Parašė Danguolė Sadūnaitė
|
KAIMYNAI
1. Kaimynai! Iš Žemutinių Amalių, iš Aukštutinių Amalių — iš Petrašiūnų, ir iš Pažaislio ....
Atsargiai! Čia nedaug vietos. Skubu pirmyn mažais žingsniais . . . . . . . . . . . . . . Čia namai stumdo mane, Kaip pilki kregždžių šauksmai.
Čia Laukas, Dangus ir Miškas stovi gale kaimo, kaip trys pabėgėliai (Pilkuose kalinio drabužiuose.) Kaimynai!
Tolimieji mano kaimynai.
Jūs ateidavot ir išeidavot iš namų į namus -- --
Vaikystėje, Kada dienos prilygdavo Romėnų imperijai.
3. Ne, niekas tada nemirė. Žolė šnekėjo, Varpai dar vaikščiojo.
Kiekviena vieta - augo apgyvendinta. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4. Pavasarį, einant taku — Lapai pastodavo man kelią. (Kaip žėrintys plėšikai.)
Langai dainavo. Ir šviesa lesė iš mano rankos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Vasara, kiekvienas krūmas, kiekvienas medis supo, augino mano lėlę........ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Ir tokį uostą, tokius namus — mes buvom įsitvirtinę sau Paukščio skrydyje — Vynuogėj ir chrizantemoj. (Žolės stiebe.)
6. Teta Elena! Teta Matilda!
Kas gi ateidavo pas mus — Kas gi ateidavo?
Kiekvieną dieną, kiekvieną naktį -- -- -- (Vasarą ir žiemą) be išimties.
Laistyti duris ir langus? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Ar Dievas?
MANO MOTINA
Mano motina yra graži. Ji yra pati gražiausia.
Žiema, ji bijo tylos; krentančio sniego.
Signalo, kurį juodas medis pasiunčia medžiui....
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Ji yra kantri, rūpestinga. Ji sėdi prie lango, megzdama rūbą. . . . (Motina nori apsaugoti mus nuo šalčio, nuo sniego — nuo laukų plokštumos.)
Taip!, taip! Ji yra budri, rūpestinga. Iš tamsos jos rankos nulipdo saulę. Sniego dievus ....
2. Mes neberimstame! (Trys drąsūs vaikai.) Mes norime bėgti toli -- į laukus. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Motina sako mums:
"Nebėkite, nebėkite! Dangus yra naujas, audringas." (Šviežiai suklijuotas iš tamsių vilko šauksmų.) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
O sode, Žolė kalba, kalba, kalba ir kalba. "Ar girdite, vaikučiai? Ji yra labai užimta. Ji rengiasi pirkti sau medį."
3. Stogai keičia spalvą. Šaltis ir sniegas vilioja mus.
Ir raudonas lojimas šunų. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Mes bėgame per lauką, Mes sekame kiškio pėdomis. O sniegas krenta, krenta krenta ir krenta.
4. Mano motina yra graži. O taip, iš visų — ji yra pati gražiausia. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Ji bijo tamsos, lūžtančio ledo. Saulę ir šaltį — ( Kaip didelį žvėrį) — ji norėtų uždaryti kalėjime, už geležinių langų,.......
5. Ji visada rūpinasi apie mus. Šaukia ir šaukia! . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
(Vakare — uždegti lempai jai reikia labai daug vietos.)
-- -- -- -- -- -- -- Ji paguldo mus ir sako:
"Vaikučiai, miegokite! Niekas neateina čia daužyti langų. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Vien tiktai juokas
pagimdo paukštį: |