Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TREČIASIS BALTŲ LITERATŪROS SUVAŽIAVIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Mirga Girniuvienė   
Suvažiavimas, surengtas Wiscon-sino universiteto ir Association for the Advancement of Baltic Studies, įvyko 1977 balandžio 29 ir 30 Wis-consino universiteto patalpose Madisone.

Daugumos paskaitų tikslas — supažindinti klausytojus su šiuolaikine pabaltiečių kūryba. Kaip giliai paskaitininkas suprato kūrinius ir pajėgė savo mintis perteikti klausytojams, priklausė nuo to, kiek jo mintys buvo praturtintos šių dienų literatūros kritikos sąvokomis. Šiuo atžvilgiu ypačiai pasisekusios buvo estės M aire Kurrik, latvio Gunars Salins ir lietuvės Letos Kelertienės paskaitos. Deja, daliai, nors ne daugeliui, "supažindinti" reiškė perteikti istorinius duomenis, be gilesnio kūrinių nagrinėjimo. Tuo būdu kai kurie kūriniai, be abejo, vertingi, pilni įdomių minčių, liko vien pavadinimai, susiję su datomis bei rašytojo pavarde.

Maire Kurrik paskaitos tema tikrai intriguojanti — ji nagrinėjo asmens sąvoką Mati Unto knygoje "Via regia". Paskaita nelietė charakterių, asmenybių ar paties Unto asmens sampratos, bet klausimą, kaip suprasti subjektą, kuris atsispindi kūrinio tekste, jo kalboje. Šitaip suprastas klausimas reikalauja struktūralistinės - filosofinės analizės. Nors įdomi iškeltais klausimais, paskaita stokojo griežtos tvarkos, kuri būtų sujungusi mintis ir davusi klausytojams nuoseklų Unto kūrybos vaizdą.

Suomis Borje Vahamaki nagrinėjo Aleksis Kivi tragediją "Kullervo", iš estų Ilse Lehiste, pritaikiusi techniškas lingvistines sąvokas, nagrinėjo estų liaudies dainas bei poeziją; Ivar Ivask davė istorinį estų poezijos vaizdą nuo 1930 iki 1970 metų.

Gunars Salins nagrinėjo humorą, plačiai paplitęs šiuolaikinėje latvių poezijoje. Tai humoras, už kurio slypi daugiaprasmė, dažnai tragiška mintis. Verta ypatingo dėmesio Rygoj gyvenančio poeto Rokpelnis kūryba, savo paviršutiniškai skaitant juokingomis eilėmis išreiškianti paties poeto bei latvių poezijos aplamai tragišką, gal net beviltišką padėtį.

Kiti latvių paskaitininkai buvo Juris Silenieks, lyginęs latvių ir negrų kūrybą, ir Valters Nollendorf s bei Val-dis Zeps, kalbėję apie Arturs Bau-manis istorinį romaną.

Leta Kelertienė, daktarantė lyginamosios literatūros fakultete Wis-consino universitete Madisone, lygino Juozo Kralikausko ir Romualdo Granausko kalbos vartojimą jų istorinėje prozoje. Anot Kelertienės, abu rašytojai naudoja kalbos formą išreikšti charakterių kilnumui ar niekšiškumui, o taip pat jų specifinei istorinei padėčiai. Kralikausko prozoje kalbos forma yra gramatiška forma: jo knygos parašytos senoviška kalba, jo personažai kalba senomis gramatinėmis formomis. Gerieji kalba švaria senovės lietuvių kalba, o niekšai įterpia svetimybių, barbarizmų. Granausko kalbos supratimas platesnis ir subtilesnis — kalbos formą apsprendžia ne gramatinės taisyklės, bet charakterio vertybės. Taigi kilnusis krivis apysakoje 'jaučio aukojimas" nekalba senovinėmis gramatinėmis formomis, bet lyriška poetine kalba, išreiškiančia savotišką pasaulėžiūrą, glaudų ryšį su gamta. Tuo būdu kalba nelieka tik ženklu, pažyminčių senų laikų pasaulį, bet iš tiesų tą pasaulį atkuria.

Kostas Ostrauskas davė apžvalgą istorinių dramų, pasirodžiusių okupuotoje Lietuvoje. Jų tarpe palietė Grušo, Justino Marcinkevičiaus, Juozo Marcinkevičiaus ir Glinskio dramas. Drama Lietuvoje ypačiai nukenčia dėl cenzūros. Sunku dramaturgui išreikšti gilesnę mintį, kai jis varžomas taisyklių, būtent: pirma, kad patriotizmas tolygus nacionalizmui, ir, antra, kad dramoje negali būti konfliktų, kadangi sovietinėje visuomenėje nėra klasių konfliktų.

Rimvydo Šilbajorio paskaitos tema apie poezijų Lietuvos ir Leningrado pogrindyje buvo itin įdomi. Jis atkreipė dėmesį į tai, jog pavergtoje Lietuvoje poezijos pogrindžio nėra, o Leningrade vertingi eilėraščiai daugiau mažiau tik pogrindyje tepasirodo. Šilbajoris šį reiškinį aiškino tuo, kad lietuviai poetai yra pajėgę sukurti savą daugiaprasmę kalbą, o rusai nėra pajėgę to padaryti. Jo ištraukos, deja, nepergeriausiai parinktos, sudaro vaizdą, jog lietuvių poetų kalba yra simbolinė kalba tradicine prasme. O paskaitininkas kaip tik norėjo pabrėžti tos kalbos turtingą dau gi ap ras m iškurną.

Istorijos profesorius Alfredas Eri-chas Sennas, kalbininko Senno sūnus, visus sužavėjo savo jaunystės bei kelionės į Lietuvą prisiminimais. Prisiminė tėvo draugystę su Vincu Krėvė-Mickevičiumi, prisiminė savo nesėkmingus bandymus surinkti istorinės medžiagos okupuotoje Lietuvoje. Sennui yra tekę susitikti su Solženicynu, pastarajam jau apsigyvenus Vakaruose. Solženicynas raginęs Senną tęsti savo darbą Lietuvos istorijoje. Anot jo — lietuvių tauta — tai kilni tauta, kuriai dabar gresia pavojus.

Pasikalbėjimas su Tomu Venclova buvo labai įdomus. Jis kalbėjo įvairiom temom — lietė lietuvių rašytojų santykius su estais ir latviais, Vakarų literatūros dėstymą Lietuvoje cenzūrą, Lietuvių rašytojų draugiją ir kitas temas.
Liesdamas rašytojų draugiją, Venclova paminėjo, jog nepriklausyti prie draugijos nieko blogo nereiškia, tik blogai esą, jei rašytojas, bandęs į draugiją patekti, yra nepriimtas. Tada jau jis persekiojamas, jo kūriniai sunkiai beišleidžiami. O prašymas į draugiją gali būti atmetamas vien dėl to, kad rašytojas neskleidžia komunizmo idėjų.

Cenzūra yra daugialypė. Pirmoji cenzūra — tai rašytojo vidinė cenzūra: jis pats rašydamas pataiso savo kūrinį taip, kad tolimesnė cenzūra jį praleistų. Veikliausioji oficiali cenzūra tai redaktoriai. Redaktoriais būdavę rašytojai, bet partija, norėdama cenzūrą sugriežtinti, pakeitusi juos politrukais. Kitas oficialus cenzūros organas esąs "glavlit", kurio sprendimai jau nebeatšaukiami. Šiais laikais ta trupė, susidedanti iš niekam nežinomų asmenų, neveikli, nes redaktoriai pakankamai gerai savo uždavinį atlieką. Centro komitetas taip pat, nors šiom dienom rečiau, cenzūruojąs spaudą.

Jei kurio nors rašytojo kūryba sėkmingai praeina cenzūrą ir yra išleidžiama, tai dar nereiškia, kad ji bus laisvai visiems prieinama. Dar įvairiais būdais varžoma rašytojų minčių įtaka. (Pasikalbėjimas su Venclova, taip pat ir Kelertienės bei Šilbajorio paskaitos pasirodys naujame Lituanus numeryje, siredaguo-tame prof. Rimtės Ciplijauskaitės).

Šalia paskaitų dar buvo suruošti du simpoziumai ir literatūros skaitymo vakaras. Pastarajame lietuviai pasirodė ne tik su poezija, bet ir su proza bei drama. K. Ostrauskas angliškai skaitė savo dramą "Duobkasiai", išverstą R. Šilbajorio; Mirga Girnim ienė skaitė savo pačios išverstą R. Granausko apsakymą "Raudoni miškai"; Venclova skaitė savo poeziją, o angliškus jo eilėraščių vertimus, paruoštus Jono Zdanio, skaitė Leta Kelertienė.

Simpoziumų dalyviai nagrinėjo klausimą, kokią vertę gali turėti mažų tautų literatūra. Savo pranešime pro f. Birutė Ciplijauskaitė į šį klausimą atsakė trumpai ir aiškiai: kiekviena tauta gali pasiekti ką nors, kas turi amžinos vertės. Tačiau tam tikslui pasiekti rašytojai privalo' susipažinti su naujausiais laimėjimais kitų tautų literatūrose. Galima pridėti, jog kritikai, keldami savo tautos literatūros lygį, privalo literatūrinius veikalus ko moksliškiau nagrinėti ir įvertinti. Lietuvių kritikai, kaip ši konferencija akivaizdžiai parodė, to moksliškumo nestokoja.
Mirga Girniuvienė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai