Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
S. VANSEVIČIAUS KNYGA APIE ŪKININKŲ TEISINĘ PADĖTĮ "BURŽUAZIJOS VALDYMO METAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė vt. vt.   
Visas kultūrinis gyvenimas, visas švietimas okupuotoj Lietuvoj yra pajungti tarnauti sovietinei propagandai. Išimties nesudaro ir mokslinis darbas. Tai liudija ir Vilniaus un-to docento, valstybės ir teisės teorijos ir istorijos katedros vedėjo S. Vansevičiaus knyga "Lietuvos valstiečių teisinė padėtis buržuazijos valdymo metais" (Vilnius, 1968). Autorius atvirai pasisako, kad Sovietų Sąjungos kompartijos "XXIII suvažiavimas iškėlė uždavinį iš esmės pagerinti idėjinį - politinį darbą kaime", o "Lietuvos Komunistų partijos XV suvažiavimas įpareigojo nesutaikomai kovoti prieš bet kokius buržuazinės ideologijos pasireiškimus, prieš nacionalizmą ir šovinizmą". Kadangi buržuazinė ideologija reiškiasi, idealizuojant buržuazinės Lietuvos kaimo gyvenimą, valstiečių ekonominę ir teisinę padėtį", tai šitam nepriklausomos Lietuvos kaimo idealizavimui nuvertinti ir atsverti, pasak Vansevičiaus, "reikia, kad kolūkiečiai, ypač jaunimas, turėtų moksliškai pagrįstų knygų apie tikrąją valstiečių teisinę padėtį buržuazinėje Lietuvoje" (3 p.). Taigi, autoriaus uždavinys yra ne objektyvus, tikrai mokslinis Lietuvos valstiečių teisės nagrinėjimas, o tik mokslo vardu pridengta sovietinė propaganda prieš okupuotosios Lietuvos kaimo pagarbą nepriklausomybės laikų padėčiai, ypač kai ją lygina su kolchozinę baudžiava.

Sovietinės propagandos tikslui autorius seka pasakėlę apie tai, kad buržuazinėje valstybėje "visos teisės ir laisvės yra tik tos gerovės, kurias piliečiai gauna dėl to, kad valstybė uždeda savo organams ir pareigūnams tam tikras pareigas piliečių atžvilgiu" (9 p.). Bet tai kaip tik yra atributai sovietinės valstybės, kur piliečių teisės ir laisvės tiek teturi praktiškos vertės, kiek kompartija leidžia. Kalbėdamas apie gamybinių santykių viešpatavimo ir išnaudojimo bruožą, autorius nutyli, kad tam viešpatavimo ir išnaudojimo bruožui sutramdyti buržuazinė valstybė turi arbitrą — atitinkamas valstybines institucijas, kai tuo tarpu sovietinė valstybė, kompartijos rikiuojama, pati yra vienintelis darbdavys, gamybinių santykių viešpats ir išnaudotojas, ir vargšui darbininkui, tarnautojui, kolchozi-ninkui dėl savo skriaudų nėr kam skustis, gamybinių santykių skriaudoms spręsti arbitro nebėra.

Kaip ir dera sovietinei propagandai, autorius tvirtina, kad "Lietuvos atplėšimas nuo Rusijos tautų objektyviai apribojo jos ekonominį vystymąsi" (14 p.). Seniai žinomas imperialistų gundymas mažoms tautoms laisvę išmainyti į duoną. Tik šiuo atveju ir ta sovietinė "duona" yra tik imitacija. Suprantama, autorius neprisimena, kaip Šveicarija atplyšo nuo Ger-manijos tautų, ar Belgija su Olandija nuo Ispanijos tautų. Neprisimena nė keliasdešimt Afrikos ir Azijos nepriklausomų valstybių, po II pasaulio karo atplyšusių nuo Prancūzijos ar Britanijos kolonializmo.

Kaip paprastai beatodairinė propaganda susipainioja prieštaravimuose, taip ir S. Vansevičius čia tvirtindamas, kad "vykdant žemės reformos įstatymą, buvo ... ginami dvarininkų interesai" (43 p.), kad nepriklausoma Lietuva "bijojo pajudinti privatinę nuosavybę ir nenorėjo sumažinti kaimo varguomenės išnaudojimo" (23 p.), čia pat betgi priverstas pripažinti, kad "žemės reformos pažadais buržuazijai pavyko atitraukti daug valstiečių nuo kovos už Tarybų valdžią" (20 P-).

Ir kaimų skirstymas vienkiemiais, ir servitutų likvidavimas pagal autorių, žinoma, buvo naudingi tik kaimo buržuazijai, nes tuo būdu smulkieji valstiečiai "pateko buožių priklausomybėn" (61 p.). Ir žemės mokesčio tarifai, ir kelių taisymas, ir pastotės — viskas buvo "prieš darbo valstiečius" (70 p.). Netgi "asmens laisvė buvo suvaržyta griežtomis pasų taisyklėmis" (83 p.).

Vaizduodamas nepriklausomos Lietuvos režimą po 1926 gruodžio perversmo, autorius nurodo tokius fašistinės valstybės požymius: "Valstybei kišantis į visas gyvenimo sritis, negalėjo būti ekonominio ir politinio gyventojų savarankiškumo ir sąjungų, jeigu jos nepripažįsta fašizmo. Valstybinis aparatas suaugo su partiniu, buvo į-vesta fašistinės partijos monopolija ir jos vienos ideologija" (100 p.). Okupuotosios Lietuvos skaitytojas, tuos teiginius atidžiau įsiskaitęs, autoriaus veidrodyje nesunkiai galės atpažinti ne vien tik fašistinės valstybės požymius. Dar daugiau. Okupuotosios Lietuvos skaitytojas, kuris labiau įgudęs orientuotis sovietinės propagandos dialektikoje už laisvąjį lietuvį, atsijojęs propagandines šiukšles, ras S. Vansevičiaus knygelėje ir nemažai konkrečių duomenų apie nepriklausomos Lietuvos ūkininkų padėtį, apie kurią kitoj sovietinėj spaudoj be demagoginės propagandos išvis daugiau nieko nėra.

Tarp kitko, autorius nepriklausomos Lietuvos žemės ūkius skirsto į daržininkų ūkius (iki 2 ha), smulkių valstiečių (nuo 2 iki 5 ha), vidutinių valstiečių (nuo 5 iki 15 ha), buožių (nuo 15 iki 50 ha) ir dvarininkų ūkius (per 50 ha). Tur būt, tokia yra oficialioji sovietų pažiūra.
vt. vt.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai