Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KRALIKAUSKO MAŽVYDAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas Dyvas   
JUOZAS KRALIKAUSKAS: Martynas Mažvydas Vilniuje. Premijuotas romanas. Lietuviškos Knygos Klubas, Chi-cago, 1976. 307 psl.

Pobūdis
Net ir gabiausiems kūrėjams yra naudinga, kai atsiranda užnugans, kurio dėka trumpėja kelias į aukštumas. Juozui Kralikauskui, Trakų apskrities neturtingo kaimo berniukui, jokių pašalinių rankų, vedančių literatūron, atrodo, nebuvo. Mokytojas, vėliau Kanados aukso kasyklų paprastas darbininkas, "žymiu buržuaziniu" rašytoju (taip jį charakterizuoja okupuotoje Lietuvoje) tapo sugebėjimų ir darbo dėka. Paskutinis jo romanas, "Martynas Mažvydas Vilniuje", vėl laimėjo Draugo konkursą (dvidešimt penktąjį).

Romano turinys liečia M. Mažvydo gyvenimą Vilniuje 1542 metais, vos uždarius ten veikusią, Abraomo Kulviečio įkurtą, klasikinių kalbų koleciją. Joje Mažvydas buvęs vienas iš keturių mokytojų, pats jauniausias. Randame trumpą užuominą ir iš ankstesnių laikų, tačiau pagrindiniai įvykiai spiečiasi ties Mažvydo tardymais dėl protestantizmo skleidimo, už ką jis yra įkalinamas pilies bokšte ir ten turi pakankamai laiko vertinti savo ir kitų veiklą, apmąstyti plintantį Liuterio mokslą, apgailėti Lietuvos likimą ir apsispręsti rašyti maldos knygą ar knygas lietuvių kalba. Mažvydą išvaduoja Vilniaus naujo vaivados, Jono Hlebavičiaus, įsakymas (prieš karaliaus valią) ir du jauni didikai, buvę kolegijos mokiniai, nuginklavę sargybą..

Intriga yra paprastutė, todėl romano puslapiai atrodo gerokai nuobodūs. Po pirmųjų trisdešimties nejauti skaitymo traukos; dar po dvidešimties reikia atidėti kitam kartui; po romano pusės, kurią pasieki tik keliais bandymais, norisi prie stulpo rišti Mažvydo tardytojus ir jį patį už įkyrų kartojimąsi. (Ne autorių; jis niekur savo žodžio netaria). Bet ne intriga sudaro romano esmę. Čia norima parodyti pirmosios lietuviškos knygos sėklinį grūdą. Katalikų bažnyčios tuolaikinį irimą, lenkų kėslus Lietuvos atžvilgiu ir, be abejo, protestantizmo dėmesį religijos mokymui gimtąja kalba. Gaila, kad šie tikslai siekiami ne įvykių vaizdavimu, bet pamoksliniais dialogais. Todėl Mažvydas atrodo nevykusiu užsispyrėliu, jo tardytojai — visai humaniškais valdininkais, lyginant su nagus lupinėjusiais bolševikiniais, o lenkai lieka lenkais: kadangi Lietuvos didikai garbe rūpinasi daugiau, kaip tauta, kodėl lietuvių nesuniekinti ir neužgožti?

Gerų ir nuobodžių romanų yra daug. Šį J. K. darbą iškelia tematikos sunkumas, jos įdomumas mums ir grakštūs, logiški sakiniai su žinovo nuovoka parinktais žodžiais. Apie kalbos grubumus ar skubotumą net užuominų negali būti. Autoriaus rūpestingumas stiliuje yra geras pavyzdys jo kolegos rašytojams.
Kiekvienas turime savo skonį ir savus reikalavimus, todėl nešiojame skirtingus kaklaraiščius, važinėjame įvairiausiais automobiliais. Nuomonės pareiškimas nei darbo, nei daikto vertės nekeičia, sunkiai nuo ko nors pamėgto atgrasina, dar sunkiau prie ko nors nemėgstamo patraukia. Kadangi išspausdinti, eksponuoti ar atliekami veikalai yra viešas dalykas, apie juos nedraudžiama kalbėti.

Literatūrinės nuotaikos
Kūryboje reikalaujama naujumo, nes tai yra svarbiausias jos bruožas. J. K. šią sąlygą visada išpildė. Kaip beletristas save pateisino tik jam būdingu stiliumi, o kiekvieną romaną atpirko tematika. Kas iš tikrųjų anksčiau rašė apie auksakasius, apie Tautvilą ir Vaišvilką, kas pasakojo apie Mažvydą, iš Žemaitijos Vilniun atklydusį? Iš kitos pusės žiūrint, J. K. suprato ribas, tuščiu ieškojimu negadindamas talento. Literatūroje naujumo graibstymas paskutiniais dešimtmečiais tapo įniršiu, kartais net vieninteliu jos vertinimo mastu. Gal tai komercijos įtaka: kasmet keičiame drabužių sukirpimą, laukan metame gerai veikiančią skalbimo mašiną, nes rinkoje pasirodžiusios turi daugiau mygtukų. Tačiau Vaišvilką atsekęs Mažvydas visai be reikalo dėvi savo pirmtako uniformą.

Šiuos du žmones skiria beveik trijų šimtų metų laikotarpis. Bet jie yra nuostabiai panašūs. Abu užsispyrę, abu pamaldūs, abiejų religijos nepriimtinos aplinkai. Abu įkalinami ir vienumoje linksta į verkšlenimus. Žinoma, tai yra istorinis atsitikimas. Bet kodėl šiuose dviejuose romanuose pasakojimas vystomas tik veikėjų lūpomis? Kodėl Vaišvilko ir Mažvydo minčių tėkmė sutampa? Čia jau įžiūrime autoriaus valią ir tikimės, kad šis pomėgis nuolatiniu įpročiu, maskuojančiu įvairumą, netaps.

Literatūrą gimdo intelektualų protai ir jausmai. Jų minčių energiškumas visai nesirūpina, kad nesusilauks adyginimo nei pagal įdėtą darbą, nei pagal jo vertę. Todėl tautinė literatūra yra negalima be tautinio pasididžiavimo, be šios paskatos. Bet literatūrai sklisti reikia patrauklumo, kurį sudaro spalvingumas ir, deja, įvairūs netikėtumai bei nenormalumai. Juk žvilgsnį minioje atkreipia ne tvarkingas drabužis, bet čigonės plataus sijono margos, sudriskusios klostės.

Patys pirmieji "M. M. Vilniuje" sakiniai skaitytoją apgaubia poezija ir prieš jo akis atidengia šešioliktojo šimtmečio Vilniaus nuotaikų vaizdelį: "Martyne, raštininke ir mokytojau! Aš čia . . ." regis, buvau užsnūdęs, kai užgirdau balsą Pulio, samanų spalvos paukštužio . . . "Aha, girdžiu". "Sveikas!" "Ką dabar veiki, Puleli? Kuistaisi, plunksneles tvarkaisi?" "Esu įsižiūrėjęs į Vilnių ir vis neatsižiūriu. Reikia gi suvokti kažką labai svarbaus. Žiūriu ir žiūriu į vyskupinę miesto dalį... Į dvidešimt keturis ginkluotus sargus, kurie eina ir eina miesto bei vartų sarevbas . . ." (7 psl.).

Sužinome, kad M. M. turi būt sentimentalus, jei moka su apuokėliu komunikuoti; patiriame apie miesto administracijos padalinimą į vyskupinę ir kitokią ar kitokias; stebime akylius sargybinius, tiksliai dvidešimt keturis, be prisėdimo judančius, ir nujaučiame, kad vyskupą slegia rūpesčiai (per kitų ar savo kaltę), jei reikia sargybomis pasikliauti. Vėliau M. M. pasakoja, kokie žmonės gatvėmis vaikšto (23 psl.), kaip odininkai dirba (62 psl.) ir faktais nesuabejojame, nes patys, rodosi, juos matome. Gundomės daugiau Vilnių apžiūrinėti. Smalsiai žvalgomės didikų papročių, ieškome vargšų veidų ir jų skurdo, trokštame patys įsitikinti katalikų dvasiškijos ydomis, bet vaizdų neužtinkame. Esame verčiami klausytis M. M. paskaitų, jau vadovėlinių, kurias nelengva įsiminti ir kurios todėl kelia abejonių: "Klebonai ir dvarponiai turi labai daug. Ogi nori vis daugiau ir daugiau: žemės, gėrybių, visko". (56 psl.). Net tragiška M. M. kelionė iš Žiežmažių į Vilnių atrodo blanki, net piktas Čar-toriskis, tikras žudikas, nesukelia pakankamai biaurėjimosi. Skaitome gerą romaną ir apgailestaujame, kad čigonės klostės retai sušvysčioja.

Žmonės
Pasitaiko atvejų, kad momentui žmogus pasikeičia ir darosi į save nepanašus. Tačiau ši "svetimo kailio" būsena tęsiasi trumpą laikotarpį. Ilgiau stebėtas asmuo visuomet parodo tikruosius bruožus, kurių vėliau jis negali uždengti nei skirtingu drabužiu, nei prisiimtomis naujomis manieromis, nei pakeistu kalbos stiliumi. Asmenybė prilygsta žiedo kvapui: vis skirtingas ir atpažįstamas tik pajautimu. Kadangi romanuose su veikėjais bendraujame ilgėlesnį laiką, apie juos galime susidaryti pakenčiamai tikslų vaizdą.

Kaip jau minėta, M. M. šiame romane yra sentimentalus, jaunas žmogus, kuris ruošiasi tapti kunigu, tačiau yra kamuojamas tuolaikinių Katalikų bažnyčios klaidų, dvasiškijos poelgių ir kunigų nenoro lietuvius religijos mokyti gimtąja kalba. ("Lietuvių kalba jau merdėja. Ar įmanoma religijoj atsiremti merdinčia kalba? Ar mirštanti kalba tinka kultūrai kelti?" — taip J. K. 82 psl. aprašo vieno prelato duodamus aiškinimus M. M.). Bet savo įtikėtiesiems M. M. rodo didelę pagarbą, todėl Abraomui Kulviečiui, savo mokytojui ir bendradarbiui, žarsto pagyras be atodairos. ("Kulviečiui rūpi grynoji krikščionybė! Pirmykštė!" — 64 psl.). Kadangi iš Kulviečio perėmė Liuterio filosofiją, jokių klaidos galimybių nepripažįsta ("Liuteris gina pirminę Bažnyčią, apaštalinę. At-sinaujiniman veda", — 120 psl.), net nekreipdamas dėmesio į kelis kartus katalikų kunigų jam primintą Liuterio gyvenimą su buvusia vienuole ir jų sulauktus šešis vaikus ("Paleistuvis ekskunigas su kekše vienuole jau šešis benkartus susigavo", — 272 psl.), kas tuo laiku, tur būt, sudarė didelę sensaciją. Sentimentalumas ir prielankumas pamėgtiems asmenims netrukdo M. M. didžiuotis savo mokslu, gana kritiškai kitus vertinti ir užsispirti. Savo gyvenimo pats tvarkyti nemoka, ieškodamas mecenatų ir užtarėjų. Ši dvilypė asmenybė — zirzlys ir užsispyrėlis, išdiduolis ("Ačiū už tiesą, Viešpatie! Ačiū, kad žinau ją!" — 23 psl.) ir pataikūnas — atspindi viduramžių neturtingų šviesuolių nuotaikas ir jų padėtį. Reikia manyti, kad J. K. romane duotas portretas yra tikslus, nes ir tikrasis M. M., kiek žinome, elgėsi panašiai: stipriesiems, nuo kurių priklausė, pataikavo (jo darbų dedikacijos), o savo para-piečiams buvo griežtas ir nedaug jų mėgstamas. (Pranas Naujokaitis, Lietuvių literatūros istorija, I tomas, JAV LB Kultūros fondo leidinys, 1973).

Viduramžių fone stebint, tikslūs ir kiti J. K. perduoti veidai, nors jų tikrosios dvasinės būsenos iš romano sunkiai atsekamos dėl įvykių stokos, nepakankamai įvairių aplinkybių, kuriose šiuos žmones matome, ir dėl menko vaidmens. Juk visą šio romano akiratį užstoja M. M. su savo problemomis.

Ponia Zavišaitė - Sluškienė yra baikšti, prietaringa, kukli, nes tada visos doros didikų moterys tokios buvo. Teodoras Igoras Čartoriskis, nepasitikėdamas savo tirpstančių turtų galia, begėdiškai meluoja ir sukčiauja, net žmogžudystėmis nesi-šlykštėdamas. Bet jį turime priimti, nes ar ne panašūs tipai prašvilpė Lietuvos valstybę ir tiek metų išlaikė nepakeliamą baudžiavą? Jauni didikų sūnūs, net geresnieji (Chodkevičius, Šeduikis), į nuolatinius darbus, reikalaujančius patvarumo, neįsitraukia, bet nuotykių, kuriems apsispręsti užtenka staigios, impulsinės minties, nevengia (M. M. išgelbėji-gelbėjimas).

Su savimi kovojančių herojų nėra. Net pats M. M. jau nuo romano pradžios yra pilnai apsisprendęs, todėl dvasinės kančios nejaučiame, ir fizinis išlikimas sudaro vienintelį rūpestį. Bet J. K. darbo planas kaip tik šį trumpą M. M. gyvenimo laikotarpį apėmė, tad daugiau reikalauti negalime. Tačiau Victor Hugo "Vargdieniuose" apie kasdienines asmenybes nerašė.

Roma ir Wittenbergas
J. K. leidžia savo veikėjui M. M. daug kalbėti apie Katalikų bažnyčia Žinoma, Liuteriu įtikėjusio asmens pažiūros Romos atžvilgiu yra neigiamos.

Dvasiškija besivaržanti su pasauline valdžia ir trukdanti valstybinį gyvenimą: "Pilis, vyskupas ir magistras turi savo atskirus kalėjimus ir teismus. Taip pat atskiri teisėjai — vaitai bei posėdininkai" (12 psl). Klebonai parapijų netvarką, tik iš jų naudos iešką: "Svetimšalis klebonas, ilgai nesirodydamas gautoj parapijoj, naudojasi jos beneficija — argi gerai" (29 psl.). "Kai kurie klebonai neturi kunigystės šventinimą] (30 psl.). Vilniaus vyskupas esąs gobšuolis: "Spekuliuoja ypač vyskupo žmonės, bet magistratas nieko negali padaryti: vyskupas neleidžia savo valdinių liesti" (80 psl.). "Tiek jaugi visko pertekęs, o žiūrėk — Holszanskiui (Vilniaus vyskupui — V D.) dar negana. Ėmė plėšti muitus už sielių praplukdymą pro Verkių dvarą: už pargabenimą Vilniaus miestui malkų ir maisto produktų" (175 psl.). Bažnytinė valdžia reikalaujanti besąlyginio paklusnumo: "Prieš kleboną turi visi lankstytis kūprintis, jo rankas bučiuoti. Net ir vyskupas jaugi su lazda: valdžios, grėsmės ir bausmės ženklas" (79 psl.). Inkvizicija naudojanti žiauriausias priemones: "Nukankinta kiekgi tūkstančių betardant: įtaisais išsukinėjant sąnarius, mašinomis laužai kaulus" (162 psl.). Bažnyčia smerkianti žmonių gimtąsias kalbas: "O Romos papa tam kaip tik priešingas Esą, gimtąja kalba Šventas Raštai sukels daug klaidingų aiškinimų sampratų" (243 psl.).

M. M. išvardintų kaltinimų yra daug. Prisiminę viduramžius ir Bažnyčios įsipainiojimą žemiškosios valdžios voratinkliuose, žinome, kad tiesos yra, bet kiek ten jos, liečiančios Vilnių, sukaupta, gali pasakyti tik istoriją išmaną, objektyvūs žmonės. Pasikliauti M. M., koks jis atrodo šiame J. K. romane, neprisiversime, nes šališkumas, gal ir baikštumas su išdidumu bei aklumu, naikina pasitikėjimą. M. M. bauginasi kankinimais, pasakodamas apie budelių aprangą ir valgį, bet praleidžia ilgą laiką įkalintas, ir niekas jo neliečia.

"Vyskupo kalėjime patekęs, tuoj gali būti ekskomunikuotas" (13 psl.), tačiau M. M. ten išbuvo ilgiau kaip pusmetį be ekskomunikos. "Ir griežtai uždraudė kunigui daktarui Abraomui sakyti pamokslus. Bet jis nenustojo sakęs: toliau kėlė ydas" (15 psl.). Taigi, "pikta, žiauri" Bažnyčia Kulviečio, neklausiusio potvarkių, negriebė, neplakė, jam padų nesvilino, nagų nelupinėjo, mašinomis kaulų nelaužė, bet leido pabėgti pas vokiečius.

"Ė, popiežininkai! Kokia sudarkyta m lotynų kalba. Ir jie, mat, šneka neva lotyniškai. Nemokšos papistai, prastai temoka lotynų kalbą. Tokia pati sulaužyta ir sugadinta, kaip ir apskritai Romos katalikų bažnyčios" 43 psl.). O Liuterio pasekėjai, M. M. išdidžiu galvojimu, ją tik gryniną, I patį, M. M. įskaitant. Kadangi žinome, kas atsitiko su lotynų kalba liuteronų tarpe, ir kaip ji vystėsi Katalikų bažnyčioje, M. M. laikome tuščiu šnekučiu.

M. M. prigalvoja apsčiai, bet romano eiga tik mažai jo priekaištavimų patvirtina, daug ir paneigia. Skaitytojo pasitikėjimą ypač menkina ryškus M. M. šališkumas. Nepatinkamus žmones svarsto ne dvasiniais požiūriais, bet biaurėdamasis jų išvaizda. Ir koks sutapimas! Visi nemėgstamieji yra biauraus veido, tarsi negražus žmogus automatiškai taptų blogio perykla.

"... ėmė bukti Jokūbas Stašewskis su didele galva, plačiu veidu, stambia nosim" (77 psl.). "Kunigas Juozapas Čyžewskis sukumpęs kup-relėn. Kyla jo ranka su sausais pirštais, lyg paukščio nagais. Ir smiliumi pagręžia ausį, tarytum jon būtų įlindęs koks vabzdys ar vabaliukas" (229 psl.). "Pilvotas tribunolo notaras Žebrowskis . . ." (38 psl.). "Bau kurijos tribunolo sekretorius Adomas Žebrowskis, riebi, pilvota žmogysta" (274 psl.). "Teodoras Igoris Čartoriskis — raudonveidis, ilganosis, truputį žvairas. Negražiai valgo — čepsi. Nešvariai šneka — šiek tiek grebluoja" (118 psl.).

Rūkai ir tikrovė
Romano aprašomas laikotarpis, lenkų ir lietuvių santykiai, Katalikų bažnyčia skaitytojui pateikiami per M. M. filtrus, prie kurių įrengimo autorius, J. K., yra daug prisidėjęs. Bet koks žinojimas yra bevertis, jei neparemiamas faktais. Literatūros darbe faktai, nebūtinai tikri, bet tikrais atrodą, surandami pačių skaitytojų, sekant romano eigą. Tačiau šiame veikale esame priversti pasikliauti M. M., nesavarankia, maištinga asmenybe. Respekto susilaukia tik kitiems respektą rodąs, kuris net klystančius žmonėmis laiko. Bet M.M. čia yra tiek įsisiūbavęs, jog juo tikėti net truputį nepatogu. Jis toks buvo? Autorius tyčiomis ar netyčiomis M. M. keistuoliu nupiešė' Taip kažkodėl reikėjo? Į šiuos klausimus atsakyti gali tik J. K., bet jo pagrindinis veikėjas skaitytojų savo pasakojimu neapšvies.

Nors "M- M- Vilniuje" skaitytojo trauka nesupančioja, o M. M. nei šarvais blizga, nei drąsa ar didelemis dorybėmis šviečia, ši knyga yra viena iš gerųjų mūsų beletristikoje nors ne pati geriausia J. K. kūryboje. Intensyvesnis vaizdingumas ir plepumo apkarpymas, išravėjus M. M. minčių pasikartojimus, J. K., stipraus rašytojo, darbą būtų gerokai paįvairinę. Mažvydinė tema pas mus yra visai šviežia, įdomus šešioliktasis šimtmetis, Lietuvos didikų puvimo ligomis valstybę vedęs bedugnėn, tad būsimieji J. K. romanai iš tų rūkuotų laikų yra labai laukiami Vytautas Dyvas




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai