Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Šveicarų tapyboj pučia seni vėjai PDF Spausdinti El. paštas

Belankydamas šveicarų tapybos parodas, ruošiamas kasmet didesniuose jų miestuose, nieko ypatingo nerasi. Jų dailininkai — net ir patys žymieji — neprašoka vidurkio. Ir bendras įspūdis — šveicarų tapyboj pučia seni vėjai.

Nors šiuo metu Šveicarija neturi pasaulinio masto genialių tapytojų, tokių, kaip Bocklinas arba Hoderis, tačiau stiprių talentų vis dėlto ten esama, Prie Ženevos ežero, kaip pastebima meno ir kultūros Standpunkt“ žurnalo apžvalgininko, susitelkę daugiausia iš Paryžiaus mokyklų išėję auklėtiniai. Kituose žymesniuose šveicarų meno centruose — Berne, Bazely, Zūriche — tokio lokalinio pobūdžio bendrumo nepastebima. Visur prasimuša ryškus alemanų dailininkų individualumas. Apie vokiečių įtaką arba vokietinę mokyklą galima būtų kalbėti nebent tarp senosios kartos tapytojų.

Šiandieninės šveicarų tapybos priešakyje stovi kilimu bernietis E r n s t  K r e i d o l f, vienas iš gausiausių ir geriausių vokiečių k. pasirodančių tiek pačioj Šveicarijoj, tiek už jos sienų knygų ilustratorius. Vidaus šilima, nuotaikingumu pasižymi taip pat jo peizažai ir fantastiniai piešiniai.


Pagal amžių jam iš paskos eina du pietiečiai dailininkai, būtent — Augusto Giacometti ir tesinietis Pietro Chiesa. Giacomečio paveikslai, priešingi jo (jau mirusiam) broliui Giovanniui, pasinešusiam į impresionizmą, pasižymi dideliu šviesumu, galėtum sakyti, net tam tikru mistiškumu. Chiesa yra daugiau prisirišęs prie daiktų, jis savo tėviškę prie Lugano ežero myli tiesiog su pietizmu.

Guno A m i c t, kilęs iš pačios sostinės, yra meninio sąjūdžio vadas. Tai šveicarų fauvininkas, savo ankstyvesniais darbais artimas Gauguino, Matisse, Deraino, Vlamincko kūrybai. Vėliau jo stilius, paveiktas Hodlerios, pasidarė kietesnis ir tvirtesnis. Jo tapybinė sklaida augo lygia greta su Matisse, nors ir atmiešta Berno lokalinio pobūdžio, susiėjusio jį su kitais Berno dailininkais, kaip kad M. Lauterburgu, Fr. Pauliu ir Victoru Surbeku. Tarp jo mokinių pats žymiausias yra Morgenthaler. Jo darbai priskiriami prie pačių geriausių, kokių šiandien Šveicarijoj kad pasirodo. Tarp kitų Amieto mokinių tenka pažymėti ir Nobelio literatūros laureato Hessės sūnų Brunoną Hessę.
Dar didesnė prancūzų įtaka išryškėja tarp vad. Paryžiaus mokyklos auklėtinių, iš kurių bene stipriausi yra Renė Auberjonois ir A. Blanchet, o ypač M a u r i c e Barrand pačioje Ženevoje, išlaikęs visą savo mokytojo Matisse vitališkumą. Prie tos grupės skirtini taip pat lozanietė Nanette Genoud, iš Juros kalnyno kilę Adrien Holy ir Georgės Dessuoslavy, taip pat W. Gimmi ir T. R. Borshardt.

Tarp Bazelio dailininkų yra Heinrich Altherr, visą laiką svajojęs ir tapyboje stengęsis kuo efektingiausiai išreikšti giliausią daiktų esmę. Už jį jaunesnis Pellegrini yra davęs visą eilę nuostabių peizažų, plačiai publikos mėgstamas senosios kartos tapytojas P. B. B a r t h, iš jaunesniųjų — A. Schnyder ir E. Stocker (Coghuf).

Zūricho tapytojų kūryba pasižymi gal menkiausiu vieningumu. Ryškiausiais jų atstovais laikomi neseniai miręs H. Sturzenegger, į piešimą pasinešęs P. B o d m e r, į garbės viršūnes sau kelią prasis,kynęs garsiuoju paveikslu „O mein Heimat-land“, išstatytu 1939 m. visuotinėje šveicarų parodoje, kurį dabar turi nusipirkęs Bazelio muziejus. Pažymėtini dar H. Huber, K. Hūgin, M. Gabler, M. - Hunzinger, neseniai miręs ženevietis Franacois Barrand, Hansui Thomai artimas A. Dietrich ir kt.
Šveicarijai nestinga ir vad. „abstrakčiųjų dailininkų“, kaip Max Bill, Walter Bodmer ir Serge Brignoni, tačiau jų stilius vis tiek neįstengia pramušti nusistovėjusio sveiko, konservatyvaus kitų šveicarų tapytojų kiauto.


* Prancūzų tapytojai modernistai 1942 m. neteko E. V u i 11 a r d ' o, o šiemet sulaukusio 80 metų amžiaus P i e r r e ' o B o n a r d o, kuris drauge su 76 metų senuku H. Matisse'u buvo vieni iš ryškiausių dabartinio prancūzų moderniojo meno atstovų, iš dekoratyvinio impresionizmo perėję į vad. neoimpresionizmą arba į pointilizmą. Tai tipingas Paryžiaus, jo bulvarų, aikščių ir buržuazijos tapytojas, pasižymėjęs, kaip jo kritikai sako, dideliu turiningumu, plačiu mostu ir stiliaus žaismingumu, kaip retai kitas, sugebėjęs derinti spalvų priešingumus. Tarp prancūzų tapytojų jis turi nemaža sekėjų.

* Reikšmingiausiais šiais metais prancūzų gyvenime įvykiais laikomi impresionistų muziejaus ir Aristido Maillot parodos atidarymas. Impresionizmo muziejuje taip pat išstatyti jo pirmtakų Delacroix ir Corot, taip pat artimų impresionizmui Van Gogho, Cėzanne, Gauguino ir kt. paveikslei. Mirusio skulptriaus Maillol darbai apima per 70 skulptūrų ir antra tiek piešinių bei tapybos paveikslų. Paryžiuje vyksta ir visa eilė kitų meno parodų.

* Londone rastas nuo 17a. pasigestas Van D y c k o paveikslas „Kristus su erškėčių vainiku“, pieštas 1623 m. Genujoj. Jis dabar įkaino jamas 2,5 mil. frankų.

* Varšuvoje buvo suruošta tapytojo Dudo Mirono paveikslų paroda, vaizduojanti daugiausia karo metu sugriautą lenkų sostinę. Paveikslai ateity turės dokumentinę reikšmę.

* Miunchene meno savaitės, pavadintos „Miunchenas 1947 metų vasarą, pradėtos birželio 18d. Ta proga rengiami specialūs vaidinimai, koncertai, meno parodos, kultūriniai suvažiavimai eta, į kuriuos atvyksta svečių ir liš užsienio.

* Britųmeno Taryba 1947 m. vasarą ruošia dideles tarpt, meno iškilmes, kurias atidarys britų kara-linė pora. Tarp kitų kraštų menininkų į jas pakviesti ir vokiečių menininkai.

* JAV sudarytas komitetas gelbėti italų meno šedevrams, nukentėjusiems per karą. Komitetas pasiuntė pirmąją 50.000 dol. paramą italų statybiniams renesanso turtams šiaurinėje Italijoje gelbėti.

* Churchillis — tapytojas. Daugumo anglų kritikų įsitikinimu, kaip pastebi „H“, Mr. Winteris, įteikęs savo tapytus paveikslus Londono „Royal Academie“, nėra joks ypatingai žymus tapytojas. Tačiau vis dėlto jie ten buvo priimti, — ir priimti dėl to, kad patys paveikslai — naturmortai, egzotiniai vaizdai, vidaus pasaulis — yra gerai padaryti, tiek gerai, jog jų negalėjo atmesti net britų griežta „Royal Academie“. Šiaip ta tema nebūtų daugiau nė šnekama, — jei Mr. Winteris, kaip kad paskum pasirodė, nebūtų Winstonas Churchillis, žinomasai britų valstybininkas.

Friedrichas II rašė koncertus fleitai, o Churchillis laisvalaikiu tapo paveikslus. Nesvarbu, ar tai daro dėl išsiblaškymo, ar kūrybinio polėkio skatinamas, — jis tapo iš širdies ir atsidėjęs. Tapo Churchillis jau nuo 1915 metų. Kai kiti eina žvejoti ar golfo žaisti, jis sėdasi prie aliejinių dažų ir kuria. „Jau pats tapymas sukelia didelį džiaugsmą“, tvirtina jis. Churchillis pats būdamas labai kūningas, kaip kad tie olandai tapytojai, mėgsta taip pat riebias, kūningas spalvas. „Jei aš pateksiu į dangų, tai ten turėsiu daugiau laiko ir žymią dalį pirmųjų milijonų metų skirsiu išimtinai tiktai tapybai. Tačiau ten reikės kur kas margesnės paletės kaip čia“, šypsosi jis, skelbdamas savo pažiūrą į tapybą.

* Švedijoj gyveną austrai įteikė austrų pasiuntiniui Stokholme protestą, kad švedų artistei Zarah Leander leista dalyvauti naujai sukamose austrų filmose. Reiškiamas nepasitenkinimas artistės ankstesniais glaudžiais santykiais su Reicho propagandos ministerija. Kai ji 1943 m. grįžo į Švediją, jai buvo uždrausta išvykti svetur, be to, rodyti su ja statytas filmas.

* Pagal amerikiečių rašytojo W. Saroyano romaną statoma filma „Visą gyvenimą“, kurioj svarbiausią vaidmenį vaidins vėl ekrane pasirodanti Silvia Sidney.

* Prancūzų Karinė Valdžia drauge su IFA (Intern. Film-Allianz) Baden-Badene suruošė prancūzų filmų savaitę. Ta proga buvo pademonstruota taip pat spalvota prancūzų pagaminta filma „Ramunčo vestuvės“, kurioj svarbiausią vaidmenį vaidino Gaby Silvia. Taip pat buvo suruošta prancūzų filmų paroda.

* Belgai rūpinasi pastatyti monu-mentališką filmą iš Rubenso gyvenimo, kuriai scenarijų sutiko parašyti Charles Spaakas. Ją režisuos ir Rubenso vaidmenį vaidins Viktoras Francenas meno reikalų konsultantas — žinomas tapytojas Rene Moulaert.

* Šiuo metu statoma visa eilė. vertingų filmų, pvz., pagal P. Buck romaną „Drakono sėklos“, Thorntono VVilderip „Mūsų mažąjį miestą“, „Dainuojantis angelas“ su garsiuoju Vienos berniukų choru, filma apie Mozartą, hipnotizmo kūrėją Dr. Fr. Mesmerį, W. Forst filma „Hefrato smuikininkas“ ir kt. Pasirodo, kad tokios filmos kaip „Pastoralinė simfonija“, pastatyta pagal A. Gide'o romaną,, turi publikoj gerą pasisekimą ir taip pat finansiškai apsimoka. Taip pat sinchronizuojamos filmos pagal Hugo „Varginguosius“, Dosotjevskio „Idiotą“ ir kt.

* „Liudvikas XVI kelia bylą Antuaneta i“, skelbia britų laikraščiai. Pasirodo, kad princesė Suotezo, kuri finansavo filmą „Karalienės karoliai“ ir drauge su filmų artiste Viviane Romance, vaidinusia Mariją Antuaneta, be savojo partnerio Jeano Hebey žinios ir sutikimo perdaug išcenzūravo filmą. Už tai Hebey, vaidinęs Liudviką XVI, protestuodamas prieš kūrėjo laisvės varžymą, iškėlė abiem teisme bylą,

* Vokiečių spauda rašo, kad per „žaliąją sieną“ tarp Kasselio ir Gottingeno į anglosaksų pusę atsirado be leidimo ir garsusis vokiečių filmų artistas Hans Rūhmann. Jis sieną perėjo tik su kuprine ir lazda rankoje.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai