikdami gražiai išleistą ir puošniu aplanku aprengtą "Apsakymų" knygą, domimės jos tematika, žmonėmis, santykiu su gyvenimu. O autorius stovi arti gyvenimo, sakytumei, duoda tikrų jo gabalų. Svarbiausios užgriebiamos temos — girtavimas, lyčių santykiai, senystės buitis, putojantis vitalumas.

Bene tik poroj iš 12 apsakymų neiškyla butelio galybė. Geria dien-galiai seniai, kaip Juozapas Sudei-kis ("Paskutinioji Juozapo Sudeikio") ir jo draugai senelyne, kur jis, pensininkas, dar 20 metų išdirbo kūriku. Beprasmiškoje jo buityje, ypač mirus žmonai Marijonai, liko tik butelis, gudriai slapstomas po laiptais ar po lova. Ūdija už gėrimą vienuolės seserys, kunigai ir daktaras. Vyresnioji Prudencija pažįstanti jį gerus alaus iš kvapo. O jis tik juokiasi: "Nieko tamstele tu nepažįsti. Jei tamstele žinotumėt, kad po lova nepraimtas buletis 'Corbey', ką tada pagiedotumei" (15 p.). Jis išrankus girtuoklis ir alaus negeria! Ir kiti Šv. Trejybės namų įnamiai geria: Sabaliauskas, Fabijonas (tie net važiuoti į smukles važiuoja. Ir pasenusį kunigą "taip troškina, kad alaus verkiant noris" (23). "Prieš vidurnaktį" Julius, užsipylęs akis, peršasi Reginai. To "produkto" nelaisto ir kapinių prievaizda Tonis, kuris girtas per klaidą nurodo kasti duobę kapinių "prezidento" sklype ir netikėtai jį (prezidentą) iš "svieto" išvaro ("Ausinės vasaros dienos"). Ir "auksinis" jaunimas — studentai geria, ulioja, o po jų viešnagės taip atrodo: "Sanavabičiai! Viską surijo, susprogo ir paliko kaip kiaulidę, kaip kiaulių tvartą" (72 p. "Namelis saloj"). "Popietėj" juodas darbas, gėrimas ir merginėjimas hillbilio Tomo ir "dypuko" dalis.

"Pirmadienio" neblaivus Kazys susiduria su kita mašina ir netenka darbo. Smuklėje randa kitą prasigėrusį lietuvį, vokietės žmonos išvytą iš jo paties uždirbtų, bet jai užrašytų namų. "Gerasis" smuklininkas jį "globosiąs", kol tas gėrimui pinigų turėsiąs. Žodžiu, žmonės girtauja, kaip liūne murdosi. "Senatvėj" kitas Juozapas, iš džiaugsmo dėl žmonių dėkingumo springdamas i verčia stiklinę konjako... O Kaip surandamos žmonos" Pranas pritrenktas pramuštgalvių šaudynių ir staiga gimdančios storulės draugo žmonos, randamas "apsikabinęs butelį. Įsitvėręs taip tvirtai, kaip skęstantis irklo nuolaužos" (249 p.). Žodžiu, degtinės tvaikas trenkia iš daugelio pasakojimų. Negi peiksi autorių, kad rodo, ką mato, o vaizduoja su dideliu talentu. Jo girtuokliai pilni gyvybės, ryškūs, traškūs pašnekovai, lyg šiandien iš senelyno imti. Bet ne visi seneliukai ar studentai taip jau ir geria. Gyvendamas pensininkų mieste ir maišydamasis tarp jų, to nematau. O tarp studentų ir apskritai jaunimo, pvz. Sodus ar Dainavos vasarvietėse, tai nėra jau toks visuotinis reiškinys. Betgi autoriui nepasakysi, ką jis turi vaizduoti.

Lyčių bei šeimos santykiai. Drastiškiausias paveikslas (ir silpniausias apsakymas) — "Prieš vidurnaktį". Senbernis Julius, "ant drąsos" ištraukęs, peršasi Reginai, beveik pasimetusiai su vyru, ir jėga reiškia savo erotinį susižavėjimą. Apdraskytas veidas, staiga išdygęs Reginos vyras ir šantažo spąstai vyro "bosui", tur būt, Reginos meilužiui ... tai šito nejaukaus apsakymo turinys. "Namelis saloje". Amerikoj augęs jaunimas — Rimas, Simas, "Steve" — lapkričio mėn. iškylauja savaitgalį Wisconsine. Tai vitaliniai tipai, pašlifuoti lietuviški bernai, kuriems berūpi pasitrankyti, paūžti, pamerginėti. Gyvenime — jau visiems atgrisę tipai. Literatūroje daugiau užkabinti K. Almeno . . . Net jų niekinamų davatkų dvasinis gyvenimas turtingesnis. Ir lietuvybės jiems belikę, kad jie geria ... tik su lietuviais . , . Tikrumu jie tikri. Bet pasigendama ir kitokio jaunimo. "Popietės" Tomas "sutvarkytas" smuklės gražuolės, įsižiūri tamsiaveidę Frances, piknike gretinasi prie jos, ir jos milžinas vyras gį gerai "pakausto". "Seržanto X" Vilija už vyro išgelbėjimą užmoka savo garbės bei paniekinimo kainą, o stuobrys vyras jos aukos neįvertina. "Pilis naktyje ir iš tolo" (reikėtų — "naktį") iš britų nelaisvės ištrūkę lietuviukai įsitaiso stovyklos pirtyje dirbti. Suranda sienoje plyšį nuogoms moterims stebėti (savo ruožtu ir moterys neatsilieka). Tik buvęs studentas Leonas, anot autoriaus, "nepabudęs" ligi 24 metų, išlikęs tyras, romantiškas. Itin jautriai Katiliškis vaizduoja tą jo pabudimą meilei. Ta romantiška dvasia "jį įzoliavusi ir leidusi išsilaikyti nepaliestą, tartum atkilo iš tolybės ir mostelėjo sparnu švelniai paliesdama veidą. Jam staiga pasivaideno, kad jo valanda jau turi būti išlaukta" (187 p.). Tas pabudimas tėra fizinis, nesusijęs su moraliniais, gilesniais dvasiniais nusiteikimais. Tas pavėlavimas esąs pasityčiojimas iš gaivališko jausmo, o ne kokia dorybė. Meilė — tai moteris. Ir Leonas jaučiasi tiesiog grobiamas pašalinės jėgos. Anksčiau pastebėta graži mergina ateina maudytis, ir Leonas, apsvaigęs, nutirpusiomis kojomis, stovi ant kopėčių prie stebėjimo plyšio . . . Išidealizuota grožio ir meilės pilis griūva, kai netrukus ją užtinka su draugu toje pačioje katilinėje . . . Apsakyme "Gėlės žmonos gimtadieniui" vengdami vaikų Stepas ir Gražina kala tik dolerį. Kai praturtėjo, jau vaikų nebeatsirado. Gražina įgijo pelningą šukuotojos profesiją ir . . . vyro pavaduotoją. — Dar vienas bedvasės amerikietiškos buities vaizdelis. "Kaip surandamos žmonos" Pranas Eigelis, užkietėjęs viengungis, pasiilgsta moters meilės. Pasišlykštėdamas prisimena apsilankymus Toronto ar Hamiltono tam tikruose namuose. Važiuodamas pas savo draugą, Amerikoje patenka į miestelio mugę. Pasibaisi daugybe nėščių moterų ir viena storule. Patenka į šaudymo pašiūrę, įninka aistringai šaudyti. Žaidynes čia tvarko pusnuogė žaliaakė Rudė, kuri įtūžusi dėl Prano sėkmės, "įsiręž-dama kaip telyčia rimtam pasibady-mui", sviedžia iššūkį: "Jeigu jis tai padarytų (— laimėtų šaudynes), aš sutinku būti jo žmona" (241 p.l. Pranas, užsidegęs dėl jos ugningumo ir sveikatos, laimi, o Rudė (ji besanti storulės, jo draugo žmonos sesuo), išlaiko savo žodį, ir Pranas toliau nebekeliauja . . .

Lietuvių senelių namus Amerikoje turime ne vienus ir gražiai tvarkomus seselių, kur senukai gali gražiai, garbingai praleisti gyvenime saulėleidį. Jei tik nebuvo per minkyti savo vaikams (visko jiems nesu-kišo), senukai gali čia įsikurti ir ramiai gyventi. Vieną tokį senelyną Katiliškis ir parodo. Tai, tur būt prie Chicagos, gražioj gamtoj — ąžuolynas, ežeras. Seneliai pavalgę ir nestumdomi. Skambalas kviečia valgyti, o Sudeikis ("Paskutinė Juozapo Sudeikio") kartais ir nepaiso, matyt, nealkanas; o čia ne katorga. kad jis tuoj ir bėgtų . . . Čia yra slaptų kampelių, kur gali burnele saugiai paimti, dūmą užtraukti. Ir seserys nebiaurios. Kapelionas, beje. pataria ir nesiduoti labai vaikomam. Tiesa, jos labai domisi testamen tais (o iš ko gi tos įstaigos laikytųsi ir kam viskas turi valdžiai atitekti?). Nepigu iš Juozapo išspausto "No, no, aš nevažiuosiu ir netaisysiu (— testamento jų naudai). Ką čia dėl kelių tūkstantėlių. Pravers jie ir man. Bet vyresnioji uodžia kaip lapė prieš vėją. Ir ko gero bus susuodusi" (28 p.), kad iš miesto buteliukus vežiojas Poviliukas į tą patį taiko ... ir pataiko. Taip nutinka ir pasenėjusiam kunigui, kurio automobilio raktai pražuvo, o vyresnioji tik pečiais trauko, juos kniaukusi. Šiaip jie čia, kol dirba, — taip ir privalu. Toks Gaidelis turėjęs savo dirbtuvę, geriau sakant, senienų sandėlį; dainininkė Zosė traukia visokias dainas ir giesmes; sesuo Filomena kačių motu patapo . . . Maldų, žinia, čia per akis: "Skamba varpas. Matyt, vėl įtaise kokias pamaldas, ar mišparus, ar rožančių". Juozapas tik ranka moja, — ir norėdamas nesuspėtum visur pribėgioti ir priklūpoti. O mirti nors nuolat seserų privedžiojamas jis nesirengia: "Gražumas dangaus, neišpasakytas. Ir medžiai lyg vašku aplieti. Tai gražumėlis, kur tik nemestum akį! Sako, ko nenori mirti? O ko aš norėsiu mirti, kai ir čia taip gražu. Tik pažiūrėk į saulelę. Šventom seserim dangaus palociai paruošti, tik laukia, tik ateikit. O nė viena, bestija, nesiskubina, vis dreižia kiek įmanydamos. Juk ten jūsų laukia aniuolai ir arkaniuolai, tai ko jūs vilkinat? Mes eisim į peklą, ir tai nebijom, o ko jūs bijot, pašventintos seserys? Ko bijot iangaus? Ko taip nenorit atsiplėšti nuo žemės maruosčių" (29 p.).

Dar žingsnis nuo senelyno, ir jau laukia kapai — rimties, liūdesio, susitelkimo vieta. Tik ji Amerikoje paversta bizniu, kaip ir pačios laidotuvės . . . Tai "Auksinės vasaros dienos" duobkasių buitis. Gyvi kapų biznio atstovai. Kapinių "prezidentas" šimtametis Bočelis, apžiūrinėdamas kapus ir duobkasius, gėrisi dienele ir rūpinasi, kiek duobių užsakyta, o po valandėlės, įgriuvęs duobėn, ir pats viską palieka. Prievaizda ne tiek darbo žiūri, kiek pas kaimynę degtinę sriaubia. Itin originalus geras darbininkas, bet niekam nė gero žodžio neduodąs Dzidas Varkalis.

Katiliškiui itin sekasi vaizduoti žmonių įkarštį, judesius, azartą, minios reagavimą. Pranas įkaitęs šaudo. Ir juo labiau jam sekasi, juo labiau Rudė žaliaakė dūksta, o minia iš smagumo šėlsta; viskas kaip žaibo užgauta ir dūksta iki paroksizmo — Prano laimėjimo ir storulės gimdymo. Pasiutęs vitalumo groteskas žaižaruoja visomis spalvomis.

Davęs apsčiai "laidokų" paveikslų, Katiliškis "Senatvėje" tarp kitko kyštelia ir mūsų kaimiečio žmoniškumo. Česonis su didžiausiu pavojum išgelbsti nuo nacių žydo Šaknės-Šachmano šeimą, kurios sūnus po daug metų Česonį susiranda Amerikoje, atneša tėvo (jau mirusio) dėkingumo laišką ir palikimo dalį, nušviesdamas senelio Česonio buities pilkumą. O nedorėlis Simokaitis, tiek privarginęs Česonį Lietuvoje, didžiausiam pasipiktinimui bus suradęs užkastąjį Šaknės turtą ir dabar pučiasi. (Kiek tų žydų ir lietuvių turto guli po žeme ir dar degs ateityje kaip "užkeikti pinigai"!)

Tremtinių šelpiamieji Lietuvoje, ypač jaunieji, kartais myli giminaičius tik dėl brangių dovanų ("Išsiilgę laukiam").

Gyvenimo vaizdai ir žmonių paveikslai labai įvairūs, švieži, tikrai gyvi. Autorius į viską žiūri su lengva ironija, bet atlaidžiai. Vitališkumas, troškimas pagyventi, išsinerti iš pilkunos ir menkystė — tai bendra atmosfera, kurioj čia sukasi žmonės. Prisimena Maupasantas ar mūsiškis A. Tulys.

Kalba sodri, kaip rasota veja. Stilius raibuliuoja vaizdais. Va, šimtametis Gaidelis: "Kairė ranka grabalioja pasieniu, o kai pasibaigia siena, jis plaukia per kiemą, kaip vėjo įsiūbuotas laivelis" (15 p.). Pranas "išvydo Sirutį, plyštantį laimingiausia šypsena, persprogusia kaip nusirpusi slyva ir nuo ausies iki ausies" (244 p.). Arba: "Išbėgo balti sanitarai, ir kaip angelai palaimintą sielą į dangaus linksmybes, įsigabeno pacientą vidun" (247 p.l. Koks judesių pastabumas: "Beniaus viena koja trumpesnė ir jis šmaikš-čioja į šonus kaip kaliausė darže, pagauta vėjo" (14 p.). Kapelionas Lionginas "Sunkiai valdo vieną koją, tai jo judesiai apverktinai graudūs. Ir kam jam ta koja, šieno piauti ar su mergom šokinėti vis tiek nebeis!" (12 p.).

Katiliškio talento jėga tebėra galinga, kalba lyg iš mūsų žmogaus burnos imta. Lauktume stambesnių dalykų.
VI. Kulbokas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai