Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Žmogus su šiaure akyse PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS MEKAS   


Jis žiurėjo į praeinančius traukinius ir žinojo, kad niekados neišvažiuos.

Jo akys buvo mėlynos, rankos sunkios, žingsniai — kas supras, kokie buvo jo žingsniai!...

— Tai ne mūsų krašto žmogus, — kalbėjo žmonės. — Jo akyse taip daug šiaurės.

— Jis yra beprotis — jis sėdi čia metų metais ir nė vienu traukiniu neišvažiuoja.

Ir jie lipo į savo traukinius ir skubėjo. O žmogus sėdėjo ir laukė. Ir sirenų klausėsi ir su savim kalbėjosi.

— Aš tau papasakosiu, — kalbėjo kartą jam kažkas, ko jis jau nebepažino, — aš tau papasakosiu apie žmones, kuriuos aš mačiau.

Tačiau keleivio kakta pasidarė kaip šaktarpis ir jis tarė:


— Žmonės išmirė su pavasariu. Ką tu nori man kalbėti apie juos?

Tada kalbėjo jam nepažįstamasis apie milžiną — dainavęs jis aukštai kalnuose, ir žmonės klausęsi ir stebėjęsi, kaip griaustinis griaudžia! Mėgo milžinas vandenis — ir stebėjosi žmonės, kaip galingai jūra plakasi. Taip pat, kai kartą jį rado beverkiantį, stebėjosi žmonės, koks šiltas lietus pro vaivorykštę dulkia.

— Tai visa netiesa, — tarė keleivis, ir jis žiūrėjo į dangų ir savo akis į jūrą kreipė: seniai nebėra vaivorykštės, seniai lietus užmiršo lijęs, ir jūros mūša tėra liūdnas laidotuvių ūžmas.

Tada atėjo kitas, uždėjo ranką ant jo sunkių pečių ir kalbėjo jam:

— Aš grįžtu iš smėlio ir saulės šalies. Ten aš girdėjau pasakojant apie klajoklį, vaikščiojantį po spalvotas dideles šalis ir savo skausmą bedalijantį.

— Taip? Jūs girdėjote apie jį? — klausė žmogus, ir jo akys pakilo.

— Taip, aš girdėjau apie jį.

Tada žmogus griebė jį už rankos ir jo pečiai drebėjo.

— Tu manęs neapgaudinėji? Taip? Sakyk, kaip atrodė jo rūbai, ir kokios akys, kaip atrodė jo akys?

— Jo rūbai buvo pilki ir akys — nežinau, kokios buvo jo akys — tokių pietuose nėra. Jos buvo vidurys tarp skausmo ir dangaus.

— Tai buvo jis, tai buvo jis! Sakyk, ką jis darė su savo skausmu?

— Jis stojo vidury žmonių ir šaukė:

— Žmonės, štai yra jūsų skausmo dalis, žiūrėkite, kaip jis varva mano drabužiais! — tačiau žmonės nusisuko nuo jo ir paliko jį vieną. Tada kėlęs jis ėmė savo lazdą ir ėjo. Tačiau kelias buvo be galo, saulė buvo be galo, ir jis sėdo ir verkė. O smėliui ir piramidėms ir palmėms buvo nuostabu ir jie nesuprato, kas gali jo neleisti namo. O žmogus puolė veidu į kalnus ir kūkčiojo:

— Dieve, argi mano malda nepasitikdavo tavo šviesos kas rytą? Leisk mane nors. vienai akimirkai, leisk nors pro langą pasižiūrėti, kai visa šeimyna vakarienei susėda...

Tada atėjo pas jį velnias ir tarė:

— Ar nematai, kad tavo Dievas tave paliko? Kuo tu nusikaltai kad kalnai susidūrė? Tu nori pamatyti namus?

— Kodėl klausi mane, ar nematai iš mano akių?

— Eikš, aš parodysiu tau.

— Pasilik, — tarė jam kažkas.

— Kas mano siela be to, ko trokštu, — atsakė žmogus^ ir ėjo. Ir jis išvydo savo namus. Ir matė savo šeimyną prieš vakarienę besimeldžiančią ir jis' užsidengė savo veidą ir verkė.

— Taip pasakojo nepažįstamasis. Ir keleivis atsistojo ir jo akys degė.

— Aš noriu pamatyti. savo namus, — tarė jis ir ėjo kryžkelėn. Ten sustojo jis ir šaukė.

Tada griuvo dangūs ir žemė išvien, nes niekas dar nebuvo tokio skausmo girdėjęs ir tokių akių matęs. Ir viskas buvo taip, kaip pradžioje pasaulio.



Tikrai tuščia buvo visoje šalyje.

Vienintelis žmogus tebuvo joje, ir tas buvo karalius.

Maras nedrįso jam nuimti karūnos ir jis savo karališkiausiuose rūbuose sėdėjo soste ir žiūrėjo į lavonus. O jie gulėjo baisūs, visuose rūmuose, visose gatvėse, visuose keliuose.

— Žmonės! — šaukė jis, — aš esmi karalius ir mano rūbas yra auksinis.

Ir tuščia salė skambėjo aplink kurčiai ir bauginančiai.

— Žmonės! — šaukė jis, — kodėl visas šis šiurpas aplinkui sėlina? Kodėl lavonų niekas nepašalina?

Ir visi skliautai atkartojo:

— Šiurpas.

— Šiurpas.

— Šiurpas.

Tada karalius nutilo. Ir visas miestas tylėjo. Ir dangus, laukai. Sunki didžiulė niūrumą apgulė puošnią karaliaus sosto salę, ir jis pajuto šaltį srūvant savo sąnariais.

Ir jam rodėsi, lyg visas rūmas ėmė dejuoti ir unkšti, visi kambariai prisipildė svetimo šlamėjimo ir nerimasties. Tada jis pakilo nuo sosto ir paliko rūmus.

— Žmonės! — šaukė jis. — Aš esmi karalius ir jūs manęs neklausote.

Ir gatvės atkartojo:


Eduard Wiiralt (estas). Svetima šalis

— Aš esmi karalius.

— Žmonės! — šaukė jis, ir laukai atkartojo:

— Žmonės.

O gėlės nustebusios žiūrėjo į apleistus rūmus, miestus ir „laukus ir viską suprato. Jos suprato ir nuleido savo galvas ir įsiklausė tylon. Ir kai karalius ėjo prošal, susimąstęs ir nusiminęs, ir tai gėlės suprato.

Tada nuo lavonų papūtė vėjas ir karalius pajuto pūvančių kvapą ir tarė:

— Aš esmi karalius ir mano balso niekas neklauso.

Mano rūbas yra auksinis ir niekas nemato.

O matė gėlės, ir namai tai matė, ir miestas žinojo karaliaus puošnumą ir galią. Ir jie bijodami pasitraukė nuo jo ir paliko jį vieną.

— Kas prikels žmones, kas grąžins juos? — klausė karalius.

Ir sodas atsakė:

— Aš tai galiu.

Ir gėlynai pakartojo:

— Mes tai galim, — ir šviesiai nušlamėjo jų vainiklapiai.

— Tai padarykit man tatai, ar negirdėjot .mano balso, ir ar jūsų negąsdina šis laukų šiurpas ir gaidumas?

— Mūsų negąsdina laukų šiurpas ir gaidumas mūsų negąsdina, tačiau už tai mes norime tavo galios.

— Jūs norite mano galios, jūs norit man atimti, ką karališkiausio turiu?

— Mes norim tavo galios.

Vėl susimąstė karalius ir įsiklausė lauke. O kai laukai ėmė skambėti išgąsčiu, jis tarė:

— Imkit, tik pašalinkit išgąstį ir grąžinkite žmones.

Ir jis atidavė ją.

Pakilo gėlių galvos ir juokas nuskambėjo visu miestu.

— Tu manai, karaliau, kad tai taip lengva. To yra dar maža, tu turi mums atiduoti savo karūną ir auksinius rūbus. Tu turi atiduoti viską.

— Ak, jūsų reikalavimai yra dideli, jūs norite mane padaryti vienu iš tų mano pavaldinių, — ir jis nusisuko nuo jų ir įsiklausė tylon.

O tyla buvo tokia kraupi ir išgąstis toks sunkus, kad jis atsisuko į gėles ir tarė joms:

— Aš esu taip vienas, aš esu taip vienas. Niekas nemato mano rūmų, niekas mano drabužiais nesigroži, — ir jis numetė juos.

O gėlės pakėlė galvas ir pripildė visą sodą savo kvepėjimu.

— Taip, karaliau, tačiau tu dar ne viską mums atidavei.

— Aš jums atidaviau savo karaliaus galią, aš jums atidaviau savo rūmus ir karališkuosius drabužius — aš esu neturtingiausias visoje karalystėje, o jūs sakot: tu dar ne viską mums atidavei.

Ir sodas dar labiau sukvepėjo.

— Karaliau, tu mums turi atiduoti savo išmintį ir žinojimą.

— Gėlės, mieli medžiai, mieli medžiai — ką aš darysiu, savo išminties ir žinojimo netekęs?

— Karaliau, aš dar tau liksiu, — atsakė širdis, ir jis numetė savo išmintį ir žinojimą.

---------------------------------

Tada atėjo dvariškių būrys į sodą ir rado savo karalių, drabužius ir išmintį nusimetusį, su lelijomis bežaidžiantį.

Tad jie išsirinko vieną iš savo tarpo ir liepė jam valdyti ir paklusniai jam lenkėsi ir dovanas jam nešė.

O tikrasis karalius ėjo per laukus, ir gėlės jį lydėjo, ir medžiai jam lenkėsi.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai