Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kur pasuks vokiečių krikščionys demokratai? PDF Spausdinti El. paštas
Viena pozityviausių vokiečių politinių partijų kaizerio imperijos ir Weimaro respublikos laikais buvo Centras, kuris stengėsi išlyginti antagonistines tendencijas tarp dešinės ir kairės. Kaip žinome, Centro partijos žmonės nemaža padėjo ir Lietuvai atsikuriant. Toji partija stengėsi ir Hitlerio nacionalsocialistų brutalų veržimąsi į valdžią atsverti, sušvelninti. Tačiau šičia jai nepasisekė. Pabalsuodama Reichstage už neribotus įgaliojimus Hitleriui ketveriems metams, ji save palaidojo, bet nei katalikų nei kitų padorių vokiečių nuo rudųjų brutalios diktatūros neapsaugojo. Tai buvo viena priežasčių, kodėl po šio karo vėl į politinį gyvenimą išėję vokiečiai nebenorėjo atkurti senosios Centro partijos. Tiesa, dalis katalikų jai paliko ištikimi, tačiau dabar toji partija politiškai yra nereikšminga, nes parlamente teturi 7 atstovus.

Vietoj Centro katalikai ir tikintieji protestantai sudarė krikščioniškai demokratinę uniją (CDU), kuri tam tikrose provincijose vadinasi krikščioniškai socialine unija (CSU). Šitoji dvilypė uniją rinkimuose į naująjį atsikuriančios Vokietijos parlamentą (Bundestag) išėjo daugiausia ekonominiais šūkiais, nukreiptais prieš planuojamąjį ūkį ir giriančiais laisvąją ūkio sistemą. Tuos savo šūkius vokiečių krikščionys demokratai rėmė nesena praktika, kuri prasidėjo nuo 1948 m. valiutos reformos ir vokiečių ūky sukėlė nemažą gyvumą. Kad vokiečių krikščionys demokratai neiškėlė naujų projektų ir reformų, bet pasitenkino sena liberališkai kapitalistine ūkio sistema, daug svėrė ir vienas jų lyderis, Dr. Adenauer, nemaža prisidėjęs prie vokiečių valiutos reformos, kurios sėkmingas pravedimas žymiai pagerino vokiečių ekonominį gyvenimą.

Kad ta reforma ir į kapitalistiškąjį liberalizmą pakreiptas vokiečių ūkis yra davęs laikinių žymių laimėjimų, dėl to ginčytis netenka. Bet ar ta ūkiškai naudinga kryptis yra teisinga sociališkai?Ar sukrėstai Vokietijai su daugybe bedarbių ir dar daugiau pabėgėlių nereikia nieko kito, kaip grįžti į priešnacionalsocialistinius laikus? Štai tie klausimai, kurie kilo nevienam, skaitant vokiečių krikščionių demokratų rinkiminius plaktus.

Kad šiandien vokiečių kr. demokratai yra pasukę sena konservatyvine kryptimi, tai rodo ir jų susiblokavimas parlamente ir vyriausybėje su liberalistine grynai buržuazine „laisvąja demokratine partija“, kuri į rinkimus ėjo beveik tais pačiais šūkiais, kaip krikščionių demokratų unija. Šita konservatyvine kryptį ypač rodo Dr. Adenauer, neseniai išrinktas Vokietijos kancleris, kurį prancūzų katalikų „La Vie intellectuelle“ žurnalas charakterizuoja, kaip „stambiosios buržuazijos ir didžiųjų vokiečių finasininkų patikėtinį“. Dėl šitokios užimtos pozicijos tikrai tektų nuliūsti, jei vokiečių krikščionių demokratų tarpe nebūtų pažangiau galvojančių ir veikiančių žmonių. Laimei jų yra. Vienas tokių yra Westfalijos ministeris pirmininkas Dr. Arnold. Yra krikščionių demokratų tarpe ir sąjūdis, vadinamas tuo tarpu kairiuoju jų sparnu, kuris yra pažangios nuotaikos ir labiau yra persiėmęs popiežių Leono XIII ir Pijaus XI enciklikomis negu kiti. Šia pažangos dvasia ir blaivus žvilgsnis pasireiškė „Vokiečių Katalikų dienose“, kurios šiemet rugsėjo mėn. pradžioj įvyko Bochum mieste, viename Ruhro pramonės centrų.

Jau pats vietos parinkimas rodo „Katalikų dienų“ socialines intencijas. Iš tikrųjų jos beveik ištisai ir buvo paskirtos socialiniams klausimams svarstyti. Viešą kalbą pasakė ir aukščiau mūsų minėtas Dr. Arnold. Kritikuodamas marksistinę klasių kovos teoriją, jis taip pat pasisakė prieš buržuazinį antisocialistinį užsikirtimą. Jis pareiškė, kad dabartinio nuosavybės paskirstymo gynimas yra neteisingas ir prieštarauja krikščionybės mokslui. Šitas mintis paremia ir viena „Katalikų dienų“ rezoliucija. Joj pripažįstama, kad nuosavybė yra reikalinga žmogaus asmenybės plėtotei, tačiau drauge sakoma, kad dabartinė būklė yra priešinga socialiniam teisingumui ir stato į pavojų pačią privatinės nuosavybės instituciją. Toliau reikalaujama, kad darbininkas gautų tokį atlyginimą, kad galėtų privatinę nuosavybę įsigyti. Taip pat nurodomas reikalas išsklaidyti bet kokią kapitalistinę koncentraciją, kuri gali grėsti plačiųjų masių ūkiniam gerbūviui.

Pažymėtina taip pat rezoliucija, kurią vienbalsiai priėmė įmonių katalikai vadovai, pripažindami teisę darbininkams dalyvauti įmonių administracijoj. Pagal rezoliuciją darbininkų dalyvavimas įmonės reikalų tvarkyme yra panašus į nuosavybės teisą. Reikia manyti, kad šitos sociališkai pažangios rezoliucijos priėmimui nemažos įtakos turėjo įmonių katalikai vadovai. Jie nuo šių metų yra sudarę gana aktyvų sambūrį, kuris savo programą remia socialinėmis popiežių enciklikomis. Tame sambūry dalyvauja daugelis stambiausių Ruhro pramonininkų.

Bochumo „Katalikų dienos“ turėjo didelį atgarsį Vokietijoj. Net socialistų spauda gana plačiai jas aprašė, pritardama be rezervų priimtoms rezoliucijoms. Nors tos dienos buvo religiškai socialinio pobūdžio, tačiau jos gali turėti ir politinės reikšmės.

Į jas galimą žiūrėti, kaip į įspėjimą, kurį padarė katalikų darbininkų masės drauge su sociališkai pažangios krikščionybės gynėjais tiek vokiečių krikščionių demokratų vadovybės daugumai, tiek aukštajai dvasininkijai nenukrypti į tariamai liberalinį kelią, kuris tikrovėje taptų giliai reakcionierišku konseravatizmu.

„La Vie intellectuelle“ žurnalas Bochumo dienų apžvalgą baigia ši tokiu įvertinimu: „Tuo momentu, kai vokiečių partija, kuri sakosi norinti savo politinę doktriną atremti į krikščionybę, ruošiasi su daugumos vyskupų pritarimu vykdyti politiką, sutampančią perdaug su buržuazijos troškimais išsaugoti savo privilegijas, — įspėjimas, padarytas 600.000 vokiečių katalikų Bochume, mums atrodo ypatingai reikšmingas“. (La Vie intellectuelle, octobre 1949, 319 psl.) Mes tik norėtume, kad šitą svarbų įspėjimą vokiečių krikščionių demokratų konservatyviška vadovybės dauguma išgirstų ir praktikoj neišduotų tų principų, kuriuos didieji popiežiai Leonas XIII ir Pijus XI yra nurodę. O principų išdavimas, kad ir kaip jis tam tikru momentu atrodytų patogus ir naudingas, nieko gero nei krikščionybei nei žmonijai neatneša ir nieko neišgelbsti. Tai aiškiai
liudija tiek „protingoji“ Centro politika, balsuojant už neribotus įgaliojimus Hitleriui, tiek „protingoji“ kompromisinė vakariečių politika su Hitleriu Muenchene ir vėliau, per II pasaulinį karą ir po jo, su Sovietų Sąjunga.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai