Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Paul Claudel, Jules Romains ir Marcel Pagnol Prancūzų Akademijoje PDF Spausdinti El. paštas
LITERATŪRA

Tuojau po išlaisvinimo Prancūzų Akademija, nuo pat kardinolo Richelieu laikų spietusi aplink save gražiausius prancūziškosios civilizacijos žiedus ir visą laiką buvusi konservatyvios dvasios saugotoja bei puoselėtoja, išgyveno sunkų laikotarpį. Akademikai, bendradarbiavę su vokiečiais, nežiūrint nuopelnų ir žilo plauko, buvo pašalinti. Dar keleto jos narių padėtis buvo neaiški. Daug kas pranašavo artimą jos galą, nes ir ramiais laikais ji turėdavo daug priešų, puolančių ją dėl perdėto konservatyvizmo.

Tačiau savo laiku sukrusta ją gelbėti, ir nauji išrinkimai įliejo daug gyvybės ir kraujo. Henri Motidor , užėmęs mirusiojo Pa u 1 Valėry vietą, Emile H e n r i o t, Robert d'H a r c o u r t, viduramžių, filosofijos specialistas M a u r i c e G a r c o n, antrasis brolis T h a r a u d, Genevoix, Paul Cl audei, Julės Romains, Marcei Pagnol — visi naujai išrinktieji nariai.

Reformų ir naujų rinkimų metu ne viskas ėjo sklandžiai. Dėl nesutarimų šia prasme Georgės Duhamel, garsusis romano upės „La Chronique des Pasquier“ autorius turėjo pasitraukti iš nuolatinio jos sekretoriaus pareigų. Tai nėra eilinis reiškinys, nes sekretorius renkamas iki gyvos galvos.

Mes čia pasistengsim duoti trumpas charakteristikas trijų paskutiniųjų, kurie visi yra žymūs rašytojai.

Paul Claudel. Ilgą laiką, ypač svetimšalius, stebino faktas, kad tokia lemiančios reikšmės figūra prancūzų literatūros gyvenime nėra Prancūzų Akademijos narys, nes jau pačiais pirmaisiais savo veikalais Paul Claudel atsistojo, pačiose pirmose rašytojų gretose.

Šiaip gi jis priklauso pačiai seniausiai gyvųjų rašytojų kartai, ta“i kartai, kuri savo zenitą pasiekė dar prieš pirmąjį karą ir tuoj po jo. Savo reikšme jis stovi greta Paul Valėry, Andrė Gide ir Romain Rolland.

Jo gyvenimas be galo keistas ir spalvingas. Nuolatinės klajonės po pasaulį. Diplomato karjera jį blaškė tarp Kinijos, Amerikos ir Europos. Tai be galo nerami siela, savotiškas nuostabaus jaunuolio poeto Arthur Rimbaud įpėdinis, to paties Rimbaud, kurį jis be galo vertino ir mylėjo. Dvidešimtmetis jaunuolis, jis jau buvo mylimiausias Stėphane Mallarmė mokinys ir asmeniškas draugas. Jis buvo tas žmogus, kuriam didysis meisteris vienam iš pirmųjų skaitė garsųjį savo poezijos eksperimentą, „Un coup de dė n'abolira jamais le hasard“.

Pagrindiniai, jo kūrybos žadintojai buvo mūsų minėtasis Arthur Rimbaud ir Bergsono skelbtasis intuitivizmas ir dinamizmas. Pažinimas jam yra nuolatinis ir aktyvus dalyvavimas kūryboje, suteikimas daiktams formos, sugebančios veikti mus. Niekas neegzistuoja atskirai, bet nuolatiniame sąryšyje su komplikuota visuma. Todėl pažinti ir bus suvokti mūsų situaciją visumoje. Kad ir labai paradoksališkai skamba, bet tai yra savotiškas egzistencializmas, nors sąvokos visuma ir egzistencija čia ir nėra identiškos. Judesys jam turi heraklitinės prasmės, todėl ir visi daiktai yra garsios Heraklito amžių upės srovės nešami, kaip Fernand Lėger paveiksle.

Claudel atmeta Valėry skelbiamą racionalizmą. Todėl ir savo poezijoje .neieško priežasčių, bet stengiasi duoti suprantamą išraišką bendros dieviškos paslapties daliai, kuri jam buvo patikėta. Sis pažinimas vyksta tam tikrame bendravime su davėju, todėl jo pažinimas, ypač poetinis kartu yra ir religija. Dievą jis pažįsta iš Jo kūrinių. Kaip ir Dievo kūryba, taip ir poeto žodis turįs būti ramus ir tragiškai paprastas-Claudel savo odėse (Penkios didžiosios odės) atsisako visų versifikacijos galimybių ir naudojasi paprasčiausiu biblijos versetu, kuris Claudel rankogalgyje nepaprastos jėgos. Dėl to Claudel yra reikšmingas ir prancūzų versifikacijos raidoje. Savo veikale ,,Positions et propositions sur la versifikation francaise“ jis tvirtina, kad eilės ne tikturinčios išreikšti emociją, bet ir duoti jos grafišką vaizdą, tam tikrą intuicija suvokiamą sistemą. Reikšmingiausias, be abejo, Claudel yra savo dramatiniais veikalais „La jeune fili e- V i o 1 a i n e“, „Soulier d e Satin“, „Annoncefaite a M a r i e“, „Otage“, „Tėte d'Or“, „Le Pėrė Iru m iliė“ ir t. t. Tai labai sunkiai suprantami, be galo gilūs veikalai, slepiantys savyje šiurpią Kristaus skelbiamojo Dievo keršto už netikėjimą Juo mintį, už nesinaudojimą akimis pažinimui davusio jo ir negirdėjimą Jo visatos tėkmėje. Kas pasilieka žemėje, tas joje ir miršta amžiams. Kas eina aukos ir atsižadėjimo keliais, tas neriasi į mirtį, kaip į gyvybės vandenio srovę.

Skelbdamas šias žiaurias ir asketiškas idėjas Claudel kovoja už žmogų ir be galo vertina jo kasdienybę, kaip kovų areną, jo žmogiškumo laidą ir simbolį. Jis nori žmogų išvaduoti iš racionalizmo kalėjimo ir matyti laisvą savo žmogiškų ir dieviškų pradų pusiausvyroje. Dėl to gal ir jį žavėjo Arthur Rimbaud irracionalizmas ir kraštutinė konformizmo baimė.

Jis žemę myli labiausiai, tik šis gyvenimas neturi būti tuščias; jis supranta (o juk ir Kristus tai daug kartų teigė), kad gyvenimas yra vienintelė sąlyga amžinybei išsikovoti. Todėl jis vienoje vietoje sako:

„Kas atsikando žemės, tas visuomet jos skonį dantyse jaus. Kas ragavo kraujo, tas niekuomet nebesimaitins spindinčiu vandeniu ir degančiu medumi. Kas mylėjo žmogišką sielą, kas bent kartą buvo susijungęs su kita gyva žmogiška siela, tas niekuomet nuo jos nesiskirs.“

Ironiškai skamba mums dabar šio aštuoniasdešimtmečio išrinkimas garbingon Prancūzų Akademijon. Jis labai panašus į vainiko padėjimą antį kapo. Tai labai žmogiška. Bet juk kūryba yra nesuvaržoma: ji numeta vainikus, palieka tvankias Akademijas ir, kaip švyturys, spindi žmogui.

Jules Romains. Literatūrinio dangaus konsteliacijoje Romains žvaigždė pasirodė 1905 m. naujos poezijoje unanimizmo srovės skelbėjo iri vado rolėje. Jis tuomet rašė: „Naujai gimusį sąmonė žengia pirmyn ir stengiasi pakeisti žmogaus dvasią. Iki šiol mintis ir dvasia slypėjo individe. Individo sielą mes laikėme gyvenimo šedevru, žemės viršūne. Dabar gi masės, sudarytos iš mažiausių žmonių, kaimai, miesteliai, nuo amžių vedė. ramų, paprastą gyvenimą, ateina ir įrodo savo viršžmogišką esimą. Per tūkstančius metų jų (kolektyvų) siela ieškojo savęs. Ir po milžiniškų pastangų ji dabar susiranda.“ Taigi, Julės Romains ir kiti jo skelbiamo unanimizmo draugai teigė žmogiškųjų grupių unanimizmą, t. y. turėjimą vienos bendros sielos ir tos bendros sielos sudievinimą. Čia kai kur atsispindi Andrė Gide paskelbtoji Dievo ieškojimo būtinybės mintis, nes ir pats Julės Romains vienoje vietoje sako: „Kaip būtų gera turėti Dievą!“ Tačiau, jo manymu, Dievas neegzistuoja pats; tik žmogus gali jį sukurti. Jis yra mumyse ir reikia jį aktyviu veiksmu ir valia surasti. Tam reikia pažinti ir suvokti žmonių ryšį kolektyve, bendro siekimo metu, pvz., demonstracijose ir pan. Pagrindinis Dievo jutimo ir turėjimo motyvas yra tas, kad žmogus būtinai turi turėti ką nors aukštesnio už save (plg. Gabriel Marcei liudijimo ir atsakingumo prieš ką nors teoriją). Tas aukštesnysis momentas yra jo gyvasis Dievas (Dieu vivant), žmogiškojo kolektyvo siela. Tačiau toji siela galėti būti net ir atsitiktinių aplinkybių padaras: pvz., suagituota minia, minu magiškų seansų metu irt. t. Mes čia nesiimame vertinti aukščiau charakterizuotų Julės Romains teorijų, tik turime pažymėti, kad jos nėra vien poetinės, bet yra kartu ir tam tikra filosofinė sistema. Unanimizmas turėjo savo laiku nemažos įtakos. Iš žymesnių panašios krypties rašytojų galėtumėm paminėti Renė Arcos, sukūrusį gimstančiojo Dievo teoriją.

Šio pirmojo mūsų tik ką aptartojo Julės Romains kūrybos periodo žymiausieji kūriniai yra poezijos knygos „La Vie unanime,“ „Odes et Priėres,“ „C e qui nait,“ „La danse devant l'Arche.“

Unanimizmo populiarumas tačiau ilgai neišsilaikė. Jaunieji nuėjo su naujai atsiradusiomis d a d a i z m o , nunizmo bei surrealizmo srovėmis. Tuomet ir pats Julės Romains apleido anksčiau visomis priemonėmis gintą unanimistinio poeto postą ir ėmė rašyti proza, nebesiveldamas į literatūrines kovas.

Jei pirmajame periode Julės Romains savo poezijoje ir teoriniuose straipsniuose išdėstė bendriausius savo principus ir tuos principus skelbė karingai, tai dabar jis pasidaro ramus epikas. Čia jis įsigilina į žmogų ir į kolektyvą. Tačiau pagrindinių savo idėjų neatsisako. Romanuose. „Lucienne,“ „L e Dieu des C o r p s“ vaizduoja dviejų žmonių, vyro ir moters, realizavimąsi unanimizme, jų gyvenimą vienu kūnu ir viena siela. Kitoje knygoje „Les C o p a i n s“ vaizduoja žmonių draugystę, jos teikiamus džiaugsmus ir pagaliau tragiškąją jos pusę knygoje ,,L e Dictateur,“ Visos šios. knygos, nors ir būdamos visais atžvilgiais vertingos, yra tik atskiri tyrinėjimai, atskiri eksperimentai, kuriuos jis vėliau visu platumu panaudos savo pogrindiniame kūrinyje, milžiniškame 24 tomų roman-fleuve „Les Hommes d e bonne volontė,“ kuris ir savo apimtim ir problemų platumu lygintinas su Roger Martin du Gard ir Romain Rolland panašios rūšies veikalais, Šitame milžiniškos apimties veikale Julės Romains norėjo pavaizduoti prancūzų visuomenės, painaus ir šakoto organizmo, gyvenimą maždaug nuo Didžiojo Karo pradžios ligi 1932 metų.

Problemų skaičius ir apskritai veikalo dydis, turint tiek maža vietos, neleidžia mums čia net trumpai jį charakterizuoti. Daug kam gali kilti klausimas, ar ir čia jis pasilieka ištikimas savo unanimistinėm teorijom. Atsakymas čia negalėtų būti kategoriškai teigiamas ar neigiamas. Daugeliu klausimų jo pažiūros pasikeitė ar bent rodosi pasikeitę, nes pirmajame kūrybos laikotarpyje jos buvo perdaug bendros. Čia gi, susidūrus su daugybe gyvenime pasitaikančių klausimų, jos savotiškai transformavosi.

Kaip ten betūtų bet „Geros valios žmonės“ yra vienas iš kertinių prancūzų naujosios literatūros veikalų.

Julės Romains yra Francois Mauliac ir Andrė Maurois amžininkas, gimęs 1885m. Nedaug kas tikėjo, kad jis pateks į Akademiją, nes visi atsiminė, kad jis savo laiku pajuokė ją pačią vieno žmogaus išrinkimo proga. Ir čia Akademija pasirodė labai objektyvi ir liberališka. Kadaise juk tas pats Anatole France ją skaudžiai išjuokė, tik ne prieš jo išrinkimą, bet po...

Kai kurie Romains politiniai ir asmeniniai priešai stengėsi pakišti jam koją, išgalvodami būtus ir nebūtus dalykus, vadindami jį net kolaborantu, bet, kaip matome/ tai jam nepakenkė.

Julės Romains draugai ir Akademijos priešai, kaip.ir kadais naujai išrinktasis, abejoja, ar akademiko titulas ir žalias rūbas su kardu išeis jam į gera. „Tikrų ir gyvų kūrėjų vieta ne Akademijose,“ sako jie. O gal jų ir teisybė?

Marcel Pagnol. Visų pirma tenka pažymėti, kad mes čia turime garbės pristatyti skaitytojams pati jauniausį šios garbingos Akademijos narį, kurį priimdama į savo eiles Akademija padarė iki šiol negirdėtai modernų mostą. Tuoj išrinkus, laikraščiai paskelbė lyg kokią sensaciją: Marcei Pagnol, le cinėaste, a l'Akadėmie Francaise! Tai buvo tikrai didelė sensacija. Sio fakto vertintojai Prancūzijoje tvirtina, kad su juo kinas, šis „žemesnysis menas“ (l'art mineur), įžengęs į Prancūzų Akademiją Iki šiol žodis cinėma nebuvo įrašytas garsiajam Prancūzų Akademijos žodyne, vadinasi, dar nebuvo rimtai įsipilietinęs. Dabar, reikia manyti, viskas kitaip persivers.

Savo įžanginėje kalboje Marcei Pagnol irgi nemažai kalbėjo apie kiną, nes ir jo pirmatakas Maurice Donnay, kurio vietą Pagnol užėmė Akademijoj, laimingu būdu buvo turėjęs reikalų su kinu. Būtų tačiau per drąsu tvirtinti, kad vien už nuopelnus kinui Pagnol pateko Prancūzų Akademijon. Visų pirma jis yra žinomas kaip teatrinių pjesių rašytojas, turėjęs milžiniško pasisekimo viso pasaulio teatruose. „Marius“, „F a n n y“, „C ė s a r“, kurio neužmirštamas interpretatorius buvo didysis Raimu, mūsų teatrų scenose matytas „Topaze“ — štai pačios garsiausios jo pjesės. Jos pasižymi nepaprastu sceniškumu ir įdomia intryga. Jo idėjos ir žmonės yra dažniausiai gyvi tik tam tikrais paradoksais, ciniška ironija bei sofizmais, kritikuojančiais visuomenės gyvenimą. Kartais jo personažai yra panašūs į tragiciniškus žodžius kalbančias lėles arba į žmones, žaidžiančius savo vidujine tuštybe. Jo žodis yra reklamiškai paveikus, be galo tinka plokščiai didmiesčio publikai. Pagnol yra tipingas po pirmo karo atsiradusios moralinės nuotaikos kūdikis. Jis išaugo tame pačiame suirime, kuriame susiformavo Tristano Tzara dadaizmas ir kitos ultramoderninės srovės. Nuo visų sąjūdžių Pagnol laikėsi gan atokiai, bet jaunųjų sluogsniuose tuomet populiarios idėjos veikė ir jį. O tos idėjos buvo kova su logika, absoliuti revoliucija ir kova su visu kultūriniu bei moraliniu palikimu.

Kaip matome, ir savo idėjomis, ir savo nuotaika Pagnol sunkiai derinasi su konservatyvia Akademija, pelyjančia savo tradicijose ir dulkėse slepiančia neįkainojamus civilizacijos perlus.

Mūsų nuomone, ar tik neturėjo racijos vienas literatūros kritikas, kuris, vertindamas Pagnol kūrybą, sako, kad jo kūryba esanti praeinančio populiarumo reiškinys. Nepraeisią kelios dešimtys metų, ir jis būsiąs užmirštas.

Todėl ir kiekvienu atveju Marcei Pagnol išrinkimo faktas aiškintinas dvejopai. Tikriausia čia Akademija norėjo pabrėžti savo liberalizmą, siekdama sustiprinti pašlijusį prestižą. Ir tam jį pasirinko kinų teatro lankytojų ir šiaip didmiesčio minios dievuką Marcei Pagnol.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai