Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TĖVIŠKE HOELDERLINO POEZIJOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALF. ŠEŠPLAUKIS   
Pirmiausia žvilgterkim į Hoelderlino gyvenimą ir kūrybą, kiek tatai susiję su mums rūpimu klausimu — tėviške jo poezijoj.

Kilęs iš Lauffeno, kuris yra tarp Heidelbergo ir Stuttgarto, palei Nekarą, Hoelderlinas augo supamas žavingo švabų gamtovaizdžio. Į tėviškę, kurios klimatas bemaž primena Italijos klimatą, Įaugo, kaip sako J. Nadleris, visais savo nervais, visais jausmais. Dėl to ir tėviškės gamta Hoelderlino poezijoj atsispindi visais spalvų niuansais ir ataidi visais klimato tonais.

Anksti netekęs tėvo ir patėvio, buvo pietis-tiškai auklėjamas motinos ir senelės. Greičiau iš meilės motinai, kaip iš pašaukimo, Tuebin-gene 5 metus studijavo teologiją kartu su būsimaisiais filosofais Schellingu ir Hegeliu, kurie turėjo įtakos vėlesniajai poeto kūrybai. Jausdamas didesnį poeto kaip dvasininko pašaukimą, iš seminarijos išstojo. Be to, jį labiau traukė pedagoginis darbas. Šileriui tarpininkaujant, gavo namų mokytojo vietą Frau v. Kalb namuose Tūe-ringijoj, vėliau Frankfurto bankininko Gontardo namuose, kur artimai susidraugavo su jo žmona Susette. Tai jo kūrybos Diotima, kuriai paskyrė nemažą savo poezijos dalį. Dar anksti, mokykloje bebūdamas, Hoelderlinas buvo susižavėjęs antikiniu graikų pasauliu. Diotima jam kaip tik buvo to heleninio pasaulio grožio ir harmonijos įsikūnijimas. Kai dėl nesusipratimų turėjo ją palikti, atsiskyrimą skaudžiai pergyveno, ir tatai žymiai prisidėjo prie jo dvasinės pusiausvyros praradimo.

Dar kurį laiką mokytojo darbą dirbęs Šveicarijoj ir Prancūzijos Bordeaux, Hoelderlinas vis labiau buvo reikalingas motinos paguodos ir ją kasmet aplankydavo tėviškėj. Iš to meto yra atsiradęs ne vienas poeto apsilankymo tėviškėj ciklas. 1802 paskutinį kartą aplankė ją dar sveikas, o nuo 1806 jau buvo visiškas psichinis ligonis.

Idealistinio pobūdžio ir itin savita Hoelderlino poezija svyruoja tarp klasicizmo ir romantizmo. Ji stipriai persunkta klasikinio idealo ir graikų mitologijos. Pagrindinė jos žymė yra prarastos harmonijos ieškojimas, kurį pradeda antikiniu graikų pasauliu ir baigia krikščionybe.
--------
Šiemet buvo minima F. Holderlino 200 gimimo metų sukaktis. Be šio straipsnio, kitame numery duosime didesnį jo poezijos vertimų pluoštą.
------
Tos kūrybos simboliu eina prarasta tėviškė, į kurią grįžtama su meile ir kančia.

Pirmas didesnis Hoelderlino kūrinys Hype-rion (1897) yra laiškų forma parašytas romanas, prasidedąs žodžiais: "Mieloji tėvynės žemė duoda man vėl džiaugsmo ir skausmo". Jame vaizduojama jaunuolio evoliucija iki vyro amžiaus. Veiksmas vyksta Holderlino meto Graikijoj. Romanui, sako, įtakos turėjusios graikų laisvės kovos su turkais 1770. Ryšių dar būtų galima rasti su prancūzų revoliucija ir prasidedančiomis vokiečių laisvės kovomis. Iš heleninio svajų pasaulio iškyla tikroji peto tėvynė. Akcentuojama teigiama veikalo pabaiga: vyriausias veikėjas, priešingai Goethės Tasso, ne žūva, bet pradeda naują gyvenimą, kurį iš tikrųjų tęsia pats poetas.

Rodos, nėra jokio ryšio tarp šio Hoelderlino kūrinio ir jo nebaigtos muzikinės dramos Em-pedokles, kur pavaizduota to vardo graikų filosofo mirtis Etnos ugniakalnyje kaip auka už pačią pirmykštę žmogaus kaltę — bandymą įsibrauti į dieviškas paslaptis protu, ne nuolankiu tikėjimu. Dėl to J. Nadleris įžiūri panašumo tarp pirmykščio Goethės Fausto ir Hoelderlino Empe-doklio: abu sukasi apie Logos — Dievą — Kūrėją, abu akcentuoja reikalą grįžti į prarastą harmoniją.

Empedoklio dramoj išdėstytos Hoelderlino mintys turi ryšio su jo paties poezija, kurioj parodytas tėviškės ryšys su tėvyne ir platesniu pasauliu.

Apie tuos du Hoelderlino kūrinius sukasi ir jo lyrika. Joj šalia klasikinės formos vyrauja antikinė - dionizinė išraiška — odės, elegijos, himnai. Poetas jaučias esąs dievų pasiuntinys, naujo pasaulio, atgimusio iš heleninio pasaulio harmonijos, skelbėjas, savo tautos auklėtojas.
Dažnas Hoelderlino tėviškės motyvas yra grįžimas į tėviškę iš artimesnių ar tolimesnių kraštų. Čia pagal kelionės tikslą poetas save laiko piligrimu, keliautoju, dargi pabėgėliu. Nors fiziškai jis nebuvo nukeliavęs toliau už Šveicariją ir Prancūziją, bet dvasios jėga ir kūrybinės vaizduotės pagalba jis skrieja nuo Vakarų iki Rytų, nuo vieno poliaus iki kito.

Poeto grįžimas į tėviškę pradžioj kartais džiugus ir entuziastiškas, išreikštas ekstatiniais žodžiais bei šūkiais, betgi dažniausiai susijęs su elegine nuotaika, su kančios prisiminimu. "Tėviškės" odėj poetas sako:
Linksmas grįžta jūreivis upe ramia,
Aplankęs salas tolimas, su lobiu;
Grįžt tėviškėn ir aš norėčiau,
Bet ką parvežčiau, jeigu ne kančią?

Gal tai tragiškų pergyvenimų su Diotima atgarsiai? Bet ši odė vėliau buvo praplėsta 4 strofomis, kuriose išreikštas džiugesys dėl grįžimo, bet kartu pareikšta, kad meilės kančios ir savieji taip greit nepagydys, nes tą kančią žmonėms davė dievai. Tatai suponuoja poeto grįžimą iš idealinio, iš prarasto rojinio pasaulio.

Kita proga poetas po ekstatiško susižavėjimo grįžimu į tėviškę pajunta kitą kančią — jaunystės, amžinai nebegrįžtančios, netekimą. Žr. eilėraštį "Grįžimas į tėviškę".

Tačiau, nepaisant to, tėviškė tebeveikia poetą savo raminančia, jį gydančia galia. Tai jos gamta. Į jos krūtinę atsišliejęs, jis nurimsta, pailsi, atsigauna. Bene vaizdingiausiai tai išreikšta elegijoj "Keliautojas". Aplankęs šiaurės ir pietų polius, kurie jam nieko gero nedavė, nes vienas jį išbalino, o kitas nusvilino garbanas, poetas grįžta į "laimingą tėviškę", ir čia jį pasitinka "švelnūs vėjai". Medžiai jį apglėbia šakom tartum rankom, upelis jį išmaudo, palei šieno kupetą jis ramiai pasilsi. Ramus, idiliškas kaimelio vaizdas: girdėti tik ūkininko plakamas dalgis, plūgą traukia dar jautis, girdėti motinos daina, jai sėdint su kūdikiu žolėj. Įėjęs į savo gimtąją sodybą, poetas sušunka:
Mano tėviškės gamta! Kaip esi man ištikima!
Švelniai glausdama, kaip ir kadai, pabėgėlį
priimi.

Dėl to poetas pasižada, nors ir gražiausiose pasaulio salose kada teks būti, niekad neužmiršti savo gimtosios Nekaro upės su jos "maloniom pievom ir krantų žilvičiais".

Dažnas yra Hoelderlino poezijoj ir savųjų, tėviškėj pasilikusių ar jau mirusių, prisiminimas. Pirmiausia tėvas, kurio poetas nebegalėjo prisiminti, bet kurio atkurtas vaizdas gyveno jo širdyje. Tėvo vaizdas bene geriausiai parodytas odėje "Protėvių paveikslas", kur jis tiesiog vadinamas "nemariuoju", iš tylinčio eterio žvelgenčiu į namus, kur gyvena jo užauginti vaikai, lyg tie medžiai, kurie aplink namus skečia šakas, tvirtai įaugę į žemę šaknimis.

Su pietistine meile kalba Hoelderlinas apie savo motiną, kuri su senele turėjo lemiamos reikšmės jo auklėjimui. Kai tėvas sūnui kvėpia drąsos dvasią, motina, lyg tam pievoj laigan-čiam ėriukui, tiesia "žalią kilimą", juo meiliai rūpindamasi. Ir kai namuose keliama lyg sakralinė puota tėvo atminimui, motina pirmą kartą savo sūnui duoda to švento gėrimo, kurs buvo taupytas ilgus metus retai progai ir simboliškai turi įvesti sūnų į tėvo — namų globėjo ir saugotojo — pareigas.
Vėlesniame amžiuje poetui tėvų nebeatstojo nė geriausi draugai, kaip prisipažįsta "Keliautojo" elegijos vėlesnėj versijoj:
Tėve ir motin! ir nors gyvena draugai, bet jie
Kuo kitu užimti, jie jau nebe mano draugai...

Toliau Hoelderlino poezijoj tėvo ir motinos sąvokos įgauna mistinės bei mitologinės prasmės (Tėvas Eteris, Motina Žemė). Su jais ir su Šviesa, kaip trejybe, poetas pasižada niekad ryšių nebenutraukti. Prisimenant ir mūsų dainų mitologinius atgarsius našlaitės dainose, tatai liudija šio poeto universalumą.

Tačiau Hoelderlino tėviškė, kaip pastebi ir R. Guardini, nėra tik siaurai suprasta tėviškė. Ji veikiai įsilieja į bendrąją tėvynę, dėl kurios poetas savo rūpestį jau reiškė ir ankstyvajame savo kūriny "Hyperione".

Kai mūsų laikais tėviškės ir tėvynės sąvokos ne kartą supainiojamos ar vietoj tėvynės bepavartojama tėviškė (laisvai ar priverstinai), Hoelderlinas savo poezijoj tėviškę nuosekliai perveda į tėvynės sąvoką. Tiesa, "Grįžime į tėviškę" jis kalba ir apie tėvynę, kuri betgi savo vaikų atžvilgiu jau turi autoritetinių savybių, nes įspėja savo klystančius vaikus svetimuose kraštuose ir skaudžiai bara neištikimuosius. Hoelderlino tėviškės įsiliejimas į tėvynę yra toks pat natūralus, kaip jo apdainuoto Maino įsiliejimas į Reiną, o šių abiejų į vandenyną (į "Tėvo rankas"). Tai kartu simbolinis grįžimas į prarastą harmoniją, į visuotinę amžių tėvynę.

Hoelderlino poezijoj matome laipsnišką perėjimą iš tėviškės į tėvynę, o iš tėvynės į viso pasaulio tautų bendriją. Šį poeto pavaizduotą tautų bendravimą R. Guardini vadina ekumeniniu: jis apima visą žmonių apgyventą žemę ir rodo žmonių būties vienumą.

Savo tėvynę Hoelderlinas vadina "tautų širdimi", iš kurios kitos tautos daug ko gera gauna arba ir pasigrobia. Tačiau, iš kitos pusės, jai nelieka skolingos ir kitos tautos. Neišsemiamų dvasios lobių savo tėvynei Hoelderlinas randa senojoj Graikijoj, kuri jį žavi ne tik savo gamta, kultūra, dievais, bet ir ypač pačiu tobuliausiu žmogaus būties pasireiškimu. Kaip vizijinis poetas, Hoelderlinas iš ten tikėjosi savo tautai naujos, aukštu humaniškumu pagrįstos ateities. Dėl to viename savo eilėrašty pats savęs klausė, kodėl tą kraštą labiau mylįs, nei savo paties tėvynę.

Iš visų antikinio pasaulio dorybių Hoelder-liną labiausiai žavi tėvynės garbė ir laisvė. Jis

FRIEDRICH HOELDERLIN

GRĮŽIMAS Į TĖVIŠKĘ

O švelnūs vėjai! pietų pasiuntiniai!
Ir tu su savo topoliais, mieloji upe!
Banguojantys kalnai! Viršūnės
Saulėje jūs visos! tai jūs vėlei!

Rami vietele! sapnuose matyta
Pasiilgusio beviltiškom dienom,
Tu name, jūs draugai, kur žaidėm,
Medžiai ant kalnelio, jūs manieji!

Kaip jau seniai, seniai! Nebėr ramios
Vaikystės, nei jaunystės, meilės, džiaugsmo;

Tik tu, tėvyne, iškentėjus
Kantriai ir šventai, esi išlikus!

Ir kad kentėtų jie su tavim drauge,
Draug džiaugtųs, auklėji, brangi, savuosius,
Sapnuos įspėji, kai toli jie
Klysta, blaškos, neištikimieji.

Ir kai karštojoj krūtinėj jaunuoliui
Jį blaškančios trokštys rimsta, nutyla,
Kai jąsias likimas sustabdo,
Greit nuskaistintas tau pasiduoda!

Sudiev tau, jaunyste, jūs, meilės takai
Rožėti, keleivio takai jūs visi,
Sudiev! Ir priimk ir palaimink
Tėviškės dangau, man gyvenimą vėl!

Vertė A. T y r u o l i s


ir savo kūryba siekė tėvynei garbės, kaip to siekė Pindaras Graikijai ar Dantė Italijai. Bet tėvynės garbės ir laisvės nėra be kovos. Štai heleninio pasaulio dievų valios uždegtas jaunuolis stoja ginti savo tėvynės nuo pavergėjų:
Jis žino, kas dievų jam duota,
Jame jų galios reiškias dievinai:
Tėvynė iš plėšikų išvaduota,
Ji, kaip jo siela, bus jo amžinai!
Dievų valia — jo pareiga aukščiausia,
Jį veltui gundo pomėgiai žemi:
Tėvynė —jo garbė didžiausia —
Jam mirus, liks jo dangumi.
(Himnas žmonijai)

Hoelderlinas rašo ugningą himną laisvei, kur skelbia kąrą tironams, kol "liks tušti jų sostai, ir jų tarnai sutrūnys". Juk nuo tirono dėl "Plėšikų" turėjo bėgti paties Hoelderlino tautietis Šileris. Nuo tirono rankos "Dieviškąją komediją" tremtyje išsaugojo Dantė. Hoelderlinui buvo brangi tiek tėvynės, tiek ir kūrybos laisvė.

Hoelderlino kelias iš jo tėviškės ir tėvynės dažniausiai veda rytų link — į Graikiją ir Aziją. Abu vardai itin reikšmingi: vienas atstovauja kraštui su "šauniom giesmėm" (Pindaro himnais), kitas — krikščionybės užuomazgai ir Pat-mo salos vizijai. Savo kūrybinio gyvenimo pabaigoj, lyg nebesitenkindamas antikinio dionizi-nio žmogaus idealu, Hoelderlinas vėl priartėjo prie krikščionybės eile himnų Kristui ir Madonai:
Mes tarnavome motinai Žemei,
Mes tarnavome ir saulės šviesai,
Nežinodami, kad myli Tėvas,
Kurs valdo visus. (Patmos)

Kita Hoelderlino kelio linkmė ekumeninėj tautų bendruomenėj yra iš pietų į šiaurę pagal didžiausios jo tėvynės upės Reino linkmę, kaip tatai išreikšta to paties vardo himne. Tai dinaminis kelias, kurio pradžia siekia Alpių kalnus — "dangiškųjų (t. y. dievų) pilį". Dar plačiau imant, tas kelias pratęsiamas nuo šiaurės iki pietų poliaus.

Kalbant apie šiaurę, prisimintinas Hoelderlino eilėraštis, kuriame jis kalba apie šiaurės rytų vėją, pučiantį nuo Baltijos, praskaidrinantį poeto tėvynės dangų ir jam žadantį smagią kelionę į pietus:
Pučia šiaurrytys,
Man pats mieliausias iš vėjų,
Nes jis dvasią ugningą
Ir gerą kelionę žada laivams. (Prisiminimas)

Filosofas M. Heideggeris, ieškodamas Hoelderlino eilėse Heraklito bei Empedoklio atgarsių, sako: "Šiaurrytys veda tiesiai pietų vakarų dangaus ir jo ugnies kryptimi. Kas būna pietuose, tam šiaurrytys praneša apie tėviškės vėsą ir giedrą. Šiaurrytys parkviečia paukščius keliautojus atgal į tėviškę" (Erlaeuterungen, p. 80).

Po ilgų ir neramių dvasios kelionių ir Hoelderlinas vėl grįžo į savo tėviškę, kad joj praleistų dar ilgus savo dvasinės prieblandos metus. Nacistinis režimas jo kūrybą norėjo panaudoti savo propagandos tikslams. Tačiau jo poezija alsuoja ta pačia humanistinio idealizmo dvasia, kokią jai kvėpė Herderis, Šileris, Goethė. Ji rašyta ne režimams ir tironams paguosti, bet veikiau jiems nuversti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai