Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DOSTOJEVSKIS IR MŪSŲ LAIKAI PDF Spausdinti El. paštas
L I T E R A T Ū R A

Ryšium su egzistencialinės krypties išsivystymu filosofijoje ir chaotiška būkle šio meto politiniame ir visuomeniniame gyvenime, vis dažniau pasigirsta Dostojevskio vardas. Knygų rinkoje pasirodo naujos jo veikalų laidos, nauji vertimai, naujos įdomios studijos apie patį rašytoją ir jo iškeltąsias idėjas. Dostojevskį dabar skaito visi, jo problemas diskutuoja ne vien tik literatūros studentai, kritikai, be taip pat ir filosofai, politikai, sociologai, juristai, pedagogai. Dabar jau niekas neabejoja, kad senojo renesansinio humanizmo kūrybinės jėgos jau išseko ir kadaise toks stiprus jaunatviškas džiaugsmas jau užgeso Ilgesys naujo, geresnio aukštesnio žmogaus nuo Nietzsches laikų iki šių dienų jau yra pasiekęs savo kulminaciją. Kai kurie tad, kaip Andrė Gide, nori sugretini Dostojevskį su Nietzsche ir laikyti juodu naujojo humanizmo tėvais ir pranašais.

Tačiau, kiek giliau ir sąžiningiau panagrinėję Dostojevskio idėjas, pamatom didelį šiųdviejų mąstytojų skirtumą. Tai, kas juos jungia ir leidžia statyti vieną šalia kito, yra aiškus nepasitenkinimas lėkštu ir apribotu humanistiniu žmogumi. Ir vienas ir kitas nori iškelti žmogų iš siaurų medžiaginės tikrovės varžtų, duoti jam laisvės sparnus nešančius į begalybę. Tik Nietzchės žmogus lieka pakibęs nerealioje viršžmogio idėjoje, tuo tarpu kai Dostojevskio žmogus savo atbaigimą ir nelygstamą vertę randa aukščiausioje realybėje — Kristuje. Šitai turint prieš akis, galima būtų kalbėti apie Dostojevskį kaip apie naujo, pagilinto krikščioniškojo humanizmo tėvą ir įkvėpėją.

Tai, kas taip nesulaikomai patraukia, pririša ir sugestijonuoja kiekvieną Dostojevskio skaitytoją, yra žmogus ir jo dalia. Žmogus ir jo skausmingasis laisvės kelias yra pagrindinė rašytojo viso gyvenimo kūrybos tema. Apie žmogų sukasi viskas, jis visų dėmesio centre, jo iškėlimui ir išryškinimui turi tarnauti visas apie jį judąs pasaulis. Kiekvienas Dostojevskio veikalas turi paprastai kokį nors vieną centrinį personažą, apdovanotą nepaprastai komplikuotu ir turtingu dvasios pasauliu. Jis pasakojimo pradžioje pasidaro labai paslaptingas, lyg mįslė, kuriai išspręsti sutelktos visos aplinkybės ir antraeiliai veikėjai. Jei vaizduojami labai įdomūs ir kiti asmenys, tai jie neturi savarankiškos egzistencijos, jie, atrodo, gyvena, kovoja ir miršta dėl to paties vieno pagrindinio žmogaus, yra tarsi jo dvasios dalelės.

Ir ta centrinė asmenybė yra arba kitų atskleidžiama, kaip pvz. „Biesuose“ Nikalojus Stavroginas, arba per ją, lyg saulės šviesoje, išryškėja kitų likimas: — toks yra jauniausias Karamazovų, brolis Alioša, kuris atspėja brolio Ivano paslaptį, toks yra skaidrus ir kilnus „Idijoto“ kunigaikštis Miškinas. Ir vienu ir kitu atveju sprendžiama ta pati didelė, tragiška žmogaus problema.

Dostojivskis veda savąjį žmogų su nepaprasta dinamika kančios keliu, pats kartu su juo išgyvena laisvės tragizmą, iki visiško nusivylimo ir, pagaliau, nežmoniškom pastangom kelia jį į šviesą. Nenuostabu tad, kad rašytojas, taip dramatiškai ir įtikinančiai vaizduodamas vidaus pasaulį, priverčia skaitytoją taip pat dalyvauti to žmogaus skausme, svaigti jo aistroje ir ilgesingai laukti išsivadavimo ryto. Ši hipnotizuojanti jėga, taip būdinga Dostojevskio kūrybai, plaukia iš didelės autoriaus meilės žmogui. Jis pats daug kentėjo, išgyveno mirties baimę, patyrė katorgos sunkumus; turėjo progos bendrauti su įvairiais žmonėmis savo krašte ir užsieny. Ir šį turtingą savo patyrimą, liepsnojančią meilę ir ilgesį jis atneša prie savo, vizijose gimusio žmogaus kojų. Dostojevskis buvo pirmas, kuris išdrįso arčiau prie žmogaus prieiti, pasilenkti per tamsiosios jo buities bedugnės kraštą ir leistis į šiurpiąsias jos gelmes. Šios savybės leido jam tapti vienu iš didžiausų žmogaus dvasios gelmių regėtojų, nelaimingo, savo egoizmo pinklėse pasiklydusio žmogaus gelbėtoju ir dabarties dvasinės krizės pranašu.

Koks tad yra tas Dostojevskio žmogus? Berdiajevas, norėdamas duoti aiškesnį Dostojevskio žmogaus supratimą, palygina ji su Dantės ir Šekspyro žmogumi. Dantės žmogus yra objektyvinės, hierarchiškai suformuotos tvarkos dalelė. Jo viršuje dangus, o apačioje — pragaras. Įvairūs pragaro ratai su savo baisiomis kančiomis yra ne kas eita, kaip tos objektyviosios dieviškos tvarkos patvirtinimas. Dievas ir liktoji dvasia — tai realybės, egzistuojančios šalia žmogaus. Dantė savo kūryba geniališkai atvaizdavo viduramžių pasaulio ir žmogaus supratimą. Šekspyro gi kūryboje atsispindi renesanso žmogus. Čia vaizduojamasis žmogus pajunta savo vertę, savo galią. Pasaulis jam jau nebe ribota, hierarchiškai sutvarkyta visuma, bet neaprėpiamų tolių begalybė, prieš kurią jis pajunta baimę. Šią baimę renesanso žmogus stengiasi nugalėti slėpdamasis savo plačiajame psichiniame pasaulyje. Šekspyras atskleidžia mums pirmą kartą komplikuotą, daugiasluoksnę žmogaus psichiką ir tuo būdu tampa vienu iš didžiausių renesanso kultūros genijų. Tačiau ir Šekspyras dar neįstengė įsiveržti į pačias intymiausias žmogaus dvasios gelmes. Humanistinis žmogaus supratimas dar buvo per stiprus, todėl šio didžiojo dramaturgo dėmesys koncentravosi tik žmogaus dvasios periferijoje, paliekant visai nepaliestą irracionaliąją sritį.

Visai nauja epocha prasideda su Dostojevskio žmogaus supratimu. Jis, kaip ir Šekspyras, nebelaiko žmogaus tik organine objektyvinio kosmo dalimi, bet taip pat nepasitenkina ir humanistine žmogaus koncepcija, pagal kurią žmogus buvo pastatytas ant savo kojų, žemės paviršiuje, o dangus ir pragaras, Dievas ir velnias, kaip nerealios ir protu neaprėpiamos sąvokos, nustumiami į nežinios, irracionalybės sritį, su kuria nėra jokio ryšio. negalimas joks santykiavimas. Dostojevskiui pasirodė nepilnas anas plokščias, į gyvenimo būtinybės rėmus įspraustas žmogus, jis laikė tokį žmogaus supratimą net visos renesanso humanistinės kultūros silpnėjimo ir išsigimimo priežastimi. Todėl jis ryžosi atkreipti pasaulio akis į trečią, žmogaus buities matavimą, į gylio matavimą. Dostojevskis savo kūryba atveria naujas, nepatirtas, slaptingas gelmes ir parodo mums pilną, iki šiol dar nematytą, gyvą žmogų. Savo iki pastarojo dešimtmečio dar mažai įvertintu veikalu „Pogrindžio memuarai“, Dostojevskis parodė žmoguje tūnančią požemio tamsą, kurioje yra ne tiktai realus, bet dar įdomesnis ir sudėtingesnis gyvenimas. Naujasis rašytojo vaizduojamasis žmogus yra nepaprastai komplikuotos ir gilios dvasios, kurios gelmėse susitinka ,,dangus ir pragaras, demono ir švenčiausios Mergelės idealas“. Dostojevskiui pirmoje eilėje ir rūpi šias dvasines gilybes įžvelgti ir suprasti, o paskui, iš jų išeinant, aiškinti periferijoje, psichinėje plokštumoje ir išoriniame gyvenime vykstančias apraiškas.

Tragiškas, pilnas netikėtumų ir paslapčių yra kelias, kurį turi pereiti iki pilno subrendimo Dostojevskio žmogus. Tai laisvės kelias. Šitame kely autorius susitinka su savo žmogumi ir seka jį. Ne iš karto paaiškėja to žmogaus paslaptis. Turėjo praeiti daug metų, buvo parašyta visa eilė veikalų, kol „Pogrindžio memuaruose“ iškeltosios revoliucinės ir genialios idėjos rado savo atbaigimą „Didžiojo inkvizitoriaus“ legendoje.

Dostojevskiui rūpi ne ramus, viskuo patenkintas, sotus ir paklusnus žmogus, bet nenuorama, sukilėlis, skelbiąs kovą įprastajai tvarkai ir sustingusioms formoms. Tokiame žmoguje jis girdi gyvą laisvės balsą. Toks žmogus, kuris pralaužia gyvenimo paviršiaus kiautą ir, apsvaigintas savosios laisvės pajautimo, neriasi į pogrindi, j tamsą, toks žmogus patraukia rašytojo dėmesį, tokį jis myli ir yra pasiryžęs lydėti net ir per klaikiausią naktį. Dostojevskis myli savąjį žmogų, bet jo meilė nėra humanistiškai suprastoji meilė ir užuojauta. Jis savo mylimajam skiria skausmo kelią, nes šis yra laisvės kelias. Be laisvės jis nesupranta žmogaus.

Daug kas prikiša Dostojevskiui nesveiką demoniškumą ir klausia, kodėl jis negalėjo ramiai ir normaliose aplinkybėse išryškinti savojo žmogaus paveikslo. Atsakydamas į tai, K. Pflegeris savo esejuje pabrėžia Dostojevskio kūrybos apokaliptiškajį pobūdį. Apokaliptikas yra tas, sako jis, kuriam rūpi ne vien galutiniai pasaulio įvykiai, bet taip pat ne mažiau ir šių įvykių pradžia. Apokaliptikui gyvenimas tai nuostabios arkos sujungtas vyksmas, kurio pradžia ir galas vienas kitą papildo, vienas kitą paaiškina. Dostojevskis kaip tik ir nori pasinerti į pačią žmogaus pradžią, į tą būklę, kurioje dar nėra jokios asmenybės, kur tik šalta dykuma, tik nuoga galimybė. Iš čia tad prasideda žmogaus dramatiškasis laisvės kelias. Dostojevskis, sako tas pats esejistas, elgiasi panašiai kaip Rembrandtas, kuris nuostabius šviesos spindulius iššaukia iš tamsiausių gelmių. Dostojevskio menas yra dinamiškas, patetiškas ir skausmo prisotintas. Ne piktas demoniškumas, bet didi meilė kovojančiam ir jieškančiam žmogui   lydi   kiekvieną   jo   personažą.

Savo tragiškąjį kelią Dostojevskio žmogus pradeda, kai pajunta, kad jis nebėra sustingusi raidė, nėra tik „pianino klavišas“ ar „medinis pleištas“ užkišti visuomenės spragai, bet savarankiška, laisva būtybė. Tada jis laisvai užakcentuoja savo Aš, spjauna j viską, juokiasi iš matematišku tikslumu nustatytos tvarkos ir gaivališkai skuba ten, kur diktuoja laisva jo valia. Ši laisvė svaigina jį, nesvarbu, kad ji skausmą ir nepatogumus jam neša. Pogrindžio žmogui skausmas ir griuvėsiai malonesni už gėrį, džiaugsmą,   asmens   gerovę.   Ir taip, jis  leidžiasi   vis   tolyn  ir pačiose   gelmėse lieka  apnuogintas,   lygiai atviras   gėriui ir blogiui. Šioje būklėje ir gėris ir piktas gali jį vienodai patraukti ir laisvės sparnais nusinešti paskui save. Čia prasideda skaudžiausios žmogaus dvasinės   krizės   valandos,   nes   labai dažnai      blogis,      pasipuošęs     grožio skraiste, jį apgauna ir pavergia. Dabar  jis   neturi   laiko   galvoti   ir  apsi-svarstyti.   Laisvės svaigulys žmogaus nepaleidžia:   — jis    turi   slėpiningąjį laisvės kelią nueiti iki galo, nesvarbu koks   jis   bebūtų.    Dostojevskis    visa eile personažų atvaizduoja įvairius to kelio   tarpsnius.    Pogrindžio   žmogus, Raskolnikovas,    Versilovas, -   Verchovenskis,   Kirilovas,   Stavroginas,   Ivanas Karamazovas,  —  tai   vieno ir to paties    Dostojevskio    žmogaus   skaudžiosios kelionės momentai. Pagaliau, pasiekiama  žmogiškų galimybių  riba. Aklai save tenkindama žmogaus laisvė pavirsta į sauvalę, o pats žmogus atsiduria   tamsiam,   tvankiam   požemy prieš   neperžengiamą sieną.  Ir  dabar dar jis negali sustoti. Jis nori padaryti    paskutinį    savo    laisvos    valios eksperimentą    —    nusižudyti.     Šiuo veiksmu  jis mano   nugalėsiąs   paskutinę   kliūtį,   peržengsiąs   žmogiškąsias ribas ir pats patapsiąs dievu. Čia išryškėja žmogaus nerimo paslaptis: jis nori atbaigti save viršžmogiškoje realybėje arba sunaikinti save, parodant tuo    neaprėpiamąją    savosios    laisvės galią,   —   bet   tik   nepalikti   paprastu, menkučiu,    baimės   valdomu   padaru, kurio gyvenimas tvarkomas iš anksto pramatytais ir „Euklidiskosios geometrijos   apskaičiavimais   diriguojamais" dėsniais.

Tragiškasai kai kurių Dostojevskio veikėjų galas duoda mums naujos šviesos tolimesniam ir gilesniam rašytojo žmogaus supratimui. Žmogus iš pogrindžio, Kirilovas, Stavroginas, Ivanas, ir didžiausio nusivylimo valandomis nepraranda Dievo ilgesio. Autorius nori parodyti, kad ir tamsiausiame požemy dar gali sušvisti ilgesio spindulys kad ir iš didžiausio skausmo dar galima prisikelti ir atgimti. Nemirtingumo ilgesys tai centrinė, vedamoji idėja, kuri žymi visus didžiuosius Dostojevskio personažus. Tik ji išryškina, kodėl Dostojevskio žmogus savo laisvės kelią eina iki galo, nesvarbu, kad jis ir suduš, savo neribotam egoizme sunaikins save. Kažkas yra pasakęs, kad žmogiškosios laisvės bedugnė šaukiasi dieviškosios malonės begalybės. Šią tiesą tragiškąja savo patirtim patvirtina kiekvienas Dostojevskio veikėjas. Rašytojas nepalieka mūsų prie žmogiškosios sauvalės sunaikintų aukų. Jis veda dar žingsnį ir leidžia sužibėti naujam vilties spinduliui. Tai Satovo, Zozimos ir Aliošos pavidalai. Jų skaidrios širdys ir tikėjimas į Kristų parodo kitiems kelią į šviesą, į tikrąjį nemirtingumą. Ir pagaliau, skausmingoji žmogiškosios laisvės dialektika, žmogaus dvilypumas ir prieštaravimai išsisprendžia ir susilieja į vieną saulėtą sintezę „Didžiojo Inkvizitoriaus“ Kristaus asmenyje. „Visa milžiniškoji Dostojevskio kūrybą, sako Pflegeris, galima būtų palyginti su elipse, kurios viename židinyje — tamsus požemis, kitame — Kristus“. Tikrai, tarp šiųdviejų židinių vyksta dinamiškas, prieštaravimų pilnas Dostojevskio vaizduojamojo žmogaus gyvenimas. Kiekvieną kartą vis naujais pavidalais jis pasirodo, iškeldamas vis naujus slėpinius ir pabrėždamas žmogaus neišdildomąją nemirtingumo žymę.

Nors Dostojevskis ir nepaduoda detaliai atbaigto savo žmogaus paveikslo, tačiau visus jo personažus žymi tikras, jaudinantis žmoniškumas. Nors ir žemiausiai puola jis, nors ir demoniškiausiai tyčiojasi ir griauna viską, nors ir klaikiausiai jis miršta ir sudūžta, — jis visą laiką lieka žmogus, natūralus ir tikras žmogus. Jo likimas jaudina kiekvieną, nes jo tragizme kiekvienas gali rasti savęs dalelę. Teisingai yra pasakęs Berdiajevas, kad „visa Dostojevskio kūryba — tai didžiulė žmogaus apologija". Kiekvienas žmogus jam neša su savim kažką gražaus, slėpiningo ir jaudinančio. Prieš kiekvieną žmogų jis galėtų nusilenkti ir pabučiuoti jo pėdomis paliestą žemę, nes kiekviename rašytojas mato nemirtingumo misteriją, kiekvieno žmogaus akyse į jį šviečia Dievo-žmogaus, Kristaus paveikslas.

Štai kodėl mus jaudina iki ašarų skausmingas Dostojevskio personažų likimas štai kodėl mes negalime užmiršti jų kančios ir silpnumo, štai kodėl, pabaigę skaityti Dostojevskio veikalą, pajuntam nerimą ir nesulaikomą kvietimą pažvelgti į savo vidų, — nes jo gyvajam žmoguje mes matom savo žaizdas, o jo šauksme — savo vienatvės valandų ilgesį.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai