Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TEISĖ IR MEDICINA VILNIAUS AKADEMIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė RABIKAUSKAS PAULIUS   
(Iš lig šiol nenaudotų šaltinių)

i. Karaliaus privilegijos neleidžia steigti teisės ir medicinos fakultetų

Karalius Steponas Batoras savo privilegijoje, kuria Vilniaus jėzuitų kolegiją pakėlė į akademiją ir jai suteikė universiteto teises (1579 balandžio 1), įsakmiai pabrėžė, kad naujajame universitete "iš visų mokslo dalykų, būtent iš teologijos, metafizikos, fizikos ir logikos, išskyrus teisių ir medicinos mokslus (mano praretinta — P.R.), būtų teikiami bakalauro, magistro ir daktaro laipsniai,, ir juos gavusieji "turėtų tas pačias teises bei pirmenybes, kokias turi gavusieji tuos pačius mokslo laipsnius kituose mūsų karalystės universitetuose ir kolegijose, o ypač Krokuvos universitete".1 Palyginę šią jau galutinę steigiamam universitetui duotą privilegiją su kitu panašiu, prieš 8 mėnesius (1578 liepos 7) Lvove pasirašytu karaliaus dokumentu, kuris tačiau, neturėdamas Lietuvos kanclerio antspaudo, liko juridiškai negaliojančiu, matome, kad ir tenai pabrėžtas toks pat teisės ir medicinos mokslų išskyrimas: "Vilniaus kolegijoje nei iš medicinos, nei iš civilinės teisės, bet iš laisvųjų menų, filosofijos ir teologijos būtų teikiami moksliniai laipsniai".2

Kiti žodžiai, bet lygiai tas pat dalykas: teisė (1578 dokumente: civilinė teisė) ir medicina Vilniaus universitete nebus dėstoma.

Ne daug kas pastebėjo tą karaliaus privilegijose ypatingu būdu pabrėžtą teisės ir medicinos fakultetų išskyrimą, lygų jų uždraudimui. Mums žinomesni autoriai, nagrinėję Vilniaus universiteto įsteigimo ir veiklos aplinkybes, paprastai nurodo, kas jame buvo nuo pat pradžios dėstoma, bet negvildena klausimų apie tai, ko jame nebuvo galima dėstyti. M. Biržiška savo vardų ir veikalų senajame Vilniaus universitete santraukoje, kalbėdamas apie universiteto įsteigimą, šio klausimo visai nepaliečia; tiktai po to pastebi, jog vėliau (nuo 1644 m.) veikęs teisių fakultetas, bet, mirus Sapiegai ir dėl rusų 1655 m. invazijos išbėgiojus iš Vilniaus profesoriams, jis daugiau nebeatsigavęs, nes "jėzuitai nedaug teskyrė dėmesio teisės mokslui .. . Privilegijos medicinos fakultetui steigti jėzuitai nė nemėgino vykdyti".3 Taip pat ir A. Rukšėnas, aprašydamas senąjį Vilniaus universitetą, teisės ir medicinos mokslų uždraudimo problemos nepaliečia.4 Plačiausiai Vilniaus akademijos pirmųjų dešimtmečių veiklą aprašęs lenkų jėzuitas Liudvikas Piechnikas irgi pasitenkina buvusios padėties nušvietimu ir nė nekelia sau klausimo, kodėl karalius norėjo, kad Vilniuje nebūtų anų dviejų fakultetų.5 Jam ir kitiems dalykas turėjo atrodyti savaime aiškus: jėzuitai paprastai savo universitetuose pasitenkindavo, šalia kolegijose išeinamų humanistinių disciplinų, dviem aukštesniųjų studijų fakultetais: filosofijos ir teologijos.

Dabartinėje Lietuvoje istorikai dažnai pasirodo ne tokie uolūs praeities gyvenimą ir įvykius geriau ir išsamiau pažinti (neretai juos tyčia nutyli arba iškraipo), bet labai "gabūs" kadaise gyvenusių ir veikusių asmenų mintims, siekimams ar net slaptoms intencijoms aiškinti, tarsi partijos leidimas užsiimti istorijos tyrinėjimu jiems būtų suteikęs praeities aiškiaregystės bei minčių skaitymo dovanas. Todėl nenuostabu, jog jie "žino", kodėl Vilniaus akademija visai neturėjo medicinos, o pradžioje ir teisės fakultetų. Štai pora pavyzdžių. Stasys Biziulevičius, rašydamas apie pirmąją medicinos mokyklą Lietuvoje, jos nebuvimą jėzuitų vadovaujamoje Akademijoje taip aiškina: "O iš tikrųjų ne lėšų trūkumas trukdė jėzuitams pradėti Vilniaus aukštojoje mokykloje dėstyti medicinos mokslus, — jie nebuvo linkę įvesti savo vadovaujamoje mokykloje naują discipliną, kuri rėmėsi gamtos mokslų pažinimu".6 Arba Irena Petrauskienė, trumpai aprašydama medicinos mokslus Vilniaus universitete, pastebi, kad "apie XVII a. vidurį Akademija įsteigė teisės fakultetą, pradėjo leisti teisės veikalus", ir prideda: "Kitaip buvo su medicinos mokslais. Savo prigimtimi jie buvo svetimi jėzuitų mokymui, prieštaravo jų skelbiamoms tiesoms. Todėl Akademija nepasinaudojo karališkąja privilegija ir iki pat XVIII a. vidurio medicinos į savo disciplinų tarpą neįsileido".7 Ir vienu, ir antru atveju, užuot ieškojus tikrų, šaltinių duomenimis paremtų priežasčių, kodėl jėzuitų vadovaujamoje Akademijoje nebuvo medicinos fakulteto, autoriai verčiau ima remtis nieko bendro su mokslu neturinčiu, propagandos reikalams nukaltu šūkiu: "Jėzuitai — reakcingiausias katalikų bažnyčios ordinas" (taip jėzuitus aptaria Mažoji liet. tarybinė enciklopedija). Užtat medicina turėjo prieštarauti jėzuitų skelbiamoms tiesoms ir užtat jie negalėjo būti linkę ją įsileisti į savo mokykloje dėstomųjų disciplinų tarpą. Kam dar sukti galvą, ar taip iš tikrųjų buvo, ar nebuvo; svarbiausia, kad nenukrypta nuo įsakyto "kryptingumo".

Pradėjus tačiau nuodugniau analizuoti istorijos šaltinių teikiamas žinias, tikrovė tampa daug sudėtingesnė. Jau minėjome, kad karaliaus Stepono Batoro privilegijos apriboja naujojo Vilniuje universiteto mokslinio darbo apimtį, draus-damos jame užsiimti teisės ir medicinos mokslais.

Tai nebuvo vien tik noras atsižvelgti į esamą padėtį: nepakankamą visiems fakultetams išlaikyti fundaciją, stoką mokslinio darbo jėgų, teisės ir medicinos dėstymo neparankumą jėzuitams; tam būtų užtekę suminėti vien tiktai tas mokslo sritis, kurios bus įsteigtame universitete studijuojamos, kaip buvo įprasta daryti kitais panašiais atvejais, kaip skaitome ir popiežiaus Grigaliaus XIII duotoje Vilniaus universiteto įsteigimo buloje. Jei kada, steigiant universitetą, būdavo aiškiai apribojama jo mokslinės veiklos apimtis, tai visuomet reiškė draudimą, norint apsaugoti kieno nors kito kompetencijas. Pavyzdžių toli neieškant, užtenka prisiminti, kad, įsteigus 1347-1348 m. Prahoje universitetą su Paryžiaus pavyzdžiu gerai suorganizuotu teologijos fakultetu, netrukus po to kaimynystėje atidarytuose un-tuose: Krokuvoj (įst. 1364) ir Vienoj (įst. 1365) iš pradžių uždrausta dėstyt teologiją, kuri buvo įvesta tik vėliau, popiežiams leidžiant, Vienoje 1384 m. ir Krokuvoje 1397 m.8 Kaip dar ankstyvesniais laikais panašiais apribojimais buvo ginamos Paryžiaus universiteto kompetencijos, kaip minėtieji Krokuvos ir Vienos universitetai turėjo atsižvelgti į jau veikiantį Prahos universitetą (įsidėmėtina, jog Praha buvo ano meto Vokiečių -Romos imperatorių Karolio IV Liuksemburgiečio ir jo sūnaus Vaclovo IV sostinė), taip savaime peršasi mintis, kad ko nors panašaus buvo siekiama ir steigiant Vilniaus universitetą. Gaila, kad mažai žinome apie karaliaus suteiktųjų privilegijų paruošimo aplinkybes. Atrodo, jog jėzuitai šį kartą neprisidėjo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Kad kartais reikiamo dokumento juodraštį karaliaus kanceliarijai galėjo pateikti tasai, kuriam to dokumento reikėjo, matome iš Vilniaus jėzuitų kolegijos pirmųjų metų istorijos. Į Vilnių atvykusiems jėzuitams būtinai reikėjo bažnyčios, ir nebuvo kitos išeities, kaip tik prijungti prie kolegijos čia pat stovinčią parapijinę Šv. Jono bažnyčią. Karalius turėjo į tą bažnyčią patronato teisę, todėl iš jo reikėjo gauti prijungimo dekretą. Kolegijos rektorius S. Varše-vickis, kuris anksčiau buvo dirbęs Lenkijos karaliaus raštinėj ir gerai žinojo karališkų raštų formą bei stilių, nieko nelaukęs, 1570 lapkričio 20, sėdo rašyti privilegijos tekstą. Jį užbaigęs, parodė savo patarėjams. Šie jo pasiūlymui pritarė ir jį skatino visą reikalą pravesti iki galo. Kai ir Vil­niaus vyskupas sutiko su tokiu Šv. Jono bažnyčios prie kolegijos prijungimu, ir Varšuvoje buvę pro­vincijolas L. Maggio bei viceprovincijolas Pr. Su-nieris viską patvirtino, karalius Žygimantas Au­gustas visa tai sankcionavo savo 1571 kovo 10 dekretu, parašytu pagal S. Varševickio įteiktą juodraštį.9 Kai Vilniaus kolegijai buvo teikiamos universiteto teisės, S. Varševickio Vilniuje jau ne­bebuvo; jis 1578 balandžio 28 paliko Lietuvos sostinę ir tą pačią vasarą išvažiavo į Švediją. Kad kas nors iš kitų jėzuitų būtų prisidėjęs, beruošiant karaliaus privilegijas, nėra žinių. Vėlesni nesusipratimai, Vilniaus vyskupo į popiežių krei­pimasis (1579 liepos 26 laišku), kad atitaisytų karaliaus privilegijoje nepriimtiną punktą dėl būsimo universiteto kanclerio ir protektoriaus (kancleriu buvo numatytas Vilniaus vyskupas, o protektorium — Žemaičių vyskupas), veikiau rodo, kad kaip tik ne jėzuitai, o kas kitas ruošė tų dokumentų tekstą. Greičiausiai tą darbą atliko karaliaus valdininkai. Nėra jokios abejonės, kad tokiu svarbiu reikalu, kaip antrojo universiteto Žečpospolitoje atidarymas, buvo tartasi ir su Kro­kuvos universiteto vadovybe, kuri vienaip ar kitaip turėjo jausti ir būsimą šiokią tokią sau konkuren­ciją. Sutiko su laisvųjų menų — filosofijos ir su teologijos fakultetais, nes tai jau buvo dėstoma Vilniaus kolegijoje, bet labai galimas dalykas, kad kaip tik krokuviečiai reikalavo neleisti steigti Vilniuje teisės ir medicinos fakultetų. Karaliui ne­buvo sunku su tuo sutikti, nes ir patys jėzuitai nelaikė savo tiesioginiu uždaviniu rūpintis tų fakultetų veikla. Tačiau, kur jėzuitų įtaka į doku­mento tekstą neabejotina, kaip kad į popiežiaus tuo pačiu reikalu duotą bulą, ten taip išsireikšta, kad durys tolimesniam vystymuisi nebūtų už­sklęstos. Ir iš tikrųjų popiežiaus Grigaliaus bula, nors ją ruošiusieji turėjo prieš akis abiejų kara­liaus privilegijų autentiškas kopijas, visai nemini teisės ir medicinos: nesako, kad tie dalykai bus Vilniuje dėstomi, bet ir neįpareigoja nuo jų visiš­kai atsisakyti.
2. Lietuviai jėzuitai bando apie 1620-1625 m įvesti teisę ir mediciną Kaip neteko šaltiniuose užtikti kad ir trumpų užuominų apie teisės ir medicinos reikalingumą, steigiant Vilniaus universitetą, taip apie šias mokslo disciplinas tylima dar ilgoką laiką, jį įsteigus. Buvo užtenkamai rūpesčių išlaikyti jau esančius filosofijos ir teologijos fakultetus. Kad tai nebuvo lengva, ypačiai pačioje pradžioje, matyti iš to, jog naujai įsteigtame universitete iki 1583 m., nors ir buvo dėstomos visos numatytos disciplinos, nebuvo nė vieno dėstytojo su daktaro laipsniu. Nors ir būtų klaidinga mūsų laikų mastu statyti prieš keturis šimtmečius pradėjusiam veikti universitetui šiandien galiojančius reikalavimus, nuo tam tikrų normų ir anuomet nebuvo galima nukrypti. Pavyz­džiui, tas, kuris kitiems suteikia aukštąjį mokslo laipsnį, privalėjo ir anuomet pats turėti bent tokio pat lygio mokslinį laipsnį. Bet tokių, atidarius Vil­niuje universitetą (1580 m.), profesorių tarpe dar nebuvo. Universiteto rektorius Petras Skarga buvo tiktai Krokuvos universiteto bakalauras. Teologijos profesoriai ispanai Antanas Arijas ir Garsijas Ala-bianas, nors, studijuodami teologiją Ispanijoje ir Ro­moje, buvo gerai pasiruošę moksliniam darbui, tačiau nei vienas, nei antras dar nebuvo gavę oficialaus mokslinio laipsnio. Tiktai 1583 m. jiems tame pačiame Vilniaus universitete buvo suteikti teologijos licenciatas ir už poros mėnesių — teologijos doktoratas. Šv. Raštą dėstė lenkas Justas Rabas, didelės erudicijos vyras (be lotynų, graikų, hebrajų ir lenkų kalbų, jis dar laisvai vartojo vokiečių, prancūzų ir italų kalbas), prieš Romoje įstodamas į jėzuitų ordiną perėjęs Strasburgo, Wittenbergo, Ženevos, Leipcigo, Paryžiaus univer­sitetus, jau prieš atvykdamas į Vilnių dėstęs Šv. Raštą Pultusko kolegijoje, bet mokslo laipsnio ir jis neturėjo. 1582 m. provincijolas J. P. Campano, rašydamas į Romą Tėvui Generolui, siūlė tarp kitų ir J. Rabui, tuokart dirbančiam Kolozsvaro kole­gijoje (dabartinėje Vengrijoje), suteikti daktaro laipsnį, bet, atrodo, tai nebuvo įvykdyta, nes jis ir po to niekur nežymimas teologijos daktaru. Ketvirtoji teologijos fakulteto katedra, skirta hebrajų kalbai, 1580 m., atrodo, nebuvo užimta; šaltiniuo­se neminima, kad kas nors tuomet būtų dėstęs Šv. Rašto studijoms reikalingą kalbą. Galimas dalykas, kad jos pradmenis davė patsai Šv. Rašto profesorius. 1581 m. teologijos fakultete buvo ati­darytos dar dvi katedros: poleminės teologijos (controversiarum), kurią dėstė ką tik Romoje už­baigęs studijas portugalas Emanuelis Vega, ir moralinės teologijos, kurią dėstyti buvo pavesta anglui Adomui Brokui. Ir vienas, ir antras pradėjo dėstyti, neturėdami mokslo laipsnio. E. Vegai tiktai 1587 m. buvo suteiktas teologijos doktoratas. A. Brokas, kuris, dar prieš įstodamas į jėzuitų ordiną, buvo gavęs Oksforde laisvųjų menų bakalaureatą, 1586 m. buvo įrašytas tarp teologijos doktoratui Vilniuje kandidatų, bet daktaro laipsnio kažkodėl negavo. Taigi, pradžioje visi teologijos fakulteto dėstytojai ėjo pareigas, neturėdami savo darbo srityje mokslinio laipsnio, nors kiekvienas iš jų savo dalyką žinojo ir kitiems aiškino neblogiau už tuos, kurie galėjo pasirodyti su daktaro diplomu. Negeresnė padėtis buvo ir filosofijos fakultete. Pačią filosofiją nuo 1578 m. dėstė poznanietis Leo­nardas Krakeris, kuris su vienerių metų pertrauka užėmė šią katedrą iki 1587 m. Bet ir apie jį dar 1584 m. rašoma: "Neturi jokio mokslinio laipsnio". Tiktai vėliau jis gavo laisvųjų menų ir filosofijos magistro, o 1594 m. ir teologijos daktaro laips­nius. Šiame fakultete dar turėjo būti ir matema­tikos katedra. Filosofijos studentams matematika dažniausiai buvo dėstoma antraisiais trimečio kurso metais, kai būdavo išeinama fizika. Neturime tikslių žinių, kas Vilniuje dėstė matematiką apie 1580-82 metus. Vėliau, 1585 m., matematikos profe­sorium buvo mozūras Adrijonas Jungas. Jei jis ir apie 1582 m. dėstė matematiką, tai darė neturė­damas mokslinio laipsnio, nes laisvųjų menų ir filosofijos magistru tapo tiktai 1585 sausio 24. Tad matome, kad naujajame Vilniaus universi­tete virš trejų metų tęsėsi nenormali padėtis: įstaiga turėjo teisę teikti aukštuosius mokslo laips­nius, bet joje nebuvo nė vieno, kuris pats būtų turėjęs panašų mokslo laipsnį. O ir čia galiojo taisyklė: Nemo dat, quod non habet (kas ko neturi, negali ir kitam duoti). Iš tos gana rimtos bėdos padėjo išsikapstyti vokietis, kilęs iš Švabų, Pilypas VYidmanstadtas, kuris jau 1563 m. Vienoje buvo įgijęs laisvųjų menų ir filosofijos magistratą, o 1570 m. Braunsberge provincijolas L. Maggio, T. Gene­rolo pavestas, jam suteikė teologijos doktoratą. Jis ilgus metus vadovavo Braunsbergo kolegijai; 1583 m. pradžioje buvo atkviestas į Vilnių ir paskirtas universiteto kancleriu. Tų pačių metų rudenį ir Vilniaus universitetas pradėjo teikti aukštuosius mokslo laipsnius. Pirmieji šio universiteto teolo­gijos daktarai buvo kaip tik jau minėtieji jos pro­fesoriai: A. Arijas ir G. Alabianas.

Savaime suprantama, kad, betvirtinant esamų fakultetų kadrus, nebuvo ko galvoti apie kitus fa­kultetus. Pirmoji žinutė apie galimą Vilniaus uni­versiteto praplėtimą, kurią teko prieš porą metų atsitiktinai užtikti, yra iš 1618 metų. Apie tai jau esu kartą trumpai užsiminęs.10 Jėzuitų archyve Romoje yra išlikęs pranešimas, vadinamasis metinis laiškas (Litterae annuae), apie Kražių kolegijos veiklą 1618 m. Tais metais Tytuvėnuose buvo ruošiamasi statyti bažnyčią. Jos pamatų padėjimo iškilmėse (iaciendorum fundamentorum caeremo-niis) dalyvavo daug bajorų ir dvasiškių, tarp jų ir Kražių kolegijos rektorius Jonas Jamielkovskis. Iškilmingų pietų metu jis sėdėjo šalia tos bažny­čios fundatoriaus, Tytuvėnų miestelio ir dvaro savininko, ką tik tapusio Žemaičių seniūnu, Jero­nimo Valavičiaus, kuris tarp kitko pasisakęs, kad "nusprendęs padidinti Vilniaus akademiją dviem skyriais (t. y. fakultetais), kuriuose būtų dėstoma dieviškoji ir žmogiškoji teisė ir gydymo mokslas".11 Įdomu, kad apie tai rašoma ne Vilniaus akademijos, o Kražių kolegijos pranešime. Nesunku suprasti ir priežastį: Kražių kolegija norėjo tokiu būdu pabrėžti naujojo Žemaičių seniūno jėzuitams palankumą ir dosnumą, nes Jeronimas Valavičius tais metais paaukojęs 700 auksinų Kražių jėzuitų reikalams ir, be to, dar užrašęs 1500 auksinų neturtingiems kolegijos mokiniams išlaikyti. Vilniaus akademijos panašūs "metiniai laiškai" to universiteto praplėtimo projekto visai nemini. Buvau manęs, kad tai tik atsitiktinis, prie vaišių stalo euforijoje parodytas geros valios pareiškimas, kuris greitai paskendo užmirštyje. Pasirodo, kad ne! Yra žinių, kad Lietuvos didikai Valavičiai rimtai norėjo įsteigti Vilniuje teisės ir medicinos fakultetus. Prie šio projekto taip pat nemažai prisidėjo ir tuomet universitetui vadovavęs pirmasis lietuvis rektorius Jonas Gruževskis. Apie visa tai sužinome iš italo jėzuito Fabricijaus Banfio (Banfi) vieno laiško, kurį jis, 1641-42 m. atlikęs Lietuvos jėzuitų provincijos vizitaciją, 1642 birželio 14 iš Dancigo rašė į Romą.12 Laiško turinys: naujai atsiradusi galimybė įsteigti Vilniuje teisės fakultetą. Laiško pradžioje pamini, kad jis 1641 m. lankė Vilniaus akademijoje dirbančius jėzuitus ir ten sužinojo, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dvaro maršalka Leonas Sapiega (iš tikrųjų Kazimieras Leonas Sapiega) prieš keletą metų pasisakęs norįs Vilniaus akademijoje įsteigti kanonų ir civilinės teisės fakultetą. F. Banfis tada specialiai nuvykęs pas K. L. Sapiegą aptarti visą reikalą. Pasikalbėjimo metu L. Sapiega pažadėjęs skirti 30.000 auksinų (florenorum), iš kurių gaunamo pelno būtų galima išmokėti profesoriams algas, ir dar 15.000 auksinų, už kuriuos būtų nupirktas žemės sklypas ir ant jo pastatyti naujo fakulteto rūmai su salėmis paskaitoms ir speciali iškilmingų aktų salė. Sapiega tuojau pat įteikęs kelis tūkstančius auksinų, prašydamas juos perduoti Akademijos rektoriui.

Grįžęs į Vilnių, vizitatorius — taip jis toliau rašo savo laiške — susikvietęs Lietuvos jėzuitų provincijolą ir jo patarėjus. Jam išdėsčius visą reikalą, šie jam pasakę, kad jau esąs gautas iš Tėvo Generolo leidimas pradėti Vilniuje teisės ir medicinos paskaitas. Jam buvusi atnešta prieš 20 metų to paties Tėvo Generolo Mucijaus Vitelleschio (ordino generolas 1615-1645) laiško, rašyto anuometiniam Lietuvos provincijolui Mykolui Ortizui (Lietuvos provincijolas 1623-1626), kopija. Tame laiške T. Generolas kaip tik apibūdina fundacijos pobūdį ir sąlygas, to prašant fundatoriui, tuometiniam Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui. Be to, vizitatoriui tuomet buvusi parodyta paties provincijolo ranka rašyta fundacijos sutartis (condi-tiones), kuri, Romoje šiek tiek pataisyta, vėliau buvusi grąžinta tam pačiam provincijolui. F. Banfis ten pat nurodo ir pagrindinius tos sutarties punkt 1. Kol gyvens fundatoriai, jie, susitarę su Akademijos rektorium, turi teisę skirti ir atleisti profesorius. 2. Mirus fundatoriams, ši teisė pereina būsimiems Vilniaus vyskupams, kurie tačiau profesorių skyrimą paveda Vilniaus akademijos rektoriui. 3. Akademijos rektoriui nesutinkant arba jam nežinant, niekam iš Akademijos studentų, ar jie būtų gero ar blogo elgesio, nei iš Draugijos mokyklų negalima pereiti arba iš bet kur kitur atvykusiems įsimatrikuliuoti nejėzuitų profesorių klausytojais. 4. Visą baudžiamąją ir tvarkomąją valdžią naujas disciplinas studijuojančiųjų ir jas dėstančiųjų atžvilgiu turi Akademijos rektorius, kaip ir visų kitų Akademijos studentų ir profesorių. 5. Kad kviečiant profesorius būtų išvengta galinčių iškilti sunkumų tarp Akademijos rektoriaus ir fundatoriaus įpėdinių — Vilniaus vyskupų, nesusitariant dėl vieno ir to paties asmens, Akademijos rektorius pasiūlys kelis kandidatus, iš kurių vieną vyskupas išrinks.

Išdėstęs sutarties punktus, F. Banfis laiške pastebi, kad jie buvę pasirašyti jau minėto provincijolo su pastaba: "Su tuo sutinka Tėvas Generolas ir pageidauja, kad Gerbiamieji Fundatoriai būtų patenkinti Pont-a-Mousson'o universitete galiojančiais tų fakultetų statutais". Toliau F. Banfis rašo, kad matęs ir kitą tos pačios sutarties egzempliorių, taip pat pasirašytą Lietuvos provincijolo, kur buvęs pridėtas dar vienas punktas, jog teisių ir medicinos profesoriams algų išmokėjimas būsiąs Akademijos rektoriaus žinioje, kad tokiu būdu tie profesoriai būtų lengviau priversti laikytis universiteto nustatytos tvarkos. Bet Tėvas Generolas tą punktą išbraukęs ir pastebėjęs: "Reikia tikėtis būsiant kitokių priemonių veikti profesorių drausmingumą" (Sperandum aliunde posse Pro-fessores coerceri).13 Pagaliau F. Banfis priduria, kad Jonas Gruževskis, dabartinis Akademijos rektorius, buvęs taip pat anuomet šios įstaigos rektorium ir, kaip Lietuvos jėzuitų provincijos atstovas, dalyvavęs Romoje Prokuratorių kongregacijoje. (Ši kongregacija įvyko 1622 lapkričio 16-19). Ta proga Tėvas Generolas jam įteikęs "mūsų Pont-a-Mous-son'o Akademijos statutų knygą, kad pagal ją būtų tvarkomi ir Vilniuje abu naujieji fakultetai".
Taigi, iš šio vizitatoriaus F. Banfio laiško daug kas paaiškėja. Visų pirma, nėra jokios abejonės, kad Vilniaus akademijos iki visų keturių anų laikų universitetuose įprastų fakultetų praplėtimas nebuvo vien tik Lietuvos didikų Valavičių "pium desiderium", bet kad tuo rūpinosi ir tam darė visus reikiamus žygius patys jėzuitai: provincijolas Mykolas Ortizas, bet dar daugiau įtakingas vietas užimantieji lietuviai jėzuitai: Jonas Gruževskis, Akademijos rektorius, ir Jonas Jamielkovskis, pirmasis Kražių kolegijos rektorius, o nuo 1620 metų Vilniuje prie Šv. Ignaco bažnyčios veikiančio jėzuitų noviciato rektorius, naujokų magistras ir Lietuvos jėzuitų provincijos patarėjas. Neišlikus iki mūsų laikų ano meto reguliariai korespondencijai, sunku šiandien sužinoti smulkesnes šio plano iškėlimo ir brendimo aplinkybes ar duoti atsakymą į visus tuo reikalu iškylančius klausimus. Pavyzdžiui, nežinome, kokio dydžio buvo Valavičių naujiems fakultetams skirtoji fundacija; nežinome, kas tokie buvo numatyti teisės ir medicinos profesoriais; neturime taip pat kol kas jokių žinių, kodėl toji gan toli į priekį pažengusi iniciatyva neišsipildė: ar dėl iškilusių kokių naujų sunkumų fundacijos klausimu, ar dėl to, kad nesurasta tinkamų dėstytojų, ar gal dėl 1625 m. Vilnių užplūdusio maro, ar dėl ko nors kito? Jėzuito ordino vyresnybė jau buvo davusi leidimą teisės ir medicinos fakultetams Vilniuje veikti. O gal tam pasipriešino Krokuvos universitetas? Tai tik klausimas, kuriam neturime atsakymo. Gal nauji tyrinėjimai, atidus didikus Valavičius liečiančios dokumentacijos peržiūrėjimas ir atskleistų bent dalį tų visų priežasčių, kodėl medicinos ir teisių aukštųjų studijų pradžia negalime laikyti 1623-1625 metus.

Su šiuo Vilniaus akademijos praplėtimo planu yra susijęs, kaip nurodo pats F. Banfis, jėzuitų vadovaujamo universiteto Lotaringijoje pavyzdys. Pats Tėvas Generolas pasiūlė ir Vilniaus rektoriui J. Gruževskiui asmeniškai įteikė Pont-a-Mousson mieste veikiančio universiteto statutą. Tai kardinolo Karolio de Guise, dažniausiai vadinamo Lotaringijos kardinolu (Cardinal de Lorraine), plataus užmojo fundacija, kuriai nuo pat pradžios buvo suteiktos pilno universiteto, su visais keturiais fakultetais teisės. Jo įsteigimo bula "In superemi-nenti" yra paskelbta 1572 gruodžio 5 dieną,14 beveik septyneriais metais anksčiau už to paties popiežiaus Grigaliaus XIII duotą Vilniaus universiteto įsteigimo bulą. Dalyvaudamas tų pačių 1572 m. pavasarį įvykusioje konklavoje, kard. de Guise, kuris buvo žinomas kaip vienas iš įtakingiausių katalikiškojo atsinaujinimo Prancūzijoje vadų, iš naujo popiežiaus lengvai gavo viską, ko tik prašė, nors kai kas jėzuitams ir nepatiko, kaip, pavyzdžiui, jiems pavedamo universiteto sudėtin įeinanti teisės ir medicinos mokykla. Bet popiežiaus privilegija aiškiai sakė, kad visam universitetui, taigi ir teisės bei medicinos fakultetams, vadovaus jėzuitas rektorius. Jiems nieko daugiau neliko, kaip prisiimti ir šią naštą. O buvo našta ne todėl, kad tie mokslai būtų prieštaravę jų įsitikinimams, o vien tik dėl to, kad, norėdami ką nors naudingo nuveikti, jie buvo nusistatę visas savo jėgas koncentruoti tik į kelias darbo ir veiklos sritis, atsisakant kitų savyje gerų ir svarbių darbų bei užsiėmimų. Kad vadovavimas Lotaringijos universitetui buvo iš tikrųjų nelengva našta, matyti iš vėliau Pont-a-Mousson'e dirbančius jėzuitus vizitavusio T. Jono Maldonato laiško Lotaringijos kunigaikščiui Karoliui III (1579.IV.20): "Iš patirties žinome, kad viena dešimtis teisės fakulteto studentų, kiek jų dabar yra Ponte, pridarė daugiau blogio ir nusižengimų per vienerius metus, kaip visi kiti studentai per ketverius".15 Vizitatorius taip pat būgštavo, kad, augant teisės ir medicinos studentų skaičiui, gali jie privežti kenksmingų heretiškų knygų, o pasauliečiai dėstytojai, patys užsikrėtę herezija, gali ją propaguoti ir universitete, o tai reikštų jo sužlugdymą. Skaitant apie tokius būgštavimus, reikia nepamiršti, kad tuo metu Prancūzijoje buvo pats religinių kovų įkarštis ir nuo 1576 m. veikė vadinamoji Šventoji Lyga, kurios vadu ir buvo tas Lotaringijos kunigaikštis, universiteto globėjas ir išlaikytojas, kuriam buvo skirtas J. Maldonato laiškas. Bet Karolis III nepa-o galimų pavojų ir laikėsi savo nusistatymo: universitetas turi toliau veikti, rivalizuodamas su Paryžiaus, Bourges, Bolonijos ir kitais universitetais. Netrukus atsitiko taip, kad pirmasis teisės fakulteto dekanas prof. Pierre Grėgoire panoro išsilaisvinti iš jėzuitų priklausomybės ir atsisakė pripažinti jėzuito universiteto rektoriaus autoritetą. Tada pati ordino vadovybė sukruto ginti savo teisių ir iš popiežiaus Siksto V bula "Rationi congruit" (1585.V.1) išgavo naują Grigaliaus XIII prieš 13 metų suteiktų privilegijų patvirtinimą, užakcentuojantį rektoriaus teises į visus keturis fakultetus. Taip, nežiūrint visų nepatogumų ir sunkumų, jėzuitų vadovaujamas universitetas Pont-a-Mousson'e veikė iki pat ordino Lotaringijoje panaikinimo (1768 m.);16 jo tęsinys yra dabartinis Nancy universitetas.
Kadangi įvedant Vilniaus akademijoje teisės ir medicinos fakultetus būtų susidariusi visai panaši būklė kaip Lotaringijoje, t. y. jėzuitas rektorius būtų vadovavęs universitetui, kurio dviejų fakultetų profesoriai būtų buvę pasauliečiai, pats ordino generolas Akademijos rektoriui Jonui Gru-ževskiui įteikė Pont-a-Mousson'o "Akademijos knygą" (Librum Academiae). Ar tai buvo spaustuvėj spausdinta ar ranka rašyta knyga, neaišku. Iš visų aplinkybių tačiau galima spręsti, jog toje knygoje buvo surašyti universiteto ir jo atskirų fakultetų statutai bei praktiški veiklos reguliaminai.

3. Teisės fakulteto įsteigimas (1641-1644 m.)
Visi, kurie rašė apie Vilniaus akademiją, yra daugiau ar mažiau stabtelėję ir prie joje veikusio teisės fakulteto. Tačiau nė vienas neaprašė jo įsteigimo aplinkybių, o jei ir buvo šiek tiek apie tai prasitarta, tai tiktai tam, kad būtų proga mesti jėzuitams kaltinimą, jog jie "nepaisydami bajorų ir iš dalies Vilniaus miestiečių reikalavimų ir raginimų, neskubėjo naujų fakultetų atidaryti", nors karalius Vladislovas Vaza jau 1641 m. tam buvo davęs leidimą.17 Ko kito ir būtų galima laukti iš autorių, kuriems pirmiausia rūpi ne mokslas, o savo išankstinių nusistatymų propaganda?

Jau minėtas Lietuvos jėzuitų vizitatoriaus Fab-ricijaus Banfio laiškas ir kai kurie kiti archyvuose išlikę šaltiniai atskleidžia keletą detalių iš teisės fakulteto steigiamojo laikotarpio. Visų pirma, apie karaliaus Vladislovo Vazos privilegiją F. Banfis taip rašo: "Reikėjo taip pat gauti iš karaliaus naują privilegiją, nes, peržiūrėdamas senąsias privilegijas, radau, kad iš Akademijos kompetencijos buvo išimtas teisės ir medicinos daktarų laipsnių teikimas šia klauzule: Duodame teisę suteikti bakalauro, magistro ir daktaro laipsnius iš teologijos, metafizikos ir logikos, išskyrus teisės ir medicinos mokslus".18 Priduria, kad prie savo laiško pridedąs ir naujosios Vladislovo privilegijos nuorašą.19 Šioje privilegijoje esanti minima ir medicina, bet Gerbiamasis Maršalka šiuo metu labiau norįs įsteigti tiktai teisės fakultetą ir, trokšdamas, kad tai nedelsiant įvyktų, jau įteikęs kelis tūkstančius auksinų, kurie dabar esą Akademijos rektoriaus žinioje. Pirmiausia reikėsią nupirkti žemės sklypą, ant kurio būtų galima pastatyti naujas paskaitų sales. Tas sklypas būtinai reikalingas Akademijai praplėsti, vis tiek, ar joje būtų teisės paskaitos ar ne. Atrodo, iš to pasisakymo aišku, kad tiktai italo teisinis jautrumas yra naujos papildomos karaliaus privilegijos priežastis. Kai tas pats dalykas buvo svarstomas prieš 20 metų, tur būt, niekam neatėjo į galvą, kad reikėtų naujos karaliaus privilegijos. Ordino vyresnybė tuomet buvo davusi savo sutikimą įvesti teisę ir mediciną, bet apie kokią nors tuo reikalu karaliaus duotą privilegiją niekas nežino. Antra vertus, jei anuomet būtų buvęs duotas karaliaus raštas, nebūtu reikėję tuo dabar rūpintis. Iš popiežiaus naujo patvirtinimo nereikėjo, nes, kaip matėme, Grigaliaus XIII privilegijoje nebuvo įrašytas draudimas atidaryti ir šiuos du fakultetus.
Tame pačiame laiške F. Banfis smulkiai aprašo jo su provincijolu ir su provincijos patarėjais nustatytas sąlygas, kurios buvo siūlomos naujoj fakulteto fundatoriui K. L. Sapiegai. Provincijolu tuomet buvo jau minėtas Jonas Jamielkovskis (1640-1643), o provincijos patarėjais: 1) Jonas Gruževskis, iki 1641 m. rudens Vilniaus profesų namų viršininkas, o nuo tų metų pabaigos iki 1643 m. Akademijos rektorius; 2) Melchioras Schmollingas, prieš ateinant Gruževskiui, Akademijos rektorius (1638-1641); 3) Andrius Klingeris, Vilniaus noviciato rektorius ir naujokų magistras (1641-1647); 4) ketvirtuoju patarėju turėjo būti provincijolo sekretorius, tačiau 1641 m. kataloge jis nenurodytas, o 1642 m. kataloge juo buvo minėtasis Melchioras Schmollingas, kai tuo pat metu Vilniaus profesų namams vadovavo Martynas Hin-czas, taip pat Lietuvos jėzuitų provincijos patarėjas. Štai tų sąlygų, arba sutarties punktų, tekstas, kokį duoda savo laiške F. Banfis: "1. Jo Prakilnybė (K. L. Sapiega) teliepia nupirkti reikiamą žemės sklypą, kad jo lėšomis būtų galima pastatyti dvi paskaitų sales ir vieną salę iškilmingiems aktams ir visa tai pavadinti jo vardu. (Iš tikrųjų, vėliau teisės fakultetas buvo vadinamas 'Schola Sapiežana' — mano pastaba, P. R..). 2. Jis te-parūpina abiejų teisės skyrių (kanonų ir civilinės teisės — P. R.) profesoriams patogias gyventi patalpas. 3. Jis »tenustato būdą, kaip patogiai, iš anksto ir visais laikais būtų galima išmokėti minėtiems profesoriams metinę algą, kad, mirus Jo Prakilnybei, profesorių atlyginimo reikalas neįsipainiotų į visokius sunkumus ir trukdymus, arba net pats abiejų teisių fakultetas, laikui bėgant, visai nesužlugtų. 4. Kol bus gyvas Jo Prakilnybė, jis drauge su tuometiniu kolegijos ir universiteto rektorium teturi teisę paskirti ir atleisti aukščiau minėtus profesorius. Tą pačią teisę turės ir Jo Prakilnybė pirmagimis sūnus, — jei Dievo gerumas, kaip visi to linkime, jį duos, — kol bus gyvas. 5. Po Jo Prakilnybės fundatoriaus arba jo pirmagimio sūnaus mirties toji profesorių skyrimo ir atleidimo teisė tepereina pas Prakilniausius ir Garbingiausius Vilniaus vyskupus, tuo metu valdančius vyskupiją, būdama drauge ir pas Akademijos rektorių. Jei kada nors vyskupui ir rektoriui nepavyktų susitarti dėl vieno asmens, tuomet rektorius turi pasiūlyti kelis asmenis, iš kurių vyskupas vieną išrinktų. 6. Nė vienam, kas jis bebūtų, norinčiam klausyti kanonų ir civilinės teisės paskaitų, negalima be rektoriaus žinios įsirašyti jų klausytojais arba įsimatrikuliuoti į universiteto studentus. 7 Visa abiejų teisių fakulteto profesorių ir studentų tvarkomoji ir baudžiamoji valdžia bus pas Akademijos rektorių, lygiai taip, kaip ji taikoma visiems šio universiteto profesoriams ir studentams".

F. Banfis ten pat pastebi, kad fundatorius sutinkąs su visomis tomis sąlygomis; jis pats raštu atsakęs, jog neturįs jokio tuo atžvilgiu sunkumo, o dėl trečiojo punkto rašąs, kad mes (t. y. jėzuitai) surastume tą būdą. Kadangi kaip tik šiame punkte glūdi pats didžiausias keblumas, būtent surasti tokią išeitį, kuri atitiktų ordino reikalavimus ir užtikrintų profesorių išlaikymą, vizitatorius norėjęs dar sykį pasimatyti su Lietuvos Maršalka ir su juo viską aptarti, bet jis buvęs taip užimtas, kad nebegalėjęs atvykti į Vilnių, kaip buvęs žadėjęs, ir pats F. Banfis nebeturėjęs laiko pas jį nuvykti.

Palyginę šį sutarties su K. L. Sapiega projektą su ana prieš 20 metų su Valavičiais daryta sutartimi, matome vėlesniųjų sąlygų panašumą į ankstesniąsias. Kaip anuomet stengtasi užtikrinti universiteto rektoriui įstaigos administravime nepriklausomumą, taip ir dabar tai pakartojama, vietomis net tais pačiais žodžiais. Kaip anuomet fundatoriams ir jų įpėdiniams paliekama teisių, skiriant profesorius, taip ir dabar, — galiausiai tas teises pavedant Vilniaus vyskupams. Tačiau šį kartą smulkiau išdėstyti naujojo fakulteto medžiaginio aprūpinimo reikalai: kas apmokės šio fakulteto rūmų statybą, kas užtikrins profesorių išlaikymą ir pan.

Kadangi fundatorius pavedė patiems jėzuitams pasiūlyti tinkamiausią būdą profesorių išlaikymui užtikrinti, jie tai pavyzdingai atliko ir raštu išdėstė net penkis skirtingus būdus, iš kurių tačiau tik paskutinieji trys buvo jiems priimtini. To Vilniaus jėzuitų pasisakymo tekstas, pavadintas "Kokiu būdu Vilniaus akademijoje būtų galima įkurti teisės fakultetą ir kas turėtų išmokėti jo profesoriams algas", yra laimingai išlikęs Romoje centriniame jėzuitų archyve.20 Tekstas yra be parašo ir be kitokių nurodymų apie jo autorių ar autorius. Tačiau iš užuominos minėtame F. Banfio laiške galima spręsti, kad tai Lietuvos jėzuitų provincijolo su savo patarėjais svarstymų rezultatas, kuris buvo pasiųstas vizitatoriui, kad jis painformuotų ordino vyresnybę Romoje. Kai F. Banfis rašė minėtąjį laišką (1642 birželio 14), tas raštas jį buvo visai neseniai pasiekęs ("quod nuper accepi").

Kadangi apie tai dar niekur nebuvo skelbta, stengsiuos čia išsamiai perduoti tai, kas parašyta tame Vilniaus jėzuitų rašte. Pirmasis būdas būtų žemės valdas, skirtas teisės fakultetui ir jo profesoriams išlaikyti, pavesti valdyti katedros kapitulai arba kuriam nors jėzuitams palankiam prelatui. Toks valdytojas mokėtų Akademijos rektoriui kasmet tam tikrą pinigų sumą, iš kurios būtų išmokamos profesoriams algos. Prie to pastebima, kad, nors tas būdas ir atitinkąs ordino pobūdį bei apsaugąs rektorių nuo nereikalingų rūpesčių, tačiau būtų geriau jo fundatoriui nesiūlyti, nes nei jis su tuo lengvai sutiktų, nei iš to būtų naudos pačiai Akademijai. Reikėtų užrašyti daug daugiau kaip 30.000 auksinų, kad užtektų pajamų ir apmokėti kapitulą bei jos ūkvedžius, ir išmokėti profesoriams algas. O kas liečia Akademiją, tai tas, kuriam bus pavesta valdyti tuos dvarus, galės lengvai paveikti teisės profesorius, kad jie sukiltų prieš jėzuitus ir juos terorizuotų, kaip kad dabar atsitinką su Šv. Jono bažnyčios klebonu. Be to, kapitula vers teisės fakulteto profesorius ir studentus eiti į katedroje vykstančias pamaldas ir tuo ardys Akademijos tvarką, o teisės profesoriai negerbs Akademijos rektoriaus, bet daugiau pataikaus tam, kuris turės algoms mokėti pinigus. Antras būdas būtų, kad fundatorius paliktų savo įpėdiniams ir paveldėtojams fakulteto fundacijai skirtas valdas, juos įpareigodamas iš pajamų kasmet išmokėti profesoriams algas. Bet tuojau priduriama, kad ir šis būdas netinkąs. Gal fundatoriaus sūnus ar artimiausias paveldėtojas, kol dar gyvas bus mirusiojo prisiminimas, ir stengtųsi išpildyti įsteigėjo valią. Bet kaip būtų, jei paveldėjimas atitektų mažamečiui: ar ir jo globėjai būtų tokie pat uolūs? Arba jei, besidalinant palikimą, fundacija atitektų kokiam lėbautojui, kuriam vos užtektų visos Lietuvos ("cui vix tota sufficeret Lituania"), ir šis visai nusigyventų? Kiek tuomet reikėtų vargo ir net bylinėjimosi, norint išgauti tai, kas priklauso teisės fakultetui! Trečiasis būdas: fundatorius kai kuriuos iš savo dvarų ar juos iš kitų nupirkęs užrašo teisės fakultetui, pavesdamas pačiai Akademijai juos valdyti ir profesoriams algas išmokėti. Šis būdas užkrautų Akademijos vadovybei daugiau rūpesčių, bet būtų tikresnis; be to, profesoriai tokiu būdu priklausytų nuo rektoriaus ir būtų drausmingesni. Tam, žinoma, reikėtų skirti žmones nuosavybei prižiūrėti. Galėtų pasitaikyti ir nelaimių ar nederliaus metų. Kad pats rektorius rūpintųsi mokėti profesoriams algas, nebūtų jau toks naujas dalykas, nes ir dabar mokamos algos svetimiems, kurie, pavyzdžiui, dirba kolegijos nuosavybių ūkvedžiais. Teisės profesoriai irgi dirbtų Akademijos labui. O dėl nelaimių (gaisrų, karo, maro) galima tiktai pacituoti priežodį: Jei tiktai vėjų žiūrėsi, niekad nepasėsi ("Si ventos observabis, nunąuam seminabis,,). Ketvirtasis būdas: Fundatorius už fundacijai skirtą sumą nuperka mieste kelis gerus, patogius, nuo civilinių įsipareigojimų laisvus mūrinius namus, iš kurių nuomos mokesčių būtų surenkama profesorių algoms išmokėti reikalinga suma. Tokius namus galėtų valdyti arba pirmasis profesorius ("professor primarius"; tuo, tur būt, suprantamas fakulteto dekanas), arba pats Akademijos rektorius. Šiaip ar taip, tie namai būtų Akademijos nuosavybė, ir teisės fakulteto profesoriai negalėtų jų parduoti arba įkeisti. Penktasis būdas: fundacijai skirtus pinigus paskolinti Vilniaus arba Brastos žydų bendruomenei, kuri paskolos grąžinimą laiduotų savo mūro namais arba sinagoga ir kasmet mokėtų sutartas palūkanas.

Provincijolas su savo patarėjais, 1642 m. pavasarį apsvarstęs visas šias galimybes, pasisakė pirmiausia už trečiąjį būdą; jei jo nebūtų galima sutarti, tai prileido ketvirtąjį arba penktąjį būdą, bet visai atmetė pirmąjį ir antrąjį. Vizitatorius, gavęs šį pasisakymą, matyt, pageidavo dar papildymų, ypačiai, ką reikėtų daryti nelaimių ir nederliaus atveju. Yra kitas, nepasirašytas 1642 spalio 4 raštas, kuriuo patvirtinama, kad saugiausias ir tinkamiausias esąs trečiasis būdas. Toliau pastebima, kad, norint apsisaugoti nuo atsitiktinybių, būtų galima kasmet, išmokėjus profesoriams algas, kas dar liktų, padėti į specialią kasą, kuri, esant reikalui, būtų panaudota nelaimių atvejais, o jei tokio reikalo nebūtų, tarnautų fakulteto rūmų remontui. Provincijolas turėtų, vizituodamas Akademiją, reikalauti tikslios tų pinigų panaudojimo apyskaitos.21
Užklausimo forma čia paminėtas dar vienas galimas būdas. Ar nebūtų galima padaryti taip, kaip daroma su Šv. Jono Jeruzalės ordino, vadinamųjų maltiečių, praktikuojamomis komen-domis? Reiktų nupirkti tiek dvarų ar valdų, kiek bus profesorių. Tie dvarai būtų duodami jiems valdyti ir naudotis, juos įpareigojant rūpintis žemės našumo kėlimu ir duoti laikas nuo laiko valdymo apyskaitą. Taip atkristų ordinui nemaža bėdų dėl valdymo, dėl netikėtų pavojų, dėl pavydo, kad turi tiek nuosavybių; tuo pačiu profesoriai būtų priklausomi, nes prireikus būtų galima žemę atimti ir duoti kitam profesoriui. Neatrodo, kad ordino vyresnybė būtų rimtai žiūrėjus į šią galimybę, nes profesoriai, tapę jiems pavestų dvarų ūkvedžiais, ne tiek būtų rūpinęsi mokslo pažanga, kiek ūkininkavimu.

Šia proga taip pat iškilo tarp Vilniaus jėzuitų nenoras, kad būtų leista Vilniaus vyskupui kaip nors kištis į profesorių skyrimą, nors pirmiau ir buvo numatytos vyskupams teisės, kai bus mirę pats fundatorius ir jo įpėdinis. Dabar, sakoma, geriau, jei ir šiame fakultete galiotų bendra visai Akademijai tvarka: profesorius parenka ir skiria pats ordinas; kitaip niekad nesibaigsią nesutarimai ir intrigos ("semper existent tricae"). Su tuo, išdėsčius jam racijas, turėtų lengvai sutikti ir fundatorius, nes jis "gerai žino, kokie yra mūsų vyskupai" (novit bene mores nostrorum episco-porum).

Visa tai buvo dar svarstoma 1642 m. pabaigoje. Kol buvo sutvarkyti visi fundacijos reikalai, kol pavyko surasti abiem fakulteto skyriams (kanonų teisės ir civilinės teisės) profesorius, praėjo dar beveik dveji metai. Pagaliau 1644 m. buvo iškilmingai pradėtos naujajame fakultete paskaitos. Pradžioje buvo tiktai du profesoriai pasauliečiai, atkviesti iš Ingolstadto: Jonas Jurgis Schaueris — kanonų teisės ir Simanas Dilgelis — civilinės teisės. Pranešime apie Vilniaus akademijos 1644 m. veiklą trumpai prisimenama apie šių profesorių į Vilnių atvykimą.22 Studentai ir miesto gyventojai juos sutiko prie miesto vartų ir lydėjo eisenoje per gatves iki Šv. Jono bažnyčios. Prie bažnyčios vienas iš universiteto profesorių sakė sveikinimo kalbą? po to bažnyčioje atlaikytos mišios į Šventąją Dvasią. Sekė iškilmingi pietūs, kuriuose, be naujųjų profesorių, dalyvavo keli katedros prelatai, nemaža didikų, bajorų, miesto magistrato atstovų. Vėliau abiem atvykusiems profesoriams universitetas Šv. Jono bažnyčioje suteikė abiejų teisių magistro ir filosofijos daktaro laipsnius. Netrukus, gal sekančiais arba 1646 metais, atvyko ir trečias pasaulietis profesorius, lenkas Aronas Aleksandras Olizarovskis, kuris irgi dėstė kanonų teisę. Fundacijoje buvo numatyta išlaikyti keturias katedras, po dvi kiekvienam fakulteto skyriui. Ar buvo tuomet užimta ketvirtoji, t. y. antroji civilinės teisės, katedra ir kas ją užėmė, žinių kol kas neturime. Beveik visi rašiusieji apie šio fakulteto įsteigimą ir veiklą nurodo ketvirtuoju jame profesorium buvus ispaną jėzuitą Benediktą Soksą (lotyniškai: de Soxo, ispaniškai: de Sojo), kuris jau apie 20 metų buvo dėstęs kituose Vilniaus akademijos fakultetuose. Tačiau išlikę šaltiniai to nepatvirtina, netgi veda prie neigiamo sprendimo. Pvz., 1651 m. pavasarį sudarytas Vilniuje gyvenusių jėzuitų sąrašas apie B. Soksą pastebi, kad jis "kadaise daug kam tiko ir ėjo svarbias pareigas, dabar gi paraližuotas beveik nieko nebegali. Dar kartais išklauso namiškių išpažinčių".23 Metiniai 1646-1650 m. katalogai nemini apie jo kanonų teisės dėstymą; apie jį sakoma, kad iki 1649 m. ėjęs prokanclerio pareigas, buvęs rektoriaus patarėjas ir klausęs išpažinčių. Išlikęs jo nekrologas (B. Sok-sas mirė Antverpene 1658 gruodžio 18) nurodo ir jo negalavimų priežastį. Jis, būdamas Akademijos rektoriumi (1643-1646), dalyvavo Romoje VIII generalinėje kongregacijoje. Grįžęs iš Romos, Kalėdų naktį laikęs mišias, ir jų metu jį ištikusi he-mipleksija (vienos kūno pusės paralyžius), kuri jo nepalikusi iki pat mirties.24 Generalinė kongregacija, kurioje buvo išrinktas ordino generolas Vincentas Carafa, vyko nuo 1645 lapkričio 21 iki 1646 balandžio 14. 1646 m. vasarą jis bus grįžęs į Vilnių, ir minėtoji nelaimė turėjo jį ištikti 1646 m. Kalėdų naktį. Negalėdamas vaikščioti, jis po to nieko nebedėstė. Turėjo daug laisvo laiko, todėl ėmėsi rašyti knygas. 1648 m. pasirodė B. Sokso veikalas: "Claves iuris Academicis Vil-nensibus . . . porrectae" (Teisės raktai, įteikti Vilniaus akademijos studentams . . . , 146 psl.^Bibliografiniai rinkiniai pamini kitą jo veikalą: "Prae-cepta Grammaticae linguae Poloniae" (Lenkų kalbos gramatikos taisyklės), bet nenurodo nei išleidimo metų, nei knygos apimties.26 Knygelė "Cla-ves iuris" ir bus davusi progą prileisti, kad ji> pats dėstęs teisės fakultete. Tačiau, kaip matėme, jam nebuvo kada dėstyti kanonų teisę: iki 1646 m. buvo Akademijos rektorius, o nuo tų metų Kalėdų visą laiką buvo paralyžiuotas. Kai 1655 rugpiūčio 8 rusai ir kazokai, įsiveržę į Vilnių, pradėjo žiauriai žudyti, plėšti ir deginti, visi, kas tik galėjo, bėgo. B. Soksas, negalėdamas bėgti, jau buvo atsidavęs Dievo valiai ir laukė mirties. Jo pasigailėjo du jauni jėzuitai. Suradę vežimėlį, į jį pasodino ligonį ir, patys traukdami, laimingai ištrūko iš liepsnose ir kraujuje paskendusio miesto.27
Iki ros didžiosios nelaimės, tai yra 11 metų, reguliariai veikė teisės fakultetas. Deja, 17 dienų degančiame Vilniuje 1655 m. vasarą greičiausiai sudegė visa tos veiklos dokumentacija. Neturime žinių nei apie fakulteto sąrangą, nei apie studentus, nei apie profesorius, nei apie jo materialinę būklę. Neišliko nė pats jo fundacinis aktas. Šį tą tačiau sužinome iš fundatoriaus Kazimiero Leono Sapiegos testamento, rašyto Varšuvoje 1655 liepos 30.28 Jame Sapiega pasisako, kad prieš kurį laiką davęs tuometiniam Akademijos rektoriui Grigaliui Schonhofui (rašo 'Szyndorf, bet tokios pavardės tuomet tarp Lietuvos jėzuitų nebuvo, o Grigalius Schonhofas kaip tik 1650-1653 m. vadovavo Vilniaus akademijai) 12.500 auksinų, skirtų keturių jurisprudencijos fakulteto profesorių išlaikymui, ir įsipareigojęs įmokėti dar 25.000 auksinų, iš kurių būtų pastatyti namai dviem pasauliečiams profesoriams gyventi ir būtų ateityje užtikrintas fakulteto išlaikymas. Tačiau, matydamas, kad tikriausias būdas visiems laikams išsaugoti tą fakultetą ir universiteto vadovybei tai yra naudingiausia, užrašo Vilniaus akademijai savo Počajevičių nuosavybę, esančią Oršos apskrityje, ir prašo Akademijos rektorių Vaitiekų (Albertą) Kojalavičių (jis buvo rektorium 1653-1656) sugrąžinti testamento egze-kutoriams jo anksčiau duotą 25.000 auksinų įsipareigojimo raštą. Počajevičiai buvę verti daugiau kaip 30.000 auksinų, — pastebi patys jėzuitai viename atsiliepime apie Akademijos geradarius.29 Tai maždaug atitiktų sumas pinigų, kurios buvo numatytos pradiniame fundacijos projekte, kaip jį savo laiške išdėstė vizitatorius F. Banfis. Kadangi K. L. Sapiega jau tuomet įmokėjo kelis tūkstančius auksinų, kyla įtarimas, jog testamente nurodytas ne tas rektorius: vietoje G. Schon-hofo, atrodo, turėtų būti kitas iš Prūsų kilęs Akademijos rektorius Melchioras Schmollingas, kuriam vizitatorius 1641 m. vasarą perdavė fundatoriaus įteiktus pinigus. Kitaip sunku tikėti, kad jėzuitai būtų 1644 m. atidarę fakultetą, dar neturėdami jo išlaikymui pinigų. Ir minėtoji 25.000 auksinų obligacija bus buvusi pasirašyta prieš 1644 m. pradedant teisės paskaitas. Kadangi fundatorius tos sumos tuojau negalėjo įmokėti, bus jau tada pavedęs naudotis Počajeviįių nuosavybę, kurią vėliau testamente visai užrašė Akademijai.

Kai K. L. Sapiega rašė savo testamentą (1655. VII.30), Počajevičiai buvo jau rusų rankose; tiktai 1661 m. vėl sugrįžo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos valdžią. Bet dar 1665 m. jėzuitai negalėjo ta nuosavybe naudotis. Vilniaus vaivada Paulius Jonas Sapiega, anksčiau buvęs Vitebsko vaivada ir vienas iš fakulteto fundatoriaus testamento vykdytojų, savo 1665 gruodžio 26 rašytu testamentu įpareigoja savo žmoną, jam mirus, tą nuosavybę kuo greičiausiai (jako najprzędzej) perduoti jėzuitams.30 Prieš tai netgi reikėjo bylinėtis, nes Vilniaus akademijos 1665 m. pranešime skaitome: "Kaimai, iš kurių buvo gaunamos teisės fakultetui išlaikyti pajamos, buvo patekę į naujo savininko rankas; šiemet teismas juos grąžino kolegijai (t. y. Akademijai)".31

Teisės fakultetas XVII a. antroje pusėje ir XVIII amžiuje

Ar po didžiosios rusų invazijos, kuri taip skaudžiai palietė pačią Akademiją, dar iš viso veikė jos teisės fakultetas? Į tai beveik visa ligšiolinė istoriografija atsako neigiamai. Vieni pasitenkina, pažymėję, kad fakultetas netekęs didelės dalies savo fundacijų ir dėl to nebegalėjęs atsigauti,32 kiti kaltina jėzuitus: teisės fakultetas jiems atrodęs pamestinukas ir, pasitaikius progai, buvo numarintas.33 Ką gi apie tai sako mus pasiekusios šaltinių nuotrupos?

Visų pirma yra tikrų žinių, kad fakultetas nebuvo "numarintas", bet veikė ir toliau. Po to, kai .Akademija atgavo Počajevičius, jau 1667 m. pranešime skaitome: "Civilinės teisės mokykla, įsteigta Garbingiausiojo Leono Kazimiero Sapiegos, priešų invazijos metu netekusi savo pajamų, šiais metais, pradėjus nuosavybei šiek tiek atsigauti ir gera linkme vystytis, vėl atidaryta, kurią lanko ganėtinas studentų skaičius" (Scholae iuris.. . hoc anno. . . sunt apertae, quas iustus audi-torum excipit numerus).34 Nepasakyta, nei kas tas paskaitas skaitė, nei kiek iš viso studentų jų klausė. Be abejo, buvo ir šį kartą vienas ar du iš kitur atkviesti profesoriai nejėzuitai. 1684 m. tokiu civilinės teisės profesorium buvo abiejų teisių daktaras Pranciškus Peyeris, kurį tų metų gegužės 18 Vilniaus kapitula išrinko konsistorijos notaru.34a. Kas jis buvo, iš kur į Lietuvą atvyko (iš pavardės atrodytų buvęs vokietis), šaltiniai, deja, nieko nesako.

Antroji fakulteto sekcija, kanonų teisė, nuo dabar buvo perimta pačių jėzuitų. Visą laiką randame kasmet po du šios disciplinos profesorius. Nėra tikslu juos laikyti teologijos fakulteto profesoriais, nes ten jau buvo vienas ir dažnai net du moralinės teologijos profesoriai, kurie būsimiems kunigams perduodavo ir būtiniausias žinias iš kanonų teisės. Kanonų teisės profesoriams ir nereikėjo prisijungti prie teologijos, nes teisės fakultetas niekad nebuvo panaikintas. Yra dar viena žinia iš XVIII a. ketvirtojo dešimtmečio apie civilinės teisės profesoriaus buvimą Vilniaus akademijoje. Vilniaus vyskupas M. Zenkavičius savo 1733 m. reliacijoje pamini diecezinės seminarijos rektorių (regens), kuris, būdamas vyskupijos kunigas ir abiejų teisių daktaras, dėstęs Akademijoje civilinę teisę.35 Reliacijoje nepasakyta, kaip jis vadinamas. Tačiau reikia manyti, kad tai buvo tas pats Davidavičius, "Smolensko kanauninkas, užsirekomenduojąs savo doru gyvenimu ir išsimokslinimu", kurį Vilniaus kapitula 1729 spalio 4 paskyrė seminarijos regensu.36 Į tą dviejų mozaikos akmenėlių tarpą visai patogiai įtelpa pačių Vilniaus jėzuitų perduota 1731 m. veiklos pranešime žinutė, kad tais metais buvęs "specialiai iš svetimųjų (t. y., iš nejėzuitų) pakviestas kvalifikuotas dėstytojas, Vilniaus universiteto teisės daktaras, ir įpareigotas už metinį atlyginimą viešai skaityti jurisprudencijos kursą".37 Taigi, nebėra abejonės, kad jėzuitai 1731 m. pavedė kan. Davi-davičiui dėstyti civilinę teisę ir kad jis ją dėstė dar 1733 m., o gal ir po to. Tokių nejėzuitų civilinės teisės profesorių galėjo būti ir kitais laiko tarpais. Šios išvados reikalauja jau pats "utriusąue iuris" licenciato ir doktorato teikimas tiek XVII a. antroje pusėje, tiek XVIII amžiuje. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomame rankraštyje "Lau-reae Academicae" net dviejuose skyriuose įrašyti gavusieji "utriusąue iuris" mokslo laipsnius tarp 1677 ir 1779 metų.38 Vieno tokio įrašo fotokopiją


galima matyti Lietuvoje išeinančiame žurnale "Mokslas ir gyvenimas" 1973, Nr. 5, p. 19. Tai 1699 kovo 26 universiteto autoritetu suteiktas abiejų teisių licenciatas ir doktoratas notarui ir karaliaus sekretoriui Stanislovui Paškevičiui. Kitas panašus tų mokslo laipsnių suteikimas buvo po 9 metų: 1708 lapkričio 24. Aukščiau matėme, kad ir kan. Davidavičius tapo abiejų teisių daktaru tame pačiame Vilniaus universitete. Visai nestudijavusiems civilinės teisės mokslo laipsnio teikti negalėjo, nes tai nebūtų likę nepastebėta, ir pačiam universitetui būtų buvę galima prikišti mokslinio rimtumo ir atsakomingumo stoką.

Antra vertus, nėra ko laukti, kad civilinė teisė Vilniuje būtų buvusi dėstoma nuolat ir reguliariai. Tai matyti jau iš gan retai pasitaikančių tos disciplinos laipsnių teikimo ir iš šiaip neužsili-kusių jokių mokslo veikalų, spausdintų tezių gynimo programų ar kokių kitų veiklos pėdsakų. Tiesa, didžiausia dauguma išlikusių šaltinių — katalogai, pranešimai, laiškai — nėra akademinės veiklos raštai, bet pirmiausia pačios jėzuitų vienuolijos reikalams skirti, vienuolius teliečia žinių pasikeitimai, kurie tik netiesiogiai bei dalinai atspindi pačios Akademijos kaip mokslinės įstaigos reiškimąsi. Dėl to, pavyzdžiui, išlikusiuose Vilniaus jėzuitų 1644-1655 m. kataloguose visai nerandame paminėtų nei paties teisės fakulteto, nei jame dėsčiusių nejėzuitų profesorių. Iš to seka, jog visiška tyla apie tą fakultetą panašiuose XVIII a. kataloguose jokiu būdu nereiškia, kad jo visai nebuvo. Kelios čia suminėtos neabejotinos šaltinių nuotrupos verčia jo buvimą priimti kaip istorinį faktą.

Kitaip buvo su antruoju fakulteto skyriumi — kanonų teise. Jos buvo vis daugiau reikalaujama iš vyskupijų kurijose dirbančių ir įvairias pareigas einančių kunigų. Patiems jėzuitams perėmus jos dėstymą, nebuvo didelės problemos dėstytojų atžvilgiu. Todėl šis teisės fakulteto skyrius visą laiką reguliariai veikė. Kad ir nestudijavusieji civilinės teisės galėtų gauti mokslo laipsnį, Akademijos vadovybė išsirūpino per ordino generolą specialų leidimą teikti kanonų doktoratą. 1673 pranešime apie Vilniaus akademijos jėzuitų nuveiktus darbus skaitome, kad Tėvas Generolas davęs galią "studijavusiems kanonų teisų suteikti tos specialybės daktaro laipsnį; ir du mūsiškiai, šventų kanonų profesoriai, gavo tą mokslinį garbės titulą".39 Iš tikrųjų, jau minėtame rankraštyje "Laureae Academicae" yra specialus skyrius, kuriame sužymėti gavusieji mokslo laipsnius iš kanonų teisės.40

Čia reikia pastebėti dar vieną dalyką. Nuo 1726 m. (o gal jau ir nuo 1725, nes tų metų katalogas neišliko) jėzuitų katalogai pradeda žymėti prie atskirų Vilniaus akademijoje dirbančių ordino narių, šalia jų įprasto užsiėmimo, taip pat ir jų universitete einamas oficialias pareigas (universiteto sekretoriaus, fakulteto dekano, fakulteto tarėjo, asistento bei senjoro), kai pirma tokių žinių, išskyrus universiteto rektoriaus ir prokanclerio titulus, nebūdavo. 1726-1732 m. laikotarpyje randame tik du jėzuitus dekanus: teologijos ir filosofijos fakultetuose, o nuo 1732 m. rudens prisideda ir trečiasis — kanonų teisės fakulteto dekanas. Juo tuomet buvo prof. Anastazas Krasnickis, kuris betgi jau 1733 sausio 13 mirė; jo vieton stojo prof. Adomas Delamars. Ką tai reiškia? Ar naujasis kanonų teisės fakultetas užėmė prieš tai veikusio "utriusąue iuris" fakulteto vietą, ar kuriais kitais sumetimais buvo įsteigtas, sunku dabar, neturint visų ano meto šaltinių, pasakyti. Žinoma, naujoji teisės fakulteto forma geriau atitiko realų stovį. Jėzuitai nuo maždaug 1670 m. kasmet skirdavo iš savųjų tarpo Vilniaus universitetui po du kanonų teisės profesorius. Civilinė teisė buvo :oma greičiausiai ne kaip ištisinė disciplina, o su didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis. Be to, patys jėzuitai, negalėję dėstyti civilinės teisės, negalėjo vadovauti ir tą teisų apimančiam fakultetui. Pirma teikė mokslo laipsnius iš kanonų teisės, remdamiesi ypatinga privilegija, dabar tai galėjo daryti normalia universiteto veiklos tvarka. Buvo ir toliau kartkartėmis teikiami mokslo laipsniai ir iš "abiejų teisių", tur būt, tęsiant jau beveik šimtmetinę tradiciją ir remiantis, steigiant teisės fakultetą, gautomis privilegijomis. Norintiems įgyti šį laipsnį, tur būt, ir kanonų teisės fakultete būdavo dėstoma, bent retkarčiais, civilinė teisė. Kanonų teisės fakultetas reguliariai veikė iki pat jėzuitų ordino panaikinimo. 1773 m. rudenį sudarytame kataloge randame: fakulteto dekaną Juozą Toločką, asistentą — Juozą Smykovskį, senjorą — Linkenhejerį, dėstytojus: Jokūbą Lin-kenhejerį (skaitė prieš pietus) ir Joną Jankauską (skaitė po pietų).41

5. O kaip su medicina Vilniaus akademijoje? Visos žinios ir pastabos apie teisės mokslų vyksmą Vilniaus jėzuitų akademijoje mus verčia būti atsargiais, pasisakant apie medicinos mokslų buvimą ar nebuvimą toje pačioje Akademijoje. Apie mediciną Vilniuje nėra ko laukti žinių iš jėzuitų ordino istorinių šaltinių, nes ši mokslo sritis neįėjo į jėzuitų pasirinktų uždavinių skaičių. Kur tačiau sąlygos reikalaudavo, kad jų vadovaujamame universitete būtų dėstoma ir medicina, ten jie įsteigdavo ir medicinos fakultetą. Jau 1565 m. paruoštame Gandijos universiteto (Ispanijoje) statute yra atskiri skyriai apie mokslo laipsnių iš medicinos ir iš civilinės bei kanonų teisės teikimą.42 Medicinos ir teisių fakultetai buvo numatyti ir po to tikrai įkurti 1572 m. įsteigtame jėzuitų universitete Pont-a-Mousson mieste, Lotaringijoje, kaip jau šio straipsnio pradžioje buvo minėta. Apie medicinos ir teisės fakultetus ėjo kalba, kai apie 1620-1623 m. didikai Valavičiai planavo tam reikalui skirti stambią fundaciją. Abiem fakultetams galioja karaliaus Vladislovo IV Vazos 1641 m. duotoji privilegija. Tiktai K. L. Sapiega nesiėmė iš karto aprūpinti abu fakultetus: užrašė fundaciją vien teisės fakultetui, kaip tai aiškiai liudija straipsnio pradžioje minėtasis vizitatorius F. Banfis savo laiške į Romą.

Jėzuitams vadovaujant, medicinos fakultetas Vilniaus akademijoje, atrodo, nebuvo įsteigtas. Nors jų šaltiniai paprastai šiuo atžvilgiu būna šykštūs, bent paties fakulteto įsteigimo fakto tylomis nebūtų praėję. Tai nereiškia, kad retkarčiais, ypač XVIII amžiuje, nebūtų galėję būti paskaitų iš medicinos. Bent paskutiniame dešimtmetyje prieš jėzuitų ordino panaikinimą (1773 m.) tokių paskaitų buvimas, atrodo, yra neabejotinas. Iš Irenos Petrauskienės 1973 m. paskelbto straipsnio "Medicina Vilniaus universitete"43 paaiškėja, kad 1763 ar 1764 m. Vilniaus akademijoje ir universitete buvę egzaminai iš bendrosios osteologijos ir anatomijos. Išspausdintos ta proga programos titulas aiškiai sako, kad Vilniuje, universiteto priklausomybėje, tuomet veikė Medicinos Institutas (Collegium), kuriam vadovavo filosofijos ir medicinos daktaras Steponas Bisis, žinomas kaip medicinos dėstytojas Vyriausioje Lietuvos mokykloje. I. Petrauskienės užtiktoji egzaminų programa mums atskleidžia lig šiol nežinotą ir visų neigtą faktą: medicinos dėstymą Vilniaus akademijoje apie 1763-64 m., ir tai įgalina "Collegium Medicum" pradžią iš 1780 metų (pagal L. Fin-kelį)44 atkelti į laikotarpį apie 1763 metus. Iš tos pačios žinutės galime spręsti, kad studijos toje "Medicinos kolegijoje" tęsėsi daugiau negu vienerius metus, nes minėtuosius egzaminus laikė "pirmųjų metų klausytojai". Antra vertus, aišku, kad šis institutas neturėjo fakulteto rango ir, atrodo, jame nebuvo daugiau profesorių kaip tik minėtasis S. Bisis. Reikėtų dar nuodugniau peržiūrėti Lietuvoje, Rusijoje ir Lenkijoje saugomus ano meto istorinius šaltinius; jie galėtų mums atskleisti gal dar ne vieną panašų netikėtumą.

Su medicina siejasi ir praktiška pagalba žmonių sveikatai palaikyti bei jai atgauti. Ir čia Vilniaus akaaemija daug pasitarnavo savo vaistine. Farmakologija yra gana moderni medicinos mokslų šaka, įėjusi tik XVIII a. gale į universitetuose dėstomųjų disciplinų tarpą. Vilniuje tiktai 1785 m. chemijos profesorius J. Sartoris pradėjo dėstyti farmacijos kursą.45 Prieš tai vaistininkų paruošimas buvo atliekamas amatininkų pavyzdžiu. Laikantysis vaistinę priimdavo mokinius, kurie prisižiūrėdavo, kaip vaistininkas ruošia vaistus, ir jam padėdami, patys įgydavo vaistininkui reikalingų įgūdžių.

Kada Vilniaus jėzuitai atidarė savo vaistinę, sunku tiksliai nustatyti. Nuo pat pradžios tarp jėzuitų brolių būdavo vienas vadinamasis infir-marijus, kurio pareiga buvo rūpintis sergančiais. Aišku, jis parūpindavo ir reikalingų vaistų. Vėliau, kai plačiai išsivystė Vilniaus jėzuitų sociali-' nė globa, ypač keleriais paskutiniaisiais XVI a. metais, kai Lietuvoje dėl nederliaus visur trūko maisto ir alkani žmonės būriais slankiojo miesto gatvėmis, kai buvo steigiamos špitolės, ligoninės ir teikiama vargšams bei ligoniams visokeriopa pagalba, jau tuomet, t.y. apie 1600 m., reikia manyti, pradėjo veikti reguliari Akademijos vaistinė, aprūpinusi vaistais ne tik savuosius, bet ir miestiečius.46 Tokiai vaistinei iš pradžių bus vadovavęs tas pats infirmarijus. Vaistininko titulą Vilniaus akademijoje užtinkame pirmą kartą 1621 m. Tų metų jėzuitų kataloge Br. Adomas Franc-kevičius vadinamas "Apothecarius", tuo pačiu metu kiti du broliai: Gasparas Bomkovskis ir Andrius Senterkevičius pažymėti titulu "Infirmarius".47 A. Franckevičius, kilęs iš Prūsų, būdamas 24 m. amžiaus ir jau turėdamas vaistininko specialybę, 1618 m. Vilniuje įstojo į ordiną. "Arte est Phar-macopola" — sakoma 1625 m. kataloge. Jis vadovavo Akademijos vaistinei nuo 1620 (tų metų kataloge jis vadinamas "Infirmarius") iki 1627 metų; po to persikėlė į Nesvyžių, kur atidarė naują vaistinę, bet neužilgo, 1629 gruodžio mėn. pabaigoje, dėl nežinomų priežasčių išstojo iš ordino. Tolesnio jo likimo nežinome. Akademijos vaistinę 1627 m. perėmė jau minėtas Br. Andrius Senterkevičius; tų metų kataloge apie jį išsireiškiamą "curam habet Pharmacopoliae,, (rūpinasi vaistine). Iš to aišku, kad vaistinė Akademijoje jau buvo savas vienetas, kad joje dirbo daugiau žmonių, kad ji turėjo savo pajamų ir išlaidų, kad ji tarnavo ne tik Akademijai, bet ir miestiečiams. Nuo 1630 ar 1631 m. Akademijos vaistinę perėmė iš Varšuvos, kur irgi veikė panaši jėzuitų vaistinė, atkviestas specialistas Br. Kristupas Ceisbergas. Kai šis 1637 m. buvo pasiųstas į Polocko kolegiją (kur kitais metais išstojo iš ordino), jo vietą užėmė lenkas Br. Valentinas Ur-pieša. Bet ir šis po poros metų paliko Vilnių, perkeltas dirbti į Oršos kolegiją. 1641 m. Akademijos vaistinei vadovavo Br. Adomas Ščuckis. Sekančiais metais šalia to paties vaistininko A. Ščuckio randame dar ir vaistinės prefektą mozūrą Tėvą Simoną Blonskį (Blonensis), vieną iš įtakingiausių Lietuvos jėzuitų provincijos narių, nes anksčiau jis ištisus 18 metų vadovavo Vilniaus noviciatui ir, būdamas sykiu naujokų magistras, perteikė ką tik į ordiną įstojusiems jaunuoliams vienuolinio gyvenimo pagrindus. Nuo 1643 m. jis buvo Varšuvoje jėzuitų namų prepozitu, bet 1646 m. vėl grįžo į Vilniaus akademiją ir vėl ėjo vaistinės prefekto pareigas, kol 1648.IV.1 tapo provincijolu ir po pusės metų (1648.XI.30) mirė. Tai pirmas ir vienintelis atvejis, kad vaistinės vyriausias vadovas buvo ne vienuolis brolis, bet tėvas - kunigas. Gal būt, viršininkai matė brolių nuolatiniuose santykiuose su pasauliečiais pavojus jų pačių dvasiniam pašaukimui ir todėl paskyrė kaip tik prityrusį dvasinio gyvenimo mokytoją, buvusį ilgametį naujokų magistrą, vadovauti vaistinėje besidarbuojantiems jauniems jėzuitams? Kad tokie pavojai buvo realūs, matyti iš to, jog per 20 metų laikotarpį (1621-1641) iš keturių brolių vaistininkų du (ar gal ir trys) netrukus paliko ordiną. Savaime aišku, ir kunigui esant vaistinės prefektu, specialius vaistų paruošimo darbus atlikdavo tam turį praktikos broliai vaistininkai. Nuo XVII a. vidurio iki pat 1773 m. jie visuomet būdavo ir vaistinės vadovais. Apie tą vaistinę išliko įdomi žinutė Akademijos jėzuitų 1681 m. veiklos pranešime.48 Ją duodame ištisą, išvertę į lietuvių kalbą: "Pradėtas ir užbaigtas statyti naujas pastatas vaistinei, prie vyskupo rūmų aikštės, susisiekiantis su spaustuvės pastatu. Tai dviejų aukštų namas su erdviomis ir labai patogiomis patalpomis. Ten pat pristatytos vaistams gaminti ir žolėms virti bei distiliuoti itin parankios dirbtuvės. Be to, įgytos dailios spintos, kurias puošia meniškai nutapyti šventųjų, nuo įvairių ligų užtarėjų paveikslai, taip kad vienuoliška vaistinė (religiosum phar-macopolium) ne daugiau dvelkia sveikata ir sklindančiais kvapais, kaip pamaldumu. Pripirkta taipgi visokių reikmenų. Viskas pareikalavo daug rūpesčių ir stambių išlaidų, bet sykiu nemažai pakėlė mūsų vaistinės vardą svetimųjų akyse. To pasekmė: miestiečiai dažniau eina į mūsų vaistinę pirkti vaistų, ypačiai, kad ji dabar pasiekiama tiesiog iš aikštės,\ — Tikrai, galima sakyti, vargu ar buvo kita didesnė ir geriau įrengta vaistinė ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Ją vėliau ypatingai įvertino ir karalius Augustas III, 1758 m. suteikdamas savo privilegiją.49

Būdama šalia aukštojo mokslo įstaigos, Akademijos vaistinė, jei ir neteikė specialaus mokslinio išsilavinimo nei mokslo laipsnių (vaistinin-kystė tuomet dar nebuvo iki to išsivysčiusi), tačiau atliko svarbų visai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai uždavinį: paruošė nemažą skaičių vaistininkų (vienuolių ir pasauliečių), dirbusių įvairių miestų vaistinėse ir joms vadovavusių. Vien tik prie Lietuvos jėzuitų provincijos įstaigų buvo išlaikomos, pvz. 1700 m., šios vaistinės: Gardine (vaistininkas: Br. Simonas Vai Čechavičius), Nesvyžiuje (Br. Jonas Audickis), Pinske (Br. Juozapas Greiteris), Varšuvoje (Br. Paulius Kasneris; jo padėjėjas: Br. Petras Gzovskis), Vilniuje, prie Akademijos (Br. Stanislovas Jasickis; jo padėdėjas; Br. Jonas Vasiliauskas), Vitebske (Br. Andrius Brandtas).50 To paties amžiaus viduryje, 1751 m., veikė šios jėzuitų vaistinės: Babruiske (Br. Liudvikas Courcelis), Drohičine (Br. Godefridas Blankas), Daugpilyje (Br. Andrius Sakalauskas), Gardine (Br. Juozapas Babsikas; padėjėjas: Br. Steponas Kraceris), Kražiuose (Br. Adomas Kičas), Mscis-lavlyje (Br. Pranciškus Obakovskis), Nesvyžiuje (Br. Tomas Grimskis), Naugarduke (Br. Jonas Blusas), Pinske (Br. Volfgangas Reingruberis), Polocke (Br. Jonas Giera), Varšuvoje (Br. Antanas Dobkevičius; padėjėjas: Br. Mykolas Peteris), Vilniuje, prie Akademijos (Br. Petras Necelis; padėjėjas: Br. Juozapas Bomgardtas), Vilniuje, prie noviciato (Br. Andrius Jucevičius), Vitebske (Br. Antanas Mročkevičius).51 Palyginę šiuos abu sąrašus, matome, kad per 50 metų jėzuitų išlaikomų vaistinių skaičius daugiau negu padvigubėjo: be 6 vaistinių, buvusių amžiaus pradžioje, 1751 m. veikė dar 8 vaistinės, įsteigtos pirmoje XVIII a. pusėje. Didelis jų skaičius buvo rytinėse L. D. K-tijos srityse, vietovėse, kur jų labiau reikėjo. Suminėjome ir tų vaistinių vaistininkus —jėzuitus brolius, kurių skaičius iš 8 amžiaus pradžioje per 50 metų išaugo į 17. Jie visi, be išimties, kelerius pirmuosius vienuolinio gyvenimo metus turėjo praleisti Vilniuje, nes tik Vilniuje, prie Šv. Ignaco bažnyčios, buvo vienintelis Lietuvos jėzuitų provincijos noviciatas. Vaistininko amato, jei anksčiau, prieš įstodami į ordiną, nebūdavo išmokę, mokydavosi Vilniaus akademijos vaistinėje. Kai ši viena nebegalėjo priimti tiek mokinių, prie noviciato įsteigta antroji Vilniuje jėzuitų vaistinė, kuriai vadovauti 1749 m. pakviestas jau senyvas brolis Andrius Jucevičius. Įdomi jo biografija. Andrius buvo žemaitis, gimė 1678 lapkričio 29, lankė Kražiuose jėzuitų mokyklą, ten 1698 m. įstojo į ordiną. Atlikęs dvejų metų noviciatą Vilniuje, prie Šv. Ignaco bažnyčios, gyveno vienerius metus Kauno jėzuitų rezidencijoje, kur ėjo durininko infirmarijaus ir kitas broliams įprastas pareigas. 1701 m. jį sutinkame Vilniaus akademijos vaistinėje vaistininko padėjėju. Čia įgijęs vaistininko specialybę, joje reiškėsi per visą savo gyvenimą — daugiau kaip 50 metų, ir jo pomirtiniame nekrologe sakoma: "buvo visoje Lietuvoje pagarsėjęs vaistininkas,, (egit Apothecarium per totam Li-tuaniam celeberrimum).52 Jau 1706 m. pradėjo savarankiai vesti vaistinę Vitebske, kur išbuvo ištisus 18 metų. 1722 m. persikėlė į Gardino vaistinę, o 1726 m. jam pavesta vadovauti Akademijos vaistinei Vilniuje. Po septynerių metų prireikė vaistininko Naugarduke, jis ten siunčiamas. Apie 1745 m., jam vis dar dirbant Naugarduke, susilpnėjo sveikata, bet, praėjus porai metų, jis vėl buvo toks pajėgus, kad galėjo perimti Vilniuje vaistinę, skirtą vaistininkais numatytus brolius naujokus pradėti ruošti jų specialybei. Ir jie galėjo iš tokio prityrusio vaistininko daug ko išmokti. Jis mirė ten pat Vilniuje, prie Šv. Ignaco bažnyčios, 1755 liepos 19. Kurį laiką prieš mirtį jis visai apako. Karaliaučiaus gydytojai (net nekatalikai, — liuteronai) jį kvietė atvykti pas juos, jie veltui gydytų jo akis. Tačiau Br. A. Jucevičius į tokią tolimą kelionę nesileido. Apie tą laiką lankėsi Vilniuje po Europą važinėjąs anglas, labai garsus okulistas. Jo patarnavimais naudojosi Vilniaus vyskupas Mykolas Zenkavičius ir pažadėjo sumokėti 100 auksinų, kad tik jis Br. A. Jucevičiui sugrąžintų akių šviesą. Tačiau gydytojas, apžiūrėjęs ligonio akis, pasakęs: liga perdaug įsisenėjusi; niekas jam jau nepadėsiąs. Susitaikęs su Dievo valia, gerasis brolis, kol pajėgė, dažnai keldavosi jau trečią valandą ryto ir iki penktos valandos, vaikščiodamas ten ir atgal į bažnyčią vedančiu koridorium, vaizduodavosi lankąs garsiąsias Lenkijos ir Lietuvos Marijos šventoves ir jų stebuklingus paveikslus.53

Be vienuolių, Vilniaus akademijos vaistinėje dirbdavo ir pasauliečiai; tokiu būdu ir jie ruošdavosi patys būti vaistininkais. Kad tai nėra gryna prielaida, žinome iš išlikusio Vilniaus Akademijos jėzuitų 1710-1723 m. dienoraščio. Ten, pvz.. rašoma, kad 1716 liepos 26 Šv. Jono bažnyčioje buvęs palaidotas "Antanas Kalskis, vaistininkas pasaulietis, vakar miręs mūsų vaistinėje". 1717 liepos 13 trys kandidatai, vaistininkas, chirurgas ir bur-sistas, įstojo į jėzuitų noviciatą. Ir anksčiau jie dirbo ir gyveno priklausomi Akademijos. Užtat, prieš išleidžiant juos į noviciatą, buvo suruošti iškilmingi pietūs. 1718 spalio 5 Šv. Jono bažnyčioje Akademijos jėzuitai kunigai laikė gedulingas mišias už mirusius pasauliečius vaistininkus: Stanislovą Jasickį ir Paulių Kasnerį. Kadangi mišios buvo laikomos Akademijos vaistinės vedėjo Br. Jono Zdanskio prašymu, nėra abejonės, kad abu mirusieji anksčiau dirbo Akademijos vaistinėje. 1719 balandžio 24 buvo iškilmingi pietūs vieno Akademijos vaistinės tarnautojo į padėjėjus (gizelius) pakėlimo proga.54 Tai tiktai kelios iš trumpo laikotarpio žinutės, bet jos labai daug pasako: Akademijos vaistinė buvo ano meto vaistininkų mokykla. Gaila, kad tokių dienoraščių daugiau neišliko ir kad kiti mūsų istoriniai šaltiniai labai mažai teduoda žinių apie su jėzuitais dirbusius pasauliečius. Reikia manyti, kad tikrovėje jų buvo nemažas skaičius, daug didesnis negu lig šiol mums žinoma, tiek tarp teisės fakulteto dėstytojų, tiek ir kitose srityse, kaip, pvz., tarp pilną pagal ano meto reikalavimus pasiruošimą įgijusių vaistininkų.

Akademijos vaistinė išliko ir po jėzuitų panaikinimo. 1781 m. ją perėmė Lietuvos Vyriausioji mokykla. Tie, kurie klausė nuo 1785 m. dėstomą farmacijos kursą, toje vaistinėje galėjo atlikti praktikos darbus. Ji ir vėliau buvo vadinama "Universiteto vaistine".
Šiam straipsniui panaudojome daug įvairiuose šaltiniuose užtiktų nuotrupų, kurios kartais, būdamos mažos, lieka nepastebėtos ar dėl to savo smulkumo beveik nevertinamos. Tačiau, kas ryžtasi tokias nuotrupas surinkti, sudėlioti vieną prie kitos, netrukus pamato, kiek daug įdomių, lig tol negirdėtų, nežinotų dalykų pradeda kilti, pradeda ryškėti buvę tamsos apgaubti kontūrai, pradeda tiestis sukrypusios ar tyčiomis iškraipytos istorijos įvykių ar visos jos eigos vaizdo linijos. Toli gražu ir čia dar ne viskas išsemta ir išgrandyta, ką būtų galima užtikti apie teisę ir mediciną Vilniaus akademijoje. Tikėkimės, kad tai galės būti ir kitiems paskatinimu "rinkti trupinius, kad niekas nepražūtų" (Jon. 6, 12).

1. Plg. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, Vilnius 1955,
psl. 241-242; lotyniškąjį privilegijos tekstą žr. J. Bieliriski,
Uniwersytet Wilennski, I. Krak6w 1899-1900, psl. 51-52.
2. Žr. J. Bieliriski, cit. veik., psl. 32-34.
3. M. Biržiška, Senasis Vilniaus universitetas. Londonas
1955, psl. 9.
4. Lietuvos universitetas, 1579-1803-1922, Chicago 1972,
psl. 17-18.
5. L. Piechnik, Początki Akademii Wileriskiej (1569-
1600), žr. Nasza Przeszlošč, 40 (1973), psl. 28-31.
6. S. Biziulevičius, Pirmoji medicinos mokykla Lietuvoje,
žr. Iš mokslų istorijos Lietuvoje, I, Vilnius 1960, psl. 85.
7. I. Petrauskienė, Medicina Vilniaus universitete, žr. Mokslas ir Gyvenimas, 1973 m., nr. 3, psl. 8-9.
8. Plg. Lexikon fūr Theologie und Kirche, 2. Aufl., X, 511-512.
9. Jėzuitų archyvas Romoje, Pol. 65 fol. 86v-87r.
10. Mokslinė pažanga Vilniaus Akademijoje, žr. L.K.M.
Akademijos Suvažiavimo darbų VII t., Roma, 1972, psl. 206.
11. Jėz. arch. Romoje, Lith. 38 I fol. 241ar.
12. Laiško originalas yra Jėz. arch. Romoje, Pol. 77 II
fol. 301r-302r.
13 Šios sutarties kopija be jokio parašo ir be datos yra Jėz. arch. Romoje, Lith. 36 fol. 380r. Ji atitinka žodis žodin F. Bonfio laiške duotą tekstą; jos antrasis punktas liečia susitarimą dėl algų mokėjimo, bet čia tas punktas neišbrauktas.
14. Bullarium Romanum, VIII, Augustae Taurinorum 1863, 519-526.
15. Cituota knygoje: H. Fouąueray, Histoire de la Com-pagnie de Jėsus en France, II, Paris 1913, psl. 7.
16. Plačiau apie šį universitetą žr. Les ėtablissements de Jėsuites en France depuis ąuatre siėcles, IV, Enghien-Wettern
1956, 79-180. 7
17. Vilniaus universitetas, Vilnius 1966, psl. 41.
18. Žr. išn. 12.
19. Tos privilegijos originalo faksimilę galima rasti
--Švyturyje", 1968 m., Nr. 6, psl. 30; lot. tekstą išleido J.
Bieliriski. Uniwersytet Wileriski, I, Krakow 1899-1900, psl. 54.
20. "Quo modo fieri possit fundatio Iurisprudentiae iii
Academia Vilnensi et a quo stipendium solvi debeat eius
Professoribus": Jėz. arch. Romoje, Pol. 77 II fol. 303r-v.
21 Observationes circa modum Fundationis Lectionis iuridicae in Academia Vilnensi, missae ad P. Visitatorem 4 oct 1&42": Jėz. arch. Romoje, Pol. 77 II fol. 304r-305r.
22. Jėz. arch. Romoje, Lith. 39 II fol. 74v, 98r.
23. Ten pat, Lith. 9 fol. 238r.
24. Ten pat, Fl.-Belg. 59 fol. 90v.
25. C. Sommervogel, Bibliothėąue de la Compagnie de
Jėsus, VII. Bruxelles-Paris, sk. 1413, nr. 2.
26. Ten pat, nr. 3.
27. S Zalęski, Jezuici w Polsce, III, Lvov 1902, psl. 32.
28. K. L. Sapiegos testamentas išleistas knygoje: Sapie-
howie- Materjaly historyczno-genealogiczne i majątkowe. II,
Petersburg 1891, psl. 245-159; teisės fakulteto fundacija minima psl. 248-249.
29. Jėz. arch. Romoje, Pol. 75 fol. 306v-307r.
30. Žr. Sapiehowie, II, psl. 273.
31. Jėz. arch. Romoje, Lith. 40 fol. 380v.
32. Lietuvos universitetas, Chicago 1972, psl. 22.
33. Žr. Vilniaus universitetas, Vilnius 1966, psl. 41.
34. Jėz. arch. Romoje, Lith. 40 fol. 381v.
34a. J. Kurczewski, Košciol zamkowy czyli katedra wileriska, III, Wilno 1916, psl. 251.
35. Relationes status dioecesium in Magno Ducatu Li-tuaniae, I, Romae 1971, psl. 127.
36. J. Kurczewski, Košciol zamkowy czyli katedra wileris-ka, III, Wilno 1916, psl. 301.
37. Jėz. arch. Romoje, Lith. 65 fol. 130v.
38. Plg. M. Svirskas, Važnyj istočnik istorii kul'tury li-
tovskogo i sosednich narodov, žr. Kniga i progress, Vilnius
1970, psl. 100.
39. Jėz. arch. Romoje, Lith. 41 fol. 275v. Profesoriai, gavusieji dr. iur. can. laipsnį buvo: Albertas Menkalskis ir Valentinas Skovydas.
40. Žr. išn. 38.
41. Duomenis iš 1773-1774 m. katalogo duoda J. Pop-latek, Komisia Edukacji Narodowej, Krakow 1973, psl. 324.
42. Monumentą Paedagogica Societatis lesu . . . ed. L. Lu-kacs, II, Romae 1974, psl. 163-164.
43. Mokslas ir Gyvenimas, 1973 m., Nr. 3, psl. 8-9.
44. L. Finkel, Pawja - Wilno, žr. Księga pamiatkowa ku uszczeniu CCCL rocznicy zalozenia i X wskrzeszia Uni-wersytetu Wileriskieeo. I, Wilno 1929, psl. 69.
45. Plg. S. Biziulevičius, Iš farmacijos raidos Lietuvoje
(iki 1914 m.), žr. Iš mokslų istorijos Lietuvoje, I, Vilnius
1960, psl. 144.
46. J. Bieliriski, Uniwersytet Wileriski, I. Krakow 1899-1900.
psl. 129, Vilniaus Akademijos vaistinės pradžią nurodo apie
1600 metus.
47. Jėz. arch. Romoje, Lith. 6 fol. I73r. Tame pačiame
(Lith. 6) rankraštiniame tome bei Lith. 56 yra ir kiti čia
minimi katalogai.
48. Jėz. arch. Romoje, Lith. 42 I fol. 206r.
49. Privilegijos originalo faksimilę žr. Vilniaus universi-
tetas, Vilnius 1966, psl. 56.
50. Duomenys paimti iš "Dispositio personarum Pro-
vinciae Lituanae Soc. lesu facta Anno 1700": Jėz. arch. Romoje
Lith. 57 fol. 74r-86r.
51. Duomenys paimti iš "Dispositio personarum Provinciae
Lithuanae Societatis lesu anni 1751 in annum 1752": Jėz
arch. Romoje, Lith. 58 fol. 249r-255v.
52. Jėz. arch. Romoje, Lith. 65, pag. 485-486.
53. Ten pat.
54. Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos Rankraščių
skyrius, F.2 nr. 4, psl. 97, 117, 152, 167.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai