Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALTŲ LITERATŪRŲ SIMPOZIUMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Birutė Ciplijauskaitė   
Ohio State University profesoriai R. Šilbajoris ir Ilse Lehiste sausio 31 - vasario 1 suorganizavo gana plačiai užsimojusį baltų literatūrų simpoziumą. Jų dėka tą savaitgalį ten susirinko apie dvidešimt įvairiausių literatūrų specialistų iš įvairiausių universitetų: ir beveik visi kalbėjo apie tai, kas iš tikrųjų nėra jų tikroji specialybė. Kai kurie buvo ne tik literatūros kritikai, bet ir kūrėjai, žiūrintys į literatūros kūrinį "iš vidaus" (Gunars Salins, Astride I-vaska, Ivar Ivask, Algirdas Landsbergis). Tai gal ir buvo pats įdomiausias simpoziumo bruožas: per trumpą laiką (visos paskaitos — pranešimai buvo 20 minučių ilgumo) pateikta ne tik daug kūrinių bei autorių aptarimų, bet ir labai skirtingų metodų jiems analizuoti, pradedant nuo eilėdaros ir baigiant sociologija. Labai miela buvo matyti, kiek daug rimtų jaunų pajėgų visi trys kraštai išaugino-Simpoziumas buvo tikrai akademiško lygio, be tuščių prakalbų, fotografavimų ar visos medžiagos dirbtinai tempimo ant "patriotiško" kurpalio.

Visi kraštai buvo atstovaujami maždaug to paties skaičiaus pra, ir buvo itin įdomu pastebėti, kaip šių trijų kraštų, iš esmės gerokai skirtingų savo charakteriu, kultūra, išsilavinimu, literatūra vystosi labai panašia linkme. Įdomu buvo ir tai, kad daugelis pranešimų lietė "anoj pusėj uždangos" rašančiuosius, tyrinėjo jų kūrinius. Visur pastebėta, kad paskutiniųjų metų būvyje ten literatūra labai sustiprėjo, įgavo naujų spalvų, išdrįsta savitai pasireikšti. Pranešimų beklausant, susidarė įspūdis, kad Estijoje šiuo atžvilgiu pažanga padaryta jau daug seniau. Gi iš čia gyvenančių tiek estai, tiek latviai atrodo sėkmingiau peržengę "tėvynės nostalgijos" ribas ir išėję į universalesnę plotmę.

Lietuviams atstovavo Ilona Gražytė, Bronius Vaškelis, Birutė Cip-lijauskaitė, Algirdas Landsbergis,. Algirdas Antanaitis ir Vytautas Kavolis. Henrikas Nagys paskutiniu momentu pranešė negalįs atvykti.

Ilona Gražytė trumpai, bet nepaprastai tiksliai ir vaizdžiai aptarė "žemininkus": juos siejančius bendrus bruožus, o paskui kiekvieno poeto skirtingas charakteristikas. Jiems visiems bendras tam tikras kaltės jausmas, savo krašto ilgesys, noras sapnuose sukurti naują ateitį ir troškimas surasti naują identiškumą. Visa tai perduodama su romantizmo atspindžiais, kurie ypatingai stiprūs pas Mačernį. Visų plačiausias akiratis atrandamas pas Juozą Kėkštą, kuris kalba nebe apie laisvę tik Lietuvai, bet kaip laisvas viso pasaulio pilietis. Pas Bradūną romantizmas pasireiškia labiau kaip ritualas, jungiantis senąją pagonių tikybą su krikščionybe ir savo puikia struktūra įgaunantis ypatingos jėgos. Nagys apibūdintas kaip nuotaikos poetas, perkeičiantis realybę jausmų pagalba. Nyka-Niliūnas pavadintas egzistencialistu romantiku su stipriu kaltės jausmo pajutimu. Gražytė siūlytų juos visus vadinti ne "žemės", bet "likimo" poetais.

Vaškelis analizavo Jurgį Baltrušaitį ir jo simbolizmą, teigdamas, kad nuo pat pradžių pas jį poezija ir religija neatsiejamai susijungę. Poetas Baltrušaičiui — regėtojas, kuris vadovaujasi mistiška intuicija, visur jaučia atitikmenis ir ieško amžinos tiesos. Jo pasaulis apibūdintas kaip labai rimtas, neieškantis susipainiojusių labirintų, nors gana tamsios nuotaikos. Jo poezijoj atrandama daug idėjų bei vaizdų, bet mažai dėmesio skiriama garsui. Visas dėmesys kreipiamas į "visumos" suradimą.

Ciplijauskaitė žvelgė į Kazį Binkį kitų tų metų Europos literatūrų plotmėje ir užklausė, ar "futuristas" jam geriausiai tinkantis apibūdinimas. Taip pat pažymėjo, kad nuo seniai priimtas kartojimas, kad Binkiui daug įtakos daręs Majakovskis, vertas "perkratyti", nes savo nuotaika jis nemaža — ar net daugiau — panašumo turįs su kitu rusų futuristu — Va-silij Kamenskij. Jos nuomone, iš visų to meto Europos poetų savo dvasia Binkiui gal artimiausias ispanas Rafael Alberti, o savo asmeniu — Garcia Lorca. Pas abu pagrinde išlaikyti liaudies poezijos ritmai bei žodžiai, pas abu ta pati nerūpestinga, vėjavaikiška dvasia; abu, net ir su naujom formom eksperimentuodami, išlaiko lyrišką visumą.

Antanaitis nagrinėjo dviejų Lietuvoj pasirodžiusių romanų problematiką: Sluckio "Adomo obuolį" ir Bieliausko "Kauno romaną", parodydamas, kad naujos technikos — vidinis monologas — padeda pilniau atskleisti veikėjus. Jis pastebėjo, kad nors ši stilistinė priemonė Vakaruose jau visai nebe nauja, Lietuvoje ir Rusijoje iš karto pasveikinta kaip didelis laimėjimas, bet kad įžvalgesni kritikai, kaip Kubilius, jos nepervertino, tuo įrodydamas, kad jam literatūrinės technikos gerai pažįstamos. Pasak Antanaičio, šių romanų problematika įdomi tuo, kad ten priešpastatomi jau ne "geras" ar "blogas" žmogus, o "geras" ir "geresnis", tuo būdu išvengiant stereotipinių išvadų bei vystymo. Taip pat paminėta R. Kašausko knygos kaip dėmesio vertos.

Landsbergis tyrinėjo absurdo teatrą, klausdamas, kiek šis vardas tinkamas tam, kas dabar rašoma ar statoma Lietuvoje. Jo nuomone, daug naujo veikaluose, kaip Grušo "Meilė, džiazas ir velnias" ar Sajos trumpose pjesėse, tačiau prieiti tikro absurdo jie negali, nes rašo visai kitokiose sąlygose, išeidami iš visai kitokios buities, negu Ionesco ar Genet. Pas juos randamas gyvenimo sąlygų bei aplinkybių absurdiškumas, o ne gyvenimas kaip toks skelbiamas absurdu.

Kavolis nagrinėjo keturis autorius per sociologo prizmę. Taip pas Sają jis visų pirma matė jaunuolius, protestuojančius prieš autoritetą: ne prometėjiškus revoliucionierius, bet reaguojančius į nuobodulį ir nepasitenkinimą esamomis sąlygomis. Pas Grušą jis stebėjo dviejų generacijų kovą gana išblėsusiame, be iliuzijų, be vilčių fone. Sluckis ir Jacinevičius atstovauja "socialinei dviprasmiškumo psichologijai", taip pat iškylančiai iš aplinkos. Gale paminėtas Saulius Šaltenis kaip iš visų šiuo atžvilgiu išsiskiriantis autorius, atsidavęs gyvenimui.

Birutė Ciplijauskaitė


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai