Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ECCE SACERDOS MAGNUS PDF Spausdinti El. paštas

J.E. Vyskupo Pr.Bučio 50 metų kunigystės proga

Jo Ekscelencija vyskupas Pranciškus — Petras Bučys šiemet švenčia savo kunigystės 50 metų jubiliejų. „Aidų“ redakcija, norėdama šį retą įvykį paminėti, prašė mane parašyti straipsnį apie garbingąjį Jubiliatą. Imdamasis šio darbo aš jaučiuosi, kaip nykštukas prieš milžiną, kuriuo tik iš tolo galima stebėtis, juo gėrėtis, bet niekada jo neapimti. Vysk. Bučio didinga, bet drauge ir kukli asmenybė savyje sukaupia tiek sričių, tiek dvasios turtų, kad apibūdinti tą apaštalų įpėdinį — vyskupą ir lietuvių tautos sūnų yra tiesiog neįmanoma. Vyskupas ir vienuolis, rašytojas ir mokslininkas, profesorius ir aukštųjų mokslų organizatorius, visuomenininkas ir atsiskyrėlis — vienuolis — tai vis sritys, kurios reikalauja atskirų studijų, ir kiekviena iš jų apimtų atskirą knygą. Todėl ir šio straipsnio autorius net nebando išsamiau charakterizuoti gerb. Jubiliato taip gausios darbo veiklos, nesiima analizuoti sudėtingos, bet drauge ir taip vieningos jo asmenybės. Teks pasitenkinti tik kurį laiką šalia Jubiliato stovėjusio stebėtojo pastabomis ir tuo būdu atiduoti padėkos duoklę tam, iš kurio taip daug gauta. Tai bus sūnaus savo tėvui pagarbos žodis.

Gražus laiko tarpas — 77 amžiaus metai — buvo toji dirva, kurioje visu pilnumu ir grožiu išsiskleidė taip turtinga ir daugeriopa J. E. vysk. Bučio asmenybė. Ir kas nuostabiausia, kad jo asmenybėje taip skirtingos ir įvairios darbo sritys susiderino į vieną gražią visumą, nesuskaldė jo asmenybės. Kokio darbo Jubiliatas ėmėsi, jis visur išliko tas pats Bučys. Kiekviena jo pasirinktoji darbo šaka yra savotiškai charakteringa, pasakytume bučiška. Kuri jų yra dominuojanti, sunku pasakyti. Prie kiekvieno darbo baro vysk. Bučys priėjo su giliu moksliniu pasirengimu, su gryna intencija ir meile, visur ir visada jieškodamas gėrio, gindamas tiesą, nuspalvindamas meile. Šios savybės iškėlė jį aukščiau laiko ir jo įvykių.

Vysk. Bučys nepaskendo gyvenimo kovų sūkuriuose, nors jį randame pačiuose pavojinguose verpetuose, nors jis yra išgyvenęs patį audringiausią mūsų tautos lūžio laikotarpį. Gimęs, augęs ir brendęs tada, kai Lietuvoje buvo žiema, kai nei žodžio, nei rašto neleido erelis suspaudęs sparnais — įsijungęs į tautos žadinimo darbą, Prūsuose ėjusios spaudos rašytojas ir platintojas, pažinęs Sūduvos siaubo Vonsiackio siautėjimą, 1905 m. Did. Vilniaus Seime sėdi už prezidiumo stalo ir savo ramia, revoliucinės dvasios neįsiūbuota laikysena, svariu žodžiu grąžina į tikrovę įsikarščiavusius atstovus, savaime apie save suburia krikščioniškosios pakraipos atstovus ir ragina imtis konkretaus darbo. Jis tada žymiai prisideda prie Seimo nutarimų suformulavimo. Kai kas yra padaręs vysk. Bučiui priekaištų, kam jis prieš I Pasaulinį Karą nėra atvirai reikalavęs Lietuvai nepriklausomybės, o tik autonomijos. Bet Jubiliatas nėra iš tų, kurie . užbėga neprotingai įvykiams už akių ir neapgalvotu skubotumu pakenkia bendrajam tikslui. Vysk. Bučio savybė — bereikalingai neįsišokti ir tausoti savo jėgas kūrybiniam darbui.

Nepriklausomybę atgavus J. E. vysk. Bučys nesijautė savo uždavinį atlikęs. Jis nepasitraukia į nuošalumą su garbingu aušrininko, tėvynės žadintojo titulu.
Jo epocha nėra pasibaigusi, bet dabar tik prasideda ir todėl pirmose Nepriklausomybės dienose randame garbingąjį Jubiliatą su entuzijazmu ir nepaprasta energija imantis kūrybinio darbo tose srityse, kurioms jis buvo pasirengęs ir kurios buvo artimiausios jo širdžiai ir protui, jo idealams ir siekimams.

Kas yra gerb. Jubiliatas? Vieni jį vadina iš pašaukimo apologetu. Ši sritis jam yra artimiausia. Jis dėstė apologetiką aukštosiose mokyklose, jo stambiausi veikalai yra apologetinio turinio. Bet jis yra apologetas ne teoretikas, sausos tradicinės doktrinos dėstytojas ar su įsivaizduotomis klaidomis polemizuotojas; jis yra apologetas praktikas. Jo raštai, paskaitos, gyvasis žodis yra praktiškoji apologetika — tikėjimo gynimas, jo saugojimas, tiesos jieškojimas, jos nuo klaidų saugojimas. Jis yra apologetas ir savo visu gyvenimu. Teko girdėti iš kunigų, kuriems jis yra vedęs daugelį kartų rekolekcijas, kad jiems daugiausia įspūdžio darydavo ne tiek jo išvedžiojimai, kiek jo asmenybė, kurioje jie matė ir jautė išgyventą tiesą. Ilgesnį laiką būdamas šalia garbingojo Jubiliato, esu matęs, kaip jis rūpestingai iš spaudos lapų rankiojo ne tik tuos faktus, kurie /erti gynimo, bet ir pozityvius įvykius, kurie jau savaime yra tikėjimo grožio, jo jėgos ir įtakos žmogaus gyvenimui liudininkai. Kaip praktikas apologetas, jis nusileidžia žemyn iš profesoriaus katedros ir eina su populiariu žodžiu į liaudį, rašo pamokinančias apysakas (Ilinkė, Rapukus kaupiant) ir vaizdžiai su savo zanavykišku švelnaus jumoro stiliumi parodo, kokia galinga yra tikėjimo jėga praktiškame gyvenime.

Kiti Jubiliatą vadina sociologu — visuomenininku. Ir ne be pagrindo. Jis vienas Krikščionių Demokratų Partijos programos autorių, šios srovės atstovas Did. Vilniaus Seime, jis krikščioniškosios socialinės srities žinovas. Savo veikale „Apie Apšvietą“, rašytu Nepriklausomybės angoje ir vėliau knygele „Tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus“, dėsto krikščioniškas mokyklų ir auklėjimo problemas, kurios, deja, liko neįgyvendintos dėl to, kad visuomenė ir jos vadai dar nebuvo prie jų priaugę, tačiau jos visada liks kaip didžioji krikščioniškojo auklėjimo charta. Taip būdamas krikščioniškosios socialinės doktrinos formuluotojas, mokėjo būti savo laiko praktikas. Redaguodamas Amerikoj „Draugą“, jis buvo publicistas, kuris greitai ir gyvai reaguodavo į visus gyvenimo iškeltus klausimus, rasdamas jiems tinkamą sprendimą. Giliai įžvelgęs savo tautos ydas ir socialines nelaimes, jis kelia prieš jas balsą ir nurodo mūsų nelaimių šaltinius (Trys pamokslai apie girtybę).

Neapsiriksime Jubiliatą pavadinę labai vaisingu rašytoju. Savo mintims dėstyti ir tiesai ginti jis nesitenkina vien lietuviška spauda. Mokėdamas keletą svetimų kalbų žodžiu ir raštu, jis rašo lotyniškai, lenkiškai, rusiškai, prancūziškai ir angliškai, bendradarbiauja tų tautų ir kalbų spaudoje ir tuo būdu išeina į platų pasaulį. Nenuostabu tad, kad jis lieka žinomas toli už Lietuvos ribų. Jis yra įtraukiamas į tarptautinio masto organizacijas, kur jo, kaip dvasininko ir lietuvio buvimas ir veikla, sudaro visai lietuvių tautai garbės. Jis Tarptautiniams Eucharistiniams Kongresams Rengti Komiteto narys, jis Commissio Pontificia pro Russia patarėjas, jis tarptautinės Marijonų Vienuolijos Vyriausias Vadovas (Generolas).

Viena sričių, kuriai J. E. vysk. Bučys yra pašventęs didelę savo gyvenimo dalį, yra jaunuomenės auklėjimas. Pradedant Petrapilio Dvasine Akademija, einant per Kauno universitetą, kur jis ir profesorius ir rektorius, baigiant Telšių Dvasine Seminarija, kurioje jis dirbo kaip dvasios tėvas, jis didelę dalį savo sielos yra atidavęs jaunimui. Tai nebuvo sausas, šaltas profesorius, bet gyvas, nuolatiniame kontakte su jaunimu, pedagogas. Sunku būtų pasakyti, kur jis yra daugiau padaręs jaunimui įtakos: iš profesoriaus katedros ar asmeniniu kontaktu su jaunimu, kuris jo asmenyje visada rasdavo nuoširdų mokytoją ir patarėją. Ši mokytojo-auklėtojo savybė neišnyko nė tada, kai naujos pareigos ir darbai atitraukė jį nuo tiesioginio mokytojo ir profesoriaus darbo. Gyvendamas drauge su Marijonų Tarpt. Kolegijos auklėtiniais, jis jiems pašvenčia dalį savo laiko ir tėviškos širdies. Prisimenu, kaip jis, jau būdamas Marijonų Vienuolijos Vyr. Vadovu ir Rytų apeigų vyskupu, rasdavo laiko mus jaunus klierikus ir studentus laisvu laiku pavedžioti po Romos muziejus ir meno galerijas- bei parodos. Tie pasivaikščiojimai ir lankymai buvo mums gražiausios meno istorijos pamokos ir dvasinė puota. Mes stebėdavomės, iš kur pas jį toks gilus meno pažinimas ir skonis. Jubiliatas ir visu savo gyvenimu yra didelis estetas, griežtas etiketo ir mandagumo taisyklių saugotojas, bet drauge natūralus ir kuklus džentelmenas. Tai greitai pastebėdavo aukšti diplomatai ir paprasti jo lankytojai.

J. E. vysk. Bučys buvo ne vien profesorius, bet ir mokslo įstaigų kūrėjas, tvarkytojas, administratorius. Nors jam Petrapilio Dvasinėj Akademijoj profesoriaujant, studentai pajuokaudami sakydavo: „Bučys — professor fein, administrator kein“, betgi, atsistojęs prie administracinio vairo, parodė visą savo sugebėjimų didybę. Besikuriant Kauno universitetui, jis nepamainomas patarėjas mokslo plano, statuto sudarymo ir kitais praktiškais klausimais. O to pat universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetas yra jo kūrinys. Neveltui universiteto Sentas, matydamas vysk. Bučio patyrimą ir sugebėjimus, išrinko jį Rektorium, ir šias pareigas jis atliko be priekaištų. Vadovaudamas Marijonų Vienuolijai yra pakartotinai išrenkamas jos Vyr. Vadovu. Jo išmintis ir patyrimas yra tos savybės, kurios padeda jam atlikti gana sunkias ir komplikuotas valdymo ir administravimo pareigas.

Jubiliatas gerai žino tą amžiną taisyklę, kad praktiškosios veiklos žmogus, jei jis nepapildo savo dvasios išteklių, greitai išsisemia ir, Kristaus žodžiais tariant, laimėdamas pasaulį, gali savo sielai nuostolį padaryti. Dėl to jis stengiasi pasitraukti iš pasaulio darbų sūkurio ir jieško vienuolyno tyloje nuošalumo ir susikaupimo, kur žmogaus santykis su Dievu tampa stipresnis ir priartėjama prie visokio gėrio, tiesos ir grožio šaltinio — Dievo. Todėl Jubiliatas pačiame savo amžiaus ir mokslinės karjeros žydėjime, bene 1910 metais stoja, šalia šv. atm. vyro J. Matulevičiaus, į ką tik atgaivintą ir atnaujintą Marijonų Vienuoliją ne tam, kad joje save palaidotų ir užsidarytų, bet kad dar su turtingesne dvasia iš jo išeitų. Tokių gabumų ir Dievo Dvasios dovanų pilnai sielai yra pavojus pervertinti save ir savo jėgas. Vienuoliškas savęs išsižadėjimas, klusnumo ir pasiaukojimo dvasia apsaugoja nuo išbarstymo Dievo dovanų veltui ir padeda tiksliau jas sunaudoti Davėjo garbei bei žmonijos naudai. Šis savęs išsižadėjimas iš garb. Jubiliato padarė tam tikrą kankinį. Jo artimo draugo ir švento gyvenimo vyro šūkis, perduotas Marijonų Vienuolijai „Kristui ir Bažnyčiai“, yra ir J. E. vysk. Bučio šūkis. Ark. J. Matulevičius iš savo dvasios vaikų reikalavo visas savo jėgas pavesti Kristui ir Jo karalystės plėtimui žemėje, išsižadant savęs ir imantis tų pareigų, kurių niekas nenori imtis, kurios kitiems yra per sunkios ar nepatogios. Garb. Jubiliatas šio dėsnio ir laikėsi, dėl to gyvenimas iš jo nekartą pareikalavo herojiško savęs atsižadėjimo ir nepaprastos aukos.

Ilgus metus išbuvęs Vakarų Bažnyčios prieglobstyje, savo jaunystėje kovojęs su barzdotais plačiarankoviais Lietuvos provoslavintojais, vien iš klusnumo Šv. Sostui pereina į Rytų apeigas, užsiaugina barzdą, užsivelka rytietišką dvasininko drabužį ir už tai iš neišmanėlių susilaukia aštrios pašaipos ir kritikos. Tai įvyksta tuo metu, kada jis yra taip reikalingas jaunai Marijonų Vienuolijai, kuriai jos Vadovo — ark. J. Matulevičiaus mirtis buvo didelis smūgis. Jis turi atsisakyti nuo savo tiesioginio darbo Vienuolijoje ir imtis tvarkyti rusų katalikų reikalus Europoje. Tų reikalų pynėse nekartą teko nusivilti, likti nesuprastam, nematyti savo darbo ir pastangų vaisių. Tačiau šios naštos jis ėmėsi tyliai, tik iš jo veido bruožų buvo matyti, kad ji jam yra sunki. Ir vėliau, Šv. Sostas, žinodamas jo besąlyginį atsidavimą ir vienuolišką klusnumą, dėjo ant jo pečių kartais gana komplikuotas ir sunkias pareigas, žinodamas, kad vysk. Bučys atliks jas su didžiausiu tikslumu ir objektyvumu, nors už tai kai kieno bus nekenčiamas ir asmeniškai patirs daug skaudžių nemalonumų. Šv. Sostas vysk. Bučio patarnavimais ir patarimais daugelį kartų yra pasinaudojęs. ŠV. Tėvas pop. Pijus XII, įvertindamas gerb. Jubiliato nuopelnus visai Bažnyčiai, jo 50 metų kunigystės proga yra atsiuntęs asmeniškai pasirašytą raštą, kuriame išskaito jo ilgo gyvenimo nuopelnus visose srityse ir, sveikindamas susilaukusį gražaus jubiliejaus, tėviškai laimina, tartum uždedamas apaštališką antspaudą ant jo taip vaisingos ir vertingos darbuotės.

Apvaizda J. E. vysk. Bučį vedė nuostabiais keliais. Ji pamažu išskyrė jį iš atskirų gyvenimo sričių, kad jis pakiltų aukščiau kasdieninio gyvenimo ir taptų visos Bažnyčios nuosavybe. Tiek dirbęs Lietuvoje, šiandien yra toli nuo jos, kad jis atstovautų visame pasaulyje išblaškytus nelaimingos tautos sunūs. Betgi ir dabar jis pasilieka lietuvis, kuriam savo tautos rūpesčiai ir kančios sudaro jo asmeninius rūpesčius ir kančią. Jis savo laiku per Vatikano radijo bangas siuntė savo užuojautą ir guodžiantį žodį kenčiančiai tautai, stiprino jos nelaimingų vaikų viltis, ragino pasitikėti Dievu, kuris vienas gali iš blogio išvesti į gerą. Jis koresponduoja su viso pasaulio lietuviais ir kiekviename savo laiške paberia tūkstančius išminties ir pamokymo, padrąsinimo ir įspėjimo perlų. Iš jo laiškų matyti, kad kalba mylinti, suprantanti, tėviška širdis. Jo laiškų, per ilgą amžių prirašytų, susidarytų tomai. Iš jų būtų matyti didinga Jubiliato asmenybė. Iš jų spindi dar viena nepaprasta savybė — antgamtinė išmintis, kuria jis pasveria kiekvieną žodį ir kuri spindi iš kiekvieno jo sakinio.

Jubiliato nepaprastą išmintį yra pastebėję visi, kurie su juo susitiko. Jos garsas plačiai paplito žmonių tarpe ir todėl į jį, lyg į kokį orakulą yra kreipęsi visi be išimties. Gyvenant Kaune, su Jubiliatu po vienu stogu, teko matyti, kad J. E. vysk. Bučį lanko visi: tikintieji ir bedieviai, mokslo vyrai ir liaudies vaikai, vyrai ir moterys, dvasininkai ir pasauliečiai, politikai ir pirkliai, artistai ir menininkai. Kiekvienas su savo skirtingais rūpesčiais ir reikalais, jieškodami patarimo, pagalbos. Ir visiems jis rasdavo tikslų patarimo, paguodos, supratimo žodį. Nė vieno jis nėra atstūmęs, nė vieno neišleido iki galo neišklausęs, nors tas atimdavo daug brangaus laiko. Jo durys visada ir visiems būdavo atdaros. Padėjęs plunksną ir pusėj sakinio nutraukęs rašomą darbą, atrodo, kad jis laukdavo lankytojų ir, jiems išėjus, vėl tęsdavo rašomą darbą. Jam nebuvo laiko kada susikaupti, bet atrodo, kad ir nereikėdavo — jis galėdavo kartu dirbti kelis skirtingus darbus. Mes jaunesnieji, matydami, kiek įkyrūs lankytojai atima jam brangaus laiko, norėdavome įvesti tam tikrą lankytojų „kontrolę“, bet jis to neleisdavo ir aukodavosi žmonių reikalams toliau. Kiekvienas iš J. E. vysk. Bučio vienuoliško kambarėlio išeidavo nušvitęs, nusiraminęs, patenkintas. Nepaprasta atmintis ir studijuotų bei skaitytų veikalų pasisavinimas padarė iš jo gyvą enciklopediją ir nėra srities, kurioje jis neduotų tikslų apibrėžimą ar paaiškinimą. Būdamas griežtas asketas ir ištikimas Bažnyčios ir jos doktrinos sūnus, vysk. Bučys moka būti nepaprastai tolerantingas kitokių pažiūrų žmonėms. Jo gerbėjų ir prietelių tarpe yra nemaža netgi kito tikėjimo ir priešingų pažiūrų asmenų. Vysk. Bučį gerbia net jo pažiūrų priešai. Jis asmeninių priešų neturi.

Per savo ilgą amžių J. E. vysk. Bučys yra daug keliavęs. Nėra to Europos krašto, kurį jis studijų ar tarnybos reikalais nebūtų aplankęs. Jį matė Tarpt. Eucharistiniai Kongresai Chicagoj, Sydnejuj, Kartagenoj, Dubline savo dalyvių eilėse. Kaip Marijonų Vienuolijos Vyriausias Vadovas, jis yra aplankęs ne tik Europos, bet ir abiejų Amerikų provincijas. Kur jis nuvyko, nepasitenkino vien savo vienuolijos reikalų tvarkymu. Jo lankymąsi pajusdavo kiekvienas kraštas, nes jis aplankydavo įtakingus asmenis ir imdavosi advokato rolės Lietuvos reikalais. Tuo būdu jis labai daug yra pasidarbavęs ir Lietuvai. Tai galės būti įvertinta tik ateityje.

Iškilęs Bažnyčios hierarchijoj į vyskupo laipsni, savo Vienuolijoj į Vyr. Vadovus, savo tautoj į garbingo patrijarcho amžių, jis vis dėlto neatitrūko nuo kasdieninio gyvenimo. Jis seka spaudą ir puikiai orientuojasi bėgamuosiuose gyvenimo klausimuose, daro teisingas, kartais gana toli pramatančias, išvadas, nusako ateities galimybes. Dvasinių vertybių didelis branginto-jas, jis vis dėlto neniekina ir materialinių, bet tik tų, kurios turi mokslinės ar kitokios aukštesnės vertės. Dėl to iš kiekvienos kelionės jis grįždavo apsikrovęs muziejiniais eksponatais, retų mineralų rinkiniais ir vis rengėsi sudėti juos į gražų muziejų Lietuvoje, kur jaunuomenė, neturinti progos platesnį pasaulį išvysti, galėtų bent tuo būdu pasimokyti. Buvo surinkęs retą didelių žmonių autografų rinkinį. Būdamas Lietuvoje, yra išlandžiojęs nevienos bažnyčios senų atmestų daiktų sandėlį ir, ką įdomesnio suradęs, gabeno į muziejų. Šituo būdu Marijampolės vienuolyne susirinko nemaža vertingos ir įdomios istorinės, liturginės, numizmatinės, mineraloginės medžiagos. Deja, jo ilgų metų pastangų vaisius Rytų barbaras yra sunaikinęs, išbarstęs. Tačiau dvasinės vertybės, kurių jis per savo ilgą amžių lietuvių tautai yra surinkęs ir perteikęs, pasiliks amžinai.

Išblokštiems iš savosios žemės Lietuvos vaikams, minint garbingą J. E. vysk. Bučio jubiliejų, tremties dienos darosi lengvesnės žinant, kad ten, Vatikano kalnelio papėdėje, prie Apaštalų Kunigaikščio kapo, šalia Kristaus Vietininko žemėje budi didžio dvasininko ir didžio lietuvio tėviškai mylinti širdis ir budri akis, kuri drauge su visais neša tautos ištrėmimo naštą, sielojasi jos nelaime ir meldžia Dievą šviesesnės ateities. Telaiko jį Apvaizda toje sargyboje dar ilgus metus!

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai