Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROFESORIUS VIZGIRDA PDF Spausdinti El. paštas

(Tęsinys iš ankstesnių numerių).
 

ANTRO VEIKSMO

Antras paveikslas

(Pustamsiam Algio kambary dega silpnas žiburys. Prie sergančio vaiko lovos tylūs sustoję Marija, Vizgirda, Lapėnas ir Dalia).

VIZGIRDA: Jau vėlu — jūs visi galit eit miego. Aš liksiu budėt prie vaiko.

MARIJA: Tau pailsėti reiktų daugiau, negu mums, Petrai. Antra vertus, koks gali būti miegas tą naktį, kai daktarai numato krizę.

DALIA: Daktare Povilai, kaip tamstai atrodo?

LAPĖNAS: Smegenų uždegimas yra baisi liga, Dalia.

MARIJA: (truputį bailiai) Bet Algio padėtis nėra beviltiška, — juk visi konsultantai tai pripažino... Daktare Povilai, pasakyk man tamsta, kad dar yra vilties — nors šiokios tokios vilties... (Lapėnui tylint) Daktare, aš maldauju...

LAPĖNAS: Ponia Marija, mes ne dievai.

DALIA: Viešpatie, kokie jūs visi šalti ir beširdžiai!

VIZGIRDA: Nei šilima nei širdim dar niekas nieko nepagydė. Mums reikia drąsos ir stiprybės. Ne verkšlenimų...

DALIA: Tu dar nė vienos ašaros nematei mūsų akyse, tėte, o drįsti taip kalbėti!

MARIJA: (atsiklaupusi prie vaiko lovos, nubraukdama jam per skruostą) O tu gali verkti, mano vargšas vargšas vaike... Tau niekas neuždraus...

DALIA: (pasižiūri į brolį ir išsigąsta) Žiūrėkit, prieš valandą jį tokios baisios konvulsijos draskė, dabar jis ramus — visiškai ramus, tik tokios didelės ašaros rieda per veidelį... O gal jis atgavo sąmonę, jeigu jis verkia? Tėte, prieik gi arčiau, pažiūrėk!

MARIJA: (truputį klaikiai) Kodėl jis toks ramus?... Kodėl?...

LAPĖNAS: Tai jokiais būdais nėra blogas ženklas, ponia Marija. Tai natūrali reakcija. (Paima ligonio ranką į savąją) Patikrink tamsta pati jo pulsą, kokia stipri širdukė kovoja su pavojumi...

VIZGIRDĄ: (lyg sau) Taip, tai natūrali reakcija... Tai poilsis prieš...

MARIJA: Prieš ką?

VIZGIRDA: (tylėdamas peržvelgia visus, paslaptingai) Prieš... naują krizę ir prieš pagijimą...

DALIA: Ne, aš nieko nesuprantu! (Į Lapėną jam vienam) Daktare Povilai, nepalik tamsta mūsų. Man taip neramu — tokia negera nuojauta!

LAPĖNAS: Bet kodėl, Dalia? Padėtis nėra taip jau baisiai bloga.

DALIA:. Ak, ne — ne dėl to... (Pasižiūri į tėvą) Aš tamstai čia negaliu to pasakyti...

LAPĖNAS: Aš suprantu. (Vėl tyliai jai vienai) Nurimk, Dalia. Tai ne triušis, ne mirštąs nepažįstamas pacientas — tai tamstos tėvo sūnus. Jis mylį jį daugiau, negu savo eksperimentus.

DALIA: (atsidusus) Taigi, mielasis daktare, kad aš tuo ne visai tikra.

MARIJA: Dalia, jau arti pusiaunakčio. Jūs visi trys dar be vakarienės.

VIZGIRDA: Aš ne alkanas.

LAPĖNAS: Aš taip pat ne.

MARIJA: Mes visi tik rūpesčiais sotūs. Tačiau turim daryti viską, kas palaiko mūsų jėgas... kad galėtume grąžinti jėgas ir Algiui.

VIZGIRDA: Taip... aš grąžinsiu jam jėgas ir gyvybę...

MARIJA: (nustebus) Tu? Kodėl tu? Tu gi man sakei, kad jau viskas padaryta, kas buvo galima!

VIZGIRDA: (susimąstęs, lyg negirdėjęs žmonos klausimo, tyli).

LAPĖNAS: Visai teisingai, ponia Marija. Konsiliumas nustatė visas gydymo detales, bet jų negalima išpildyti nei per valandą, nei per dieną. Visas slaugymas atitenka į jūsų ir Petro rankas.

MARIJA: (atsidūsta) Ak, taip... Dalia, kodėl tu delsi su vakariene?

DALIA: Gerai, mama, aš einu.

LAPĖNAS: O aš tuo tarpu norėčiau susiskambinti su daktaru Kriaučiūnu.

VIZGIRDA: Jau vėlu, Povilai. O be to, nėra jokio reikalo!

LAPĖNAS: Dėl reikalingumo, manau, aš turiu teisės daugiau spręsti. O dėl vėlyvo laiko — mes su Kriaučiūnu susitarėm tau girdint — jei bus kokių pasikeitimų ligoje, aš jam pranešiu kad ir auštant.

VIZGIRDA: Betgi nieko neįvyko!

LAPĖNAS: (piktokai) Jei ligonio konvulsijos nurimo, tai yra taip pat įvykis, svarbus ligos istorijoj. Tu pats tai gerai žinai, ir dėl to nesuprantu, ko jaudinies. Lyg mes visi norėtume tau trukdyti.

VIZGIRDA: Taip, taip! (Išeidamas iš pusiausvyros) Jūs visi norite man trukdyti!

MARIJA: Petrai, ką tu kalbi!

LAPĖNAS: Dėkoju, kolega Petrai! (Abu su Dalia išeina).

VIZGIRDA: (likęs vienas su žmona, keletą kartų lyg nori jai kažką sakyti, bet neranda žodžių).

MARIJA: Tu nenori bent valandai prigulti, Petrai? Jeigu Algis pabustų, aš tuoj prižadinsiu tave.

VIZGIRDA; Ne, ne, aš negaliu. Dabar tikrai negaliu. Tokia tvanki naktis!... (suerzintas) Mes abu tik be reikalo iškvėpuojam kambario orą...

MARIJA: Viešpatie, juk langas praviras! Ir visiškai netvanku!

VIZGIRDA: (vis labiau nerimdamas) Vis vien. Aš nežinau, kodėl man taip sunku kvėpuoti...

MARIJA: (liūdnai) Todėl, kad aš čia esu su tavim, argi ne? Koks tu esi žiaurus, Petrai! Joks tėvas nestumtų motinos nuo jos vaiko, kuris kovoja su mirtim. O tu?

VIZGIRDA: Aš nenorėjau tavęs įžeisti, Marija, tikrai ne! (Staiga greitai ima kalbėti, lyg nuo naujai sušvitusios minties) Marija, klausyk! Algiui greit vėl reikės padaryti injekciją — jis taip dega. Būtina Įleisti vaistų - širdžiai palaikyti...

MARIJA: Dabar — tuojau?...

VIZGIRDA: (sumišęs) Ne, nebūtinai tuojau. Antra
vertus, aš dar nesu išvirinęs įrankių.

MARIJA: Bet tad sutruks vieną akimirką! Aš galiu tai tučtuojau padaryti.

VIZGIRDA: Iš tikrųjų — juk tu gali tai padaryti! Švirkštą rasi laboratorijos spintoje. Bet... geriau neskubink, Marija. Iki jis miega. Aš nenorėčiau jo prižadinti... Tu suspėtum dar užkąsti apačioje su Dalia ir Lapėnu.

MARIJA: Nebent tik prižiūrėti, kad jie neliktų alkani. Man springtų kąsnis gerklėj... O gal... gal aš dar galiu truputį lukterėti?... (Prieina prie sūnaus) Petrai, pažiūrėk, kodėl jam vis ašaros rieda iš akių? Gal jis ką baisaus sapnuoja — kaip visada dideliam karšty... kad kažkas ritina akmenis ant krūtinės... ar kad sienos tolsta ir vėl glaudžiasi iki uždusinimo... Kaip baisiai jo lūpelės išdžiūvo ir supleišėjo — iki kraujo... Petrai, mane toks siaubas ima — matai, kaip jo lūpos virpa? Man rodos, jis šaukiasi manęs, kad jo nepalikčiau...

VIZGIRDA: Mes gi ir nepaliekam jo, Marija. Nė akimirkai vieno nepaliekam. Aš prašau — eik dabar ir paruošk man švirkštą.

MARIJA: Petrai, aš maldauju! Aš negaliu!... Nueik tu pats.

VIZGIRDA: (nekantraudamas) Tu neprotinga, Marija! Kaip ir visos moterys sprendžiamo pavojaus akimirkoj. Užuot veikusi, tu įpuolei į sentimentą ir delsi.

MARIJA: Bet tu. tik ką sakei, kad neskubu — iki jis miega.

VIZGIRDA: Bet jis gali pabusti kiekvieną akimirką. Ir viskas turi būti paruošta. Būk protinga, Marija, aš prašau! Eik dabar — eik! (Lyg pastūmėdamas, išveda žmoną. Likęs vienas, rūpestingai uždaro duris ir langą, iš instrumentu dėželės išima švirkštą su ampulėm, palaiko juos kurį laiką abiem rankom suspaudęs prie krūtinės, paskui lėtai ir sunkiai padeda ant stalelio prie Algio lovos.) Dabar mes likom vieni, mano vaike. Galų gale... Kiek aš kovojau, Algi, dėl tos akimirkos, kad jie paliktų mudu. Gyvybės ir mirties kova tegul vyksta be liudininkų, ypač, kai jie nieko neišmano! Nors ne, Algi, jie nėra neišmanėliai, nei kvaili, bet tokie neryžtingi, tokie bailūs... Kai tikrumo ir rizikos šansai pasidalina pusiau, argi jie išdrįs atsistoti rizikos pusėje! Jie bailūs, Algi, o gamta nemėgsta bailių. Gamta paklusta retkarčiais prieš mūsų išmintį, bet ji visada nusilenkia prieš mūsų drąsą ir valią... (Plačiai pravertom akim visai pasilenkia ties sūnum). Ir šiandieną ji nusilenks prieš mano valią — čia pat ir tuč tuojau... (Virpančiom rankom prisiurbia vaistų į švirkštą. Tą pačią akimirką ligonis garsiai sudejuoja ir surinka. Vizgirda nusigąsta, krūpteli, ir jam iš rankų iškritęs, ant stalelio nuskamba švirkštas. Jis atsiklaupia prie vėl nurimusio vaiko ir abiem rankom apkabina jį). Tu neprivalai bijoti, sūnau mano, girdi? Deja... tu negirdi manęs, nepraveri akių — tokių didelių ir pasitikinčių, kad jos pastiprintų mane. O tavo alsavimas toks nelygus ir sunkus, ir tavo kraujuj — aš matau — spurda milijardai kūnų baisiose kautynėse būties su nebūtim... Ir jos abi rašo baisius ženklus ant tavo skruostų — kažkokius spalvotus šešėlius... (Su augančiu pasibaisėjimu) Ne, tai ne šešėliai, tai kažkokios kreivos geometrinės figūros... Algi, Algi, kokia tavo kakta! Kaip sudulkėjusi mozaika vitraže, kaip negyva... (Perbraukia abiem delnais akis, pasižiūri į sūnų ir atsidūsta) Ir išsisklaidė.. Tai tik pro mano akis praplaukė kažkokios sunkios miglos. Kaip košmaras!... Aš neturiu delsti, ne! (Suveržia gumine žarnele vaiko ranką viršum alkūnės ir lėtai suleidžia švirkštą į veną. Ištraukęs, valandėlę įtemptai žiūri į ligonio veidą, paskui praskleidžia jo marškinėlius ir prideda ausį prie širdies. Jo veidas palengva šviesėja, jis apkabina vaiko galvą ir priglaudžia prie jos savo skruostą). Dabar atsibusk, Algi! Aš tau papasakosiu nuostabią pasaką apie pasaulį vandens laše ar kraujo rutulėly,
— ir tu išvysi tūkstančius spalvų ir atspalvių, — tokių ryškių, kaip karalių purpuras ir tokių pastelinių kaip piešiniai tavo daniško porceliano lėkštelėj. O paskui —
paskui męs nusileisime į jūros dugną, ir tu pamatysi, kaip didžiuliai rykliai kovoja su milžiniškom aštuonkojėm medūzom, kaip spalvos ten visai, visai kitokios,
negu matome žemėje, ir kurioms mes net neturim vardų... Tik tu atsibusk, Algi... Aš tau papasakočiau, kokie stebuklai dabar vyksta tavo kraujuje, kaip mikrobų kariuomenės persigrupuoja lemiamam mūšiui tarp gyvybės ir mirties... Ir kaip mano... mano eleksyras ugnimi liejasi tavo gyslomis — ugnimi ir gyvybe... Aš jaučiu tai, Algi, iš tavo širdies dūžių... Ir iš savo širdies...

ALGIS: (praveria akis, kelis kart konvulsyviai susipurto, lyg nori šaukti, bet jam teišeina duslūs, keisti garsai, ir vėl nurimsta).

VIZGIRDA: (pašokęs su baime seka sūnų ir pradeda tikrinti pulsą. Dar labiau nusigandęs, prideda ausį prie jo krūtinės. Staiga atšoka, kurį laiką lyg ima blaškytis, paskui puola, plačiai atidaro langą. Truputį svyruodamas grįžta ir atsiklaupia prie sūnaus, glostydamas jo rankas ir plaukus). Tai nebuvo pabudimas, sūneli, ne... Aš norėjau tave savo pasakom prižadinti, o kažkieno pikta ranka — neregima ir pikta — pradėjo mane smaugti... Ne tave, Algi, tikrai ne — tik apie mano kaklą kažkieno pikti pirštai buvo apsivynioję. Algi... pasakyk man.... pasakyk, kad ir vėl tai tik miglos užslinko man ant akių... Kad tai ne tavo veidas toks, kaip dulkėta, negyva mozaika... Juk tai tik mano širdis taip lėtai, netaisyklingai plaka šalia tavosios — visai, visai arti... Ir tu nedusti, Algi, tu neuždusi, nes juk aš dar alsuoju. Tai tik vienai akimirkai mano gerklę buvo kažin kas užgniaužęs. Tu jau, atmerkei akis?... Algi, sūnau mano, tai ne tu, ne! Tokia bekraštė, beprasmiška tuštuma jose, toks prigesęs spindėjimas ne šio pasaulio! (Jau su siaubu) Ne, ne tu ne mirsi, Algi, tu nemirsi! Aš tau pažadu — mes išleisim triušius iš laboratorijos narvelių — visus iki vieno! Ir mikroskopą — ak, aš tau padovanosiu ir mikroskopą ir visas spalvotas kolbas... Juk tu nepaliksi manęs, Algi?... Atsiliepk... (Konvulsyviai glaudžiasi prie vaiko krūtinės ir vėl pasitraukia).

ALGIS: (valandėlę pakyla lovoje plačiai išplėstom, beprasmėm akim ir krenta atgal. Jo ranka nusvyra nuo lovos krašto).

VIZGIRDA: (su siaubu atsitraukia virpėdamas keletą žingsnių, sustoja, išsitiesia, lyg jam trūktų oro, paskui suspaudžia rankom smilkinius ir klaikiai surinka) Žmogžudys!...

MARIJA: (į vyro šauksmą atidariusi duris ir pamačiusi negyvą sūnų, sustingsta tarpdury, tik švirkštai su ampulėm iškrenta iš jos rankų nuskamba ir sudūžta).

Uždanga


TREČIAS VEIKSMAS
Pirmas paveikslas

(Rudens rytas, toje pačioje Vizgirdų verandoje. Sodo lapai pageltę, o už turėklų išbujoję aukšti jurginų kerai.)

MARIJA: (vežiojamoj kėdėj įveža sergantį vyrą ir ant padėklo paruošia jam pusryčius).

VIZGIRDA: Ir vėl kiaušinienė pusryčiams. Tas pats ir tas pats!...

MARIJA: Gulbės pieno aš tau neturiu, Petrai.

VIZGIRDA: Tu nei širdies, nei užuojautos man neturi, Marija! Kiek kartų aš tau sakiau, kad aš nenoriu nieko valgyti.

MARIJA: Bet badu mirti, tu turbūt irgi nenori? (Užtepa jam duonos riekutę, ir Vizgirda nesipriešindamas valgo).

VIZGIRDA: Kad tu žinotum, kaip žmogus kartais gali šauktis mirties!

MARIJA: Ji nepasivėlina ateiti nė pas vieną iš mūsų. Ir dažniausiai tada, kai jos nesišaukiama.

VIZGIRDA: Bet kai gyvenimas yra netekęs bet kokios prasmės, kai dienos tėra šukės sudaužyto gyvenimo!

MARIJA: Tu tik iš dalies teisus. Petrai. Gyvenimas gali lūžti pačiais aštriausias kampais, bet kol mes neprarandame vilties, ji duoda mums jėgų tas šukes suklijuoti.

VIZGIRDA: Aš praradau profesiją, garbę, sūnų ir sveikatą, Marija. Tai perdaug dideli ir aštrūs lūžiai, kad dar galima būtų žaisti ir viltim.

MARIJA: Tu. kraštutinumus tepažįsti, Petrai — ir . visuomet toks buvai. Bet paklausyk ir manęs truputį..

VIZGIRDA (nurydamas paskutinį pusryčių kąsnį): Ak, aš jau žinau, ką tu pasakysi!

MARIJA: Neabejoju, kad žinai. Bet netiki tuo, o aš. tau, vis dėlto, noriu įrodyti. Taip, mes netekom sūnaus, Petrai, tiksliau tu netekai... Tu juk visuomet sakydavai, kad Algis yra tavo sūnus — tik tavo vieno nuosavybė su kūnu ir dvasia...

VIZGIRDA: Tu aštri, kaip visada. Ir priekaištaujanti.

MARIJA: Tiesa dažnai būna aštri, Petrai. Bet aš nepriekaištauju. Priešingai — aš noriu išsklaidyti priekaištus, kuriuos tu darai pats sau, būtent, kad tu esi savo vaiko žudikas...

VIZGIRDA: (tylėdamas užsidengia akis).

MARIJA: (švelniai, bet be sentimento atitraukia jo rankas nuo akių). Tu neturi prieš ką“ užsidengti akių, Petrai. Nereikia. Paklausyk manęs — juk tu neturi jokių įrodymų, kad Algis mirė nuo tavo injekcijos?

VIZGIRDA: Man visiškai užtenka to, kad aš neturiu, įrodymų, jog injekcija jam nepakenkė. Visiškai užtenka to, Marija, kad aš nė vienai akimirkai neturėčiau ramybės. Jo akių žvilgsnis prieš pat mirtį — išgąsdintų plačiai pravertų akių! Tas žvilgsnis išdegino manyje žaizdą. Ir ji negyja... Ji ilgainiui aštrėja ir plečiasi. Ir aš taip trokštu mirties, Marija, kaip išvadavimo. Ne iš ligos ar iš kančių — ne. Kaip išvadavimo iš abejojimų... (Patylėjęs) Sakyk, ar tu tiki, kad anam gyvenime aš pamatysiu Algį?

MARIJA: Jei tu panorėtumei, Petrai, tu jį išvystumei dar šioje žemėje.

VIZGIRDA: Tu kliedi, Marija!

MARIJA: Klejodami mes dažniau nujaučiam tiesą, tą išvidinį, gilesnį dalykų sąryšį, kai tuo tarpu protas tepajėgia suvokti jų paviršių.

VIZGIRDA: Tik be filosofijos — prašau! Ką tu turėjai galvoj, sakydama, kad...

MARIJA: Algis tebėra tarp mūsų, Petrai. Gal net daugiau, negu būdamas gyvas. Tai nėra tik atminimas. Tai impulsas — gyvas karštas impulsas veikti, atitaisyti savo klaidą — su nuošimčiais.

VIZGIRDA; Ak, aš jau nieko nebegaliu atitaisyti, nebeturėdamas sūnaus.

MARIJA: Kiekvienas žmogus, su kuriuo tu susiduri, yra kieno nors sūnus, Petrai. Dar šį pavasarį po istorijos su Baltrušaičiu man kartą tai pasakė Povilas. Tu supranti mane?

VIZGIRDA: Nevisai. Ir nenoriu suprasti, jeigu tai vėl moralai!

MARIJA: Vadink šitą būtinybę kaip nori. Tarp kitko moralinė būtinybė dažnai būna gilesnė ir dėl to stipresnė, negu bet kuri kita.

VIZGIRDA: Kokia būtinybė?

MARIJA: Būtinybė veikti. Pirmiausia save patį, nugalint nenorą gyventi, nugalint apatiją. O toliau — toliau veikti kitų laimei-— kitų, Petrai, kurių kiekvienas yra kieno nors sūnūs.

VIZGIRDA: Visas mano veikimas yra paženklintas gėda — nuteisto kriminalisto gėda!

MARIJA: Netiesa — tik vienas vienintelis tavo veikimo epizodas, ir jis paženklintas ne gėda, o klaida.

VIZGIRDA: Klysti yra žmogiška!

MARIJA: Už žmogišką klaidą tu gavai ir žmonišką bausmę — vos penkeris metus kalėjimo su dar žmoniškesnių atleidimu nuo bausmės dėl ligos.

VIZGIRDA: Bet kas mane atleis nuo manęs paties, nuo tos pragariškos vidinės ugnies, išdeginančios visas jėgas, visus syvus?... Kartais man atrodo, jog kraujas išdžiūvo ar sukrekėjo, o kartais — lyg gyslomis plauktų ištirpdytas švinas. Ir bausmės ir kalėjimas prieš visa tai — tai tik šešėlis!

MARIJA: Ir vis dėlto visa tai yra geriau — daug geriau už pirmąsias dienas po Algio mirties, kai tavo apatijos valandos kaitaliojosi su baisiais pamišimo priepuoliais. Tu neatsimeni tos nakties, kai ilgą laiką pragulėjai plačiai išplėstom akimis ir — nuostabiausia — beveik nealsuodamas, o aš budėjau šalia tavęs. Man atrodė, kad tokio dvasinio sustingimo momentu gali sustoti plakus širdis. O paskui, kai tu pradėjai atgauti samanę, aš užmigau — per akimirką, matyt — taip užmiega kartais eidami nuvargę arkliai... Bet tu prižadinai mane... (Nutyla).

VIZGIRDA: Na tai kas?

MARIJA: (lyg negirdėjus) Rankos stiprios, neįtikėtinai stiprios, lyg pasiutusio gyvulio, ėmė mane už kasų tampyti po kambarį... tos pačios, kurių pulsą prieš akimirką aš jaučiau savo pirštuose, kurios buvo tokios suglebusios, suvytusios, lyg mirštančio ligonio. Ir tas šauksmas — ne, tai net nebuvo šauksmas, o švokštimas, lyg sužeisto gyvulio. Atrodė, kad tau norėjosi šaukti, norėjosi taip rėkti, kad mirusieji prisikeltų iš kapų, bet įtūžimas užlaužė balsą gerklėje...

VIZGIRDA: (klauso žmonos vis su didėjančia neapykanta) Bet dabar — štai šią akimirką — įtūžimas man neužlaužia balso — nė kiek! Ir man tikrai norisi rėkti, kad ir kapai girdėtų, kad man jau gana, gana, gana! Gana tavo globos ir tavo priekaištų! Štai — žiūrėkit — kokia aš herojė, kankinė su savo bepročiu vyru... Palik mane vieną — visai vieną. Aš rausiu sau plaukus, aš švokšiu, kaip gyvulys! O taip, aš visada buvau gyvulys, tik tu viena žmogų! Aš švokštu, aš staugsiu, jei man patiks, tarp keturių sienų, ir sienos nebus tokios piktos kaip žmona — neprimins, nepriekaištaus...

MARIJA: (įpildama į puoduką kavos likučius, ramiai) Kava truputį atšalus...

VIZGIRDA: (griebia puoduką ir iš karto viską išgeria).

MARIJA: Šaltas vanduo ant įkaitintos geležies — ir visai nešnypščia...

VIZGIRDA: Tu beširdė!

MARIJA: Gali būt. Tu manąją širdį pasiėmei prieš dvidešimt seseris metus...

VIZGIRDA: Banalybė!

MARIJA: Banalybė kiekvienu atveju mažiau kenksminga, negu tavo šiurkštus originalumas. (Už durų pasigirsta moteriški balsai ir juokas).

VIZGIRDA: Aš. nenoriu nieko matyti, ypač tų neprašytų viešnių. Išvežk mane pro kitas duris.

MARIJA: (išveža pro kitas duris vyrą. Tuo tarpu įeina Dalia ir Jomantaitė).

JOMANTAITĖ: Man atrodė, kad, prieš įeidamos, mes čia aiškiai girdėjom mamos balsą.

DALIA: Ne, teta Alina, nieko nėra tikra mūsų namuos. Ligos, fantazijos, šmėklos, kaip raganų kalne — tai vienintelė realybė, kurią mes čia pažįstam...

MARIJA: (įeidama) Alina! Rudens vėjai ir vėl tave pas mus atpūtė! Kaip aš džiaugiuos! (Bučiuoja seserį) Ilgam?

JOMANTAITĖ: Tai nuo tavas priklauso, mano brangioji.

MARIJA: Tikrai? Tokiu atveju, aš tavęs“ visiškai neišleisiu. Dabar sėsk ir papasakok viską — kaip gyveni ir ką dirbi.

JOMANTAITĖ: O, tai visai neįdomu! Aš neturiu daugiau ką papasakoti, negu mano laiškai. O kaip jūs? Ypač Dalia naujajam semestre?

MARIJA: Mokslo semestre pažanga, gyvenimo — at-žanga, ar ne, Dalia?

JOMANTAITĖ: Vadinasi, stovima vietoj, ir tuo pačiu žengiama atgal.

DALIA: O, šito aš tikrai nežinojau! Jeigu aš neišteku, vadinasi, aš neprogresuoju. Jeigu, žinoma, teisingai supratau mamos aliuzijas...

MARIJA: Ir taip, ir ne. Bet tai galų gale vis tiek.

DALIA: Mes turime didesnių rūpesčių, teta Alina, negu mano dabarties ar ateities planai.

JOMANTAITĖ: Dėl tėtės?

MARIJA: Šitie rūpesčiai jau smarkiai sumažėjo. Jis taisosi, nors ir nesparčiai.

DALIA: Taip, taip, mama. Tavo našta tau niekad nebuvo sunki. Net ir tą naktį, kai tėtė tave už plaukų tašė po grindis!...

MARIJA: Tu daug ko nežinai, Dalia. Tu nežinai svarbiausios priežasties, dėl kurios jo gyvenimas sutriko iki pamišimo. Ir dėl to aš tau atleidžiu tavo ironiją.

JOMANTAITĖ: Bet ta priežastis niekam ne paslaptis, Marija.

DALIA: Žinoma, kad ne. Tai įvykis su Baltrušaičiu, byla, nuteisimas, Algio mirtis.

MARIJA: Ne, tai ne viskas. Tai tik šešėlis to baisaus nerimo, tų aštrių sąžinės priekaištų, kuriuos jis turi pakelti dėl kažko visai kito, ko judvi nežinot, ir ko aš negaliu pasakyti.

JOMANTAITĖ: Bet jeigu tu kažką slepi, ypač jei tai siejasi su tavo vyru, man susipainioja visi planai.

MARIJA: Planai? Dėl mano vyro?

DALIA: Teta Alina mėgsta staigmenas.

JOMANTAITĖ: Staigmenos ne visada būna malonios.

MARIJA: Ką gi nemalonaus tu mums paruošei, Alina?

JOMANTAITĖ: Aš gi jau sakiau, kad tai priklauso nuo tavęs, kiek ilgai aš čia viešėsiu.

MARIJA: O aš atsakiau, kad su tavim visai nenoriu skirtis.

JOMANTAITĖ: Tokiu atveju, viskas tvarkoj. Iki kada galėsi susidėti daiktus?

MARIJA ir DALIA: Susidėti daiktus?

JOMANTAITĖ: Taip. Ir išvažiuoti su manim. Tiksliau sakant, pas mane. Neilgam — kokiam mėnesiui.

MARIJA: Tai toks tavo planas? Fantazija, Alina, gryna fantazija!

JOMANTAITĖ: Žinojau, kad taip atsakysi. Reikalauti, kad žmona paliktų sergantį vyrą ir pati išvažiuotų pasilsėti 3rra fantazija, ar ne? Bet, mano brangioji, aš matau, kaip tu tirpsti. Ir tu sugriūsi tą pačią akimirką, kai Petrą grąžinsi į gyvenimą čia: pastatysi ant kojų. Kai nebus to psichologinio, o gal greičiau nervinio impulso, kad tu jam reikalinga, kaip oras, to impulso, kuris palaiko tavo išsekusias jėgas, — aš tau sakau, Mariją, tu sugriūsi. Ir nebebus kam tave prikelti, būk tikra.

MARIJA: Aš ir esu tuo tikra. Dabar, slaugydama vyrą, aš giedu paskutinę savo gyvenimo giesmę. O paskui — aš ir nenoriu, kad kas mane prikeltų, kai sugriūsiu. Galų gale nebus nė kam. Tu teisi, Alina.

DALIA: Mama, kodėl tu su tokiu, kartumu kalbi? Nejaugi tu neturi manęs?

MARIJA: Iki tam tikros ribos, Dalia. Kaip neatskiriamą, brangiausią bičiulį. Bet tik tol, kol iš tavęs ne
reikia priimti jokios aukos. .

DALIA: Nejaugi motina negali priimti aukos iš savo vaiko? Ne, mama, tai yra nenatūralu!

MARIJA: Tai yra natūraliausia. Vaikai priklauso savo gyvenimui ir savo šeimai.

DALIA: Bet gi aš dar neturiu šeimos!

JOMANTAITĖ: Tu kvailiukas, Dalia. Po kiekvienos žiemos ateina pavasaris — po atšiauriausios žiemos. Bet mes nukrypom nuo temos — kaip tikros moterys. Tai kaip su mano fantastiškuoju planu išvežt tave atostogų?

MARIJA: Niekados, Alina! Aš nenoriu ilsėtis.

JOMANTAITĖ: Aš žinau — ne ilsėtis tu nenori, o liktis viena su savo atsiminimais, kuriems tu dabar neturi laiko. Tuo aš jau pasirūpinsiu, kad tu ir pas mane neturėtum laiko.

DALIA: Mama, tetos Alinos projektas nėra jau toks blogas. Aš paglobočiau tėtę.

MARIJA: Ne, brangioji, judu susipyktumėt pačią pirmą akimirką.

DALIA: Tu nepažįsti manęs, mama!

MARIJA: Kitus paprastai geriau pažįstam, negu patys save, ar ne?

JOMANTAITĖ: Tai vėl visai nesvarbu. Neieškok sau įpėdinio, Marija. (Patylėjus) Sakyk, o jeigu Petras sutiktų pasilikti vienas?

MARIJA: Jis niekados nesutiks! .

JOMANTAITĖ: Na, o jeigu? Prileiskim...

MARIJA: Neįsivaizduoju.

JOMANTAITĖ: Perleisk šį reikalą man. Aš pati norėčiau su juo pasikalbėti.

MARIJA: Dabar ir tuojau?

JOMANTAITĖ: Dabar ir tuojau.

MARIJA: (lukterėjus) Na, o jeigu aš nenoriu?

JOMANTAITĖ: Argi aš tavo priešas?

MARIJA: (geraširdiškai) Ir iš draugų kartais galima sulaukti meškos patarnavimo... kartais. Bet jeigu tu taip nori kalbėti su Petru...

JOMANTAITĖ: Viena sąlyga — vienudu!

MARIJA: Kaip tu nori. (Išeina)

DALIA: Man atrodo, teta Alina, visoj tamstos režisūroj dar kažkas nedasakyta.

JOMANTAITĖ: Tu mano protingas vaike, Dalia! Aš turėjau du šūvius ir du – taikingus.

DALIA: Šitaip?.. Pirmuoju šūviu tamsta turbūt taikei į mamos sveikatą?

JOMANTAITĖ: Ir tas nuėjo pro šalį. Taip ir maniau. Antrasis bus nutaikytas į tėtę. Tu žinai — vaikai, kurie būna per daug globojami, tampa nesavarankūs ir bevaliai. Psichiniai ligoniai dažnai panašūs į vaikus. Ir tokiais atvejais jiem reikia atimti perdėtą globą. Bet atimti staiga ir radikaliai.

DALIA: Turbūt, kad smūgiai dažniau išgydo psichines silpnybes, jeigu jie, žinoma, taiklūs.

JOMANTAITĖ: Ir aš esu tikra, kad prieš šitą smūgį mama kapituliuos.

MARIJA: (įveža ratukuose vyrą).

JOMANTAITĖ: (ištiesdama jam ranką) Tamstos gerasis demonas ir vėl čia! — Labas rytas, pone Petrai!

VIZGIRDA: Su demonais visada lengviau sugyventi, negu su angelais.

JOMANTAITĖ: Šitaip? Tai mes su tamsta visiškai sutariam. Aš kaip tik ketinu tamstą išvaduoti nuo angelo!

DALIA: (tyliai) Einam, mama. (Abi išeina)

VIZGIRDA: Mane išvaduoti nuo angelo? Nesuprantu.

JOMANTAITĖ: Taip, nuo tamstos žmonos. Mes jau susitarėm, ir aš ją kuriam laikui išsivežu pas save.

VIZGIRDA: (staiga pakyla) Nesąmonė! Ar aš gal nenugirdau? Ne, Marija neišvažiuos. Ji pati nenorės, aš netikiu. Svarbiausia — aš nenoriu!

JOMANTAITĖ: Ji išvažiuos. Ir greit.

VIZGIRDA: (virpėdamas sukrinta) Ne, tai negali būti!
Jūs norit mane nužudyti!

JOMANTAITĖ: Bet aš nenoriu leisti tamstai Marijos nužudyti.

VIZGIRDA: (su pasibaisėjimu) Nužudyti?... Ir tamsta, Alina, laikai mane žmogžudžiu... Kai tą naktį... Aš nenorėjau, Alina, nenorėjau... (Sugriebia jai už rankos) Aš jo nenužudžiau...

JOMANTAITĖ: Kas tamstai yra, pone Petrai? Aš nieko nemaniau ir negalvojau apie tą nelemtą įvykį.

VIZGIRDA: Kokį įvykį? (Bailiai) Ir ką tamstai Marija papasakojo?

JOMANTAITĖ: Įvyki su Baltrušaičiu turėjau galvoj. Nieko man Marija daugiau nepasakojo.

VIZGIRDA: (atsidūsta ir užsimerkęs krenta atgal į kėdę).

JOMANTAITĖ: (patraukusi pečiais, sau) Tikri bepročių namai! (Į Vizgirdą) Dabar klausykit manęs, Petrai. Už poros dienų tamsta lieki vienas. Maistu, skalbiniais ir tvarka pasirūpins tarnaitės. Savo laiką tamsta sunaudosi, kaip tinkamas, bet mano patarimas būtų vėl imtis lektūros.

VIZGIRDA: Velniop visą lektūrą! Jūs man atimat žmogų!

JOMANTAITĖ: (aštriai) Žmogus nėra maltretuojamas, kaip vergas, nei draskomas už plaukų. Dabar pykčio priepuoliais tamsta galėsi įsikabinti į savo nuosavus plaukus, kai nebus kitų.

VIZGIRDA: (įsiutęs) Ir tegul nebūna! Jūs visi pasitraukit man iš akių! Ir nesugrįžkit... Ir tarnaites išvaikykit — aš noriu būti vienas!

JOMANTAITĖ: (truputi klastingai) Na, o jeigu Marija dar pergalvotų ir nesutiktų važiuoti?...

VIZGIRDA: Alina, nekankinkit manęs daugiau! Aš noriu būti vienas! Aš pajėgiu ir noriu būti vienas!...

JOMANTAITĖ: Aš tai tenorėjau įrodyti tamstai, pone Petrai!...

Uždanga

Antras Paveikslas

(Pavakarė toje pačioje verandoje po mėnesio. Marija su Dalia sėdi prie stalo: viena su siuviniu, antra su knyga. Kurį laiką abidvi tyli; Dalia žiovauja).

MARIJA: Dar anksti, o tu jau nori miego, Dalia.

DALIA: Nejau tu mane varysi gulti, kaip mažą vaiką?

MARIJA: Kodėl gi ne? Tu pasirodei esanti maža mergaitė — pilna kaprizų, neaiškių norų, prieštaravimų kažkokių nepagrįstų susierzinimų — kaip dvylikametė.

DALIA: Ar tu manai; kad aš neturiu tam pagrindo?

MARIJA: (padėdama siuvinį truputį susikaupusi) Aš nežinau, Dalia. Tarp tavo ir mano pasaulio atsistojo šešėns. Man atrodo, kad tai yra paslaptis. Ir jeigu tu nenori man jos atskleisti, aš nenoriu į ją brautis.

DALIA: Taip, mama. (Karčiai) Greičiau ne mano, bet tavo paslaptis atsistojo tarp mūsų.

MARIJA: Mano paslaptis, Dalia? Tu klysti. Yra tik mudviejų paslaptis — mudviejų su tėte. Iš pradžių aš „maniau, kad tėtės liga tave taip parbloškė ir jo likimas apskritai. Aš suprantu — kriminalisto dukteriai nėra lengva išlaikyti pusiausvyrą, išlaikyti viduje savo garbės pajautimą... Taip — nusikaltėlio duktė tu liksi visada, bet tu jau nesi pamišėlio duktė.

DALIA: Taip, tetos Alinos receptas buvo nuostabiai taiklus. Nuo pat tavo Išvažiavimo dienos jis pradėjo sveikti. Ir tu pastebėjai, mama, kaip jis pasikeitė tavo atžvilgiu, kai tu grįžai.

MARIJA: Taip — nei šiurkštumo, nei pykčio ir iš viso jokių priepuolių. Bet vis dėlto jis dar gyvena kitame pasaulyje, jei ne sunkioj apatijoj, tai kažkokioj nirvanoj. Ir jis nieku nieku nesidomi — nei žmonėmis, nei knygom, nei mokslu. Ir ko! jame nepabus koks interesas gyvenimui, jis vis dar nebus pas veikęs.

DALIA: Bet mane kita baisi mintis kamuoja, mama. Jeigu tėtė pasveiks...

MARIJA: Aš suprantu, Dalia. Tau net nesinori ištarti šių žodžių — jis turės atlikti savo bausmę, ar ne? Mes — tik mes su tavimi privalome susitaikinti su šia mintimi. Tėtei jo bausmė bus moralinė ir psichologinė būtinybė — taip, kaip jam šiandien jau aišku, kad jo veiksmas buvo nusikalstamas. Bausmė jo nesulaužys. Priešingai — jam grąžins pusiausvyrą, jį nuskaidrins.
 

DALIA: Bet man tai labai teoretiškai skamba, mama. Kad nusikaltėlis norėtų savo bausmės kaip moralinės būtinybės...

MARIJA: Visada, Dalia, — tik tam reikia ilgesnės ar trumpesnės dvasinės evoliucijos. Bet iki šiol, mano vaike, ne aš, o tu visada buvai nepataisoma teoretikė, net savo širdies dalykuose.

DALIA: (kiek suerzinta) Zinai, mama, šiandien aš norėčiau pakalbėti ne apie mano širdį, bet apie tavo.

MARIJA: Ar tai yra ta paslaptis, kurią tu minėjai?

DALIA: Taip. Kokie ryšiai tave siejo su daktaru Povilu?

MARIJA: Jeigu tu klausi to, vadinasi, tau nėra paslaptis. Ką tu konkrečiai nori žinoti?

DALIA: (vis labiau jaudindamasi) Jis myli tave, mama!

MARIJA: Gali būt. Bent galėjo kažkada.

DALIA: Ir tu!... Tu galėjai visa tai prileisti! Matytis su žmogum, kuris tave myli, kiekvieną dieną neduoti jam suprasti, kad tu esi kito žmona!

MARIJA: O ką, tavo nuomone, aš turėjau daryti? Pilti alyvą į ugnį, daryti scenas, trankyti durimis? Aš nemačiai! jo meilės, Dalia. Supranti — aš nemačiau. Tai buvo vienintelis ir geriausias kelias.

DALIA: Bet tu negalėjai būti jam abejinga, mama! Tu negalėjai niekados mylėti tėtės. Jei ir mylėjai — jis pats nužudė tą meilę savo brutalumu. Taip, tu nebuvai abejinga daktarui Povilui, tu žaidei su ugnimi, ir aš nežinau, ar tu nenudegei.

MARIJA: Čia jau kita problema, Dalia. Jeigu aš būčiau pasielgus pagal tavo receptą ir nors akimirkai davus jam suprasti, kad esu neabejinga, galbūt ta akimirka būtų buvus pražūtinga mudviem abiem. Bet aš nemačiau — aš tau kartoju, Dalia — aš nieko nemačiau. Ir nežiūrint viso to, visada buvau laiminga.

DALIA: Laiminga? Tarp dviejų ugnių?!

MARIJA: Kaip tik — tarp dviejų ugnių, kada vienos turi išsižadėti. Ir vienintelę, tikrą ir pastovią laimę aš tepažįstu gyvenime — savęs išsižadėjimo laimę.

DALIA: O tetos Alinos likimas ar nespaudžia tavęs?

MARIJA: Jis spaudė mane, mano vaike. Labiau, negu tu manai. Bet po mano viešėjimo pas ją nurimau. Jos žaizda yra visiškai išgydyta — tuo pačiu atsižadėjimu. Tik jos atsižadėjimas gilesnis ir herojiškesnis, negu mano.

DALIA: Taip, aš spėju, kodėl ji buvo atvažiavus tavęs pasiimti. Tai nebuvo tik noras padėti mums. Greičiau noras padėti sau.

MARIJA: Turbūt. Tai buvo herojiškiausias jos gyvenimo lapas, toks visiškas savęs apvaldymas. Ir tai grąžino jai jos ramybę.

DALIA: Galbūt. Bet žmonės brangiai moka už savo ramybę.

MARIJA: Kai kliūtys stoja skersai kelio. Bet kai jų nėra, Dalia. Jokių kliūčių nėra tarp tavęs ir Andriaus, o tu kažkokiu keistu užsispyrimu nori jas išrasti. Klausyk, vaikuti, atsimokėk man atvirumu už atvirumą. Tu myli Andrių? Ar ne?

DALIA: (lukterėjus) Ir taip ir ne, mama. (Laipteliais iš sodo atkopia Lapenas).

LAPĖNAS: Mano ponios dar nemiega? Labas vakaras.

MARIJA: Labas vakaras, daktare. Tamsta beveik reikalingas mums.

LAPĖNAS: (sėsdamas) Net reikalingas? Kaip ekspertas?

MARIJA: Ne, kaip gydytojas. Mes kiek apgydėm Petrą, o štai dabar Dalia susirgo — vos ne mirtinai.

DALIA: Kam tu mane kamuoji, mama?

LAPĖNAS: Mergužėle, tu pati save kamuoji. Tikra nelaimė yra tie jauni žmones, kurie perdaug protingi — ten, kur proto mažiausia reikia.

MARIJA: Aš išeisiu paruošti tėtei vakarienės.

LAPĖNAS: Mano linkėjimai Petrui, ponia Marija.

MARIJA (išeina).

DALIA: (sėdi susinėrus ties akim rankas ir tyli).

LAPĖNAS: Apie ką gi jūs kalbėjot su mama?

DALIA: Apie jus.

LAPĖNAS: Ir nuo šito pasikalbėjimo tu susirgai?

DALIA: Priešingai, aš pasveikau.

LAPĖNAS: Tu pasveikai, Dalia? Sveikinu. Ar greitai aš galėsiu pakelti taurę šampano per tavo vestuves?

DALIA: Kada man patiks, daktare Povilai, o ne kada tamsta norėsi! Beje, galima būtų apsieiti be šampano. Laidotuvės ir pokylis tais pačiais metais nesutelpa po vienu stogu.

LAPĖNAS: Tu širšė šiandien, Dalia. Pas tokią iš tikro joks svečias neateis. O aš — aš gi pusiau namiškis, ar ne?

DALIA: Tai tamstai neduoda teisės kalbėti su manim kaip su mergička!

LAPĖNAS: Zinai, brangioji, šito jau kiek perdaug. O kas tau davė teisę prieš pusę metų kalbėti su manim, kaip su gimnazistu ir narplioti mano meilės mazgus? Gal tai, kad tu, dar gulėdama lopšy, nuogom kojytėm spardei man nosį — tatai tau davė teisę šitaip Su manim kalbėti?

DALIA: Aš atsiprašau, jeigu tai buvo netaktas. Prašau nepykti.

LAPĖNAS: Aš ir nepykstu, Dalia. Jei taip pasielgtų kita, tai būtų netaktas. Tau tas išplaukė iš pačių tavo dvasios gelmių iš aktyvaus, dinamiško charakterio — ir todėl aš nepykstu. Bet kodėl tu pyksti, kai aš noriu tau padėti atpainioti tavo meilės mazgus?

DALIA: Jie neatpainiojami, daktare Povilai. Jei nebent kada įvyktų stebuklas ir tėtė pasveiktų. Ar tasmta iš savo patyrimo nežinai, kad yra neatpainiojamų dalykų?

LAPĖNAS: Aš iš savo patyrimo — kaip tik su tavim, Dalia — žinau, jog yra neatpainiojamų kvailysčių. Tu myli Andrių, Dalia, su kiekviena diena tu jį labiau myli. Nori — aš tau pasakysiu net, .kada jis galutinai laimėjo tavo širdį — tada, kai tėtę nuteisė- — tą pačią dieną, kai mes visi drauge parėjom ir sėdėjom čia pat, toje pačioje verandoje, prie to paties žiburio. Ar aš klystu, Dalia?

DALIA: Ne, daktare Povilai. Tęsk tamsta toliau.

LAPĖNAS: Tą vakarą judu nepersimetėt nė vienu žodžiu, bet kas buvo išrašyta judviejų abiejų veiduos, Dalia! Tai tiesiog neįtikėtina, kaip akys gali kalbėti. Tavosiose buvo baimė — šalta smaugianti baimė — tai ne anoji Dalia su šelmiškom, linksmom akim. Baimė mylinčios mergaitės, kuri staiga neteko šeimos orumo; kuri tėra nusikaltėlio duktė; su kuria vargu ar kas norės rišti savo gyvenimą. Ir Andrius nekalbėjo nė žodžio, bet jo tylėjimas buvo kupinas glostančios šilumos, kuri spinduliavo iš jo į mus visus. Tik tu jos nematei savo nesąmoningoj baimėj. Tai buvo tylus bežodis, bet drauge viešas prisipažinimas, kažkoks iškilmingas pažadas — kaip tik tuo bežodiškumu iškilmingas — ir mums visiems buvo aišku, kad tėtės nelaimė neišskyrė jūsų, o sujungė. Kodėl tu užsidengi akis, Dalia? Tu nenori, kad aš kalbėčiau?

DALIA: O aš prašau jus, daktare Povilai.

LAPĖNAS: Ko? Nutilti?

DALIA: Ne, ne. Kalbėk tamsta toliau.

LAPĖNAS: Ar tu pastebėjai, kad nuo to vakaro jis nustojo vadinti tave panele, o tu jį daktaru? Ne, tu nepastebėjai, nes ir tai plaukė iš giliausio judviejų pasąmonio. O judviejų pasikalbėjimai — kai kada aštrūs, kandūs, visada ideologiniais prieštaravimais pamušti kaip ilgainiui juose tirpo ideologinis momentas, kaip aštrumas ir kandumas virto tik grakščia šilta, dažnai tik humoristiška žodžių dvikove. Savotiška dvikove, Dalia, kurioj vienas antrą stengias ne nugalėti, o laimėti, ir man.nereikia apie jas kalbėti.

DALIA: Galbūt, aš nujaučiu jas, daktare. Sakykit.

LAPĖNAS: Ideologinė bedugnė, apie kurią tamsta mėgai kalbėti, staiga susiaurėjo, jei ne visai išnyko. Šeimos tragedijos, šešėly abu susvyravot savo ideologijoj ir suartėjot. Tu suabejojai savo Dievu — bent tokiu, koky tu sau įsivaizdavai — gerą teisingą senelį, kuris už bloga moka blogu, už gera atlygina geru. Nenusikaltusio vaiko mirtis, smūgis tavo gerajai motinai... Už ką ir kodėl... Ir štai mūsų mažosios mergaitės dvasioje kyla maištas... Ontologinė pasaulio tvarka gerojo Dievo rankose sugriūva, nes piktas iškelia savo kardą ir žygiuoja per pasaulį...

DALIA: Taip, daktare Povilai, Dievo supratimas manyje pergyveno baisią krizę, bet Tas, kurį aš susiradau, yra man beveik brangesnis. Juk aš pati Jį susiradau — kaip sokratiškąją tiesą. Ir todėl (nutyla).

LAPĖNAS: Kas todėl?

DALIA: Tamsta geriau žinai negu aš.

LAPĖNAS: Ir todėl praraja nėra visiškai užsilyginus, ar ne? Kadangi tu neišsižadi savo Dievo, o Andrius neišsižada savo bedievybės? Iš dalies taip, Dalia. Bet aš dar nebaigiau. Ir jis susvyravo savo ideologijoj, Dalia. Ypač jo pozityvistinės moralės supratimas. Herojizmas, kurį tavo mama parodė po Algio mirties, antžmogiškos pastangos atleisti tėtei viską, ką jis padarė blogo kitiems ir jai, galų gale jos jaudinantis pasiaukojimas per jo ligą — ar tu žinai, kad visa tai jį sukrėtė iki širdies gelmių. Jo moralės supratimas atsimušė į mamos didybę ir sutrupėjo.

DALIA: Bet iš kur tamsta visa tai žinai, daktare?

LAPĖNAS: Iš jo paties.

DALIA: (suklusus) Iš jo paties? Bet, vis dėlto, svarbiausia (nutyla)...

LAPĖNAS: (nusišypso) Svarbiausias Fausto Margaritos klausimas: o kaip tau su Dievu, ar ne? Aš jau nebenoriu daugiau analizuoti, Dalia. Gal tik norėčiau tau priminti tai, ką tu pati gerai žinai: idealizmas tik su beprincipiškumu nesugyvena. Ateistas visada yra artimesnis Dievui negu vadinamieji drungnieji, kurie, pasak Evangelijos, bus išmesti iš Viešpaties burnos.

MARIJA: (įeina ir už parankės įvedusi vyrą pasodina) Judviem dar nenusibodo?

DALIA: Zinai, mama, pats Dievas šiandien čia atsiuntė daktarą Povilą.

VIZGIRDA: Jeigu Dievas svarbesnių darbų neturi, galbūt.

MARIJA: Einam į valgomąjį, daktare Povilai, jei mūsų pastogė tamstai nenusibodo. Petras vakarais mėgsta būti vienas. Dalia, ir tu be vakarienės.

DALIA: (stovi atsirėmus į turėklus ir nejudėdama žiūri į sodą).

MARIJA: Dalia, ar tu kitam pasauly?

DALIA: (staiga atsisukdama) Ne, mama. Man rodos, aš šiandien pirmą kartą stipriai pajutau žemę po kojom.

MARIJA: (į Lapeną) Ir tamsta esi tas monumentas, į kuri ji atsirėmė?

LAPĖNAS: Tik šešėlis tamstos monumento, ponia Marija! (atidaro duris, išleidžia abidvi moteris, pamoja ranka Vizgirdai ir išeina).

VIZGIRDA: (kurį laiką ramiai atlošęs galvą ir užsimerkęs sėdi fotely. Į duris nedrąsiai beldžiasi kartą, kitą. Vizgirdai nieko neatsakant, jos prasiveria, ir įeina Miliūnų Jonukas, nešinąs pintinaitę su ankstyvaisiais obuoliais).

JONUKAS: (akimirką nedrąsiai stovi, žvalgosi, pastato pintinaitę ant grindų, vėl paima, viena ranka glamžydamas kepurę. Staiga šlubuodamas eina ir tiesia į Vizgirdą obuolius) Čia, pone profesoriau, (lyg susizgrimba) Labas vakaras!

VIZGIRDA: (nustebęs, plačiom akim) Labas vakaras.

JONUKAS: (prieina arčiau ir ištiesia pintinaitę Vizgirdai, bet šis neima, ir Jonukas pastato ją ant žemės) Tai mamytė siunčia tamstai — pirmieji obuoliai iš mūsų sodo. Nuo tos didžiosios obels, kur prie kiemo vartų, kitos iššalo.

VIZGIRDA: (vis žiūri į vaiką plačiai pravertom akim, nesako nė žodžio ir neima pintinaitės).

JONUKAS: (vėl sumišęs) Prašau neužsigauti, pone profesoriau, kad tokia menka dovanėlė. Mamytė daugiau neįsigali... Tamsta gal nepažįsti mamytės — Miliū-nienė, kur anapus bažnyčios gyvena. O aš Jonukas! Miliūnų Jonukas. Mudu su Algiu draugavom.

VIZGIRDA: (krūpteli, išsigąsta, perbraukia rankom per kaktą, lyg ką atsimindamas, paima drebančia ranka pintinaitę ant kelių ir laiko ją lyg trapų indą, lyg bijodamas sudaužyti).

JONUKAS: (drąsiau) Mamytė buvo ketinus parduoti (rodo į obuolius), mat man dabar vėl į mokyklą — ir knygų ir pieštukų reikia, o pinigo mamytė neturi. Vis mano koją gydo — jau nuo pernai metų aš raišas, kaulų džiova, daktaras sako. Kažin kaip čia bus, kad ir pinigo daktarui ne visada yra. Taigi mamytė buvo ketinus parduoti, bet paskui sako — tamsta ligonis, tai pirmoji pintinaitę tegul tamstai būna...

VIZGIRDA: (lėtai pastato pintinaitę ant žemės, iš pradžių sunkiai, paskui vis lengviau keliasi, išsitiesia ir eina į vaiką).

JONUKAS (išsigandęs pasitraukia keletą žingsnių, lyg norėtų bėgti).

VIZGIRDA: (ištiesia ranką ir palinksta į jį, lyg norėdamas sulaikyti ir vis netardamas nė žodžio atsiklaupia ties išsigandusiu vaiku, atraitoja ant vienos kojos kelnaites, pastato koją ant kėdes ir vis klūpodamas atsargiai drebančiom rankom ima čiupinėti vaiko kelį).

DALIA ir ANDRIUS (pasirodo ant sodo laiptelių, išvydę Vizgirdą su vaiku, sustingsta ir be žodžių į jį
žiūri.)

ANDRIUS: Stebuklas įvyko, Dalia.

DALIA: (ištiesdama jam abi rankas) Įvyko, Andriau.

Uždanga

Pabaiga

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai