Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JURGIO MATULAIČIO KELIAS Į VILNIAUS VYSKUPO SOSTĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS VAIŠNORA   
50 metų mirties sukakčiai paminėti

Ratti kelionė į Vilnių ir Kauną Paskirtas ne tik Lenkijos, bet ir gretimų kraštų apaštališkuoju vizitatorium, Ratti rūpinosi aplankyti ir tuos kraštus. Artimiausia ir svarbiausia buvo katalikiškoji Lietuva. Ji 1918.11.16 jau buvo pasiskelbusi nepriklausoma valstybe su sostine Vilniumi, tačiau dar buvo valdoma vokiečių Oberosto karinės valdžios. Dėl to vizitatorius Ratti parašė vyr. Rytų fronto vadui, Bavarijos sosto įpėdiniui Leopoldui, raštą, prašydamas leidimo aplankyti Lietuvą. 1918.IX.5 gavo atsakymą, kad vizitatoriaus apsilankymas iš Varšuvos lietuvių būtų priimtas nepalankiai. Bet jau tų pačių metų lapkričio mėn., kai Vokietija jau buvo kapituliavusi, Ratti gavo pranešimą, jog gali vykti į Vilnių. Tačiau to meto aplinkybės (vokiečių traukimasis, bolševikų slinkimas į vakarus) neleido tos kelionės įvykdyti.

Ratti sekretorius Pellegrinetti savo užrašuose 1918.XII.14 pažymėjo:
Kelionė į Lietuvą pradingo. Atrodė, kad viskas užtikrinta, karo ministeris (lenkų) davė automobilį, buvo vokiečių pasas, duotas už Oberostą von Kesselerio, vysk. Jal-brzykovvskio ir vysk. Karoso draugystė. Bet šį rytą snigo. Sniegas smulkus, sausas ir landus. Leitenantas Pagowski pranešė, kad vykti negalima. Taip antrą kartą ši kelionė, tiek kartų bandyta, dingo.

Be abejonės, Ratti visą laiką sekė lietuvių-lenkų santykius ir kovas. Jis žinojo, kad 1919. III. 19 Pilsudskis užėmė Vilnių, kurį lietuviai laikė savo neginčijama sostine, kad jų tautinėje ir politinėje kovoje Vilnius buvo jautriausia vieta. Žinojo, kad į politinę kovą buvo įsitraukusi ir dvasiškija, kad lenkai traukė į savo talką ir Bažnyčią. Iš Vilniaus vyskupo J. Matulaičio buvo sužinojęs apie padėtį Vilniaus vyskupijoje. Norėjo tad visa savo akimis pamatyti, vietoje patikrinti, susidaryti pilnesnį vaizdą. Bet nebuvo progos.

Taip belaukiant ir beplanuojant kaip nors pasiekti ne tik Vilnių, bet ir Kauną, 1920.1.19
--------------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 3, 4, 5.
---------------
nuncijų Ratti aplanko Pilsudskio adjutantas grafas Potockis ir praneša, kad Lenkijos valstybės galva (Pilsudskis) kviečia nuncijų su juo drauge sausio 22 ar 23 vykti į Vilnių. Ratti pakvietimą priėmė.

Ratti jautė, kad žygis yra opus. Jis žinojo, kad Vilniaus miestą ir kraštą savinasi ir lenkai ir lietuviai. Baiminosi, kad jo atvykimą į Vilnių viena ar antra pusė gali panaudoti savo politiniams siekimams remti. Tačiau, nepaisydamas visko, apsisprendė vykti. Po kelionės į Vilnių ir Kauną 1920.II.8 pranešime kardinolui Gasparri jis suminėjo tas priežastis, kurios, nepaisant esamos jautrios padėties, paskatino priimti pakvietimą. Esą jam buvo proga po tiek nepasisekusių bandymų aplankyti Vilnių ir iš ten pasiekti Kauną. Kelionės išlaidos esančios mažos, apsistojimo vieta Vilniuje neutrali — pas vysk. J. Matulaitį. Ir pridėjo:
Kelionei, kuriai netikėtai turėjau apsispręsti, buvau, ačiū Dievui, jau truputį pasiruošęs, šalia kai kurios skaitytos ir pasikalbėjimų (su vysk. J. Matulaičiu, kun. J. Narjausku. kun. Viskanta, kun. Kulviečiu. J.V.), taip pat ir iš tikro antplūdžio pranešimų, informacijų, apeliacijų ir kontrapelie-cijų, protestų iš vyskupų pusės, dvasiškijos, pasaulietinės valdžios ir eilinių tikinčiųjų, paskirų asmenų ir bendruomenių (Čia turima mintyje visa akcija prieš vyskupus Pr. Karevičių ir J. Matulaitį. J.V.). Nebereikia sakyti, kad šis pasiruošimas (kaip ir visi pasiruošimai iš tolo) neapsaugojo manęs nuo netikėtumų.

Naktį 1920.1 iš 23 į 24 d. traukiniu su Pilsudskiu Ratti išvažiavo į Vilnių. Nuncijui buvo rezervuotas atskiras belgiškas vagonas, karo įvykių atitrenktas į Varšuvą. Lydėjo nunciatūros patarėjas mons. E. Pellegrinetti ir Pilsudskio kapelionas kun. Plewka-Czynski. Traukinyje vakarieniavo drauge su Pilsudskiu, kuris gerai nusiteikęs juokavo, kas buvo jam neįprasta, nes Pilsudskio priešininkai jį vadino "Paniurėliu" (Jd-zef Ponury). Kadangi Vilnių pagal nustatytą tvarką turėjo pasiekti sausio 24 d. 16 vai., tai traukinys ilgiau apsistojo Lydoje.

Atvykus į Vilnių, geležinkelio stotyje Pilsudskio ir nuncijaus Ratti laukė žmonių minia. Svečius pasveikino Skirmuntas, savo patriotinėje aistringoje kalboje nepraleidęs progos išplūsti "Kauno Tarybą". Toji kalba buvusi "kartus jau nebeatgaivinamos praeities apraudojimas" — rašo savo atsiminimuose mons. Pellegrinetti.

Iš stoties aukštieji svečiai nuvyko į Aušros Vartus, kur buvo prisikimšę dvasiškijos ir įvairių dignitorių. Žmonių minios klūpojo apačioje esančioje gatvėje. Aušros Vartuose įvyko nemaloni staigmena: Ratti ir Pilsudskiui suklaupus prieš Marijos altorių, turėjo būti atidengtas stebuklingas Marijos paveikslas, paprastai uždengtas tam tikromis užuolaidomis. Zakristijonas Gabrielius Gylys (vėliau tapęs marijonu) bandė patraukti virvutes, kuriomis atidengiamos užuolaidos, bet nepavyko. Pribėgo Aušros Vartų klebonas, bet ir jam nepasisekė atidengti paveikslo. Pilsudskis susinervinęs pakilo ir išėjo iš koplyčios. Nuncijus palaimino žmones iš koplyčios balkono, ir taip tos iškilmės baigėsi. Išėjus aukštiems svečiams, Aušros Vartų klebonas susidomėjo, kas ten atsitiko, kad nebuvo galima atskleisti paveikslo užuolaidų. Pabandė — ir viskas tvarkoje: paveikslą, kaip ir visuomet, buvo galima atskleisti.

Tą "stebuklą" lenkai aiškino savaip. Esą Marija nenorėjusi nuncijui pasirodyti dėl to, kad buvo nepatenkinta jo planu vykti į Kauną. . . Lietuviai gi aiškino, kad Marija nenorėjusi pasirodyti Pilsudskiui, kuris 1919.IV.22 d. pavakare, atvykęs į Vilnių, nors buvo Aušros Vartuose laukiamas, ten nesustojo ir su savo svita pravažiavo Aušros Vartus net kepurių nenusiėmę. Vilniuje ėjo gandai, kad Pilsudskis esąs socialistas, tikyba jam nerūpinti, esąs pasimetęs su savo teisėta žmona ir gyvenąs su kažkokia žydaite. Dėl to Dievo Motina ir nenorėjusi jam parodyti savo veido.

Tik Vilniuje paaiškėjo, kad Ratti pasiryžęs vykti į Kauną. Žinoma, lenkams tas patikti negalėjo. Pilsudskis atvivežė nuncijų Ratti ne į Kauną išleisti, o tik savo renomė pakelti: važinėja drauge su Šv. Tėvo atstovu! Tačiau Ratti noras pasiekti Kauną nebuvo jau toks paprastas. Tarp lenkų okupuoto Vilniaus ir Kauno tiesioginio susisiekimo nebuvo netgi telefonu ar telegrafu. Susisiekti buvo galima tik per Berlyną. Ratti telefonu (per Berlyną) pranešė norįs atvykti į Kauną ir prašė susisiekimo priemonių nuo demarkacijos linijos. Kol tas reikalas buvo sutvarkytas, užtruko kelios dienos.

Vysk. Pr. Karevičius savo atsiminimuose rašo:
Gavęs pranešimą) aš kreipiausi į užsienio reikalų mi-usterj p. Voldemarą. Šisai užklausė, o ar aš žinau, kad Varšuvos nuncijus yra Lietuvos vizitatorius. Atsakiau: "Nė jokio tam rašto iš Vatikano, nei iš paties arkivysk. Ratti neturiu, tik esu girdėjęs iš patikimo asmens, būtent, Dancigo vyskupo OHourke, arkiv. Ratti esąs Lenkijai Apaštališkasis Nuncijus, o Lietuvai, Latvijai ir Estijai — Apaštališkasis Vizitatorius". Voldemaras sutiko parūpinti traukinį37.
Iš tikrųjų iš Kauno atėjo pranešimas, kad svečias yra laukiamas Vievyje: 1920.1.29 7 vai. ryto jam bus traukinys į Kauną.

Kol kelionės į Kauną reikalas paaiškėjo, Ratti panaudojo laiką susipažinti su Vilniumi, jo įstaigomis, žmonėmis ir problemomis. Sekmadienį (1.25) nuncijus aukojo iškilmingas pontifikalines Mišias katedroje. Pamokslą sakė prel. Michalkevičius apie istorinius lenkų-lietuvių santykius. Po to įvyko oficialių asmenų priėmimas vyskupo rūmuose, aplankymas universiteto, kur rektorius Siedleckis pasveikino nuncijų italų kalba. Kitą dieną (1.26) Mišios Aušros Vartuose (jau P^e atidengto Marijos paveikslo), vėl įvairių delegacijų priėmimas (tarp jų ir kapitulos delegacija, reikalaujanti, kad vysk. J. Matulaitis būtų atšauktas iš Vilniaus), kunigų seminarijos lankymas, kur nuncijų pasveikino seminarijos rektorius Us-zyllo. Vakare Vilniaus dvasiškijos surengtos nuncijui pagerbti vaišės. Čia vysk. J. Matulaitis pasakė karštą sveikinimo kalbą, sutiktą vieningais plojimais. Tačiau ne viskas išėjo vieningai: kai dalyviai lotyniškai užgiedojo "A d multos annos". visi buvo choristai, o kai užtraukta lenkiškai "sto lat", pusė salės tylėjo. Ratti, kaip jo palydovas Pellegrinetti rašo, "pagautas, gal būt, nelabai laimingo įkvėpimo, tarė žodį, aiškindamas posakį "Polonia semper fidelis" (Lenkija visuomet ištikima) ne tam, kad iškeltų lenkus, bet kad paskatintų likti vertais savo katalikiškų tradicijų".

Vienas iš ten dalyvavusių lietuvių kunigų karčiai tą kalbą komentavo: "Polonia semper fidelis, Lituaniae nomine deleto" (Lenkija visuomet ištikima, Lietuvos vardą panaikinusi). Taip nuncijaus kalbą suprato visi lietuviai kunigai. Tik vėliau nuncijus sužinojo, kad lietuvių kunigų Vilniuje yra beveik tiek, kiek ir lenkų. Savo pranešime Romai jis teisinosi: "Iš mano pusės buvo kvailystė, kurios, tikiu, nebūčiau padaręs, jei būčiau tinkamai ir laiku įspėtas. Bet Viešpats man ją laido mano vertam ir išganingam pažeminimui".
Lietuvių nuotaikos pasikeitė, kai kitą dieną nuncijus aplankė lietuvių šv. Mikalojaus bažnyčią, lietuvių gimnaziją ir ten išliejo savo tėviškus jausmus ir lietuviams.

O lenkai dėjo visas pastangas, kad Ratti aplankytų lenkiškas įstaigas. Tad Ratti aplankė ponios Czarnowskos vedamas mokyklas, dalyvavo
Vilniaus lenkių ponių suruoštame vakariniame pobūvyje. Sausio 27 rytą Mišios prie šv. Kazimiero karsto katedroje. Aplankytos ir žymesnės Vilniaus bažnyčios: šv. Onos, Bernardinų, šv. Jono "su kolonų ryšuliais ir nepaprastai elegantiško polėkio varpine", Antakalnio šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kur Ratti pamatė "triumfuojantį italų meną". Nuncijus taip pat padarė išvykų į Vilniaus apylinkes, apdengtas baltu sniego apsiaustu. Įkopė į Gedimino kalną. Šalo smarkiai: temperatūra buvo 23 laipsnių žemiau nulio. Pilies kalne Ratti išsitarė, kad net Monte Rosa (4638 m aukščio) labiau nejutęs, kaip spindintis oras tarsi būtų pilnas ledo adatų, duriančių veidą. Kai nusileidęs nuo kalno įėjo į katedrą, atrodė, lead ten šilta, nors švęstas vanduo buvo pavirtęs ledu.
Ratti laisvą nuo visokių vizitų, priėmimų laiką galėjo skirti ilgiems pasikalbėjimams su vysk. J. Matulaičiu. Tų pokalbių turinio nežinome, tačiau galima spėti, apie ką buvo kalbama. Ratti palydovas Pellegrinetti sako, kad ne visuomet jų nuomonės sutapdavusios, nes Ratti turėjęs platesnių idėjų. Ir suprantama dėl ko. Jis, kaip Šv. Sosto atstovas, nors ir patyręs apie surizgusius lietuvių ir lenkų santykius, vis laikėsi dėsnio, kad dvi katalikiškos tautos turėtų taikiai gyventi meilėje ir vienybėje. Vysk. Matulaitis žvelgė į dalykus iš konkrečios padėties. Lietuvių ir lenkų tautos jau yra išsiskyrusios, lietuviai nori turėti savo nepriklausomą valstybę, gyventi geruose santykiuose su visais kaimynais, tačiau nenori pasiduoti lenkų jėga primetamai draugystei, unijai, kuri ribotų savarankiškumą. Politiniai įvykiai, ypač Lietuvos sostinės okupavimas, tą išskyrimą tik dar labiau padidino, gerus santykius suardė. Tą skirtumą ir nuncijaus palydovas Pellegrinetti pabrėžė: "Bet kas daryti, kai lietuviai patriotai lenkams buvo 'litvomanai', o lenkai buvo vadinami 'panpolonistais'".

Tas kelias dienas Ratti Vilniuje buvo kaip ant dyglių. Jis nerimavo, kadangi tuo pačiu ypatinguoju Pilsudskio traukiniu, kuriuo buvo atvykęs, sausio 31 turėjo vėl grįžti į Varšuvą.

Nors lenkams ir labai nepatiko Ratti noras nuvykti į Kauną, vis dėlto bent trumpai, sausio 29-30 dienomis, jis atliko savo kelionę į nepriklausomą Lietuvą. Kaip apaštališkąjį vizitatorių, Kaune jį iškilmingai priėmė ne tik bažnytinė hierarchija, bet ir Lietuvos vyriausybė38. (Šis Ratti, vėlesniojo popiežiaus lankymasis nepriklausomoje Lietuvoje vertas dėmesio, tad apie jį vėliau bus duodamas to paties autoriaus atskiras straipsnis. — Red.)
Vysk. J. Matulaičio ir nuncijaus A. Ratti korespondencija

Nepaisant kai kurių nuomonių skirtumų, Ratti iš arti pažino vysk. J. Matulaičio asmenybę, kurią Pellegrinetti pavadino "tikru Dievo vyru, mirusiu šventumo garse nedaugeliui metų praslinkus". Ir nuo to laiko tarp Ratti ir Matulaičio užsimezgė nuoširdi draugystė, kurios nesuardė nuolatiniai lenkų skundai, reikalavimai vysk. J. Matulaitį pašalinti iš Vilniaus. Ratti visą laiką, tiek būdamas nuncijum Varšuvoje, tiek popiežiaus soste, vysk. J. Matulaitį gynė, palaikė, guodė, drąsino.

Vysk. J. Matulaitis, kai tik pasitaikydavo proga būti Varšuvoje, aplankydavo nuncijų Ratti. O arkiv. Ratti 1920 du ar tris kartus buvo vysk. J. Matulaičio svečias Vilniuje. Be asmeniškų kontaktų, yra likusi gausi korespondencija — 18 Ratti laiškų vysk. J. Matulaičiui, rašytų 1919-1921 m. Vysk. J. Matulaičio laiškų yra išlikę tik 6, visi labai ilgi, kuriuose dėstomi vyskupijos reikalai, gana išsamūs atsakymai į Ratti iškeltus klausimus. Visa korespondencija yra konfidenciali, ėjusi ne paštu, bet per patikimų asmenų rankas.

Būtų perilga cituoti visus abiejų laiškus ištisai. Pasitenkinsime tik trumpai atpasakoti jų turinį. Reikia pastebėti, kad visi nuncijaus Ratti laiškai Vilniaus vyskupui yra labai nuoširdūs, draugiški. Jie pradedami protokoline forma, bet tuoj pereina į draugišką toną ir dažnai baigiami irgi ne protokoliškai, kada nuncijus pasirašo: "Tau atsidavęs brolis A. Ratti".

Iš nuncijaus laiškų matyti, kad vysk. J. Matulaitis yra laikomas ne Lenkijos, o Lietuvos pirmuoju vyskupu. Dažnai įvairūs reikalai su kitais Lietuvos vyskupais yra siunčiami per Vilniaus vyskupą. Štai keletas pavyzdžių.
1919 m. pradžioje bolševikams užėmus Vilnių, vysk. J. Matulaitis prašė vizitatoriaus Ratti plačių įgaliojimų vyskupijos valdyme, kai nėra galimybės susisiekti su Šv. Sostu. 1919.III.19 vysk. J. Matulaitis tokius įgaliojimus gavo ne tik sau, bet ir kitiems Lietuvos vyskupams.

Ratti atsilankęs Lietuvoje (Kaune) pastebėjo, kad Lietuva pageidauja turėti Šv. Sosto atstovą, skyrium nuo Lenkijos. Tą lietuvių pageidavimą Ratti perdavė popiežiui, ir 1921.XI.19 Lietuva, Latvija ir Estija gavo vizitatorių A. Zecchini. Jo paskyrimas buvo praneštas visiems Lietuvos vyskupams, neišskyrus nė Vilniaus vyskupo.

Kai Ratti jau buvo paskirtas nuncijum Lenkijai, kartą į vieną vysk. J. Matulaičio prašymą nuncijus atsakė, abejodamas, ar dabar jis, jau
Lenkijos nuncijus, turįs jurisdikciją ir Vilniaus vyskupijai (1920.XI.29 laiškas). Iš to matyti, kad Ratti Vilniaus vyskupiją nelaikė Lenkijos Bažnyčios dalimi, nors tas buvo jau po Želigovskio Vilniaus pagrobimo.

Ratti, būdamas Varšuvoje, gaudavo iš popiežiaus Lietuvių dienos rinkliavos likučius, skirtus "karo aukoms Lietuvoje", o drauge ir Benedikto XV asmeniškas aukas Lietuvos vyskupams. Tokius gautus pinigus Ratti siųsdavo Vilniaus vysk. J. Matulaičiui, liepdamas išdalyti pagal aukotojų intencijas, susisiekus su kitais Lietuvos vyskupais.

Vysk. J. Matulaitis už gautas aukas padėkodavo Šv. Tėvui ir nuncijui, drauge duodamas smulkią apyskaitą, kaip ir kam aukos padalytos. Viename laiške Ratti pagiria vysk. J. Matulaitį dėl aukų paskirstymo, nes ir aukotojo — Šv. Tėvo — mintis, kad aukos yra skirtos Lietuvos vaikams, neskiriant, ar tie pašalpos reikalingi vaikai bus lietuvių ar kitų tautybių.

Kartą vysk. J. Matulaitis praneša nuncijui, kad gautąją Šv. Tėvo paramą Lietuvos vyskupams lygiomis dalimis padalijęs vyskupams Karevičiui ir Karosui, sau pasilikęs mažesnę dalį, bet ir tą taupąs sunkesniems laikams. Drauge prašo, kad iš anksčiau gautos paramos dalis būtų galima skirti neturtingiems ir ligoniams kunigams, kurie negauna jokių algų.

Vysk. J. Matulaitis išsamiuose laiškuose nuncijui Ratti dėstydavo vyskupijoje iškilusias sunkenybes dėl lenkų daromų triukšmų bažnyčiose, kliudant lietuviams melstis savo kalba (Giedraičiuose), dėl valdžios kišimosi į bažnytinius reikalus, dėl valdžios atsiųstų vyskupų Hrynievvec-kio ir Bandurskio elgesio Vilniuje. Nekartą nusiskundžia lenkų skleidžiamais gandais ir šmeižtais, spaudos puolimais. Prie laiškų prideda laikraščių iškarpų, kur matyti, kas apie jį ir prieš jį rašoma.

Kiek ilgesnis vysk. J. Matulaičio ir nuncijaus Ratti susirašinėjimas dėl Giedraičių skandalo, kada ten lenkai užsispyrė panaikinti lietuviškas pamaldas ir išvijo kleboną. Vysk. J. Matulaitis reagavo: paskyrė kaltininkams lenkams rekolekcijas, uždėjo pasninką ir laikinai uždarė bažnyčią. Lenkų delegacijos lankėsi ne tik pas vysk. J. Matulaitį, bet pasiekė ir nuncijų. Spaudimą darė ir Varšuvos valdžia. Ratti 1920.V.7 rašo vysk. J. Matulaičiui:
Užsienio reikalų viceministras Dębski man atsiuntė oficialų raštą dėl Giedraičių įvykių. Man vykstant į Romą, žodžiu kalbėjo vidaus reikalų ministras Wojciekowskis. Jis insistuoja, kad esą pavojinga ir taip ilgai laikyti bažnyčią uždarytą. Aš atsakiau, kad jau ne kartą tuo reikalu esu jums rašęs ir kalbėjęs, kad aš patyriau, jog jūs rūpinatės tuo reikalu pagal savo sąžinę ir atsakomybę, kaip sielų ganytojas, remiamas ir palaikomas savo Kapitulos, kad aš esu prašęs jūsų mane painformuoti apie padėtį ir imtis žygių, kurie atrodys reikalingi.

Į tą Ratti laišką vysk. J. Matulaitis atsakė, kad Giedraičiuose nebūtų atsitikę tai, kas įvyko, jei ten nesikiškų valdžios žmonės, nekiršintų ir neagituotų lenkų prieš lietuvius. Prašo įtikinti tuos ponus ministrus, kad jie sutramdytų karinę ir civilinę vietos valdžią ir uždraustų kištis į bažnyčios reikalus.

Nors iš korespondencijos to nematyti, tačiau iš kitų šaltinių žinoma, kad kartą Ratti pasiūlius atsižvelgti į lenkų reikalavimus, nes esą dėl vienos (Giedraičių) parapijos nevertėtų tokį triukšmą kęsti, vysk. J. Matulaitis mandagiai nuncijui atsakė, patardamas jam pasinaudoti savo teise ir paimti Giedraičių parapiją į savo jurisdikciją ir tvarkyti ją savo atsakomybe. O jis. kol yra Vilniaus vyskupas, negalįs kitaip tvarkyti. Nuncijus atsiprašė, teisindamasis, kad tai buvęs tik jo patarimas, o ne noras kištis į vyskupijos valdymą.

Dėl Giedraičių vysk. J. Matulaitis savo 1920. X.23 laiške nuncijui praneša, kad ten pamažu grįžtanti tvarka ir ramybė. Dalykai tiek pagerėję, kad jau bažnyčia vėl atidaryta, laikomos pamaldos, teikiami sakramentai, tačiau pamokslai dėl riaušių baimės dar nesakomi.

Į tokį vysk. J. Matulaičio laišką nuncijus Ratti 1920.XI.1 atsakė:
Tavo 1920.X.23 laišką skaičiau su dideliu džiaugsmu, bet drauge ir su liūdesiu, tavo laiške, tarsi čia pat maudamas tavo asmenį, kai skaičiau tiek blogio ir tiek liūdnų dalykų. Bet "yra. Dievas danguje" ir Dievas tikrai padės (...) Belieka man ne tik plunksna, bet ir karšta širdimi pareikšti tau mano giliausius jausmus, kuriais drauge su tavim kenčiu, su tavim meldžiuosi, su tavim visa širdimi esu, norėdamas su tavim būti drauge ir kūnu, su tavim darbuotis. Jei kiek galėsiu, kiek pajėgsiu, prašau manimi pasikliauti.
Vysk. J. Matulaitis siųsdavo nuncijui laikraščių iškarpas, susipažinti, kiek jis spaudoje yra puolamas ir šmeižiamas. Kaip į tai žiūrėdavo nuncijus Ratti?
Štai keletas atsakymų:
Gavau laišką su laikraščių priedu. Tiek laiške, tiek spaudoje vien tik liūdni ir apverktini dalykai. Tačiau bent dabartiniu momentu nematau, ką reiktų daryti ir bandyti be pagrįstos baimės sukelti dar didesnį blogį. Dievas mato, Dievas žino, kodėl tokius dalykus leidžia. Dievas tinkamu laiku pasirūpins. O dabar belieka tik melstis ir tikėtis (1921.1.26).

Už paskutinį laišką ir laikraščius dėkoju, nors juose nieko gero nė malonaus nėra. Reikalinga kantrybė, kol praeis Dievo rūstybė. Nematau, kad būtų galima ką padaryti be didesnio pavojaus. Viena tik matau — tavo girtiną ir nuostabų elgesį, kuris reiškiasi protinga tyla ir budria kantrybe. Budri kantrybė, kad, nors ir netiesiogiai veikiant, būtų galima apsisaugoti; protinga tyla, kuri nekliudytų veikti, kai pasitaiko proga, ir į gera raginti (1921.11.25).
Laikraščius, kuriuos paminėjai, esu skaitęs. Kai ką jau esu daręs ir dar rengiuosi daryti. Tačiau mažai galima pasiekti, kai žmonės užsikemša ausis (1920.XII.27).

Dėkoju už laišką ir priedą — Gazeta ne tik "VVilenska", bet ir už prancūzišką biaurų (vilaine) leidinį. Matyti, kad žmonės užsispyrime daro, ką gali, bet tas manęs, o tikiuosi ir tavęs, nejaudina (1921.VI.2).

Pastarasis laiškas jau buvo paskutinis iš Varšuvos, nes jame Ratti pamini, kad 1921.VI.4 jau paliekąs Varšuvą.

Kai nuncijus Ratti popiežiaus buvo paskirtas prie Santarvės komisijos, kuri turėjo prižiūrėti Silezijoje ir Prūsuose vykstantį plebiscitą, jo neutrali ir teisinga laikysena sukėlė tiek lenkų, tiek ir vokiečių nepasitenkinimą. Iš keblios padėties jį išgelbėjo pop. Benediktas XV, paskirdamas Milano arkivyskupu ir kardinolu. Matyt, dėl to paskyrimo vysk. J. Matulaitis bus jį pasveikinęs, nes Ratti atsako:
Taip norėjo Šv. Tėvas, visiškai manęs neatsiklausęs. Teesie Dievo valia, nors man uždėjo didelės atsakomybės pareigą. Melskis, prašau, už mane, aš meldžiuosi už tave. Melskimės vienas už antrą, kad būtume išganyti (1921.VI.2).

Pats išgyvenęs visokias sunkenybes, Ratti, gerai pažindamas Vilniaus vyskupo vargus ir padėtį, nuolat jį ramindavo, guosdavo:
Žinau tavo didelius vargus ir rūpesčius, kurių kasdien vis atsiranda naujų. Dievas, davęs tau kantrybės, suteiks ir atlyginimą (1921.111.17).
Viešpats tesuteikia tavo širdžiai paguodos tavo sielvartuose ir nemalonumuose. Žinau, kad ir prieš mane buvo daug sakyta ir sakoma netiesos, bet visa tai manęs nejaudina ir neliečia. Kol tokia yra Dievo ir jo Vietininko žemėje valia, giedria, nors ir karčia, ramybe džiaugiuosi. Sakau karčia dėl žalos, kurios kartais sielos patiria. Dievas mato, Dievas pasirūpins. Meldžiuosi už tave ir tavuosius. Melskis ir už mane, nes niekad nebuvau tiek reikalingas maldos, kiek dabar (1921.V.21).

Melskis už mane, nes esu labai didelėse sunkenybėse. Aš už tave visuomet meldžiuosi (1921.1.2).

Kaip matome, vysk. J. Matulaičio ir nuncijaus draugystė buvo paremta ne tik bendrais rūpesčiais, bet ir bendra vienas už antrą malda. Vysk. J. Matulaičiui ypač buvo brangi nuoširdi paguoda, kuri buvo kartojama Ratti laiškuose. Todėl vysk. J. Matulaitis, kai Ratti buvo išrinktas popiežium, jį sveikindamas pavadino "Guodėju ir Stiprintoju".

Vysk. J. Matulaičio ir nuncijaus Ratti santykių šiltumą rodo ir tai, kad nuncijus nepraleisdavo progos bent trumpai pasveikinti vysi J. Matulaitį didesnių švenčių ir vardinių proga. Vilniaus vyskupas nuncijui Ratti visuomet buvo arti Širdies. Jo veikloje Varšuvos nunciatūroje Vilniaus vyskupas visuomet buvo dėmesio ir susirūpinimo centre. Apie Vilniaus vyskupą ir jo sunkenybes Ratti pranešdavo ir Šv. Tėvui. Grįžęs iš Romos, Ratti rašo vysk. J. Matulaičiui:
Iš mano kelionės į Romą galiu tik tiek pasakyti, kad palikau Šv. Tėvą sveiką ir kad jis yra labai susirūpinęs, ypač visomis smulkmenomis, kurios liečia Vilnių ir jo Vyskupą, jo aventualų pagalbininką. . . apie ką aš jums papasakosiu plačiau pirma proga, kaip tik rasite galimybę atvykti į Varšuvą (1920.V.7).

Kas šiuodu Bažnyčios vyru taip suartino-' Nesuklysime pasakę, kad tai buvo charakterių ir dvasinių polėkių bendrumas. Abu pirmiausia vertino Dievo, Bažnyčios ir sielų gerovės reikalus. Abu ištikimai vykdė Dievo ir Šv. Tėvo valią, visa tai vertindami aukščiau už savo asmeninius reikalus. Abu buvo apsišarvavę kantrybe pakelti sunkenybes ir priešiškumus. Net ir praktiškame kasdieniniame gyvenime abu laikėsi vienodos taktikos: abu buvo atviri visiems žmonėms ir jų reikalams. Tiek vysk. J. Matulaitis Vilniuje, tiek Ratti Varšuvoje priimdavo žmones be jokių nustatytų valandų. Ratti sakydavęs, kad reikia priimti visus, norinčius jį aplankyti, su juo pasimatyti, pasikalbėti, kantriai išklausyti; net ir jei reiktų duoti neigiamą atsakymą, žmogus bus bent tiek patenkintas, kad galėjo savo reikalą išdėstyti, savo širdį išlieti. Abiejų buvo panašus likimas 1919-1921 m. Vysk. J. Matulaitis daugiausia patyrė sunkumų ir neteisybės iš lenkų nacionalistų pusės. Panašioje padėtyje atsidūrė ir nuncijus Ratti, kai lenkai jį neteisingai puolė, šmeižė, kaltino dėl jo neva antilenkiškumo Silezijos plebiscito metu. Ratti patyręs, kiek toli siekia žmonių nedorumas, kiek blogo neša dvasiškijos kišimasis į politiką, suprato ir atjautė Vilniaus vyskupo būklę.
Bus daugiau

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai