Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MOKSLAS PDF Spausdinti El. paštas
Amerika atrasta dar prieš Kolumbą


1705 m. pasirodžius danų moklininko Torphaens veikalui „Historia Vilandiae antiqua“, Istorikai ir geografai neabejojo, kad Amerikos žemyną pusė tūkstančio metų anksčiau už Kolumbą jau buvo atradę normanai. Tačiau, palyginti, ilgą laiką buvo galvojama, kad ta vikingų kelionė trukusi labai neilgai ir kad jiems pasisekę pažinti tiktai labai nežymią Amerikos žemyno dalį — neilgą rytinio pajūrio ruožą. Dabar naujos šviesos į šią sritį įneša Amerikoj gyvenančio norvego R. Holando darbas „The Kens irigton e Stone“.

Tas „Kensingtono akmuo“ yra jau 1898 m. Kensingtono vietovėje (Minnesotos statė) atrastos .runos, kurių įrašas patvirtina, kad čia, Siaurės Amerikos viduryje, jau 1362 m. gyveno 30 skandinavų, tarp jų 22 norvegai ir 8 švedai, kurių 10 paskum per indėnų užpuolimą žuvo. Runos įrašo tekstas rodė, kad buvo pasileista tyrinėjimų tikslais laivu iš Vinlando į vakarus.


Minimųjų runų akmenį ilgai tyrė mokslininkai, bet. kaip pažymi prof. H e n n i g a s Zūriche leidžiamam „Atl antis“ žurnale, Ms dėlto buvo prieita, išvada, jog jų duomenų turima būti teisingų, juo labiau, kad tuos duomenis logiškais dokumentiniais įrodymais plačiai papildo savo minimajame veikale Holandas. Iš jų paaiški, kad tikrai 1355 m. norvegų karalius Magnus pasiuntė mišrią norvegų ir švedų ekspedicija ieškoti 1342 m. iš Grenlandijos dėl eskimų spaudimo išguitų į vakarus vadinamųjų vakarinių naujakurių. Gronlande neradusi jokių pėdsakų, ekspedicija, perplaukusi per jūrą, jos ieškojo Amerikos žemyne.

Holando tyrinėjimai atskleidžia tiesiog neįtikimų dalykų. Pasirodo, kad 1930 m. Kanadoje, Ontario provincijoj, prie Beardmorės, buvo rastas vikingų kapas, kilęs iš kokio 1000 metų. Pirmieji duomenys apie tą radinį Europą pasiekė tiktai 1938—1939 m. Apžiūrėjęs ji etnologijos muziejaus Toronto mieste direktorius Carelly konstatavo, kad minimajam įkapy rasti vikingų ginklai yra tikri, — ir juos pasiėmė į savo muziejų. Paskum vienas islandų mokslininkas 1939 m. rugsėjo mėn. paskelbtam straipsny atkreipė specialistų dėmesį į tai, kad Schleswdge vad. Petro bažnyčioj yra iš 13 šimtmečio išsilikusių piešinių, vaizduojančių tik Amerikoj randamus gyvulius ir augmenis. 1939 m. ir 1940 m. dėl to ėjo nepaprastai karšti ginčai. Archeologai ir etnologai tvirtino, kad meno istorikai turėjo apsirikti — tie piešiniai turį būti iš 19 ar 20 amžiaus, bet jokiu būdu ne iš 13-tojo, nes kaip jie ten būtų atsiradę? Ir čia gamtos (mokslams teko tarti sprendžiamąjį žodį: lygiai kaip minimojo runų akmens, taip ir čia buvo padaryti tiksliausi minimųjų freskų ir dažų tyrimai, kurie parodė, kad minimieji piešiniai turėjo būti padaryti apie 1280 metus! Vadinasi, jau tada turėjo būti normanų su Amerika palaikomas nuolatinis ryšys — tai patvirtina minimasis istorinis faktas. Minimuosius gyvulius greičiausiai jūreiviai už didelius pinigus, kaip didelę retenybę, buvo pristatę Schleswige reziduojantiems hercogų rūmams.

Visus tuos trijų dešimtų metų tyrinėjimus dar daugiau patikslino minimasis Holandas savo 1946 m. gale išleistu veikalu „Amerika 13 5 5 — 1/36 4“. Iš jame paskelbtų dokumentų ir įrodymų matyti; kad minimosios karaliaus Magnaus pasiųstosios ekspedicijos dalyviai, neradę Gronlande ieškomųjų vikingų naujakurių, iš Gronlando pasuko į vad. „Vinlandą“, būtent — Ca'p-Hod pusiasalį, kurio patogiausioj įlankoj (Naragansett-Bai) išmetė inkarus ir toj vietoj, kur yra įsikūręs garsusis šiandieninis' pajūrio kurortas Newporto, įsteigė svarbiausią stovyklą, iš kurios toliau leidosi minimųjų dingusių naujakurių ieškoti. Tuo būdu Vinlandu, pagal Holando naujusius įrodymus, tenka laikyti Rhode Island su visu Massochusetzu. Dalis skandinavų laivų apiplaukė visą minimąjį pakraštį nuo Neufundlando ligi Floridos, ištyrė visą Labradorą, įsiskverbė į Hudzono įlanką ir pasiekė Nelsono upės žiotis. Patyrę, kad prieš juos tįso milžiniškas, nežinomas kontinentas, jie, matyti, nusprendė tiesesniu keliu — fvidaus vandenimis — pasiekti savo centrinę stovyklą. Tam tikslui pasuko Nelsono upe, atplaukė iki Winipego ežero ir, darydami vingius, iš ten pasuko pietryčių kryptimi. Holandas yra net nubraižęs jų kelionės liniją, kurią iš tikro atžymi pakeliui randami su specifiniais įrašais akmenys. Taip skandinavai pasiekė Misisipę ir dėl nežinomų priežasčių pasiliko krašto viduje. Tuo būdu niekas negalėjo duoti į Europą žinios apie surastą vakaruose naują didžiulį žemyną.

Skandinavai, kurių buvimą Minnesottos štato vietovėse liudija daugybė randamų palikimų, matyti, buvo draugiškai priimti Mandan indėnų giminės, su kuria jie galiausiai visiškai susiliejo. Minimoji giminė jau 1737 m. buvo apšaukta „baltųjų indėnų“ gimine ir, matyti, yra kilusį iš indėnų ir su ja sumišusių nordikų rasės palikuonių. Deja, visi jos nariai po žiaurios raupų epidemijos 1837 m. išmirė iki vieno. Tačiau tiek savo papročiais, tiek religija etc. aiškiai rodo šiauriečių padarytą jai įtaką. Kaip kad 1342 m. iš Gronlando iškeliavę naujakuriai vėliau sumišo su Siaurinėje Kanadoje gyvenusiomis eskimų giminėmis, taip karaliaus Magnaus ekspedicijos dalis šiaur. Amerikos kontinento širdyje įsiliejo į indėnų gyvenimą.

Dar sencasingesni yra moksliniai tyrimai, padaryti VNewporte, palyginti, gerai išsilikusių statinių. Ten yra išlikusių keistų pastatų, kurių bene svarbiausias vadinamas „The Newport Tawer“. Jis“ buvo laikytas olandų malūno liekana, išsilikusia iš 1650 m., tačiau Meanso specialiai tam reikalui skirtas veikalas, pavadintas „The Newport Tower“, ir paskiausieji Holando darbai atskleidžia ir jo paslaptį. Po paskutinių mokslinių tyrinėjimų, atliktų geriausių tos rūšies specialistų, dabar niekas neabejoja, jog tai turima būti iš 14a. išsilikusios senos nordikų bažnyčios, pastatytos Tunsbergo (Norv.) šv. Petro bažnyčios pavyzdžiu, tik nėra paįvairintos ir pritaikintos apsigynimo reikalams. Tokias bažnyčias tais laikais statyti buvo mada. Ten ekspedicijos dalyviai nuo 1360 iki 1363 m. laukė sugrįžtant savo draugų, bet nesulaukę tarė juos esant mirusius ir išplaukė atgal į Norvegiją. Ja turėjo naudotis visa Newporte įsikūrusi normanų kolonija.

Šia prasme amerikiečių mokslininkai reikalauja reviduoti ir mokykliniuose vadovėliuose skelbiamuosius apie Amerikos atradimą duomenis.


* Iš naujausių užsieny pasirodžiusių mokslinių leidinių tenka pažymėti zūrichiečio Dr. Bovet ,,Der Mensch und seine Ordnung“ (Verlag Paul Haupt, Bern, 1946). Tai yra „praktiko nervų gydytojo kuklios pastabos naujam mokslui apie žmogų kurti.“ I tomas apima žmogiškąją asmenybę, jos ligas ir kitimus, II — santuoką ir jos negeroves ir III, išleistas šiemet, — tikėjimą, jo sustingimą ir išganymą. Autorius įrodinėja, kad 1) kiekviena liga yra prieinama iš sielos pusės ir 2) kiekviena dvasinė būsena yra taip pat kūninės savijautos veikiama. Praktika parodė, jog 90% jo pacientų sudarė tie sutuoktiniai, kurių negerovės pačių pagrindinių priežasčių tenka ieškoti neišspręstose santuokos problemose. Paskutiniame tome autorius reiškia įsitikinimą, jog mums šiandien stinga realaus tikėjimo, kur Šv. Dvasia būtų laikoma tokia pat konkretybe, kaip kad oras ir vanduo, jei norime, jog žmoguje įsivyrautų dieviškoji tvarka. „Nė vieni laikai nebuvo dar taip reikalingi ir pasiilgę išganymo, kaip kad mūsieji.“

Amerikiečiai literatūras istorikai H o r a c e Gregory ir Marya Zaturenska, Chicago, davė amerikiečių poezijos istoriją, pavadintą ,, A History of American Poetry“ (Hercourt, Brace and Comp., New-York, 524 psl.). Tai sisteminga amerikiečių XXa. poezijos apžvalga. Šiandien amerikiečiai tokiais savo vardais, kaip Robinson, Frost, Pound, Eliot arba Stevens, jau gali eiti lenkčių su britų autoriais: Hardy, Housmann Bridges, Kiplingu arba Yeatsu. Įtraukti taip pat rašytojai negrai ir pietų autorių grupė, vad. „fugityvistai“. Veikalas nėra koks nors paprastų informacijų rinkinys, bet išsamus ir supratingas moderniosios amerikiečių poezijos vertinimas.

Paryžietis Jaąues Lassaigne išleido Daumier genijui skirtą, studiją, pavadintą „Daumier“ (Didieji tapybos meisteriai, Paryžius, 1947, Edition Hyperion). Autorius, pasigaudamas moderniųjų psichologijos metodų, stengiasi duoti tipologinį Daumier genijaus vaizdą, skoningai išryškintą būdingomis iliustracijomis. Baudelaire jį laikė dvasiškai universaliu žmogum, tad jų savitarpio santykius, taip pat santykius su prancūzų romantika autorius ir stengiasi atskleisti.

Amerikiečių Moderniojo Meno Muziejus New Yorke išleido Alfredo H. Barro „Picasso. Fifty Years of His Art“. Su kuo tektų Picasso lyginti, mene nėra. Literatūroj — nebent su James Joycc, muzikoj — su Stravinskiu. Jo kūrybai yra skirta daug studijų, interpretacijų ir leidinių. Iš vienos pusės, yra nepaprastai daug žmonių, kurie jį dievina, iš kitos — kurie jį laiko tikru šarlatanu, paprasčiausiu peckeliu, už kurį ir pradžios mokyklos IV skyriaus mokinys gali duoti geresnių „kūrinių“. Tačiau tiek vieni, tiek kiti pripažįsta, kad Picasso turi nuostabią, tiesiog meistrišką techniką. Prieš pusę šimto metų pasaulis pirmą kartą susipažino su Picasso kūryba, ir dabar šiai sukakčiai atžymėti autorius ir skiria savo minimąjį leidinį, duodamas drauge plačiausią apie Picasso kūrybą pasirodžiusios literatūros apžvalgą. Picasso kūrybos analizė iliustruota 300 jo reprodukcijų, įrodančių, kad jis „mokėjo taip piešti, kaip tik Ingres temoka, modelius duoti, kaip Bourdelle, ir koloritą, kaip joks kitas dailininkas prieš jį.“

Gallimard leidykla Paryžiuje išleido Jean Thibaud veikalą „Energie atomiąue et Univers“, skirtą materijai ir energijai nagrinėti.

Nuo Lavoisier, chemijos pirmatako, laikų tokie mokslininkai, kaip Carnot, Meyeris, Helmholtzas, vėliau Langevinas-Einsteinas, šioj srity atskleidė daug naujų, lig šiol visai nežinomų arba maža težinotų dalykų. Pasiremdamas visais tais naujais tyrinėjimais, Jean Thibaud apskaičiuoja, kad, pavyzdžiui, iš vieno kg. bet kokios medžiagos, visiškai pakeistos energija, būtų galima gauti 25 milijardus kilovatva landų, kitaip tarus, du kartus tiek, kiek buvo elektros energijos pagaminama JAV per mėnesį prieš 1939 metus. Tačiau „kaip medžiagą būtų galima tokiu būdų numedžiaginti, pats procesas dar tebėra nežinomas“. Naujų perspektyvų gal atskleis paskutiniai atominės energijos ir uranijaus branduolio tyrinėjimai. „Uranijaus masės 1 kg. branduolių išsprogdinimas atpalaiduoja 25 milijonus kilovatvalandų energijos — tiesa, tai yra efektingas skaičius, tačiau tai tėra tik tūkstantoji dalis to, ką duotų visiška to kiekio dematerializacija.

* Liepos 21 d. Taunus kalnyne m i r ė 80 metų amžiaus vokiečių filosofas M a x a s D e s s o i r s , prieš porą savaičių baigęs savo paskutinį filosofinį veikalą „Aš, sapnas, mirtis.“ Šiemet jis taip pat išleido autobiografinio pobūdžio veikalą „Atsiminimų knyga“. Dlithey ir Brentano mokinys, vėliau estetikos ir meno profesorius Berlyno un-te, jis ėmė leisti meno ir estetikos reikalams skirtą žurnalą. Buvo kelių užsienio mokslo draugijų narys.

* Garsusis stratosferos tyrinėtojas A. P i c c a r d , pasiekęs aukščio rekordą, dabar ruošiasi kelionei į jūros gelmes, norėdamas pasiekti 4 km. gyli. Leisis drauge su kitu tyrinėtoju Max Cosyns, specialiu aparatu, kuriame dar bus paliktos 2 laisvos vietos kitiems drąsuoliams. Aparatas leisis ir kils savomis jėgomis, ir turės atlaikyti 15 km. aukščio vandens stulpo spaudimą. Tuo būdu Verne'o svajonės virsta tikrove.

* Paryžiaus universiteto rektorius iškilmingai atidarė pasaulio mokslui pavaizduoti skirtą parodą, kurioj dalyvavo JAV, D. Britanija, Prancūzija, Kinija, Belgija,
Portugalija, Šveicarija, Danija ir Švedija. Parodos vyraujanti mintis — kad visi svarbiausi pasaulyje išradimai ir atradimai būvu įvykdyti tiktai visiems solidariai bendradarbiaujant tarptautine plotme.

* UNESCO sudarė programą keistis visame pasaulyje moksliniais laimėjimais ir pažanga. Tam tikslui Paryžiuje steigiama speciali centrinė ir numatomo šaukti atskirų mokslo bei tyrinėjimo sričių specialios konferencijos.

* Prof. Kolupaila dalyvavotarpt. inžinieriųkongres e Darmstadte ir paskaitė tris referatus. Daugelis jo pasiūlymų įtraukta į baigiamąsias rezoliucijas. Jis buvo įdomiai klausinėjamas ir apie Lietuvą. Kongrese dalyvavo apie 150 svetimtaučių ir šiaip daug vokiečių mokslininkų, akademikų bei filosofų.

Vokiečių „Darmstadter Echo“ atspausdino pasikalbėjimą su profesoriumi...

* Hamburgo Baltų Universitetą BALFAS rūpinasi perkelti į Maine valstybę. Paskiausiu metu jis buvo smarkiai imtas spausti, pavadintas Pinnebergo Studijų Centru, į jį buvo uždrausta priimti naujus studentus etc. Jame yra apie 1000 studentų ir dirba 180 docentų. Apie šį universitetą rašė vienas iš žymiausių Amerikos dienraščių „New York Times“, vokiečių „Hamburger Allgemeine“ ir kt. spaudos organai.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai