Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTYBIŲ PROBLEMA SOVIETŲ SĄJUNGO]E PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. V. MAR.   
Tautybių problema daugiatautėje Sovietų Sąjungos imperijoje, kur visko pagrinde yra marksizmo - leninizmo doktrina, visuomet užėmė žymią vietą ir sudarė tikrą "problemą". Šiuo klausimu Leninas yra aiškiai pasisakęs dar prieš Spalio revoliuciją. Jo mintis pratęsė Stalinas ir Chruščiovas. Komunistų nuolat skelbiama propaganda apie Sov. Sąjungos tautų draugystę, brolišką sugyvenimą yra tik gražūs žodžiai. Skelbiamas "socialistinis turinys — tautinė forma" visose kultūros srityse dažnai ima tapti ir tautiniu turiniu, su kuo visomis jėgomis kovojama kaip su nacionalizmo žalinga apraiška. Tai ypačiai ryšku paskutiniais metais, kada atskirose respublikose vis labiau ima reikštis "buržuaziniai - nacionalistiniai" nusiteikimai. Pažymėtina, kad komunistai vengia tokių sąvokų, kaip "tauta", "tautinis", o vartoja "nacija", "nacionalizmas".

Švenčiant 1917 m. revoliucijos 50 metų sukaktį, sovietinėje spaudoje, teoretiškai nagrinėjančioje įvairius socializmo - marksizmo klausimus, daug buvo rašoma apie vis augančią įtampą sovietinės bendruomenės tautiniuose santykiuose. Tame procese įžiūrima pavojus pablogėti tautybių santykiam ir sudaryt grėsmę ateities daugiatautei sovietinei imperijai. Tiesa, Brežnevas, norėdamas nutildyti spaudoje keliamus tautybių santykių sunkumus, 50 metų Spalio revoliucijos minėjime pareiškė, kad dabar "sovietinių tautų vieningumas yra kietas, kaip deimantas".1 Tačiau sovietinės spaudos apžvalga rodo, kad šis klausimas yra labiausiai spirginantis ir aštrus, žvelgiant į sovietinės santvarkos ateitį.

Prof. M. Džunusovas, žinomas sovietų tautybių problemos teoretikas, pabrėžęs, kad tautybių santykiai yra "sudėtingiausia socialinių ryšių forma", netgi "labiau komplikuota, negu klasių santykiai", tvirtina, kad šiandien sovietinėje bendruomenėje "yra tautinio atsiribojimo".- Toliau jis rašo: "Tarp tautinių emocijų ir sentimentų nėra pilnos ir tiesioginės darnos. Taip pat reiškiasi individualinio egoizmo liekanos, žmogaus nuo žmogaus atsiribojimo ženklai. Tautinio išdidumo atgyvenos ir apraiškos, tautinis pasipūtimas ir tautinis egoizmas dar tik labiau padidina neigiamas šio atsiribojimo pasėkas".3

Per penkias dešimtis sovietinio režimo metų galima rasti žymių skirtumų sprendžiant tautybių problemą. Tie skirtumai ypač išryškėja teoretinėse studijose paskutiniais metais.

Sovietinė propaganda vis tvirtina, kad Leninas visiems laikams išsprendęs caristinės Rusijos tautybių problemą. Po Lenino Stalinas buvo laikomas vieninteliu šio klausimo ekspertu — jis praktiškai išsprendęs tautybių problemą. Chruščiovo laikais buvo iškelta tezė, kad Sovietų Sąjungoje vykstąs tautybių susiliejimo procesas. Šiandien toji tikrovei prieštaraujanti tezė yra paneigta, ir tas verčia kompartijos vadus pareikšti, kad tatai tvirtinti buvusi žalinga klaida. Jubiliejinis "Voprosy filosofii" numeris, norėdamas kitiems suversti savo klaidą, tvirtina, kad "amorfinė ir be tautybių bendruomenė yra buržuazinių ideologų išradimas".4M. Džunusovas iš savo pusės laikraštyje "Komsomolska-ja Pravda""' kaltina kai kuriuos sovietų teoretikus ir propagandistus, kad jie suplakę tautų "susiliejimą" su "suartėjimu"; jie išleidžią iš akių tautų dvasines vertybes ir darą šiuo klausimu subjektyvizmo klaidą. Jis tvirtina, kad net ir "suartėjimo" procesas, vykstąs Sov. Sąjungoje, yra gana komplikuotas dalykas. "Kai kurie mokslininkai pradėjo identifikuoti suartėjimo sąvoką su tautų susiliejimo sąvoka, prileisdami, kad sovietinėje bendruomenėje kaip tik vykstąs toks susiliejimo procesas."" Pagal šį autorių, Sov. Sąjungos patirtis rodanti, kad reikią kovoti su tokiu subjektyvizmu, "su vienašališka tautinių santykių vystymosi dialektika, o kalbant apie tautų suartėjimą, apie jų savitarpinį praturtėjimą reikia atsižvelgti į jų vidines vertybes".7
Pasirodžius šiam straipsniui, M. Džunusovea žurnale "Voprosy filosofii" dar plačiau aiškina, kad tautų suliejimas galįs būti realizuotas tik tolimoje ateityje, ir tai — kaip pasaulinio masto procesas. Tautų suliejimas esąs negalimas Sov. Sąjungos ribose, netgi vieno kurio kontinento ribose. "Kai kurių mūsų studiozų veikaluose  — pastebi Džunusovas — socialinio gyvenimo suinternacionalizavimas ir tautų suartėjimas yra laikomas identiškais dalykais,bet tai neatitinka tiesos. Tautų suartėjimas vyksta tik vienos daugiatautės valstybės ribose, tuo tarpu internacionalizavimo tendencijos socialiniame gyvenime negali būti vietinis procesas, apsiribojąs bet kurio krašto, regiono ar kontinento ribomis. Tautinių skirtumų išnykimas negali būti vietinis ar kontinentalinis procesas. Visos pasaulio tautos, sukuriant vienintelę tarptautinę ir pasaulinę žmonių bendruomenę, turi tarti savo žodį".8

Toliau Džunusovas dėsto, kad vienintelė tautinė pasaulinė žmonių bendruomenė išauga ant visų tautų kultūros bazės "kaip naujas pasaulinės civilizacijos išsivystymo tipas, kaip aukščiausia nacijų, tautų ir etninių grupių kultūros laimėjimų sintezė."9

Dabar pažiūrėkime j griežtai priešingas tezes, skelbiamas šiuo klausimu. "Komunist vo-oružennych sil" ir kiti kompartijos laikraščiai, nors ir prileisdami, kad ateisiąs naujas etapas tautinių santykių besivystyme, užsispyrusiai skelbia tautų suliejimą sovietinėje bendruomenėje. "Socializmas — rašo "Komunist vooružennych sil" — suponuoja tolimesnį mūsų krašto tautų suartėjimą. Partija žengia pirmyn, neiškrypda-ma iš Lenino tautinės problemos nubrėžto kelio .. . Palaipsniškas perėjimas iš socializmo į komunizmą reiškia naują etapą, patį aukščiausią tautinių santykių besivystyme Sov. Sąjungoje. Ateityje didžioji tautų draugystė prives prie susiliejimo, prie visiškos tautų ir visų nacijų vienybės".1"
Savaime suprantama, kad šie prieštaringi tvirtinimai (skelbimas, kad susiliejimo tezė esanti klaidinga ir kad ji esanti teisinga) sukelia įvairiuose nerusiškų tautų sluoksniuose susirūpinimo ir nerimo. Pamažu auga rimtas protestas prieš rusiškąjį patriotizmą, kuris ypačiai ryškus naujoje sovietinėje literatūroje. Kompartijos aparatas palaiko tą patriotizmą kaip svarbų variklį pažadinti emocijas ir sentimentus neparti-jos žmonių sąmonėje.

Atremti Džunusovo tezei, pagal kurią pasaulinis tautų susiliejimas būsiąs daugelio tautinių kultūrų sintezė, kompartijos kritikas V. Čalma-jevas teigia, kad rusų kultūra būsianti visos žmonijos visuotinė kultūra. Rašydamas komsomo-lo laikraštyje "Molodaja gvardija", jis siūlo sovietiniam jaunimui daryti visa, kad tai, kas rusiška, skambėtų kaip tarptautiška (pasauliniu mastu), kad rusiškos sielos patriotizmas būtų aukščiausia internacionalizmo išraiška".1'

Šitoks grynai šovinistinis rusų tautos rolės supratimas, ne tik iš atžvilgio į kitas Sov. Sąjungos tautas, bet ir viso pasaulio tautas, net ir pačioje Sov. Sąjungoje rado priešininkų. Tas pats Džusunovas viešai papeikė rusiškojo patriotizmo ir jo propagandos svaičiojimus. Jis apgailestauja, kad "psichologiniai barjerai" užstoja kelią ir sunaikina "Sov. Sąjungos tautų draugystę". Sov. Sąjungos tautų nacionaliniai sentimentai, rašo jis, lieka griežtai skirtingi, net ir po socializmo pergalės. "Jei tautiniuose santykiuose trūksta takto, jei pažeidžiama tautiniai jausmai, tada išauga dar didesnis psichologinis barjeras, bebandant užmegsti broliškus santykius... Tautų lygybė gali būti tik formali arba efektyvi. Efektyvi lygybė pasiekiama palaipsniui, kada stabilizuojasi socialiniai santykiai ir nugalimas didelių ir mažų tautų nacionalizmas".:-

Kai vyko pansovietinis rašytojų kongresas, žinomas ukrainiečių rašytojas O. Gončaras pareiškė protestą prieš perdėto rusiškojo patriotizmo tendencijas dabartinėje sovietų literatūroje. Jis pastebėjo, kad daugelis sovietinių žurnalų, svarstydami tautinių kultūrų kalbos vystymosi problemą, "neturi platesnio žvilgsnio ir protingumo", nemoka šios problemos kitaip traktuoti, "kaip tik su vulgariais įžeidimais". Negalima leisti, kad panašūs dalykai kartotųsi ir toliau, ypač kada liečiami dalykai, kurie yra visiems prie širdies — tai mūsų kraštų tautų draugystė . . . "Tie, kurie skelbia tautinių kultūrų artimą galą, yra klaidingi pranašai".13

Paminėjęs partinę propagandą, kuri žydi Sov. Sąjungoje, apie tautų draugystę, Gončaras kritikuoja tuos tautinių problemų teoretikus, kurie nuo tam tikro laiko, įsakymu iš aukšto, skelbia artimą Sov. Sąjungos tautų susiliejimą.
Po II pasaulinio karo prasidėjo laisvės ir nepriklausomybės sąjūdis tose tautose, kurios iki tol buvo kolonijų padėtyje. Garsiausiai šaukė apie laisvą tautų apsisprendimą Maskva, kaltindama kitas valstybes imperializmu, kolonijų išnaudojimu ir pavergimu, bet erzinosi ir pyko, jei kas, kad ir nedrąsiai, primindavo, kad ir Rusija yra pavergusi daugybę tautų ir laiko jas blogesnėje padėtyje, negu kolonijos.

 Tačiau Azijos ir Afrikos tautų bei tautelių laisvė ir nepriklausomybė, kurią joms suteikė didžiosios valstybės, negalėjo neatsiliepti ir socialistinio bloko tautose. Pirmiausia nuo Maskvos hegemonijos atsikabino Albanija, paskui Kinija. Jos, tiesa, liko komunistinės, tačiau nusikratė Maskvos vergijos. Panašiu keliu pasuko Jugoslavija, Čekoslovakija, Rumunija ir iš dalies Vengrija. Čekoslovakai perdideliu žingsniu pasuko tautinės laisvės keliu ir turėjo skaudžiai patirti jau antrą Rusijos okupaciją. Rumunijos politiniai vadai, nors ir pasmilkydami Kremliui "amžinos draugystės" smilkalais, dažna proga pabrėžia valstybinio, tautinio, ekonominio, net ir partinio suvereniteto vertę ir reikalą.

Spalio revoliucijos 50 metų sukakties proga socialistinių valstybių galvos turėjo sudėti savo duoklę "vyresniajam broliui". Maskvos "Pravdoj" pasirodė visa eilė straipsnių. Jų tarpe buvo būdingas straipsnis Rumunijos kompartijos sekretoriaus Ceausescu, kuris dėstė apie augančio tautiškumo reikšmę ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai. "Mūsų dienomis, rašė Ceausescu, tauta stiprėja kaip žymi istorinio proceso stumiamoji jėga, kuri turės dar ilgą laiką lemiamos reikšmės žmonių bendruomenės pažangai. . . Laisva ir nepriklausoma kiekvienos tautos konsolidacija, pilnutinė teisinė visų tautų lygybė, atsižvelgimas ir pagerbimas jų teisėtų aspiracijų į gerovės pažangą, jų teisių patiems spręsti savo likimą, — visa tai yra svarbiausi visuomenės pažangos postulatai".14

Į tokią Ceausescu nacionalizmo apologiją atsiliepė Lenkijos kompartijos sekretorius Gomul-ka. Jo visiškai priešingus išvedžiojimus įsidėjo ta pati "Pravda". Gomulka rašo: "Visos socialistinių kraštų partijos turi narsiai kovoti su siauru nacionaliniu kampanilizmu, su nacionalizmu, su visomis svetimomis ir marksizmo - leninizmo principams priešingomis apraiškomis, nes jos yra didelė kliūtis vienybės ir bendradarbiavimo kelyje".15

Aišku, kad tokie prieštaraujanti balsai apie tautinį klausimą nepadeda pagerinti savitarpinius tautų santykius pačioje Sov. Sąjungoje. Komunistinė spauda iš vienos pusės turi pripažinti, kad dabartinėse istorinėse sąlygose reiškiasi "tautinės savisąmonės išsiveržimai",16 o iš antros pusės ieškoma būdų ir priemonių, kaip užgniaužti nacionalizmo tendencijas Rytų Europos kraštuose, o ypačiai sovietinėse respublikose, kur, kaip iš spaudos matyti, tos tendencijos vis stiprėja. Pvz., laikraštis "Komunist vooružennych sil" aiškiai pasmerkė bet kokį bandymą skelbti tautinį socializmą ar komunizmą.17

Jubiliejiniais metais komunistinėje spaudoje pasirodė daug straipsnių, garbinančių tautinį suartėjimą, dažnai pabrėžiant, kad tas suartėjimo procesas vykstąs visiškai laisvai, kad jis nesiekiąs užgniaužti įvairių tautų nacionalinio vystymosi proceso. "Visapusiškas socialistinės bendruomenės tautų suartėjimas vyksta pagal absoliutinės laisvės principą" — skelbia "Komunist". iH Tautų suartėjimas "nedaro žalos tautiniams interesams" — kartoja "Voprosy filosofii".10 Tačiau partinė spauda parodo ir kitą klausimo pusę: tautų suartėjimo procesas yra tiesioginėje ir nuolatinėje kompartijos kontrolėje. Tautų suartėjimas, rašo A. Danižalovas, vie nas iš kompartijos sekretorių, turi būti statomas daugiatautės sovietinės bendruomenės vienalytiškumo tikslu. Jis reikalauja, kad "Sov. Sąjungoje būtų griežtai kovojama su nacionalizmo prietarais".20 "Kol gyvuos tautinė bendruomenė — rašo teoretikas Džunusovas — tol bus aktualus klausimas, kaip tvarkyti tautinius santykius".21

Spalio revoliucijos 50 metų sukakties proga komunistinėje spaudoje buvo paliestas ir kitas klausimas — reikalas tautines ekonomijas palenkti vad. "socialistinio darbo pasidalinimui".

"Sov. Sąjungos tautų ekonomija yra nedalomas vienetas, savitarpiškai sujungtas; jis yra objektyvus pagrindas tautų suartėjimui".22 Sov. Sąjungos tautų suartėjimo procesas, pagal Danižalovą, "yra padiktuotas paties gyvenimo, ypač kai reikia stiprinti krašto ekonominį ir karinį potencialą".23

Pailiustruoti tam vad. kompartijos tarptautinės politikos principui, pagal kurį atskirų Sov. Sąjungos respublikų ekonomija turi harmoningai vystytis pagal visos Sov. Sąjungos reikalus, Džunusovas duoda įdomų pripažinimą: "Kai reikia suderinti atskirų respublikų planus ir pageidavimus, dažnai atsitinka, kad jie, prieštaraudami vieni kitiems, susinaikina . . . Valstybės turimos lėšos ne visuomet leidžia tuojau patenkinti visus įvairių respublikų poreikius. Šis normalus reiškinys iššaukia klaidingas ir dažnai deformuotas išvadas veikėjų sąmonėje, nes jie dar nėra ideologiškai ir politiškai subrendę, dar persisunkę nacionalistinėmis atgyvenomis".24
Minėtas Džunusovas straipsnyje "Socialistinių santykių vystymosi teorija ir praktika" tvirtina, kad Sov. Sąjungoje dar nėra pasiekta tautų lygybės: "Pilna ekonominė, kultūrinė ir socialinė lygybė mūsų krašto tautiškume įvyks tada, kai bus įgyvendinti komunistiški socialiniai santykiai, kaip socialinių ir kultūrinių skirtybių nugalėjimo rezultatas".2" Tasai sovietinis teoretikas pažymi, kad "ypatingai yra sudėtingos psichologinės tautų santykių problemos. Šioje sferoje veikia gana įtakingi fenomenai, kaip tautinė savisąmonė, tautiniai jausmai, tautinės didybės sentimentai". Svarbią rolę čia vaidiną tautiniai didvyriai ir tautiniai prietarai. Jie turį didelės įtakos į dvasinį tautos gyvenimą, "o tai atsiliepia ir į politikų dvasią. Gi šie sentimentai yra labai jautrūs ir lengvai pažeidžiami. Kartais užtenka mažiausio nereikšmingo fakto, kad išsilietų visa srovė neigiamų tautinių emocijų".27 Toliau autorius smerkia ir propagandinius šūkius, esą proletariatas negalįs turėti tėvynės. Jis laikosi tezės, kuri prieš kelis metus buvo laikoma eretiška, būtent, kad žmonių santykiuose būtinai pasireiškia žmogaus dvasinis pasaulis, jo tautiniai skirtumai, "nes kaip negali būti žmogaus šalia tam tikros socialinės bendruomenės, taip lygiai negali būti žmogaus šalia tautinės bendruomenės".28

Adomas Varnas Vilnius po audros (1919)

Džunusovas prileidžia, kad esą stiprūs tautinių santykių įtempimai, kuriuos dažnai pažadina kompartijos politika dirbtinai maišyti tautas: "Tiesioginiai įvairių tautybių santykiai ne visuomet ir ne visose situacijose palengvina nugalėti tautinius nesutarimus... Nepajėgdami tiesiogiai išaiškinti savo asmeniškos nesėkmės, kai kurie bando sumesti kaltę ant tautinių skirtybių ir tuo būdu dar labiau pažadina senuosius tautinius priešingumus".29 Autorius tvirtina, kad kai kurios sunkenybės įvairiuose regionuose iškilo kaip tik dėl stipraus imigracijos proceso. "Tai yra negatyvinis rezultatas to, kad imigracijos būdu maišomos įvairios tautos".

Sovietinė spauda neslepia, kad paskutiniu laiku ypačiai yra stipri tautinė sąmonė Pabaltijo respublikose, Ukrainoje, o dabar ir tarp Kaukazo tautų. Pabaltijo sovietinių respublikų vadai, neturėdami sprendžiamo balso Maskvoj ir neatstovaudami savosiom respublikom net ir komunistinės visuomenės tautiniu požiūriu, gali vien tik pasiskųsti ir parodyti, kaip yra sunku kovoti su "nacionalistinėmis buržuazinėmis atgyvenomis". Pvz., Latvijos kompartijos sekretorius Ruben skundžiasi, kad sovietinėje bendruomenėje nacionalizmas reiškiasi tiesiog visose gyvenimo sferose. "Nacionalizmo liekanos, skirtingos nuo kitų praeities likučių, apima visas ekonominio, kultūrinio, žmogiškojo gyvenimo sferas, bst kas svarbiausia — jos žmonių sąmonėje susipina su kitomis religijos ir aplinkos atgyvenomis".30

Tautų santykius Sov. Sąjungoje pavaizdavo nusiskųsdamas ir sovietinės Lietuvos kompartijos sekretorius A. Sniečkų. Pagal jį, nacionalizmo liekanos Lietuvoje esančios "kraštutiniai pavojingos socializmo reikalui"; jos esančios "labai gyvos" ir "turi tendencijos ne mažėti, o vis didėti, ryškėti ir plisti".31
Be abejonės, toks Sniečkaus pareiškimas negalėjo nudžiuginti ir paguosti Kremliaus valdovų, pagal kuriuos "Sov. Sąjungos tautų draugystė yra kieta, kaip deimantas". Sniečkus, pats nepajėgdamas susidoroti su savaisiais "nacionalistais", kreipiasi į rusų kompartijos vadovus ir propagandistus, nes "komunizmo statyba yra nesuprantama be neatlaidžios kovos su nacionalistinės izoliacijos ir ekskliuzyvizmo apraiškomis".

Bet ir pasibaigus jubiliejiniams metams, kuriuose buvo pasidžiaugta pasiektais laimėjimais per pusę komunistinio režimo amžiaus, nacionalistinis klausimas, tautybių santykių svarstymas nenutilo. Juoba, nacionalistinės tendencijos ėmė reikštis ir komunistinio auklėjimo jaunimo tarpe. Tiek sovietinėje centro, tiek periferijos spaudoje vis rasime straipsnių apie nacionalinį klausimą. Jų visų pagrindinė tema iš vienos pusės — aprašymas idealios harmonijos tarp Sov. Sąjungos tautų, pasiektos dėka Lenino mokslo, iš antros — pasmerkimas buržuazinio nacionalizmo liekanų kai kuriose daugiakalbėse Sov. Sąjungos zonose ir polemika su užsienio mokslininkais, kritikuojančiais nacionalinę Sov. Sąjungos politiką.

Vienas ryškių tokios rūšies straipsnių tilpo Maskvos "Pravdoje",32 parašytas žymaus sovietinės Lietuvos komunistų šulo G. Zimano. Jis rašo, kad Lietuvoje komunistai "vedė ofenzyvi-nę kovą prieš buržuazinio nacionalizmo ideologiją". Tačiau, rašo Zimanas, "tai visai nereiškia, kad mūsų visuomenėje būtų galutinai nugalėtos buržuazinio nacionalizmo liekanos . . . Dar yra asmenų, kurie neįvertina didelės jėgos, plaukiančios iš tarpusavio broliškos pagalbos tarp mūsų krašto tautų, iš pasikeitimo vadais tarp Sovietų Sąjungos respublikų vertės, kas kai kada sukelia nepasitikėjimą kitos tautybės vadais". Zimanas savo straipsnį baigia tvirtindamas, kad Lietuvoje, aplamai paėmus, "nacionalizmo liekanos kasdieniniame gyvenime jaučiamos daug stipriau, negu bet kurioje kitoje vietoje".

A. Sniečkus nepajėgia išaiškinti tautinio susipratimo fakto kitaip, kaip tik įtaka iš užsienio. Jis 1969.1.29 "Tiesoje", rašydamas apie komsomolo 50 metų sukaktį, Įspėjo jaunimą budriai saugotis "buržuazinės ideologijos diversijų".

"Mūsų priešas — rašo Sniečkus — stengiasi idėjiškai nuginkluoti jaunimą, atbukinti jo klasinį sąmoningumą, priešpastatyti jaunimą vyresniajai kartai, užkrėsti jį buržuazinės ideologijos, ypačiai nacionalizmo, nuodais, skleisti jaunimo tarpe svetimus mūsų santvarkai buržuazinius papročius ir moralę".33

Iš šitų Sniečkaus dejonių galime numanyti, kokiomis idėjomis gyvena šių dienų Lietuvos jaunimas. Nors ir socialistiniu turiniu atmiešta tautinė forma visose kultūros srityse yra labai ryški. Šio fakto šviesoje yra spręstini ir su kraštu santykių palaikymo klausimai: kiek galima padėti krašte, ypač jaunimo tarpe, išlaikyti ir stiprinti tautinį susipratimą ir nusiteikimą.

Šio straipsnio rėmai neleidžia paliesti kito įdomaus klausimo: kiek siejasi religija su tautybe. Faktas, kad toks žiaurus religijos persekiojimas Pabaltijo kraštuose, o ypačiai Lietuvoj, yra ne vien ateistinės ideologijos skiepijimo pasekmė, bet ir tautinio atsparumo silpninimo reikalas. Kol žmogus tiki, jis niekad nebus Įsitikinęs komunistas ir savo tautos išdavikas, einąs tarnauti "vyresniajam broliui" — rusui.
Caristinė Rusija buvo vadinama tautų kalėjimu. Dar žiauresnis tautoms kalėjimas yra Sovietinė Rusija, kurioje tautos buvo ir iš dalies yra žudomos koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose. Neseniai iš Sov. Sąjungos pabėgęs rašytojas Kuznecovas per Londono radiją Sov. Sąjungą pavadino ištisu kalėjimu ne vien atskiroms tautoms, bet ir atskiriems asmenims, kurie galvoja kitaip, negu moko visagalė partija. Ji viena apsprendžia ir tautybių santykius, griebdamasi griežtų priemonių prieš tautines tos ar kitos respublikos apraiškas.

Skelbiamoji Sov. Sąjungos tautų vienybė ir draugystė praktikoje yra tik propagandai skirtas šūkis, tik iliuzija. O faktiškai yra vien tik rusiškas imperializmas, siekiąs suvirškinti ir sunaikinti (sulieti) atskiras tautas, kad liktų "viena, vienintelė, nedaloma Rusija". Bet ar tai į-vyks, parodys ateitis. Kaip atskiras žmogus, taip ir kiekviena tauta gina savo gyvybę ir priešinasi žudančiom jėgom.

1. Pravda 1967.XI.4.
2. Voprosy filosofii 1967, nr. 9, 25, 28 p.
3. Ten pat, 34 p.
4. 1967, nr. 10, 181 p.
5. 1967.VIII.28.
6. Ten pat.
7. Ten pat.
8. 1967, nr. 9, 36 p.
9. Ten pat.

10. 1967, nr. 15, 17 p.
11. 1967, nr. 10, 285 p. 12Voprosy filosofii 1967, nr. 9, 30 p.
13. Literaturnaja gazeta 1967.V.31.
14. Pravda 1967.X.17.
15. Pravda 1967.X.20.
16. Voprosy mira i socializmą 1967, nr. 5, 6 p.
17. 1937, nr. 20, 25 p.

18. 1937, nr. 15, 46 p.
19. 1967, nr. 10, 181 p.
20. Komunist 1967, nr. 15, 50 p.
21. Voprosy filosofii 1967, nr. 9, 26 p.
22. Komunist 1967, nr. 16, 26 p.
23. Komunist 1967, nr. 15, 45 p.
24. Komunist Moldavii 1967, nr. 1, 52, 55 p.
25. Ten pat.
23. Ten pat, 30 p.
27. Ten pat, 27 p.
28. Ten pat, 34 p.
29. Ten pat, 29 p.
30. Komunist Sovietskoj Latvii 1966, nr. 12, 16 p.
31. Komunist 1967, nr. 12, 21 p.
32. Pravda 1969.1.24.
33. Tiesa 1969.1.29.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai