Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BUBULIS IR DUNDULIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Kiznis   


VERTINIMAI

Ant. Rūko Bubulis ir Dundulis lietuviško kaimo koloroto tikrumu ir kai kurių personažų charakterių ir psichologijos buitiškumu priartėja prie mūsų klasikų: Žemaitės, Vaižganto, Krėvės ir kt. Tiesa, nerandame čia ir nieko naujo — nei kaimo buities bruožuose, nei paskirų personažų charakteriuose.

Bubulis ir Dundulis vaizduoja dviejų kaimynų pyktį ir to pykčio laikinai sukeliąs pasėkas, kurios draminės akcijos eigoj nieko nenulemia ir nepakeičia, o tik kuriam laikui sutrukdo tai, kas turėjo įvykti. Gal būt, kaip tik dėl to autorius teisingai pavadino šią savo draminą kompoziciją trijų veiksmų nutikimu, o ne komedija, nes komedijai reikalinga gilesnio ir platesnio veiksmo, giliau ir plačiau atskleidžiančio žmogų, veikėjus nuvedančio toliau į peripetijas, kur jie žlunga arba laimi.

Kaip autorius šią mūsų kaimo gyvenimo medžiagą sukomponavo į draminą akciją?


Bubulio pyktis dėl įtarimo, kurį pakišo našlė Agulė, — kad Dundulis galėjas susemti spiečių, — virsta veiksniu, formuojančiu draminą akciją. Du kaimynai, nuo jaunų dienų geriausi draugai, taip susirieja, kad nebegali nei kalbėtis, nei matytis. Ne tik seniai nebepakenčia vienas kito, bet ir savo vaikams, Radastai ir Dobilui, kuo griežčiausiai uždraudžia susitikti; o apie jų meilą ir vedybas nebėr nė kalbos. Kaip matome, kaimynų susipykimas sukuria situaciją, kuri yra kliūtis dviejų žmonių laimei — ardo jų gyvenimą ir meilą. Į tą situaciją patenka ir piršlys Tarulis. Varomas piršlybinio pašaukimo ir asmeninės naudos vilčių, jis, žūt būt, nori išpiršti jaunikį Bubulio dukteriai. Suranda apsenusį jaunikį Šaltekšnį ir jį atveda pas Bubulį piršlyboms su Radasta. Radasta gi nenori į jį nė žiūrėti — į akis vadina kūtvėla ir kerėpla.

Draminė akcija perskiria veikėjus į du frontus. Bubulis, pykčiu ir neapykanta liepsnodamas Dunduliui ,,už spiečiaus susėmimą“ ir galvodamas, ištekinąs dukterį vesti savo ilgamete šeimininke Rožę, atkakliai spiria Radastą tekėti už Šaltekšnio. Piršlys Tarulis, siekdamas savo tikslų, veikia kartu su Bubuliu. Rožė, tikėdamasi slaptų ir ilgai puoselėtų vilčių įgyvendinimo, pradžioje veikia išvien su Bubuliu ir piršliu. Jaunikis Šaltekšnis yra tik įrankis piršlio, Bubulio ir Rožės. Nors jaunikiu grindžiama didelė dalis akcijos, bet jis yra tampomas kitų ir lieka- pasyvus. Veiksmui kulminuojant ir bėgant į galą, jis vis daugiau ir daugiaus virsta pasityčiojimo ir pašaipos taikiniu. Pagrindinėje veikalo situacijoje Bubulio ir Dundulio pyktyje aktyviausias yra piršlys. Jo energingai vedamos veiklos pasisekimas ar nepasisekimas yra lemiantis rezultatas trijų žmonių gyvenimui. Antrojo fronto priekyje yra Radasta Bubulytė ir Dobilas Dundulis — susipykėlių vaikai. Tėvų pyktis gresia jų laimei — gali juos perskirti visam gyvenimui. Pradžioje jie yra vienu du, tik vėliau jiems ateina į talką pražilęs jaunuolis, ugningas senis, aistringas mergišius Girdžius. Jam patariant ir padedant Radastai ir Dobilui, pavyksta sutaikinti įniršusius tėvus ir tuo būdu laimėti kovą dėl savo meilės. Veiksmo pabaigoje į jų pusę pereina ir Rožė. Sužinojusi iš Girdžiaus Šaltekšnio ir Tarulio tikrąją piršlybų priežastį, Radastos pasoga apmokėti jaunikio skolas, ji ryžtasi sutrukdyti vestuves. Graužiama priekaištų, kad padeda griauti jos užaugintos Radastos laime, ir gąsdinama jos vargano gyvenimo vaizdų, jeigu ji būtų priversta ištekėti už Šaltekšnio, Rožė miestelyje patikrinusi Girdžiaus spėjimus dėl Tarulio piršlybų, viską papasakoja Radastos tėvui; bet šis nelabai nori tuo tikėti. Šis Rožės ryžtingas posūkis, aukojant visas savo viltis, galimą laimę ir gyvenimo prasmę, draminei akcijai neturi lemiančios reikšmės. Ir be šio Rožės įsikišimo sprendimas būtų pasiektas toks pat. Bet jis vaizdžiai charakterizuoja Rožę ir išryškina-jos vaidmens dramiškumą.

Dundulis, Bubulio partneris, vienas iš pagrindinių veikėjų, konflikto eigoje yra gana pasyvus. Jis tik atsako Bubulio išsišokimams, bet nekomplikuoja ir nenarplioja akcijos. Jis — ryški paralelė Bubuliui. Puolamas ginasi tokiu pat ginklu. Veiksmui lūžus, konfliktui artėjant į galą, Dundulis darosi aktyvesnis — išryškėja jo noras susitaikinti.
Šalia centrinių personažų, vedančių ir narpliojančių akciją, yra iš pirmo žvilgsnio nereikalingų, neįtrauktų į konflikto sūkurį, pvz., našlė Agulė arba poetinių nuotaikų senbernis ir mergišius Girdžius. Bet tokiose draminėse kompozicijose kaip Bubulis ir Dundulis panašios rūšies personažai ne tiktai .netrukdo akcijos, bet dar ją išryškina. Be to, mūsų kaimo buities pilnačiai pavaizduoti minėti charakteriai yra neišvengiami. Be jų pagrindinė akcija būtų per daug nuoga, per daug greita, lyg ir per daug nutolusi nuo tikrovės. Reikia pripažinti autoriui mokėjimą įvesti tokius nuo pagrindinės akcijos atšokusius momentus tose vietose, kur jie mažiausia rodosi yra nereikalingi. Be to, jie yra tiek sudinaminti ir tiek sceniški, kad iš pirmos replikos patraukia žiūrovo ar skaitytojo dėmesį. Tie pagrindinės akcijos atžvilgiu „nereikalingi“ veikėjai turi ir kompozicinių funkcijų. Agulė sukelia Bubuliui įtarimą, kad spiečių galėjęs susemti Dundulis, ir tuo prisideda prie veiksmo užuomazgos. Girdžius yra veiklus sutaikant kaimynus. Grynai drambliu technikos požiūriu šie du svarbiausi dramos kompozicijos momentai — užuomazga ir atomazga galėjo būti išspręsti ir be šių dviejų personažų įsikišimo.

Bubulio ir Dundulio veikėjai yra dvejopi: lietuviško kaimo buities ir nuo tos buities nutolę. Paskutiniajai grupei priskirtini viengungis Šaltekšnis ir jo piršlys Tarulis. Šaltekšnis lietuviško valsčiaus miestelio gyventojas, išorine išvaizda skiriąsis nuo kaimiečių; kaimiškai kalbėti primiršęs, o kitaip neišmokęs; lėtas, bevalis, autoriaus puikiai charakterizuotas kalbinėm priemonėm. Jis su piršliu Tajuliu sudaro ryškią kontrastinę porą. Tarulis kaip ir visi piršliai apsukrus, iškalbingas, landus. Jo piršliavime gana ryškiai kyšoja pasipelnymo troškimas, kurio jis net nesistengia maskuoti. Tuo jis skiriasi nuo mūsų literatūroj gerai pažįstamo piršlio. Piršlys ir peršamasis yra komiški personažai. Šaltekšnis komiškas pasyviai — juokiamasi iš jo dėl jo neapsukrumo, nepaslankumo, nesiorientavimo; Tarulis. yra komiškas aktyviai — savo sąmojum ir apsukrumu kuria situacijas, kuriose juokiamasi iš kitų.

Agulė su Girdžium tipiški mūsų kaimo personažai. Agulė dar nesena moteriškaitė, trys metai kaip našlaujanti, dar stipriai trokštanti gyventi ir mylėti. Labai smalsi kiekvienam naujam aplinkos gyvenimo įvykiui, godžiai gaudanti ir noriai skleidžianti tikras ir netikras naujienas. Kiekvienas jos smalsumo pasireiškimas turi viltį, kad štai, va šitas atsitikimas suves ją su vyriškiu, kuriam ji patiks, jo bus pamilta ir ją ves. Todėl ji taip greitai ir patiki Radastos pašaipai, kad ji, Agulė, patikusi Šaltekšniui. Agulę autorius patraktavo komiškai, nes visiems jos norams ir troškimams leido per daug atvirai reikštis.

Senas viengungis Girdžius, kaimo filosofas, gal būt, poetas, pašaipininkas. Jis daugiau stebi gyvenimą negu veikia; tebegyvena jaunystės prisiminimais, jaunuolio viltimis ir troškimais; kiekviena proga Įtikinėja Agulę ir Rože,, kad po jo žilu ūsu tebesrovena jaunuoliškas kraujas. Girdžius ir širdies žmogus, jis jaučia ir supranta kitus, jis jaučia gamtos gyvenimą ir jos ramybę; jis geriausiai supranta įsimylėjusius — Radastą ir Dobilą. Autorius jį pavaizdavo su komiškais polinkiais. Konflikto eigoj jis yra mažiausiai dramiškas personažas, daugiau epinis, vietomis lyriškas.

Radasta ir Dobilas yra gyvi savo skaidria pirmąja meile. Radasta daugiau buitiška, Dobilas kiek abstraktus. Vaizduojamajai akcijai jie yra lyg fonas. Radastos ir Dobilo meilė įsikomponuoja į visumą kaip kontrastas kasdienybei.

Rožė kaip draminis personažas autoriui yra geriausiai pavykęs. Jos kova dėl asmeninės laimės ir gale akcijos pasiaukojimas Radastai vaizdžiai išryškina jos vidinių išgyvenimų platumą ir aštrumą. Pradžioj ji nusivylusi, akcijos eigoj ryžtinga, pabaigoj rezignavusi ir susitaikiusi su likimu. Iškilmingos pabaigos dėliai autorius apvesdina ir ją. Tuo ji, žinoma, suniveliuojama, bet už tat linksmos pabaigtuvės.

Bubulis ir Dundulis — vaizduojamojo nutikimo rėmai. Jie abu panašūs. Jie, kaip autorius sako, lyg žižės greit užsidega, bet atlaidūs ir geraširdžiai. Susipyksta, susirieja, išsikolioja — baigta kaimynystė ir draugystė. Ne tik jie patys nenori viens su kitu nieko bendro turėti, bet ir vaikams uždraudžia draugauti. Bet toj nesantaikoj nėra nė trupučiuko keršto, o tik draugystės nutraukimas, savęs iškėlimas prieš nekenčiamąjį, artimo laikymas nevertu bendravimui. Ir štai Butulio ir Dundulio konflikte iškyla keista aplinkybė — mirtini priešai siekia to paties tikslo ir dar vienas kitam padeda siekti — Bubulis uždraudžia Radastai lankytis pas Dunduliu, o Dundulis, lyg norėdamas, kad Bubuliui tas lengviau būtų pasiekiama, savo sūnui Dobilui irgi. uždraudžia landžioti pas Bubulį. Bubulis nebenori nė girdėti apie Radastos vedybas su Dobilu, Dundulis irgi ką galėdamas daro, kad tik Dobilo vestuvės su Radasta neįvyktų. Pyktis Bubulį ir Dundulį atskiria, bet kartu ir sujungia, pastato juos į vieną plotmę, kurioje jie vienodai priešingi savo vaikų laimei. Sis kaimynų pyktis turi idealistinio atspalvio. Bubulis užsiliepsnojo pykčiu ir neapykanta Dunduliui ne dėl spiečiaus netekimo, bet dėl to, kad draugas padarė šunybę, kad buvo pažeistas tikėjimas draugyste, kuri tęsėsi nuo pat jaunystės dienų. Širdies, gyvo, gyvenimiško idealizmo, žmogaus vertės iškėlimo šiame mūsų kaimo buities vaizde yra daug, Kokio širdingo džiaugsmo pilni yra Bubulio ir Dundulio susitaikinimo monologai, kur susipykėliai atleidžia vienas kitam ir džiaugiasi, kad gali atleisti.

Bubulio ir Dundulio akcijos užuomazga atatinka ją pradėjusių personažų charakterį — ji staigi, spontaniška, kaip ir pats Bubulis Su Dunduliu. Išsiveržusi iš gana statiškos ekspozė, ji rutuliojasi įvairiom kryptim — nutraukiama draugystė, uždraudžiama vaikam susitikti, sutuoktuvėm ieškomi kiti partneriai. Veiksmo išbaigimas, Bubulio ir Dundulio susitaikymas, neina tiesia linija — jis šokinėja per įvairias kliūtis, kol galų gale pasiekia savo tikslą. Veiksmo užuomazga motyvuota silpnokai. Atomazgos sprendimas yra kur kas ryškesnis.

Ant. Rūko Bubulis ir Dundulis yra pirmas draminis veikalas mūsų tremtinių literatūroj. Draminės akcijos komponavime, personažu charakteristika, dialogo vedimu, motyvų įjungimu į akciją — šis veikalas yra gera pradžia lietuviškos dramaturgijos tremtyje. Žinoma, jis turi ir trūkumų, kuriuos aš čia, gal būt, ir ne visus suminėjau. Reikia linkėti, kad teigiamieji draminiai ir teatriniai pradai, iškilę Bubulyje ir Dundulyje, ir toliau būtų plėtojami ir ugdomi mūsų dramaturgijos.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai