Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KATALIKIŠKOJI REZISTENCIJA IR TAUTOS LIKIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VARDYS   
(Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 7)

Katalikiškoji rezistencija Lietuvoje
Nenuostabu, kad Lietuvos katalikai, laikui bėgant, reagavo į šitokią Maskvos politiką. Negalėdami viešai skleisti Dievo žodžio jaunimui, kunigai ir pasauliečiai ėmė vaikus mokyti slapta. Pagal oficialius, t.y. sovietinius duomenis, pusė visų pirmų skyrių vaikų mokosi katekizmo. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika nurodo 70 ir didesnį tokių besimokančių vaikų procentą. Šalia privačiai ar slaptai tęsiamos katekizacijos, pasauliečiai susiorganizavo į religinių diskusijų bei maldos būrelius, pvz., į Eucharistijos bičiulių sąjūdį, kuris nešaukia susirinkimų, bet skatina individualinį religingumą, kasdieninę kontempliaciją, bažnyčios lankymą, taip pat skatindamas ir sekuliarines dorybes, kaip, pvz., Lietuvoje labai reikalingą blaivybę. Plito vyrų, o ypač moterų vienuolijos. LKBK duomenimis, moterų vienuolių Lietuvoje dabar yra daugiau nei 1,500, kitaip tariant du su puse karto daugiau nei buvo nepriklausomybės metais.25 Kai režimas visiškai susiaurino viešą teologijos studijavimą seminarijoje — apribojo studentų skaičių, jauni vyrai mokėsi slaptai, slaptai net šventinosi, nors, atrodo, ne Lietuvoje. Ir KGB žino vieną ar kitą tokį atvejį, bet šitaip įšventintiems kunigams valdžia neleidžia dirbti pastoracijoje. Išsivystė slapta ar pusiau slapta devocionalijų ir maldaknygių gamyba. Paulius Petronis, nuteistas pirmojoje (Nr. 345) LKBK byloje 1974 metais, teisme sakėsi vienas pats išspausdinęs 20,000 maldaknygės egz. ir išplatinęs 16,000. Tuo pat metu buvo suimti keli kiti vien tik maldaknygių gamyba pakaltinti lietuviai. Slapta imta nurašinėti ir platinti religiniai bei filosofiniai tekstai; jų tarpe buvo skleidžiami kai kurie Antano Maceinos ir Juozo Girniaus darbai. Žodžiu, buvo pradėta dalį religinės ir bažnytinės veiklos perkelti į pogrindį. Viešumoje laiškais imta kreiptis į spaudą, siūlant atnaujinti tikybos dėstymą mokyklose (kun. Vladas Šlevas), ginant nuo klastojimo Bažnyčios istoriją (A. Markaitis, S.J.), stengiantis spaudoje atitaisyti viešai skelbiamą melą apie kunigus.

Visa šioji akcija, viena saugumo organams žinoma, bet iki tam tikro laipsnio toleruojama, kita ne, pasiekė diocezines proporcijas 1968 metais. Tais metais pradėta rašyti individualios ir kolektyvinės peticijos valdžiai, prašant skriaudų atitaisymo, leidimų statyti ar taisyti bažnyčias, prašant religinės spaudos ir t.t. Pirmosios žinomos individualios peticijos buvo Maskvon pasiųstos Telšių vyskupijos kunigų Vlado Šlevo ir Alfonso Pridotko.26 Iš 1968-72 metų laikotarpio turime daug kolektyvinių kunigų prašymų, rašytų Vilniaus, Vilkaviškio, Kaišiadorių, Panevėžio vyskupijose, Kaunui ir Telšiams nuo suvalkiečių, dzūkų ir aukštaičių atsiliekant. Tie prašymai buvo siunčiami kompartijos vadovams ir valdžios galvoms Maskvoje. Tikintieji įteikė daug ir masiškai pasirašytų peticijų: Klaipėdoje (prašant bažnyčios), Prienuose (ginant kunigą J. Zdebskį) ir 1.1. Peticijų rašymas greičiausiai buvo "padrąsintas" prašymų valdžiai legalizavimu, Maskvos įvestu 1968 balandžio mėnesį. Jų rašymas taipgi buvo susietas ir su naujovine spaudimo priemone — išgarsinimu pasaulyje. Pagal naująjį įstatymą, valdžia į prašymus turėjo atsakyti per mėnesį laiko. Tačiau iš tikrųjų daug tų prašymų iš viso nesusilaukdavo jokio atsakymo. Tų prašymų tekstai buvo slapta persiunčiami į Vakarus, kur apie juos žinias skaitėme pačiuose stambiausiuose pasaulio laikraščiuose. Kelios Vakarų nepasiekusios peticijos, įtektos Vilniaus valdžiai, buvo pasirašytos 14,000 ir 16,000 žmonių. Jos reikalavo tikėjimo ir religinės bei švietimo komunikacijos laisvės. Labiausiai žinoma tapo Vakaruose išgarsinta peticija-memorandumas Leonidui Brežnevui, pasirašytas 17,054 piliečių ir 1972 metų žiemą kompartijos vadui pasiųstas per Jungtinių Tautų sekretorių Kurtą Wald-heimą New Yorke.27 Taip buvo daroma, kadangi nebuvo pasitikima, jog tas memorandumas Brežnevą pasieks, jei bus tiesiogiai siųstas į Maskvą. Jame bus iš esmės reikalaujama keturių dalykų: laisvės auklėti ir šventinti kunigus, laisvės mokyti tikėjimo dalykų, laisvės religinei literatūrai, pilietinės lygybės tikintiesiems. Waldheimas niekad neprisipažino tą peticiją gavęs; tuo metu Jungtinės Tautos jau buvo ir nusprendusios, kad pavieniai valstybių piliečiai Jungtinėms Tautoms peticijas turi siųsti per savo valdžias ir kad kitaip siųstos peticijos nebus individualioms valstybėms perduodamos. Tačiau apie šį memorandumą plačiai sužinojo visi kontinentai, atkreipdami dėmesį į sovietų tikybinę politiką Lietuvoje.

Šių kolektyvinių prašymų metodas buvo atėjęs iš Rusijos ir Ukrainos, kur pirmieji jį ėmė naudoti baptistai, Chruščiovo suskaldyti ir prispausti 1961 m. Vėliau, ypač po rašytojų Jurijaus Danielio ir Andriejaus Siniavskio bylos 1966 m., Rusijos intelektualai prašymais stengėsi išlaisvinti bei užtarti nuteistuosius rašytojus. Po poros metų, 1968 m., tie intelektualai protestavo prieš Čekoslovakijos invaziją. Masinių peticijų metodą vartojo ir Krymo totoriai, stengęsi atgauti pirma pilietybės teises, o paskui teisę grįžti į savo Krymo tėviškę, iš kurios buvo masiškai Stalino išvežti.

Mūsų žinoma informacija yra per daug ribota, kad galėtume nustatyti ryšį tarp šių rusiškų, ukrainietiškų, totoriškų ir lietuviškų peticijų autorių. Tačiau į akis krinta labai svarbus faktas, būtent, kad Lietuvos katalikų ryški rezistencija prieš įstatyminę priespaudą ir kovą už tikėjimo laisvę buvo vedama paraleliai su kai kuriomis kitomis religinėmis ir tautinėmis grupėmis, ypač paraleliai su liberaliąja Rusijos inteligentija. Toji inteligentija suteikė pagalbos 1896 m. Vilniuje teistiems Kražių bažnyčios gynėjams, tačiau tada nei Lietuvos katalikų veikėjai, nei tautinio atgimimo darbuotojai nesumezgė nuolatinio ryšio su ta Rusijos inteligentijos dalimi, kuri siekė reformuoti carinę sistemą. Anuomet ryšys egzistavo tik socialistų tarpe ir iš esmės tik socializmo labui. Mūsų laikais padėtis yra skirtinga. Galima drąsiai sakyti, pasiremiant žinomais šaltiniais, kad Lietuvos katalikai rado daug pararamos ir net inspiracijos rusų akademiko Andriejaus Sacharovo, rašytojo Aleksandro Solženicyno ir kitų tarpe. Ypač reikšmingi, atrodo, yra buvę kontaktai su Andriejaus Sacharovo ir Valerijaus Čalidzės civilinių teisių grupe ir su rusiškąja Einamųjų įvykių kronika (Chronika tekuš-čich sobytij). Vienas iš tos Kronikos redaktorių, biologas Sergiejus Kovaliovas, 1975 gruodžio mėnesį buvo net teistas ir už Kronikos redagavimą, ir už pagalbą Lietuvos katalikų rezistentams. Faktas, kad jo teismas įvyko Vilniuje, Amerikos katalikų žurnalą Commontveal sugundė Kovaliovą pavadinti lietuviu. Tai klaida, bet Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika neslėpė draugystės su Kovaliovu, prižadėdama jį priimti grįžtantį iš kalėjimo kaip "draugą ir brolį".

Kai prašymai valdžiai negelbėjo, Lietuvos katalikai ryžosi į religinę priespaudą atkreipti katalikiškojo pasaulio, ypač Vatikano dėmesį. Dar Chruščiovo užmegzti ryšiai su Apaštalų sostu Brežnevo laikais leido Vatikanui padaryti Lietuvoje kai kurių hierarchinių paskyrimų bei paaukštinimų. Iš tų Vatikano veiksmų, be to, nusivylusi naujai paskirto vyskupo Juozapo Matulaičio-Labuko laikysena, stipresnioji Lietuvos kunigijos ir inteligentijos dalis padarė išvadą, kad Vatikanas nežino padėties ir susitars su Sovietų Sąjunga Lietuvos katalikų sąskaiton, t.y. laikydamas sovietinę elgseną pakankamai gera ir dėl to nesistengdamas Bažnyčios padėties labiau pagerinti. "Čekistai infiltravo Vatikano kuriją. Mes išduoti!" baugiai neužilgo raportavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Būsimieji Kronikos leidėjai buvo įsitikinę, kad Lietuvos vyskupijų administratoriai, važinėją į Romą, Vatikano teisingai neinformavo, ir kad todėl gyvybinis Bažnyčios interesas reikalavo sukurti Vatikano informavimo tarnybą. Toji tarnyba buvo suorganizuota. Taip pasirodė lietuviškoji Kronika, ne tik teikdama informaciją, bet faktų tiesą paliudydama gyvenimo ir asmens laisvės rizika.

Jei pirmine Kronikos atsiradimo priežastimi reikia laikyti Lietuvos katalikų norą suteikti Vatikanui, lietuviškajai išeivijai ir apskritai Vakarų žmonėms pilną informaciją apie Katalikų Bažnyčios situaciją Lietuvoje, žurnalo visuomeninio charakterio parinkimui daug, atrodo, įtakos turėjo Rusijos liberalų-disidentų filosofija. Žurnalas, kurio pirmas numeris išėjo 1972 kovo 19, šv. Juozapo dieną, iš rusų disidentų pasiėmė ne tik savo vardą, bet ir visuomeninę-informacinę teoriją, tokiu būdu tapdamas liberalinio sovietų demokratinio sąjūdžio dalimi. Visų pirma nei rusiškoji, nei lietuviškoji Kronika savęs nelaikė nelegaliais žurnalais. Abu leidiniai interpretavo 125 (dabar 50) sovietinės konstitucijos paragrafą raidiškai, t.y. kaip duodantį pilną spaudos ir žodžio bei susirinkimų laisvę. Toji laisvė esanti paneigta neskrupulingų komunistinių administratorių. Antra, abi Kronikos raidiškai interpretavo ir 124 (naujojoje konstitucijoje 52) paragrafą, kuris duoda teisę, iš vienos pusės atlikti religinius kultus, iš kitos — vesti ateistinę propagandą. Bent pradžioje Kronika laikėsi nuomonės, kad "kultams" atlikti konstitucija neabejotinai turinti leisti ir teologines studijas ir religijos mokymą bei tikybinius leidinius. Juk be tų "kultų atlikimas" yra neįmanomas. Abiejų Kronikų leidėjai tikėjo, kad įvairių religinės bei kitokios laisvės pažeidimų paskelbimas atkreips valdžios dėmesį į klaidingą ar net nusikalstamą įvairių pareigūnų vykdomą konstitucijos teisių pažeidimą. Buvo laukiama, kad, pasaulio opinijai spaudžiant, valdžia sudraus pareigūnų savivaliavimą ir net pakeis įstatymus, duodančius 124 ir 125 konstitucijos paragrafams labiau vakarietišką interpretaciją. Dėl to Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika savęs nelaikė ir dar nelaiko antivalstybiniu ar antisovietiniu leidiniu. Juo Lietuvos katalikai nesiekė nuversti sovietinės valdžios, nors Kronika aiškiai stovi nepriklausomos Lietuvos valstybės pusėje. Iš viso, lietuviškasis religinės rezistencijos judėjimas iš esmės ieškojo reformų, pagerinimų esamos santvarkos rėmuose. Jo tikslas nebuvo ir nėra utopinis, bet praktiškas, norįs kasdieninio gyvenimo pagerinimo, ypač siekiąs to pagerinimo kaip įstatyminės teisės.

Sovietų valdžia tačiau nepripažino šitokios rūšies teisių ir todėl laikė, kad bet kokia sovietinės sistemos kritika yra nepriimtina. Naujoji, 1977 spalio 7 d. priimtoji konstitucija patvirtino komunikacijos laisvės ribotumą. Maskva visada interpretavo ir 124 (dabar 52), ir 125 (dabar 50) konstitucijos paragrafus skirtingai nuo Rusijos ir Lietuvos rezistentų. Paragrafas, liečiantis religiją (124/52) buvo suprantamas, kaip leidžiantis tik ribotą laisvę, t.y. tik religinių ceremonijų atlikimą ir daugiau nieko, gi paragrafas apie spaudos ir žodžio laisvę buvo interpretuojamas kaip leidžiąs spaudos, žodžio, susirinkimų ir procesijų bei eisenų laisvę "sutinkamai su dirbančios liaudies interesais ir su tikslu sustiprinti socialinę sistemą." Kitaip tariant, konstitucija leido tik tokią komunikaciją, kuri stiprino kompartijos valdžios sistemą. Naujoji konstitucija šį apsiribojimą performulavo. Dabar 50-me paragrafe skaitome, kad komunikacija sankcionuojama "sutinkamai su liaudies interesais ir su tikslu sustiprinti ir išvystyti socialistinę sistemą". Tokiu būdu partija ir valdžia nuo pat pradžios laikė abi Kronikas nelegaliomis, ką pastarosios, aišku, suprato. Tikrovėje disidentai bandė Maskvos toleranciją. Tačiau jei Maskvai pasisekė pačiupti rusiškosios Kronikos redaktorius ir daugiau kaip metams pertraukti to žurnalo pasirodymą, prie lietuviškosios Kronikos sovietų saugumui tik iš dalies tepasisekė prieiti. Iš to, kad Kronika tebeeina po Petro Plumpos-Pliuiros, Virgilijaus Jaugelio, Pauliaus Petronio, Juozo Gražio, Nijolės Sadūnaitės, Vlado Lapienio, Viktoro Petkaus ir kitų suėmimo bei nuteisimo reikia daryti išvadą, kad tie suėmimai nepasiekė redakcijos bei spaustuvininkų.

Katalikybės ir tautiškumo sųveika naujausiais laikais
Keliems mėnesiams praėjus po lietuviškosios Kronikos pasirodymo, religinė padėtis Lietuvoje pagerėjo. Kronika pagrįstai galėjo didžiuotis prisidėjusi prie šios reliatyvios sėkmės. Sunku tačiau dabar pasakyti, kiek LKBK būtų pasiekusi viena pati. Jai pagelbėjo Brežnevo-VValdheimo memorandumas, bet labiausiai situacijai pagerinti padėjo 1972 gegužės mėn. Kauno įvykiai.28 Prisimename, kad gegužės 14 dieną Kaune, reikalaudamas laisvės Lietuvai, protesto ženklan susidegino Romas Kalanta. Jo aukos įvykį sekė masinės jaunimo demonstracijos su tautinės vėliavos iškėlimu ir Lietuvos himno giedojimu. Susirėmimui su policija numalšinti valdžia turėjo iššaukti, specialius dalinius. Šimtai jaunų žmonių buvo suimti ir jų keletas vėliau atiduoti teismui. Kalanta ir jo draugai masiškai pademonstravo kompartijai ir pasauliui, kad sovietiškai išauklėtas jaunimas atmeta sovietinę valdžią.
Religiniame sektoriuje Maskva vadžias šiek tiek atleido nė porai mėnesių nepraslinkus nuo Kauno įvykių ar sukilimo, kaip tuos įvykius va-


Dr. arch. A. Kulpavičius — Krikštykla. Šv. Dvasios skulptūra ant sienos — dail. J. Bakio. Nuotr. V. Maco

dino vietiniai. Daugiau kunigų už tikybos mokymą, kaip anksčiau atsitiko su kunigais Šeškevičiumi, Zdebskiu ir Bubniu, nebesuiminėjo, nors tas mokymas buvo tęsiamas. Kurį laiką vietiniai komitetai liovėsi net bausti už tai kunigus piniginėmis baudomis, nors jas netrukus vėl iš naujo ėmė vartoti. Spaudimas buvo palengvintas ir kitose srityse. Post hoc ar propter hoc pasirodė šv. Rašto Naujasis Įstatymas ir pora kitų leidinių. Pakitėjusios padėties signalą davė J. Ri-maitis straipsniu rusiškajame respublikos laikraštyje Sovietskaja Litva.29 Rusiško laikraščio pasi rinkimas kaip priemonės komunikuoti šią žim parodė, kad Rimaitis visų pirma siekė pain formuoti Vakarų pasaulį, ne Lietuvą; antra, kad audringo 1972 metų Lietuvoje pavasario aid.i nuskambėję už Sovietų Sąjungos ribų, atkreipi valdžios dėmesį į reikalą normalizuoti situacij ir nuraminti suerzintą ir įsibauginusią Lietu\<> visuomenę. Savo straipsny Rimaitis įspėjo, kad nereikia religijos reikalų tvarkyti ir ateizmo propaguoti "administratyviniu", t.y. prievartiniu būdu. Šitokia politika stumianti "religininkus" į pogrin dį ir dėl to nešanti priešingus rezultatus. Todėl jinai neapsimokanti. Nuo savęs galima pridėti, kad šiuo samprotavimu Rimaitis išreiškė režimo baimę, kad, Bažnyčiai atsidūrus pogrindy, saugumas iš viso jos nebegalės sekti ar kontroliuoti. Po šio straipsnio pasirodymo sekė ir tos mažos, aukščiau minėtos nuolaidos tikėjimui.

Nėra betgi daug abejonės, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp Kauno įvykių iš vienos pusės ir Rimaičio straipsnio ir nuolaidų iš kitos. Maskva Lietuvoje turi konkuruoti su dviem pagrindinėmis jėgomis, tikėjimu ir tautiškumu. KGB buvo jau anksčiau pradėjęs ieškoti Brežnevo-Waldheimo peticijos organizatorių ir Kronikos leidėjų, bet Kauno įvykiai jų darbą sutrukdė. Kauno sukilimas tapo svarbesniuoju — pirminio dėmesio — reikalu. Gi Kalantos auka ir demonstracijos buvo pirmiausia tautinis rezistencinis įvykis. Nors lietuviškoje išeivijos spaudoje, o ypač nelietuviškuose Vakarų laikraščiuose Kalantos susideginimas buvo interpretuojamas kaip religinio protesto išraiška, Kauno demonstracijos ir Kalantos auka, nors demonstracijose ir buvo šūkių už religijos laisvę, visų pirma buvo tautinės, ne religinės prigimties. Nebuvo jaunasis Romas priešingas savo tautos tikėjimui, bet jis mirė, kaip jis pats sakėsi, už tautos laisvę, kuri, pagal jo iš sovietinių šaltinių galimą spėti mintį, apėmė ir religinę. Jaunimo demonstracijose buvo nešama įvairių plakatų; pagal liudininkus, tik vienas jų specialiai reikalavo laisvės tikėjimui. Tačiau jaunimo identifikacija su nepriklausomos Lietuvos simboliais (tą pat rodo ir pas Kalantą rasta simbolinė literatūra), be abejonės, reiškė ir identifikavimąsi su tikėjimo nepriklausomybe.

Tais pačiais 1972 metais susidūrusi su religiniu protestu iš vienos pusės ir tautiniu iš kitos, Maskva turėjo apsispręsti, kaip šias tradicines lietuviškąsias jėgas suvaldyti: ar kietai paspausti abi ar kontroliuoti po vieną. Pirmoji reakcija, išreikšta Rimaičio straipsniu, žadėjo šiek tiek apraminti religinį protestą, atleidžiant reli-

Adolfas Valeška — Prisikėlimo parapijos bažnyčios vitražai. Bažnyčioje jie išdėstyti dviejose šoninėse sienose — kiekvienoje po 7 vitražus. Tarp vitražų — Kryžiaus kelių stotys.
Nuotr. V. Maco

ginio gyvenimo varžtus. Iš to ir religinės padėties pagerėjimas. Mūsų svarstomai temai svarbu pažymėti tai, kad jei savo laiku Kražių skerdynės ar Kęstaičių grynai bažnytiniai įvykiai stipriai ir be pažiūrų skirtumo inspiravo lietuviškąjį tautinį atgimimą, tai grynai tautiniai Kauno įvykiai ne tik pagelbėjo kovai už tikėjimo teises, bet padėjo atnešti ir konkrečių rezultatų.

Tai reiškia, kad katalikybės ir lietuvybės ryšys išliko, tik mūsų dekadoje pasikeitė katalikybės ir lietuvybės vaidmenys. Pats ryšys yra tiek artimas, kad jį galima vadinti simbotiniu. Jo dėka Lietuvos katalikų disidentinis judėjimas pasidarė masiniu, kiek masinis judėjimas iš viso Sovietų Sąjungoje yra galimas; masinis jis yra, kaip teisingai rašo anglų sovietologas Peter Red-daway, lyginant su panašiomis srovėmis kitose sovietinėse respublikose. Katalikybės ir tautiškumo konvergencijos tema greitai pasirodė ir LKBK puslapiuose. Pradėjusi grynai religinių teisių pažeidimo raportavimą, Kronika ėmė informuoti ir apie tautos teisių paneigimą. Dar po poros metų, 1976-taisiais, pasirodė ir Aušra, kurią galima laikyti Kronikos ekvivalentu politinėje-visuomeninėje plotmėje. Visuomeninė abiejų žurnalų filosofija remiasi įsitikinimu, kad tautinės ir religinės laisvės eina kartu. Šūkis "Dievas ir tėvynė" 1976 metais tapo dar vieno pogrindinio žurnalo pavadinimu, patvirtindamas simbiotinės lietuvybės-katalikybės ideologijos egzistavimą Lietuvoje.

Šios idėjinės sankryžos nauja demonstracija sujaudino valdančiuosius komunistinius sluoksnius, kurie — pirma neigę Lietuvos kaip "katalikiškos" tautos sąvoką — dabar ėmė skųstis, kad tautiškumas, anot jų "klerikalizuojamas", o religija įgyjanti tautinių elementų.

Bet istorinėje plotmėje taip buvo ir anksčiau. Ir ne tik istorinėje. Esminio tautybės-katalikybės (mūsų tautoje — lietuvybės ir katalikybės) ryšio, tiesa, nėra patenkinamai išaiškinę nei filosofai, nei sociologai. Ateitininkų filosofai laikė tautybę lytimi, o katalikybę universaliniu turiniu. Iškilusi tautiškumo problema buvo sprendžiama, įspėjant prieš kraštutinį tautiškumą (nacionalizmą), kuris tautą sudievina, bet taip pat atsisakant netautiškumo (internacionalizmo), kuris tautinės priklausomybės atveju yra neutralus. Tačiau formos ir turinio santykis yra mechanistinis. Toks mechanistinis aiškinimas daug padeda sužinoti, suprasti ir veikti, tačiau nepajėgia išaiškinti tikėjimo, ypač katalikybės ryšio su tautybe ir tautiškumu. Man atrodo, kad tame aiškinime, beieškant hierarchinio vertybių laipsniavimo — tikėjimas aukščiau tautos, katalikybė aukščiau lietuvybės, — užmirštama, kad žmogaus egzistencinė realybė nėra hierarchiška, bet sekvencinė (ar žiema yra "vertingiausias" metų laikas?), ne vienalytė, bet daugiadimensinė, nepriklausoma, bet bendruomeninė. Žmogus taipgi yra visas žmogus, ne jo dalių suma. Krikščionybė skelbia eschatologinio, pakeistos prigimties Adomo, iš gimtosios nuodėmės išlaisvinto, žmogaus, iš egzistencinio narvo išvaduotos būties idealą, kuris betgi pasiekiamas ne per žmogaus genijų, bet per tikėjimą. Tačiau tikėjimas turi socialiai objektyvi-zuotis, tapti operatyviu. Visuomenė, pavyzdžiui, turi sukonkretinti evangelijos meilės principą, padaryti tą principą įstatymų sistema, nes kitaip nebus įmanoma žmonių bendruomenė. Taip tikėjimas tampa institucija: ir reikalinga, o kartu ir netobula. Tarp Evangelijos principų ir jų socialinės objektyvizacijos lieka, žinoma, praraja, kuri istorijoje tapo konflikto, tragikos, idealizmo šaltiniu visuomenine bei asmenine prasme. Tačiau krikščionybės objektyvizacija lieka būtinu procesu, siekiamu per jos principų integravimą ir asimiliavimą konkrečiose elgesio normose. Šitai neatsitinka mechanistiškai per tautybės išraišką; absorbuodama krikščionybę, tautinė bendruomenė ne tik ją priima, bet ją ir paveikia. Todėl krikščionybė yra daugiau nei apskritai teorija, o taip pat daugiau nei tas pats universalinis Kristaus mokslas, išverstas į atskiras kalbas. Krikščionybė tampa charakteringa tai tautinei bendruomenei, kurioje įsišaknijo. Istorijos būvyje katalikybė — kaip labiau institucinį principą pabrėžusi krikščionybės dalis — yra buvusi ypač imli šitokiai asimiliacijai. Todėl, kaip nė viena kita krikščionybės šaka, katalikybė tebeturi glaudžiausią ryšį su tautine bendruomene. Šitai padeda suprasti, kodėl tikėjimo ir tautiškumo konvergencija katalikiškuose kraštuose yra didesnė ir patvaresnė, kodėl tuose kraštuose tautiškumas yra labiau kovingas: tuose kraštuose paprastai yra stipresnė tikėjimo institucija.

Dėl šių istorinių ir sociologinių-psichologinių priežasčių reikia laukti, kad katalikybės ir tautiškumo konvergencija Lietuvoje tęsis ilgą, Maskvai per ilgą laiką. Caro metais lygiai persekiojusi ir katalikybę, ir tautiškumą, Maskva, lyg iš istorijos pasimokiusi, dabar persekioja tikėjimą daugiau nei tautiškumą. Tikėjimo visuomeninis pareiškimas dabar negalimas, tačiau skirtingai nuo XIX amžiaus galima naudoti lietuvių kalbą ir lietuviškai mokytis ir t.t, nors ideologinis komunikacijos pobūdis ir labai yra apribojamas. Noriu pasakyti, kad dabar Maskva bando susidoroti su katalikybe ir tautiškumu pavieniui. Pagal sovietų pažiūrą, katalikybės sunaikinimas palengvins ir tautiškumą užgniaužimą, ir etninę asimiliaciją. Lietuva instinktyviai jaučia šį pavojų, ir todėl lietuviai, ypač jaunimas, katalikybės nuo tautos institucijų sąrašo lengvai nenurašys, nors jo religinis sąmoningumas nelauktinas tokio lygio, kaip praeityje.

Istorinė katalikiškosios rezistencijos prasmė
Šis trumpas žvilgis į katalikiškąją rezistenciją Lietuvoje teikia kelias išvadas. Pirma, tos rezistencijos kova už teisę viešai ir be asmeninio pavojaus išpažinti tikėjimą, jos pastangos išlaikyti valdančiajai partijai bei valstybei nevergaujančią Bažnyčios instituciją turi epochinės reikšmės Lietuvos tautinės tapatybės išlaikymui. Tautos likimas priklausys nuo to, kiek tauta istorinio keitimosi vyksme sugebės išlaikyti savo autentišką ir nepriklausomą tautinį charakterį. Tautybei išlaikyti pavojai mažesni, atsiremiant į tradicinį jos tikėjimą ir pačioje tautoje labiausiai įaugusią Bažnyčios instituciją. Nežiūrint visų anapus dedamų pastangų, nei ateistinė ideologija, nei Komunistų partija nepajėgs užimti istorinio katalikybės ir Bažnyčios vaidmens lietuvių tautos gyvenime. Taip yra jau vien dėl to, kad nei ateizmas, nei Komunistų partija Maskvos valdžioje nėra leidžiami integruotis į tautinį Lietuvos charakterį. Be šios autonomijos nei ateistinė ideologija, nei partinė institucija neturi šanso perimti ankstyvųjų viduramžių krikščionybės vaidmens Europoje. Todėl rizikingos atsakomybės prieš istoriją imasi tie, kurie laiko, kad nei idėjinis katalikybės turinys, nei jos institucija neturi nieko arba labai mažai bendra su tautybės išlaikymu. Atsisakyti katalikybės ir jos teisių Lietuvoje reiškia ne tik silpninti tikėjimą, bet taip pat pakirsti lietuvių tautos savitumą.

Antra, katalikiškoji rezistencija turi didelės įtakos visuomeninės minties raidai Lietuvoje. Kova už tikėjimo teises, vedama visuotinių žmogaus teisių ir laisvių plotmėje, palaiko gyvą demokratinės idėjos švieselę Komunistų partijos užgožtoje visuomenėje. Pogrindinės spaudos dokumentuose lengva pamatyti, kad kova už katalikybės teises kartu reiškia kovą už teisę išpažinti bet kokį tikėjimą ar neišpažinti jokio; toji kova, paradoksaliai kalbant, siekia ir ateistą išvaduoti iš valstybinės propagandos vergijos. Nebus per daug pasakyta pabrėžiant, kad Bažnyčia Lietuvoje yra tapusi progresyviųjų žmogaus teisių gynėja, vakarietiškai kalbant, "liberalus" istorinis veiksnys. Įspūdingai apie valstybės, bažnyčios ir žmogaus teises teisme kalbėjo Antanas Šeškevičius, S.J. Ryškiai, kad ir trumpai, tos bažnytinės rezistencijos vietą žmogaus teisių raidos istorijoje nurodė kunigas Prosperas Bubnys. Jei prisipažinčiau darąs nusikaltimą, mokydamas vaikus katekizmo, jisai sakė teisme, aš turėčiau paneigti visą ikišiolinj istorijos padarytą progresą, siekiant realizuoti kilnesnę žmogaus sąvoką.30 Nijolės Sadūnaitės paaiškinime, kodėl ji talkino Kronikai, aidėjo prieš pusantro šimto metų Amerikos prezidento Tomo Jeffersono skelbti įsitikinimai. Jeffersonas tada rašė: "Prie Dievo altoriaus aš prisiekiau amžiną kovą prieš kiekvieną žmogaus dvasios tironijos formą." ("I have sworn upon the altar of God, eternal hostility against every form of tyranny over the mind of man."31 Šis sakinys iškaltas Jeffersono paminkle VVashingtone. Jis geriausiai charakterizuoja tą katalikybės nemėgusį Amerikos demokratijos herojų. Sadūnaitė, giliai religinga ir ištikima Bažnyčios duktė, pasisakė labai panašiai. "Ši diena," pareiškė ji savo teismo dieną, "yra laimingiausia mano gyvenime, nes aš esu teisiama už LKB Kronikų, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją." Toks simbolinis amžių išminties susitikimas, ateinant iš priešingų pozicijų, liudija, kiek giliai katalikiškosios Lietuvos rezistencijos visuomeninė filosofija yra dalis vakarietiškos žmogaus teisių filosofijos ir bendrinės žmogaus teisių kovos istorijos. Tokiu būdu ji tampa ir tautos teisių kovos istorijos dalimi, nes negali būti laisvos tautos be laisvo tautiečio.

Trečia, katalikiškoji rezistencija daug mums ką turi pasakyti apie lietuvių santykius su kaimynais bei su pačios Lietuvos etninėmis mažumomis. Iš LKBK ir iš kitos spaudos puslapių matyti, kad Lietuvos katalikiškasis elitas yra pergalėjęs mūsų tautiškumui dažnai charakteringą etninį siaurumą, kuris dar ir dabar pasireiškia tam tikra socialine izoliacija, nepasitikėjimu nelietuviais, "veiklos savybėje" akcentavimu, mažavertiškumo kompleksu ir t. t. Mūsų tauta turi tokiam nepasitikėjimui daug istorinio pagrindo. Katalikiškosios rezistencijos žmonės tačiau yra teisingai nurodę, kad, parafrazuojant Leniną, kiekvienoje tautoje yra dvi tautos, viena, kuri siekia kaimynus išnaudoti ir sunaikinti, kita, kuri nori sugyventi ir dirbti bendram labui. LKBK rado būrį rusų intelektualų, kurie ne tik jai pritarė, bet ją inspiravo, už ją nukentėjo. Tik paklausykite, ką Kronika sako apie Sergiejų Kovaliovą: "Kovaliovo teismo procesas parodė, kad saugumas savo darbais pajėgus suartinti lietuvių ir rusų tautas. Lietuviai katalikai dėkingi S. Kovaliovui už kilnią žmogišką širdį ir meldžia Aukščiausiąjį ištvermės, sveikatos ir visokeriopos palaimos. Rusų disidentų aukos padėjo lietuviams pažvelgti į rusų tautą naujomis akimis."32 Iš Kronikos taip pat matyti, jog yra glaudžių ryšių su ukrainiečiais, o taip pat su žydais, kuriems Kronika dėkoja už paramą. Išeivijoje ne tik verta, bet ir būtina atkreipti dėmesį į šią naują tautinių santykių raidą. Laikas labai blaiviai — ir daug aktyviau — socializuotis su rusais, lenkais t.y. su istoriškai pačiais problematiškiausiais kaimynais, nekalbant apie ukrainiečius ar gudus. Čia nereikia minėti estų ir latvių, su kuriais mus riša bendresnis istorinis likimas, ne tik istorinė patirtis. Tiek moralinėje, tiek istorinėje plotmėje laikas atviromis akimis perstudijuoti ir santykius su istoriškai turbūt pačia didžiausia Lietuvos mažuma — žydais. Generacijos, kurios viena kitos nesuprato ar viena kitą skriaudė, praeis; tautos išliks. Ir šioje srity katalikiškosios Lietuvoje rezistencijos patirtis ir pavyzdys skatina į posūkį, kuris įtaigaus pačios Lietuvos likimą, įtaigaus, jei klausysime tos rezistencijos balso.

25. LKBK, Nr. 22; Chicagos leid. III t., p. 389.
26. LKBK, Nr. 9; Chicagos leid. II t, p. 103-105.
27. The New York Times, May 22, 1972.
28. Žiūr. mano "Lietuva Kauno įvykių metais," Į Laisvę, Nr. 55, 1972, p. 4-15.; taip pat mano op. cit., p. 173-177.
29. Sovietskaja Litva, 1972 rugpj. 12.
30. LKBK, Nr. 1; Chicagos leid. I t., p. 51-54.
31. Tekstas Saul Padover (red.), A Jefferson Profile (New York, 1956), p. 120.
32. LKBK, Nr. 16; Chicagos leid. III t., p. 72.
33. LKBK, Nr. 21; Chicagos leid. III t., p. 284.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai