Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MILAŠIUS IR LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. V.   
Milašių giminė save laikė lietuviais — istorinės Lietuvos prasme. Tad Oskaras Milašius ir savo gimtinę Čerėją, kuri yra anapus Minsko, laikė lietuviškomis žemėmis. Yra išlikę pora laiškų, jo rašytų 1904 m. iš tėviškės ir taip pradedamų: "Čerėja Lietuvoje (Czereia en Lithuanie"). Viename iš tų laiškų jis rašo: "Jau pusantrų metų esu vienų vienas Lietuvoje, Baltijos provincijoje, mano tėvų žemėje . . (Lettres inėdites a Christian Gauss, Paris, 1976). Žymiai vėliau tam pačiam Gaussui, savo artimam bičiuliui ir žymiam Princetono universiteto dekanui, jis nurodė, kokie būtent lietuviai buvo Milašių šeima: "Kaip Jūs žinote, aš priklausau labai senai lietuvių šeimai, sulenkėjusiai, kaip ir visos mūsų krašte didikų šeimos" (ibid., p. 77). Tame pat laiške jis rašo, kaip jis sužinojo apie Lietuvos atgimimą, 1917 m. po bolševikų revoliucijos netekęs visų šeimos dvarų (apie trisdešimt tūkstančių hektarų) ir kapitalų, jis stojo dirbti Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, kaip redaktorius. "Tai ten aš patyriau apie lietuvių tautinį ir separatistinį sąjūdį", sako Milašius aname laiške.

Kaip iš susirašinėjimų matyti, pirmam mintis įtraukti Milašių į nepriklausomos Lietuvos darbą kilo kun. V. Bartuškai, veikusiam lietuvių komitete Lozanoje. Radęs žurnale "Mercure de France" Milašiaus eilėraščių, kur prie savo pavardės autorius pridėjo "poete lithuanien", kun. V. Bartuška parašė jam laišką, kviesdamas "jį pasidarbuoti savo tėvynei Taikos Derybų metu" (Dr. V. Bartuška: Lietuvos nepriklausomybės keliais. Klaipėda, 1931, p. 300). Milašius greitai, 1919 metų sausio antrą dieną, laišku iš Paryžiaus atsiuntė atsakymą, taip rašydamas: "Aš būčiau labai laimingas, kiek galėdamas prisidėti, grąžinant taiką ir gerovę mūsų brangioje Lietuvoje, taip skaudžiai nukentėjusioje" (ibid., 301 — prancūziškas atsakymo tekstas). O minėtame laiške Gaussui Milašius apie tai rašo: "Vieną gražią dieną išvydau mano kabinete pasirodant lietuvį, kuris atėjo mane pakviesti tiesiogiau pasidarbuoti kraštui. Priėmiau redaktoriaus vietą prie Lietuvos delegacijos Taikos Konferencijoje: prabėgus metams, buvau paskirtas Lietuvos atstovu Paryžiuje".

Kitoje vietoje Milašius apie savo stojimą dirbti nepriklausomai Lietuvai taip sako: "Aš, prancūzų poetas, klaidingai ar teisingai laikomas avangardinių sambūrių pagarboje, būčiau galėjęs nueiti ir apsivainikuoti rožėmis Varšuvoje su daugeliu kitų lietuvių iš manojo pasaulio. Aš tikėjausi atliksiąs naudingesnį darbą, pasilikdamas po kukliu lietuviškuoju kryžium" (Kolektyvinis leidinys "O. V. de L. Milosz", 1959, p. 205).
Yra atsiliepimų iš žmonių, mačiusių Milašių dirbant anoje Lietuvos delegacijoje.

Dr. Kazys Grinius, vėliau Lietuvos prezidentas, apie pusę metų beveik kasdien susitikdavęs delegacijos būstinėje, išsinešė tokius įspūdžius: "Milašius buvo labai darbštus . . . Kai kokį rašinį betaisydamas užbaigia, tai tuojau, būdavo, prašo sekretoriaus Klimo, kad duotų kitą darbą. Jam patikdavo, jei pabaigęs vieną rašinį jau randa ant stalo padėtą kitą, kad nė minutės neprapultu be vaisiaus" (Dr. Kazio Griniaus atsiminimai apie Milašių. Aidai, 1967, Nr. 5).

Kitas tos delegacijos narys, kun. Pijus Bielskus, atsiuntė tokius įspūdžius kun. V. Bartuškai: "Milašius dirba įsijuosęs. Ir stengiasi sutrupinti ledus, kurie dengia Lietuvą, jos nepriklausomybę ir įgimtas tautos teises Mano nuomone, geresnių pasiuntinių už Milašių sunku būtų rasti ir norėti. Tai žmogus, dvasia ir kūnu pamilęs savo tėvynę Lietuvą, jos laisvę, nepriklausomybę ir atgimimą. Ypač nuo lenkų užgrobimo jis pašvenčia jai dienas ir naktis" (Dr. V. Bartuška: Lietuvos nepriklausomybės keliais, p. 300).

Lietuvos oficialiu atstovu Prancūzijai Milašius buvo paskirtas 1920 metais, kai Prancūzijos vyriausybė pripažino Lietuvą. Tose pareigose jis išbuvo ligi 1925 m. vasaros, toliau pasilikdamas Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėju.

Lietuvos atstovu Prancūzijai Milašius buvo tais laikais, kai teko susidurti su visa eile problemų, — tokių kaip Lietuvos pripažinimas, priėmimas į Tautų Sąjungą, Klaipėdos byla, Vilniaus užgrobimas, santykiai su Lenkija, kurią kitame laiške Gaussui jis vadina imperialistine, "mano priešais" (op. cit., p. 83).

Lietuvon Milašius pirmą kartą atvyko 1919 m. gegužės pabaigoje ir ten išbuvo ligi birželio vidurio. Paskutinį kartą Milašius Lietuvoje lankėsi 1924 metais — Estijos, Latvijos ir Lietuvos diplomatų konferencijoje Kaune. 1922 m. Milašius iš Kauno automobiliu vyk į Babtų apylinkes, norėdamas surasti savo protėvių lizdą, iš kurio Milašiai į Čerėją išsikėlė 1802 metais, tačiau jo žygis nepavyko.

"Jo Lietuvėlė, kaip ją vadindavo Milašius, visados buvo jo dvasioje, jo širdyje — ir taip pat yra jo poezijoje''— rašo vienas iš artimiausių Milašiaus bičiulių, Armand Godoy, savo knygoje "Milosz, le Poete de l'Amour" (1960, p. 20).
A. V.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai