Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Henrikas Radauskas   

KETURI EILĖRAŠČIAI


LAIŠKAI SAU PAČIAM

Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangus malonės
Per pasaulio gatves.

Ir kažin kur rieda vežikai.
Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.

Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.

Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus — eiles rašau.

MIŠKINIAI EŽERAI

Koksai lieknumas tų žalių
Bangoj linguojančių žolių!

Miškų bedugniai ežerai,
Undinių tylūs kambariai.

Žali miškai, žali takai,
Ir žalios akys, ir plaukai.

Pamoja tirpstančiam stikle
Ranka nežemiškai žalia.

Tyliai nuaidi vandeny
Daina liūdna, daina švelni,
Ir tu į vandenį eini.

Ir plakas ratai, ratai, ratai,
Ir eina metai, metai, metai.

Miškų bedugniai ežerai,
Nieks nesuras tavęs tikrai.


MIRTIES MALŪNAI

Taip vadinasi amerikiečių filmas
apie vokiečių koncentracijos stovyklas.

Malūnas malė juos, bet kraujas netekėjo,
Nes kraujo nebebuvo, nes kraujas išdžiūvo,
Tik kaip skaldomos malkos jų kaulai traškėjo,
Kai jie, šunim juos pjudant, ant grindinio griuvo.

Malūnas malė juos, ir kaulai jų byrėjo
Į maišus baltais miltais, juos vokiečiai sėmė
Superfosfato vietoj ir į dirvą sėjo
Ir daržovės, kaip kiaulės, riebios augti ėmė.

Jie, užmušę lietuvį, belgą ar olandą,
Aukso dantis jiems laužė, pražiodę lavoną,
Ir germanų blondinė giltinė galando
Dalgį ir milijoną kirto po milijono.

O jie, sutirpdę auksą, aptrankęs darės.
Ir žmonos ir meilužės Goebbelsų ir Franckų,
Raudonos, riebios prūsės ir storos bavarės
Jas dėjo ant lakuotų nutukusių rankų.

Nužudę garbiniuotas jaunas mergeles,
Jie, nukirpę joms plaukus, čiužinius gamino
Ir, prisigėrę seno prancūziško vyno,
Ant čiužinių sapnavo laurus ir gėles.


KORNELIJA

Jaunutė ragana vardu Kornelija,
Į savo raudonus kaip lapė plaukus
Įsegusi žalią, mirgančią žvaigždę,
Joja ant žaibo ties drebančia jūra.

Ir, paėmusi rykštę, biauri Kornelija
Pradeda pliekti jūrai per veidą,
Ir vanduo, — kaip eržilas, užuodęs kraują, —
Kriokia ir žvengdamas kyla į viršų.

Ir, vaikiškai kvatodama, žiūri: Kornelija,
Kaip bangos užkloja žvejus ir valtis,
O našlės ir našlaičiai pajūrio kaimuos
Šaukia ir kaukia garsiau už vėtrą.

Ir, pasukus į krantą, žiauri Kornelija
Nujoja obelų viršūnėm,
Ir obuoliai, rausvi kaip kūdikiai,
Žemėj sudužę, baisiai klykia.

O nakčiai sutemus, graži Kornelija
Seka naktigonėn jojančius bernus
Ir, išsirinkus visų stipriausiąjį,
Pakloja paparčiuos raudonus plaukus.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai