Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KARTŲ SKIRTUMAI MŪSŲ IŠEIVIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Romualdas Kriaučiūnas   
ANKETINIS SIMPOZIUMAS

Šią anketą parengė ir jos simpoziumą moderavo redakcijos bendradarbis psichologas dr. R. Kriaučiūnas. Nuoširdus dėkui už talką. — Red.

Vasario mėnesį ribotam skaičiui asmenų buvo išsiųsta anketa, kviečianti pasisakyti kartų skirtumus liečiančiais klausimais. Iki duoto termino susilaukta septyniolika atsakymų, kurie ir sudaro šio simpoziumo turinį. Sudėjus visus atsakymus krūvon, susidarė apie 70 mašinėle rašytų puslapių, taip kad simpoziumo dalyvių "laiką" tenka riboti. Kaip ir paprastai, vienų atsakymai yra ilgesni, kitų trumpesni. Vidutiniškai imant, panaudota apie 70 proc. žodžių, vengta pasikartojimo, stengtasi neišleisti svarių minčių. "Moderuojant" siekta ne nuomonių vienodumo, bet pasisakymų įvairumo. Ketvirtam ir penktam klausimams panaudojama ir lentelė, kur visų pasisakymai vienaip ar kitaip atsispindi, nors ir suglausta forma. Iš atsakymų į šiuos du klausimus duodami ne visi kiekvieno atsakiusiojo nurodomi skirtumai, o tik būdingesni tų skirtumų aptarimai.

Pats pateiktų klausimų formulavimas, be abejo, vienaip ar kitaip pakreipė ir pasisakymus. Prierašuose redaktoriui nevienodai komentuojama ir pati anketa. Nors dauguma neišreiškė tiesioginės nuomonės (to nė nebuvo prašoma), tipiškos sekančios pastabos: "Kaip sunkūs, pernelyg sausi klausimai, taip darosi negyvi ir atsakymai. Jaučiu, kad anketa kažkur neprieina prie problemos šaknies". Kitas dėstė: "Klausimus gavęs, tiesiog nežinojau nuo ko pradėti. Tai tema ir kalba kone apie viską. Iš trumpų atsakymų jokios naudos, o iš ilgesnių — paskaita". Galop: "Siunčiu savo kūrybą. Seniai tiek ilgai ir rūpestingai rašiau — tai, tur būt, ženklas, kiek taiklūs Jūsų klausimai".
Dauguma simpoziumo dalyvių vyrai (13), bet žodį turi ir moterys (4). Amžiaus atžvilgiu keturi yra žemiau 30 metų, devyni 31-40, du 41-60 ir du per 60 metų. Pasisakoma paeiliui, alfabetiškai, nor ne visi įtraukiami į kiekvieno klausimo svarstymus (kai kurie ir atsakė ne į visus klausimus).

R o m u a l d a s K r i a u č i ū n a s

I. Kartų skirtumai kartais išauga į atvirus konfliktus. Kokios įtakos tai lemia?
Stasys Barzdukas: Nežinau atvirų kartų konfliktų lietuvių tautoje. Tie gi skirtumai, kuriais mūsų kartos reiškėsi Lietuvoje, tėra natūrali gyvenimo apraiška: Tempo r a mutantur, et nos mutamur in ilis. Mums nepalyginti būdingesni paskirų srovių, ideologijų ir net asmenų konfliktai, į kuriuos mūsų senimas nesunkiai įtraukdavo ir mūsų jaunimą. Tik prisiminkim mūsų "pirmeivių" bei "atžagareivių" tarpusavio kovas, demokratinių seimų rinkimus, pozicijos ir opozicijos į-tampas ir kt. Metaforiškai kalbant, čia 'su basliu rankoj" šalia pražilusio veterano dažnu atveju stovėjo ne tik studentas, bet ir vyr. klasių moksleivis.

Mykolas Drunga
: Nežiūrint kartais sutinkamų bandymų sureliatyvinti dabartinio kartų konflikto rimtumą ("jaunimas visuomet kėlė revoliucijas prieš senius!"), teisybė yra, jog šiuo atveju konfliktas tam tikra prasme yra beprecendentinis. Priežastys perdėm aiškios: visos aplinkos kitimo tempas yra žymiai greitesnis ir dar be perstojo smarkiai auga, taip kad ankstesnių amžių standartais matuojant, senimas "atsilikęs" nuo jaunimo jau ko gero beveik tūkstantmečiu. Šio fakto nesupratimas (jo baidymasis) dažnai (nevisada) yra to atsilikimo simptomas. Beje, dėl pačių šios anketos klausimų: nėra jau labai tikslu kalbėti apie "kartų skirtumus", kurie "kartais išauga į atvirus konfliktus" — kiek įžvalgiau būtų turėti dviejų savo visuma, savo pagrindiniais atributais nesutaikomų gyvenimo būdų, formų, stilių vaizdą. Žinoma, ir paplitęs skirstymas į "jaunimą" ir "senimą", kurio patsai neatsikratau, yra in-telektuališkai neatsakingas, nes visuomet teisėtai kyla klausimas — koks jaunimas? koks senimas?

Ilona Gražytė: Kartų skirtumai yra būtinas dalykas kiekvienoje visuomenėje. Augant vaikui šeimoje ar organizacijai visuomenėje, reikia išbandyti savo jėgas prieš egzistuojančias formas, kitaip vaikas nesuras savo individualumo, o organizacija, kuri visai nesikeičia, degeneruojasi. Normalūs konfliktai tarp kartų yra paprasta visuomenės dinamika. Tačiau, jei čia kalbama apie konfliktus, kurie ne-bepakeičia, bet sugriauna šeimos ar organizacijos rėmus, tai priežastis, kuri, gal būt, yra viena iš pagrindinių, būtų per didelė vienos ir kitos kartos savęs dramatizacija. Keičiantis formoms, abiems pusėms reikia daug tolerancijos, o tolerancijai reikia tam tikro atstumo nuo problemos. Tai, žinoma, neįmanoma, jei kartų vadai yra įsitikinę, kad pasaulis sukasi tik apie juos.

Liūtas Grinius: Konfliktas kyla, kai nutrūksta dialogas (abipusis keitimasis nuomonėmis) ir nebėra nuoširdaus noro ieškoti priimtinų kompromisų. Kartų santykiuose konfliktai kyla dėl: a) pasitikėjimo ar kantrybės stokos, b) noro išbandyti ar pademonstruoti jėgas, c) siekiant sau palankios ar naudingos nuomonės visuomenėje, d) nesiderinančių išeities taškų metodų, moralės, tikslų ar panašiais klausimais.

Stasys Yla: Skirtumai tarp kartų yra natūralus dalykas. Konfliktai yra neišvengiami ir nelaikytini blogybe. Kas vengia konfliktų ir dėl to aukoja principus, vertybes, bendrą gerovę, brendimo tikslus, tas kartų santykio problemos nesprendžia netgi jos nesuvokia. Nesvarbu, kokios įtakos skirtumus aštrina ir veda į konfliktus. Svarbiau, kaip skirtumai derinami ir konfliktai sprendžiami.

Gediminas Kijauskas, SJ: Pirma, šiandien yra labai stipri aplinkos įtaka. Jaunieji šiandien pasisavina visą eilę vertybių, kurios vyresniesiems yra svetimos ar visai kitaip suprantamos, pvz. taika, teisingumas, meilė, laisvė, tiesa, religijos ir Dievo supratimas. Šios vertybės atsiskleidžia kasdieniniuose vyresniųjų ir jaunesniųjų santykiuose. Naujos vertybės ar skirtingas jų supratimas veda į konfliktus. Antra, konfliktus iššaukia ir natūralus lenktyniavimas tarp kartų. Jaunam žmogui yra tiesiog įgimtas noras bandyti atsistot ant savo kojų, ieškoti laisvės, kurti savą pasaulį. Vyresniųjų nenoras keistis — prisiminkime, ir jiems natūralus savųjų vertybių saugojimas — ir sukelia kovą tarp kartų.

Vytautas Kolyčius: Kartų skirtumai išauga į konfliktus, kai nei viena, nei kita pusė neieško dialogo, kai trūksta komunikacijos ir gal labiausiai subrendimo.

Aušra Liulevičienė: Į keliamus klausimus atsakyti labai sunkina įsitikinimas, kad nėra visai tikslu žiūrėti į visuomenėje jaučiamas įtampas ir skirtingas galvosenas kaip į kartų skirtumus. Pirmiausia, pati kartos sąvoka nėra visai aiški. Antra, kyla įtarimas, ar kartų konflikto pabrėžimas kartais nėra didele dalimi daugiau dar vienas nūdienės retorikos padarinys negu gyvenimo faktas. Bandydami visur įžvelgti kartų konfliktus, spaudos ir televizijos komentatoriai tokiu būdu įstengia daug dramatiškiau ir su didesniu patosu vaizduoti skirtingas visuomenės nuomones ir tarpusavio nesutarimus, o taip pat ir labai menkiems įvykiams suteikti universalios reikšmės. Ši retorika tačiau turi nemalonias pasekmes, kai kartų skirtumų pabrėžimas pradeda virsti patogia etikete, kuri užklijuojama priešingai galvojanti ems (tada ir nėra jokio reikalo jų pažiūras suprasti, pasverti ir pripažinti jų galimą teisingumą). Tas įvyksta, kai skelbiama ir po kiek laiko tikima, kad visi virš trisdešimt metų yra neverti pasitikėjimo, veidmainiai ir savanaudžiai, arba kad dabartinis jaunimas, kadangi kai kurie jaunuoliai nešioja barzdas bei ilgesnius plau-jus ir linkę į demonstracijas, siekia sugriauti mūsų visuomenę.

Lilija Milukienė: Kiekviena karta turi savo brendimo laiką, savo specifines aplinkybes — materialinį stovį, laisvės ar varžymo lygį, įvairias politines įtakas ir 1.1. Kiekviena karta turi savo "pasaulį": jeigu ji per daug savame pasaulyje užsidaro (sustoja bandžius suprasti kitus "pasaulius"), ar išgyvena savo "pasaulio" radikalų pasikeitimą, tada kitos kartos nespėja ar nenori tuo persiimti, ir atsiranda didelė spraga, kuri sukuria konfliktus tarp kartų.

Alė Namikienė: Konfliktų nepergyvenus, sunku atsakyti. Bet manau, kad viena svarbiųjų įtakų yra visuomenės bei spaudos labai pabrėžiama savęs išreiškimo laisvė, kurią jaunuoliai neretai klaidingai supranta. Antra priežastis — nenorėjimas pripažinti kito nuomonės.
Algis P ute r i s : Pagrindinė įtaka, kuri skirtumus verčia konfliktais, yra modernių sąjūdžių filosofija. Šios jaunimo organizacijos (hipiai, SDS, radikalai) iškelia daug jautrių problemų Amerikos ir pasaulio visuomenėje. Nors jų metodika ne visų priimama ir jų filosofija ne visų suprantama, šie "atsiskyrėliai" yra labai įtakingi jaunimui. Jaunuolio idealistinė širdis lengviau (arba naiviau) juos supranta. Jaunimas natūraliai mėgina kaip nors skirtis nuo senimo. Tie sąjūdžiai duoda klajojančiam jaunuoliui identifikacijos. Tėvams ši identifikacija yra nepriimtina, dauguma vyresniųjų natūraliai neigia visus "radikalus". Matydami jaunuolį su ilgais plaukais, jie pagal išvaizdą sprendžia, koks žmogus jis yra ir kokios jo idėjos. Jaunimas nekenčia šitokio žmogaus įvertinimo. Dauguma nori vyresniems parodyti, kad individui svarbu ne kas ant galvos, bet kas galvoje. Su naujais revoliuciniais sąjūdžiais susieta Amerikos dvasinė krizė: jaunuolis randa bendruomenę, kuri remiasi pinigu. Minėti sąjūdžiai dėl to plito, kad jaunimas negalėjo pilnai priimti materializmo. Kartais ir pačių tėvų "hipokritiškas" pasielgimas lemia skirtumo pavirtimą konfliktu. Tėvas vienaip sako, o apsisukęs kitaip daro. Tas ypatingai ryšku gėrimo, religijos ir rasinių riaušių klausimu. Bet ne visi konfliktai yra tėvų kaltė. Tėvai vaiką išlepina ir laukia, kad jaunuolis įsipareigotų. Deja, rezultatai beveik visada neigiami. Vaikas atmeta tėvų pasaulėžiūrą, kai tėvo pinigų jam daugiau nereikia.

Antanas Saulaitis, S.J.: Skirtumai, tiek šeimoje, tiek visuomenėje pavirsta į konfliktus, jei skirtingų pažiūrų asmenys prispaudžiami ar išskiriami, jei skirtumai paneigiami ar nuo jų slepiamasi. Tokie neišreikšti ir neįvertinti skirtumai šeimoje pavirsta konfliktais, kai reikia apsispręsti: ar eiti į lituanistinę mokyklą, lietuvių parapiją, su kuo susituokti; o visuomenėje, kai koks nors įvykis priverčia priešingose "stovyklose" susirikiuoti. Jeigu perilgai laukta, bijota skirtumų, iškilę konfliktai gali būti sunkiai išgydomi ir nebeprisideda prie kūrybingų ryšių.

Antanas Sužiedėlis: Čia labai bendras psichologinis ir sociologinis klausimas. Nemanyčiau, kad kartų atveju galiotų ypatingi ar skirtingi dėsniai. Pastebėčiau tik tiek: šiuo metu "konfrontacija", taigi atviras konfliktas, darosi populiari, priimtina forma spręsti bet kokiom problemom žmonių santykiuose. Mandagumu, diplomatija nepasikliaunama, nepasitikima; reikia "sakyti, kaip yra". Taigi formos aštresnės, ir todėl patys skirtumai kartais atrodo didesni, negu iš tikrųjų yra.

Jonas Šoliūnas: Nežinau, ar drįsčiau taip kategoriškai tvirtinti, kadangi ne visi skirtumai išauga į atvirus konfliktus. Tačiau ten, kur tokie konfliktai išauga, nesutarimas pasireiškia nepaprastai stipriais konfliktais. Čia daugiausia įtakos turi kito krašto politinis gyvenimas ir nepaprastas gyvenamosios vietos pakitimas (mūsų vyresnioji ateivių karta daugiausia buvo kaimo žmonės, o čia visi pakliuvo miesto katilan).

2. Ar išgyvenamas kartų konfliktas išeivijos lietuvių tarpe? Jei taip, ar skirtumai aštresni šiuo metu negu praeityje?

S. Barzdūkas: Išeivijos lietuviams atviri kartų konfliktai taip pat visiškai nebūdingi. Tėvų prisitaikymą prie amerikietiškumo, kanadiškumo, vokiškumo ir t. t. čia neišvengiamai lydi jaunųjų kartų nutautimas. Senosios mūsų išeivijos vyresnioji karta savo jaunimo beveik visiškai neteko, neišskiriant nė vyčių, sąmoningai pabrėžusių tautiškumą. Kiek geresnėj padėty, bet neatsilieka nė naujoji išeivija: duomenys rodo, kad lietuviškame gyvenime jie dalyvauja tik labai ribotu skaičium, o jų vaikai žymiu procentu lietuviškai jau beveik neskaito, nesimeldžia ir net lietuviškai nepakalba. Mūsų studentija —pasyviausia mūsų bendruomenės dalis, nepajėgianti išlaikyti net savo sąjungos. Tad kokius konfliktus toks pabiręs ir tautiškai pasimetęs jaunimas gali mūsų gyvenime sukelti? Konfliktų yra paskirose šeimose, ne viešumoje. Negalima konfliktu laikyti provokacinio nesusipratimo "Lietuva ar Alabama". Šiam mitui galutinai išsklaidyti reikėjo net autoritetingo svetimtaučio balso, ir, ačiū Dievui, toks balsas atsirado: Raphael Sealey pataria mums gyventi sava galva, remtis paveldėta savo kultūra savarankiškam sprendimui padaryti ir nepriimti neapykanta pagrįstos nuomonės už gryną pinigą (plačiau žr. "Aidų" 1970 nr. 1).

M. Drunga : Prarają tarp išeivijos lietuvių jaunosios ir vyresniosios generacijos plečia dar ir ta aplinkybė, kad pastaroji užaugo ir subrendo visai kitame kontinente ir visai kitokioje kultūroje, negu čiabuvė vyresnioji karta. Šią skiriančiąją tendenciją tačiau dalinai silpnina faktas, kad dabartinė mūsų jaunoji karta yra užaugusi tam tikroje užuovėjoje nuo pasaulio, kurią teikė gan griežta vyresniosios kartos ir jos stangriai sukonstruotos lietuvių bendruomenės ideologinė bei socialinė protekcija. Be abejo, laikui bėgant ir pati vyresnioji karta prisiima daugiau ir daugiau aplinkos ypatybių, o lietuvių bendruomenės specifinis spalvingumas blanksta.

Juozas Gaila: Kartų konfliktas išeivijos lietuvių tarpe padidėjo, įsijungus į lietuviškąjį gyvenimą šiame krašte aukštuosius mokslus baigusiai kartai. Jis vis palaipsniui aštrėja. Konfliktas būtų dar aštresnis, jei dabartinio jaunimo didelė dalis nepasitrauktų iš lietuviškojo gyvenimo, nutausdami ar tapdami tik pasyviais to gyvenimo stebėtojais. Praeity kartų skirtumai reiškėsi tik metodo pasirinkimu, siekiant to paties tikslo, nes kartas skyrė amžius, o vienijo religija, vienoda kultūra, pergyvenimai ir idėjos. Šiandien dažniausiai kartas skiria veik viskas, o vienija tik lietuviška kilmė. Prieš 15 metų pagrindinis tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos atstatymas ir grįžimas į ją. Vyresnieji to siekė per savo dar iš Lietuvos atvežtas partijas, organizacijas ir piršo jas jaunesniesiems. Pastarieji dažnai jungėsi, bet neretais atvejais ir kratėsi jų, bandė kurti sa-


V. Ratas Korundkaju, laukinis šuo (metalo kolažas, 1968)

vąsias (pvz. bandymas įkurti jaunuosius ateitininkus sendraugius). Dabartinė karta yra ne tik dažnai kritiška religijos, moralės, lietuvių kalbos išsaugojimo klausimais, bet net retkarčiais abejojanti Lietuvos nepriklausomybės absoliučiu reikalingumu.

I. Gražytė: Išeivių bendruomenėse visi konfliktai yra aštresni. Tradicijų ir naujovių konfliktas turi daug mažesnį veiksmo plotą ir todėl atrodo daugiau baidantis. Išeiviai, bandydami išlaikyti pusiausvyrą tarp praeities ir dabarties tikrovių, reaguoja į kiekvieną naują apraišką daugiau emociškai — tiek jauni, tiek vyresni mėgsta save matyti kaip žmones, gyvenančius "ant bedugnės krašto". Jei skirtumai šiandien atrodo aštresni, tai gal daugiausia dėl to, kad gyvenimo tempas reikalauja kiekvieną dieną asimiliuoti naujas formas. Kartos nebėra iš tikrųjų amžiaus, bet idėjų kartos. Psichologų teigimu, penkių metų periode gana radikaliai pasikeičia aspiracijų, elgesio ir baimės formos. Šitame tempe sunku racionaliai spręsti bet kokius konfliktus.

L. Grinius: Šiuolaikiniai kartų konfliktai yra ryškesni nes: a. jaunimas reaguoja ne tik savo amžiaus įtakoje, bet ir dėl kultūros, kalbos, moralės, papročių skirtumų tarp tėvų ir gyvenamos aplinkos, b. Amerikos mokykla pabrėžia jaunuolio teisę būti "savo laimės kalviu". Šios galvosenos yra viena kitai priešingos. Vaikų akyse tėvų galvosena nesiderina su mokyklos teze ir yra jaunimo priimama kaip tėvų sugalvotas stabdys visapusiškam gyvenamo krašto galimybių išnaudojimui, c. Kova už būvį Amerikos jaunime nėra pernelyg įtempta. Jaunuomenė turi laisvalaikio, aprūpinta kad ir kukliais kišenpinigiais, turi garantuotą išlaikymą. Studentų amžiaus jaunimas yra ekonomiškai nuo vyresnių nepriklausomas ir gali be didelės baimės būti utrakritiškas vyresniesiems, net provokuoti konfliktus.
Šeimose vaikų - tėvų konfliktai yra dažni ir gyvai jaučiami. Naujo gyvenimo sąlygos verčia tėvus ieškoti naujų argumentų, naujų priemonių auklėjime. Išradingumo stoka priveda arba prie konflikto, arba prie rankų nuleidimo ir atsisakymo nuo teisės vaikus auklėti.
Lietuvių organizuoto jaunimo tarpe konflikto su vyresniaisiais beveik nėra. Tai, tur būt, todėl, kad lietuviai retai tesudaro kompaktišką jaunimo masę (lietuvių jaunimo gaujos neegzistuoja), ir todėl, kad daugumai jaunimo lietuviški klausimai nėra esminiai, mažai ar visai nerūpi.

Konfliktas tarp lietuviškus reikalus pergyvenančio jaunimo (daugiausia 25-35 metų amžiaus) ir vyresnių yra ryškus išeivių politikos ir ryšių su Lietuva klausimuose.

S. Yla: Nesakyčiau, kad skirtumai šiuo metu aštresni negu praeityje. Jie įvairesni ir kai kuriais atžvilgiais nauji, šio krašto ir šios

V. Ratas Mėlynasis ežeras (monoprintas, 1970)

civilizacijos įtakojami. Apie aštrius skirtumus galima kalbėti tik atskirais atvejais. Jų apibendrinti, bent mūsų išeivijos kartose, manau, neįmanoma. Dėl to vargiai tikslinga ieškoti "konflikto" (vienaskaitoje) tarp mūsų kartų išeivijoje. Buvo galima kalbėti apie konfliktą tarp dviejų emigracijų, bet šis klausimas liko praeityje. Buvo bandyta ieškoti "konflikto" tarp mūsų pastarosios emigracijos kartų ir apie tai rašyta bei kalbėta, rodos, nemažai. Bet tai buvo kūrimas problemos be gilesnės įžvalgos.

G. Kijauskas: Neabejojamai yra išgyvenamas kartų konfliktas ir išeivijos lietuvių tarpe. Yra pagrindo sakyti, kad tie skirtumai yra aštresni šiuo metu, negu seniau buvo. Seniau nesutarimų atveju jaunuolis pasitraukė iš lietuvių tarpo, nutilo. Šiandien skirtumai vis labiau išeina viešumon. Viešai reiškiamas protestas per pereitą dešimtmetį dėl rasinių, karo, neturto ir laisvės problemų turėjo įtakos ir kartų konfliktuose. Nesutarimo išreiškimas ir čia paaštrėjo.

V. Kolyčius: Skirtumai yra aštresni šiuo metu. Abi pusės eina į ekstremus: vieni perdaug pasiduoda aplinkos įtakai, kiti — bijo išeiti iš savo geto.

A. Liulevičienė : Ne, man atrodo, kad konfliktai išeivijos lietuvių tarpe jaučiami, kaip ir amerikiečių visuomenėje, tarp skirtingų pasaulėžiūrų, kurias tik maža dalimi nulemia žmogaus metų skaičius.

L. Milukienė : Lietuviai išgyvena kartų konfliktą, kaip ir visas pasaulis, tik mes gal net daugiau.

A. Namikienė : Stebint gyvenimą, atrodo, kad kartų konfliktas yra ir lietuvių tarpe. Skirtumai aštresni atrodo todėl, kad daug atviriau kalbama.

Algis Norvilas: Atviro konflikto tikrai nėra. Skirtumai vyresniųjų kartoje tarp į-vairių organizacijų yra kur kas didesni negu tarp kartų.
A. Puteris: Be abejo, lietuvių išeivijoje yra išgyvenamas kartų konfliktas. Pati pagrindinė to konflikto priežastis yra emigracijos faktas: tėvai yra vienos kultūros ir pasaulėžiūros žmonės, o čia gim£ jų vaikai visai kitaip reaguoja į pagrindinius klausimus. Savo esme šis konfliktas yra kultūrinis. Dažniausiai kiekviename nesusipratime yra komunikacijos stoka. Jei dialogas tarp vaikų ir tėvų nutrūksta, tai, be abejo, jis nutrūks aplamai tarp jaunimo ir vyresniųjų. Be bendros kalbos maži skirtumai išpučiami, ir konfliktas yra neišvengiamas.

Tėvų pilnutinis pasitikėjimas mokyklomis ir universitetais yra mitas. Džiaugtis, kad studentas baigia universitetą, yra iš savęs pasijuokimas, jei tasai negrįžta į savo bendruomenę ją remti ir jai vadovauti.

Turėdama materialistinę kultūrą, Amerika negali auklėti savo jaunimo. Ne tik kad jaunuolis neranda pozityvių nusistatymų universitetuose, priešingai, jis yra asimiliuotas Į bendruomenę, kuri juo daugiau pripažįsta šeimos ardymą, religinį neutralumą ir kosmopolitinį tarp-tautiškumą. Pagrindinės jaunuolio vertybės pasidaro laisva meilė, laisva sąžinė ir pasaulinė taika. Nėra lengva gyventi laisvame krašte. Problema yra daug sunkesnė lietuviui studentui: išeivijoje jisai buvo savo tėvų ir vyresniųjų aukštai iškeltas, bet jis šiek tiek pasirodė savo tuščioj veikloj ir dingo. Sugriuvo L. S. S., kiti studentų sąjūdžiai irgi nesigiria savo narių skaičiumi. Kur dingo visi pajėgesni akademikai, kurie galėtų padėti studentams?

A. Saulaitis: Kartų konfliktas išgyvenamas daugiausia namie, šeimoje, kur grynai gyvenamajame krašte bręstas jaunimas, neišgyvenęs Lietuvos ar artimesnio tremtinių stovyklų gyvenimo, kuria savo lietuvišką gyvenimą ne iš juodos duonos kepalo, bet iš trupinėlių, išbarstytų sudėtingo gyvenimo pintinėje. Šie skirtumai ir konfliktai dar nepasiekė plačiau visuomenės veiklos ir gali kartais nepasiekti, nueidami tautiškai užmigdyton tylon, jeigu nebus išklausyti, suprasti, įtraukti. Manau, kad konfliktai gali paaštrėti, jei šios jaunosios kartos įsijungs į visuomenės gyvenimą. Reikia atsiminti, kad seniau "karta" apėmė 20 metų, o dabar galvosenos atžvilgiu karta tėra septyneri, ar, kitų nuomone, net treji metai.

A. Sužiedėlis: Pasverti, ar kartų skirtumai šiuo metu didesni ar mažesni, neįmanoma, nes pats skirtumų turinys keičiasi. Dabar jaunimas ir vyresnieji veikiai gali pasiginčyt apie komunizmą, nes patirtys labai kitokios. Gi prieš dvidešimt metų visi maždaug vienaip galvojom.
J. šoliūnas: Man atrodo, kad 1960-70 laikotarpis kartų konflikto pergyvenime buvo pats aršiausias metas. Lūžis įvyko pažiūrose į bendravimą (ir bendradarbiavimą) su Lietuva, jaunesniosios kartos nepaprastas pasitraukimas iš lietuviškojo politinio gyvenimo dėl neturėjimo konkrečių planų bei darbų vadinamame laisvinimo darbe, religiniame gyvenime — dėl Vatikano II pakeitimų Bažnyčios tvarkyme.

3. Be universalių kartų skirtumų, ar yra išeivijos lietuviams tipiškų skirtumų?
S. B ar z dūkas : Tų "tipiškų" skirtumų yra, bet jie vėl būdingi ne atskiroms kartoms, tik pasiskirstymui pažiūromis. Tokius skirtumus visų pirma kuria prieštaraujančios pažiūros į išeivijos santykius su okupuoto krašto lietuviais. Dešinysis mūsų ekstremizmas eina iki visiško atsiribojimo, neskirdamas okupanto nuo okupuoto lietuvio. Kairysis komunistinis ekstremizmas eina iki bet kokios žmogiškos savigarbos netekusio padlaižiavimo ne tik mūsų pačių išgamoms, bet ir Lietuvą pavergusiam bei išnaudojančiam "didžiajam broliui" rusui. Įdomu, kad abiejuose ekstremistiniuose išeivijos lietuvių visuomenės sparnuose randame kovotojų "be partinių ir ideologinių skirtumų", tiek senimo, tiek jaunimo reprezentantų. Toks kartų susimaišymas eina per visą lietuvišką mūsų gyvenimą, kiek jame atsispindi šių dienų religinės, rasinės, politinės, dorovinės ir kt. problemos. Tik jaunime persveria tolimas nuo lietuviškųjų aktualijų, kurios tokios svarbios jose išaugusiai bei subrendusiai vyresniajai mūsų kartai.

J. Gaila: Lietuviuose egzistuojantys kartų skirtumai savo esme yra kilę iš universalių arba gyvenamos aplinkos kartų skirtumų, pritaikant juos lietuviškai plotmei, kartais net ir labai dirbtinai.

I. Gražytė: Nežinau, ar tai būtų galima pavadinti tipiškai lietuvišku bruožu, bet iš lietuviškos spaudos susidaro įspūdis, kad turime labai stiprų nusikaltimo jausmą. Vyresnioji karta praleidžia daug laiko gindami, ką jie yra padarę dėl jaunesniųjų, jaunesnioji karta gindami visus naujus bandymus prieš vyresniuosius. Abeji sutinka vienu atveju — ginamasi, visados nurodant vieną bendrą priešą — aplinkybes. Jei užuot gynusis ir aiškinusis, būtų kuriama, vaizdas būtų daug linksmesnis.

L. Grinius: Aktualiausias ir sunkiausiai sprendžiamas klausimas išeivių kartose glūdi tautiniame ir jausminiame tėvynės sąvokų dvilypume. Galimus konfliktus iliustruoju pavyzdžiais: a. Jaunuolis yra pastatytas prieš neįmanomą pasirinkimą: pvz., žaisti beisbolą ar paklusti tėvams lankant šeštadieninę mokyklą? Eiti į sueigą ar su mokyklos draugais laiką praleisti kine? b. Vietoj jaunuoliui laisvai valdomos kalbos jis yra nuolatos verčiamas kalbė-

V. Ratas pastatas (metalo grafika, 1970)

ti lietuviškai; vietoj savaimingo draugų pasirinkimo jis yra verčiamas draugauti su lietuvių tėvų vaikais ir pan. c. Primygtinas tautiškumo skiepijimas (pvz., "Lietuva, tėvyne mūsų...", "Svetimoj padangėj nemalonu, ne...") stato svetur užaugusį jaunuolį prieš antrą neįmanomą pasirinkimą: mokykla, aplinka ir visuotinai priimta tėvynės sąvoka tvirtina, kad tėvynė yra gimtasis ir gyvenamasis kraštas. Išeivių lituanistinis auklėjimas šį faktą ignoruoja ir skiepija meilę ir ištikimybę tik Lietuvai, reikalauja pagarbos Lietuvos vėliavai ir vos vos toleruoja gyvenamo krašto simbolius. Vaikas viską priima be klausimo, nes "taip reikia", bet kitataučių draugų tarpe jis išmoksta šiuos nesuprantamus dalykus apeiti, nutylėti, užtušuoti. Paauglys tačiau daro išvadą, kad tėvai ir visa išeivių bendruomenė yra arba tautiški fanatikai, arba nuo realybės atitrūkę žmonės! Tada ir kyla reakcija prieš šį, kad ir gerais norais, bet nevykusiai skiepytą lietuviškumą. Ji dažnai pasireiškia kategorišku tautiškumo atmetimu ir lygiagrečiu konfliktu su tėvais.

S. Yla: Tipiškų, išeiviškų skirtumų, be abejo, turime. Vieni jų kultūriniai, nes tėvai europiečiai, o vaikai bręsta Amerikoj. Kiti skirtumai tautiniai ir kalbiniai. Tėvai, nors daugiakalbiai, bet stipriausi savoj kalboj ir tautinėj plotmėj, tuo tarpu vaikai dvikalbiai, stipresni svetimojoje kalboje ir šio krašto reikalų plotmėj. Trečia, skirtingas moralinių vertybių ir elgesio normų vertinimas. Tėvai dar laikosi krikščioniškų principinių pažiūrų, o vaikai jau linksta į laicistinius, situacinius standartus. Vis dėlto šie ir kiti skirtumai, kurie aštriau iškyla vaikų brendimo tarpsnyje, ilgainiui išsilygina. Kol kas čia augusi pirmoji karta, savo šeimas sukūrusi ar kurianti, yra daugiau europinė nei amerikinė. Nežinia, kam šį nuopelną priskirti, ar kartų sąveikai, ar gerai jaunimo organizacijų ir savų mokyklų įtakai, ar stipriam pusiausvyros instinktui, kurį iš prigimties turime.

G. Kijauskas: Jaunesnioji karta šiandien jau neretai skirtingai supranta lietuvybę bei savo pareigą jos atžvilgiu. Lietuvių kalbai jie nebeskiria tiek pat reikšmės, kaip vyresnieji. Bent dabartinis lietuvių studentų didelės dalies pasitraukimas iš dalyvavimo lietuviškame gyvenime byloja ir jų nusiteikimus lietuvybės atžvilgiu. Jei šeimoje lietuvybė nėra pasisavinama, šeštadienio mokykla bei organizacijos vargiai ar pajėgia užpildyti tą spragą. Pats jauno žmogaus brendimas kitoje kultūroje bei kitame krašte jį savaime artimai suriša su tuo kraštu. Lietuvybės atžvilgiu tad jis, tur būt, stovi ant ribos: tarp dviejų pasaulių, tarp dviejų kultūrų, tarp dviejų tautų. Kurion pusėn jis palinks, labai daug nulems tas faktas, su kuo jis bus artimiau suaugęs, kaip jis supras ir vertins savo tautą, kur bus jo širdis.

V. Kolyčius: Lietuviams tipiški kartų skirtumai: a. Lietuviška politika. Čia turiu galvoj lietuviškas politines partijas, kurios jaunimui nieko nereiškia: jaunimas visiškai negali suprasti vyresniųjų panašios veiklos, b. Lietuvos laisvinimas. Vyresnioji karta kalba daug, bet tas laisvinimas yra dažnai tik abstrakti sąvoka. Jaunesnieji visiškai nekalba ir neturi jokio supratimo apie jokį laisvinimą, c. Santykiai su kraštu.

A. Liulevičienė: Vienas iš skirtumų, gal būt, būdingas išeivijos lietuviams, yra radikaliai skirtinga gyvenimo patirtis tarp tų, kurie pergyvenę rusų ir vokiečių okupacijas turėjo karo metu palikti tėvynę, vargti DP stovyklose ir naujai kurtis Amerikoje, ir tų, kurie yra gimę jau Vokietijoje ir Amerikoje. Ta prasme išeivijos lietuvių tarpe yra daugiau pagrindo kalbėti apie kartų skirtumus, negu apskritai šio krašti visuomenėj.

L. Milukienė : Lietuvius šiuo metu skirstyčiau į tris išeivijos kartas: a. Senoji karta, kuri yra Rusijos ir laisvosios Lietuvos universitetų orientacijos atstovė. Dauguma šiame krašte negalėjo pasiekti aukštumų savo srityse, b. Vidurinioji karta, prie kurios ir save priskirčiau, yra gimusi Lietuvoje, ją prisimena ir todėl lengviau įvertina vyresniųjų sentimentus. Šiame krašte dar buvo pakankamai jauna ir lanksti prisitaikyti prie jo gyvenimo, c. Jaunoji karta, kurie labai jauni atvažiavo iš Vokietijos arba jau čia gimė. Materialinės gyvenimo sąlygos (labai geros), auklėjimo laisvė, naujosios mokyklos įtaka, pasaulio politinis stovis užaugina juos skirtingais. Be to, pasaulinė doros, religijos revoliucinė psichozė turi nepaprastą įtaką jaunajai kartai. Didžiausias kartų konfliktas mūsų išeivijoje yra tarp senosios ir jaunosios kartos. Vidurinioji karta stengiasi tiesti tą nesusipratimo, nesusikalbėjimo tiltą, gal ir nevisuomet sėkmingai.

A. Namikienė : Tipiškiausias skirtumas, man atrodo, yra "Lietuvos vadavimas". Išeivijoje esame trys kartos ir visos trys kitaip galvojame. Tie patys reiškiniai jaučiami ir šeimoje, ir organizacijose. Šeimoje dabartiniai tėvai yra viduryje. Seneliai dauguma gyvena prisiminimais ir nori, kad vaikaičiai tik lietuviškai kalbėtų. Dažniausiai jų nuopelnas, kad vaikaičiai taip ir kalba. Be to, seneliai galvoja, kad Lietuvoje gyvenimas sustojo su mūsų išbėginiu. Mums, tėvams, Lietuva yra labai svarbi gyvenimo dalis. Norint savo vaikus lietuviškai auklėti, nelabai užtenka tik to, ką išsivežėme ar lageriuose gavome. Tai vienas svarbesnių dabartinių nesutarimų, kai mūsų kartos akys krypsta į okupuotos Lietuvos knygas ar kai pasidžiaugiame vienu ar kitu mūsų žmonių tautiniu pasireiškimu.

A. Norvilas. Išeivijos likimas negailestingas. Kartos yra pasmerktos ne konfliktui, kaip savam krašte dažnai kad būna, bet savitarpio atsiribojimui. Išeivijoje augančiam jaunuoliui Lietuva tėra tik svajonė, o gyvenamas kraštas anaiptol nesvetimas. Todėl neišvengiamai užauga žmogus, kuris kitaip galvoja, kitaip pergyvena pasaulį negu ateivis. Tad ir vieno, ir kito kelias lemtas ne susikirtimui, o atsišakojimui.

A. Saulaitis: Lietuviai išeivijoje kartų skirtumus išgyvena gal giliau. Sunkių laikų pergyvenimai ir tautinės - kultūrinės mažumos psichologinė padėtis visuomenę ir daugelį vyresniojo amžiaus asmenų stumia į konservatyviąją kraštinę, gi išeivijos kraštuose augą jaunesnieji, tur būt, savo pažiūromis daug nesiskiria nuo gyvenamojo krašto jaunųjų. Tuo būdu tarpas yra didesnis, reikalaująs sąžiningesnių pastangų. Jeigu skirtumai tebūtų minčių plotmėje, ir tai juos suderinti būtų didelis darbas. Bet skirtumai, ypatingai lietuviškais klausimais, glūdi ir jausmų pasaulyje, kurio paskaitos, straipsniai, abstrakčios idėjos, tur būt, nepasiekia. Šį jausmų pasaulį pasiekia tik žmogaus susitikimas su kitu žmogumi. Todėl kartų pasitikėjimas ir tikėjimas vieni kitais toks svarbus.

A. Sužiedėlis: "Sakant, kaip yra", pagrindinis tipingas kartų skirtumas lietuvių išeivijoje yra kaip tik tautybės vertės supratimas. Gražiai galima nudiplomatinti, kad esi vienur pilietis, kitur tautietis, kad gali būti ir amerikietis, ir lietuvis. Dargi sakome, kad esi blogas amerikietis, jei esi negeras lietuvis. Praktiškai kiekvienas žmogus vis vien vertybes vienaip ar kitaip surikiuoja. Realybė ta, kad jaunimui lietuviškumas yra antraeilės reikšmės ir prasmės, o vyresniesiems — pirmaeilės. Kai šitoji realybė paneigiama, kyla daug ir nesusipratimo. Tada visoki skirtumai atsistoja "ant kanto", ir be reikalo. "Ar į Dainavą, ar į Alabamą?" Tai klausimas, kurian nėra jokio atsakymo, nors ir peršasi patrauklus atsakas: ir čia, ir čia. Vėl praktiškai imant, visų vertybių žmogus negali suskubti apibėgti, aptarnauti. Sprendžia kiekvienas sau.
J. Š oliūn a s : Žinoma, tipiškiausias kartų skirtumas tai tarp Lietuvoje, užsienyje ir jau Amerikoje gimusių kartų. Jei Lietuvoje gimusiems Lietuva daugeliu atvejų buvo viskas, o užsienyje gimusiam lietuviui Lietuva buvo viena aukščiausių vertybių, tai čia gimusiam lietuviui Lietuva tapo mažiau svarbi, bent tolygi Vietnamo, Biafros ar Alabamos klausimui.

4. Kokiais atvejais kartų skirtumai yra aštriausi?
M. Drunga: Visais suminėtais atvejais (žr. lentelę) "jaunimo" ir "senimo" gyvenimo būdų išsiskyrimas yra beveik lygiai aštrus. Dabartinis Amerikos jaunimas sunkiai pergyvena vyresniosios kartos materializmu persunktą pasaulėžiūrą ir akcijos būdą, kur didžiausia vertybė yra pasisekimas kapitalistinių institucijų struktūroje ir aukščiausias tikslas — pasipelnymas ir standartinė prabanga. Šitokiam lėkštam, beveik tuščiam gyvenimo supratimui jautresnis jaunimas priešpastato intensyvesnes socialines, humanitarines, menines vertybes. Pas lietuvius, nors ir kiek tėvai versdavo savo vaikus studijuoti pelningas profesijas, nors ir kiek motinos palikdavo vaikučius prie televizijos aparato ir bėgdavo į fabrikus užsidirbti pridėtiniam skudurui, visuomet gyvavo tam tikra kultūrinių vertybių sąmonė, tam tikras europietiškas rafinuotumas, sensityvumas, retkarčiais net gražus manieringumas elgsenoje, taurus aristokratiškumas dvasioje, kuris sudarydavo kontrastą grubiam ir pigiam amerikietiškam gyvenimo stiliui Kadangi šiuoju atžvilgiu dvasinių vertybių respektavimas pusėtinai tvirtai įrėžtas lietuviškojoje tradicijoje, mūsų jaunoji karta gal ne taip intensyviai jaučia savo tėvuose žmogišką bankrotą, bet įvertina jų gyvenimą sunkinusias sąlygas, kurios natūraliai nebuvo palankios pilnam humaniškumo išlaikymui.

Iš kitos pusės, mūsų didelio skaičiaus vyresniųjų antikomunizmas, kadaise pateisintas Lietuvai ir lietuviams komunistų padarytos ir tebedaromos nežmoniškos skriaudos, šiandien ima išvirsti jau į piktą ir neracionalų fašizmą. Tai iš dalies išdava tragiško fakto, kad Amerikoje garsiausiai ir kiečiausiai prieš komunizmą pasisakydavo kraštutinės dešiniųjų grupės. Šitai, be abejo, guodė ir gundė tuos, kurie dėl komunizmo prarado ir savo tėvynę, ir savo artimuosius. Tačiau mūsų žmonės nelabai aiškiai matė, kad tų Amerikos "antikomunistų" pasisakymus gaivino ne teisėtas pasipiktinimas bolševikų skriaudomis ir melu, o greičiau socialinis ir ekonominis ultrakonservatizmas, susietas su rasizmu, antisemitizmu ir visais kitais visuomeninio juodašimtiškumo reiškiniais. Vyresniosios mūsų kartos nariai dažnai identifikuojasi su šitokiu nesveiku antikomunizmu, ir tai yra svarbus konflikto tarp kartų šaltinis. Sąmoningi jaunesniosios kartos lietuviai taip pat Ketvirtame klausime buvo prašoma pateikti bent penketą aštriausių skirtumų, o penktame klausime — penketą atvejų, kur kartų skirtumai mažiausiai jaučiami. Pateikiamoje lentelėje nurodomas tų skirtumų ar panašumų dažnumas pagal tam tikras kategorijas.

Kaip iš lentelės matyti, sutariama, kad didžiausi arba dažniausi skirtumai yra tautybės supratime, politikoje ir pasaulėžiūroje. Pastebėta darna, arba švelniausi skirtumai, pažiūrose į pažangą, įskaitant mokslą, materializmą ir gėrime. Simpoziumo dalyviai užregistravo 83 skirtumų ir 45 panašumų atvejus.

dega neapykanta komunizmui, bet ne dėl to, kad jie išeitų iš vienos ar kitos fašistinės premisos (ir fašistas gali degti neapykanta komunizmui!), bet dėl to, kad jie myli laisvę ir nori išsaugoti ir tobulinti demokratiją. Už tai "jaunimas" dažnai prikiša "senimui" moralinio jautrumo stoką. O kad pas vyresniuosius iš tiesų antikomunizmas neretai remiamas nežmoniškais, nemoraliais argumentais, nesunkiai matosi iš kai kurios spaudos.

J. Gaila: Manyčiau, kad kalbame apie kelias kartas, todėl ir kartų skirtumai negalioja toms pačioms kartoms, Tarp pokarinės emigracijos vyresniosios kartos ir Lietuvoj gimusios, bet Amerikoje mokslus baigusios kartos aštriausi skirtumai būtų šie: Lietuvos laisvinimas, santykiai su kraštu, lietuviška politika, pasaulėžiūra, pažangos ieškojimas. Gi skirtumai tarp šių dviejų kartų ir dabartinės (bebaigiančios mokslus arba baigusios pastarųjų kelių metų laikotarpy) būtų: tautiškumo supratimas, mišrios vedybos (tautiškai ir religiškai), Vietnamo karas, rasinė diskriminacija, religija.

I. Gražytė: Visi minėti atvejai iškelia skirtumus, o jų aštrumas priklauso nuo individo. Todėl kokia nors atranka, be abejo, bus paviršutiniška. Esminė problema dažnai yra terminų neišsiaiškinimas. Vienas iš tokių pavyzdžių yra pasaulėžiūros klausimas. Šių dienų studentas dažnai vyresniajai kartai atrodo neturįs jokios tikros pasaulėžiūros vien dėl to, kad jis nesugeba jos tėvams paaiškinti aiškiais terminais. Jei vyresnieji suprastų, kad po jiems nesuprantamu žargonu slepiasi noras pasakyti, kas svarbu, o jaunesnieji suprastų, kad tiesa gali būti tiesa, nežiūrint kiek kartų ir kaip banaliai ji kartojama, tai nebūtų tiek daug vieni kitų kaltinimo idealizmo ir pasaulėžiūros stoka. Tas pats ir su materializmo sąvoka. Du kaltinimai nuolat stoja vienas prieš kitą: jaunoji karta yra materialistai, nes ieško tik malonumų ir lengvo gyvenimo; vyresnioji karta yra materialistai, nes rūpinasi tik namais, banko knygutėmis ir nori tik saugios, šiltos sau vietos. Iš esmės abi kartos yra daug daugiau panašios, negu tai nori sau pripažinti — lipinti etiketes lengviau, negu į save žiūrėti. Tautiškumas vėl tampa problema dėl nesusikalbėjimo. Rūpintis pasaulyje egzistuojančiomis problemomis ir dėl jų kovoti dar nereiškia atsisakyti savo bendruomenės (pasaulio piliečių idėja baido vyresniąją kartą). Reikalauti iš lietuvių bendruomenės totalios vienybės, brolybės, visų partijų atsisakymo ir begalinės dvasinės kultūros yra ieškojimas iliuzijų (utopijų ieškojimo laikas yra jaunesniosios kartos universalus bruožas, lietuvių jaunesniosios kartos mėgiamiausias pasiteisinimas dėl visko). Panašiai nesusikalbama dėl labai daugelio socialinių formų ir veikimo būdų.

L. Grinius: "Kai aš tavo metų buvau..." — dažnai tėvų pabrėžiama. Pasekmė: vaikai nustoja noro stengtis, nes tėvams prilygti jie vis tiek nepajėgs. Moralės klausimai, o daugiausia pastangos taikyti tėvų "morališko" elgesio, apdaro, kosmetikos ir pagarbos vyresniesiems normas, neatsižvelgiant į kitą aplinką. Tėvų išvada: nutolimas nuo jiems įprastų normų liudija jaunimo nuosmukį, bevertiškumą, morališką palaidumą. Vaikų išvada: jei kitaip negalima, reikia derintis namie, bet tėvai manęs nesupranta . . . Jaunųjų kritišką kiekvieno klausimo .analizavimą tėvai priima kaip "šventvagiškumą", pagarbos jausmo ir normų neturėjimą ("kas su tuo jaunimu pasidarė, jis nieko negerbia, jam nieko nėra švento"). Jaunimo reakcija: dialogas nėra prasmingas ir neįmanomas, nes vis tiek tėvai manęs nesupras.

S. Yla: Aštriausi skirtumai tarp vyresniųjų ir pačių jauniausiųjų — bręstančių, manau, kyla dėl šių dalykų: rasinės diskriminacijos, tarpgrupinio ir tarpreliginio bendravimo mišrių vedybų, rūkymo, alkoholio, narkotikų vartojimo laisvės, "gitarų mišių" ir liaudies dainų liturgijoje. Tačiau pažiūros ir nuomonės gerokai keičiasi, kai jaunimas pabręsta ir ima savarankiškiau galvoti. Vyresnis jaunimas vargiai sutartų ir vienodai pasisakytų bent už vieną čia paminėtą "aštrybę". Kol pasisako impulsyviai, įspūdis gali būti vienoks. Kai ieško motyvų ir svarsto giliau, išvados keičiasi.

G. Kijauskas : Kartų skirtumai yra gana ryškūs dorovės srityje. Tradicinę dorovę padiktavo praėjusių laikų sąlygos, lygiai ir dabartinę bei ateities dorovę sąlygoja naujoji žmonijos padėtis. Vyresnieji atsirėmė į tradicinę dorovę ir papročius. Ekonominė dorovė žvelgė į stoką ir badą: mūsų laikais pergyvename "perteklių". Lytinė dorovė buvo siejama su žmonijos prieaugliu: šiandien yra galimybės žmonijai patrigubėti, yra gimimams kontroliuoti tabletė (the pili). Tradicinė dorovė rėmėsi tikrumu ir žmogiškųjų sąlygų nekintamumu: mūsų laikų žmogus tiki išsivystymu ir pažanga. Dorovinis tobulėjimas buvo individualus: dabar pirmoj vietoj jį suprantame kaip socialinį. Seniau žmogus pabrėžė atsidavimą, priėmimą, kantrybę, viltį; šiuo metu pirmoj vietoj pasireiškia atmetimas, kurį A. Camus pavadino maištu (rėvolte).

Kita yra jaunosios kartos ir pasaulėžiūra, laisvės samprata: "leiskite man nuspręsti, kas man padės gyventi". Jiems autonomija, spontaniškumas ir atvirumas pasidaro pirminės vertybės. Asmeniškas pergyvenimas ir išbandymas jų gyvenime turi svarbią rolę: jie šoka nuo cigaretės rūkymo iki hašišo, nuo ilgo rūbo iki "mini", nuo vedybinės meilės iki erotikos.
Skiriasi kartų mentalitetas ir pilietinių teisių atžvilgiu: vyresnieji mano, kad jaunesnioji karta iškelia teises atsakomybės sąskaiton.
A. Liulevičienė: Tautiškumo supratimas įgauna skirtingą atspalvį tarp čia gimusių ir augusių, kai daugelis jų pamato, kad jų sąlygomis buvimas lietuviu nėra vienintelis bilietas į žmonijos bendruomenę, — tada ieškoma suvokti, kas yra tikrai vertingo lietuvių kultūroje, tautos praeityje ir lietuvių visuomenės gyvenime, ko negalima rasti niekur kitur. Tačiau tikrai aštrūs nuomonių skirtumai lietuviuose tokiais klausimais, kaip santykiai su pavergta Lietuva, Amerikos rasinė situacija, pilietinės mūsų visų teisės, universitetų neramumai ir kariavimo pateisinimas, man atrodo, visiškai nesilaiko kokių nors amžiaus ribų.

L. Milukienė: Dora: naujosios dorovės, kurią jaunimas sau taiko, tur būt ir vidurinioji karta nesupranta.

A. Namikienė : Tautiškai mišrios vedybos. Nežinia, kaip bus mano kartos lietuviškiems tėvams. Tur būt, nebe taip skaudžiai pergyvensime. Būsime labiau apsipratę.

Politika. Kalbant apie lietuvių partijas, vyriausiai kartai ji dar tebėra atramos taškas, vidūrinei — nebereikalinga (manau, kad, būdami tokie negausūs, neturime teisės skaldytis), o čia gimusiai mūsų jauniausiai kartai lietuviškoji politika dažniausiai yra juokinga.

A. Norvilas: Mišrios vedybos. Nors daugumas jaunų žmonių norėtų sukurti "lietuvišką" šeimą, jie nesmerkia savo draugų nelietuviškas vedybas.
Lietuviškumas jaunajai kartai nėra savaimingas dalykas. Jis yra tapęs perdėm sąmoningas. Pvz., susirinkime jaunuolis praves programą lietuviškai, bet po programos su draugais kalbėsis angliškai.

Aleksandras Pakalniškis jr. Negalima paneigti, kad nėra kartų skirtumų mūsų išeivijoje. Bet tie skirtumai, bent mano manymu, nėra konfliktus iššaukiantys. Konfliktai įvyksta tik tarp asmenų, nors jie yra skirtingų pažiūrų sukeliami. Mano universitete yra vienas studentas, kuris kategoriškai pasisako prieš bet kokį santykių turėjimą su Lietuva, kuris nuolat keikia negrus, kuris tarnauja kariuomenės rezerve. Kalbant su juo, dažnai man tenka jį fašistu išvadinti, o jam mane — komunistu.

A. Saulaitis: a. Diskriminacija savųjų tarpe pasireiškia pastabomis apie kitos organizacijos, skirtingų pažiūrų lietuvius. Vyresnieji nežiūri, kiek neapgalvotas, kartus žodis paveikia į vyresnįjį idealistiškai žiūrintį jauną žmogų. O jaunas žmogus, nematęs tiek plačiai žmonijos, mano, kad tik lietuviai savo tarpe nesugyvena.
b. Diskriminacija prieš juodąją rasę nėra būdinga lietuviams, bet JAV vidurinei ar aukštesniajai klasei. Lietuviai, gyvenę ar turį savo įstaigas miestų pereinamoje dalyje, kurion traukiasi juodieji, šį konfliktą artimai išgyvena. Daugelis jaunesniųjų nejaučia tos pačios juodųjų baimės. Jie nesupranta, kaip lietuviai gali reikalauti sau pripažinimo, tų pačių laisvojo krašto teisių savo širdyje nesuteikdami juodiesiems, žydams, lenkams, lyg šie užstotų kelią moderniam lietuviui kovoti už savo tautybę ir krašto nepriklausomybę. Juodosios mažumos gyvumas per dešimtį metų teigiamai pakeitė Amerikos viešąją laikyseną visų etninių mažumų atžvilgiu: amžinai palaidota "melting pot" teorija.
c. Religija. Dauguma jaunesniųjų linksta į tai, kas gali kurti ateitį, o vyresnieji — kas išsaugo praeitį. Kai kurie, pavyzdžiui, labai pyksta dėl gitarų ir būgnų religinėse apeigose, nes, sakoma, tai instrumentai atėję iš rusų ir Afrikos. Istoriškai ir lietuviuose būgnai bažnytinėse apeigose
naudoti; pianinas, vyresniosios kartos mėgiamiausias instrumentas, tikrai atvežtas į Lietuvą iš kitur.

A. Sužiedėlis: lš visų suminėtų dalykų atrinkti keletą nelabai prasminga. Aštru būna ten, kur konkrečiam atvejy susikryžiuojama.
Mintin ateina tačiau vienas bendras aspektas, nesvarbu kokį konflikto turinį jis įrėmina. Būtent — vyresniuosius gal labiausiai erzina jaunųjų individualizmas: "elgiuos, kaip man atrodo geriausia, gyvenu savo gyvenimą". O jaunuosius atbaido vyresniųjų dogmatizmas: štai taip turi elgtis. Jie tai vadina hipokrize, nes kas iš tiesų visados elgiasi, kaip turi elgtis, kasgi jau tobulai tiesiai nugyvena gyvenimą pagal principus? Taigi vyresnieji apkaltinami, kad jie viena sako, kita daro, o jauniesiems prikišama, kad jie nė nebando tiesiai gyvenimą nuvairuoti. Tokiu būdu apsiskaldoma bereikšmiais šūkiais. Vienas linkęs skelbti: esu ištikimas sau, o tu save parduodi. Antras sako: esu ištikimas savo principams, o tu esi savanaudis, oportunistas, parduodi tėvą - motiną. Iš tiesų gi tie du poliai yra dvi pusės to paties pinigo — kiekvienas žmogus ir tegali "daryti savo dalyką", elgdamasis taip, kaip jam atrodo (individualizmas!), kad jis turi elgtis (principai!). Aršu tesigauna tuomet, kai vieno žmogaus sąžinė primetama kitam, kaip principas jam. O universalios, teisingos sąžinės diplomu švaistosi lygiai jaunas, kaip ir senas, gal net veikiau, nusikalsdamas tuo pačiu dogmatizmu, kurį kitame smerkia.

Taigi kartų konfliktas yra ta prasme paradoksas ir ironija: piauname vienas kitą, kovodami prieš tą patį priešą — žmogaus nepagarbą kitam. Vieni (vyresnieji) tą priešą vadiname vertybių niekinimu, bendro gėrio neatodai-ra, kiti — laisvės varžymu, asmens prievartavimu.
J. šoliūnas: a. Diskriminacija prieš juodąją rasę. Lietuvoje gimusiam juodosios rasės lygiateisiškumo problema veik neegzistuoja. Jų nuomone, tai juodosios rasės vidaus (sic!) reikalas.

b. Lietuvos laisvinimas. Jau užsienyje ar Amerikoje gimusiam jaunimui Lietuva yra tik kitas pavergtas komunizmo kraštas.
c. Pasaulėžiūra. Jaunesnioji karta pasaulėžiūriškai yra nesubrendusi. Vertybių gradacijoje nesusigaudoma, o dažnai net ir nenorima, esą griežtas pasaulėžiūros turėjimas yra priešingas demokratijos definicijai.
d. Santykiai su kraštu. Jaunesnioji karta yra daug atviresnė siūlomam iš Lietuvos bendravimui su kraštu negu vyresnieji. Mat, jie nebežino praktiškojo komunizmo, ir jai komunistinė Rusija dažnai tėra tik "blogai valdomas kraštas".

(Baigiama kitame numery)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai