|
|
Parašė VINCENTE ALEIXANDRE
|
ŽEMĖ Susijaudinusi žemė išgarina vegetalinį pasitenkinimą. Štai: gimė! Žalias raudonis šiandieną iriasi dar nauja erdve. Ką talpina? Vieniša, savaime tyra, niekas joje negyvena. Vien tik pasaulio nebylus, pirmagimis žavumas, auksinėje šviesoje, pakyla į erdves lengvas, skaidrus. ORAS Dar labiau nei jūra, oras, labiau beribis nei jūra, yra ramus. Iškilus vaiskumo budėjimas be nieko. Gal kurią dieną žemės pluta galėjo tave jausti žmonišką. Nenugalimas oras nežino, kad tavo krūtinėje gyveno. Be atminimų, nemarus, oras švyti.
ĮSIURBTAS
Daugiau, daug daugiau nei tai, ir mažiau nei tai, ką turiu šio auksinio rudens ramų vakarą. Mano gyvenimo artimas ašigalis, priverstas pajungtas gyventi tavyje, smurtingoje buityje, pasuktas į tave, įsiurbiąs padare, kur aklą mane laikai giliausioje tyloje.
Ramus buvimas, ramių ramiausias. Kartais galvoju: Ar gyvenimas vien tik tai? Tas egzistavimas, toks tikras, tas egzistavimas, toks konkretus, uždaras, užmirštas, pakibęs? Čia apkabinus tavo liemenį, čia, įkvepiant egzistavimo paslaptį. Čia, veidas prie veido, kūnas prie kūno, siela su siela. Čia ramus, čia pritvirtintas, prikaltas . . . Nežinau. Virpu, kai iš lėto, lėčiausiai, labai palengva ranka persijoju tavo ryškų gyvenimą ir tikrai paliečiu kaktą, tavo kaklą, tavo lūpas, tavo plaukus. Ir užmerkiu akis ir įkvėpuoju vien pasklidusią kvaptį.
Ar galima visad įkvėpti rožes? Tartuos esąs palaidotas ir laimingas su tuo vienu lapeliu: buvimu. Save mėginu, tave mėginu, tave gniaužau, tave pajungiu, tave sukurstau. O, gyvenime be dangaus! O, gyvenime skliautuose! uostant, kvėpuojant, jaučiant labai lėtą kelionę labai suskystinto kraujo, pilno aklos kvapties, meilės smilkalų, sunkaus, beveik negyvo tvinkčiojimo . . .
SUDIEV LAUKAM S
Aš nebesugrįšiu, mylimos atšlaitės, aukštieji kalnai, grakščiosios, nubėgančios, ne atsisveikindamos nutolstančios upės. Nuo to baisingo akmens papėdės regiu slėnį, Tolumoje besileidžianti saulė dar graži ir stipri, geltono žėrėjimo gausa sklidinai pripildo ramų slėnį. Ir ten tolima išauksuota lyguma, kur visad žaliuoja niekad nevystanti diena, rodo savo nepavargstančią pilnybę beribėje padangėje, Visa gražu ir didinga! Pasaulis yra bekraštis, Vien tik mano žmogiška akis ten tolyje atspėja ribą, bėglesnę, savo putomis atstangesnę, iškilniadienės jūros, kuri iš perlamutrais žėrinčio dugno išsiveržia.
Stovėdamas ant šios iškilumos, pasikartoją kalnai, aš jus stebiu, kraujas mano būties, kurią išminkė jūsų akmuo. Nesu skirtingas, ir jus myliu. Veltui šios greitų ir atkaklių vėjų plunksnos, kondoro sparnai ar ten apačioje grakščių dagilių mažyčiai sparneliai, švelniai švyti saulėje: akmuo,
man ramus, jums kalba, nerūpestingi drugeliai. Man žolė stiepiasi į aukštumas, daųgiškesnė už paukštį. Ir visa ši žemės aimana, tas šauksmas, kurį jaučiu beprotiškai sklindant nuo savo šaknies į ugnį mano kūno, nuskaidrina nuotaikas, ne žodžiais: gyvenimas, gyvenimas, ugnis, kančia ar aukščiausia garbė, kurią, pats nežinau kaip, atmetu.
Čia, ant šio kalno, ramus kaip debesys, kaip niūrus debesys, audrinąs mano kaktą, ar malonus kaip mano vyzdyje pasislepiąs paukštis, žiūriu į begaliniai besitraukiančią begalinę dieną. Girdžiu tolimų, rūškanų audrų ūžesį ir įsiklausau, ir žaibuose išskiriu silpną skrydį švytinčių, permatomų dulkių sparnų.
Savo lūpomis noriu tavo baugios ir kietos žievės, baisus ąžuole, kuris vienišas apglėbi žalią gaudžių lapų skliautą. Ir čia savo lūpom noriu, prašau tavo meilės lengvo šilko, nesuteptoji rože, kuri kaip šviesa praeini.
Nuo to vienišo kalno į jus žiūriu, laukai, kurie niekad nebesugrįšite į mano akis. Milžiniškas saulės akmuo: ištisas pasaulis, ir silpnajėgė lakštutė, kuri jo papėdėje jį užburia.
KŪNAS IR SIELA
Bet dar liūdniau, liūdniausia. Liūdna, kaip šakai, leidžiančiai nukristi niekam neskirtą vaisių. Daug liūdniau, daug. Kaip toms išgaroms, kurias iš žemės iškvepia sutrūnijusi šerdis. Kaip toji ranka, kuri nuo gulinčio kūno pakyla ir nori tik paglostyti šviesas, skausminga šypsena, mašastinė ir nebyli naktis. Nakties šviesa apšviečia be sielos gulintį kūną. Siela anapus, siela pasitraukus iš kūno, švelniai plevenanti virš liūdno, apleisto pavidalo. Malonių miglų siela, pakibusi virš savo mylimos vakardienos, sustyrusio kūno, kuris išblyškęs atšąla naktinėm valandom ir palieka ramus, vienas, maloniai tuščias.
Meilinga siela, budinti ir dvejodama atsiskirianti, galiausiai atitolsta subtiliai šalta.
Išvertė P. Gaučys
|
|
|
|