Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Pretenzingi žvilgsniai PDF Spausdinti El. paštas
„Žvilgsniai“ — neperiodinis leidinys, 1947 m. birželis, Nr. 3., 60 psl.

Jau trečias „Žvilgsnių“ numeris pasirodė mūsų tremtyje. Jie leidžiami „Giedros“ leidyklos Kassely, redaguojami Jono Meko ir redakcinės kolegijos.

Šis pastarasis numeris savo medžiaga ir apipavidalinimu yra bene įdomiausias už kitus pasirodžiusius numerius. Jis leidžia jau įžvelgti, ko ir kaip siekia šis žurnalas.

Jau pats pirmasis žvilgsnis į „Žvilgsnius“ sudaro įspūdį, kad čia jieškoma kuo didesnio originalumo, išvirstančio kartais net įmantrumu. Ypač už tai kalba iliustracijos, pats numerio apipavidalinimas. Įsigilinę randame visą eilę įvairių tautų autorių ir tik keturis lietuvius: Joną Meką, Alfonsą Meką, Al. Landsbergį, Leoną Lėtą. Jau ir pirmieji du numeriai buvo užpildyti daugiausia verstine literatūra, tai nūnai aiškėja redakcinės kolegijos siekimas: duoti lietuviškai skaitančiai visuomenei pluoštelį svetimosios literatūros. Tokio pobūdžio žurnalų ar leidinių sutinkame vokiečių, anglų, prancūzų kalba. „Žvilgsniuose“ randame po kūrybos žiupsnelį šių autorių ir mintytojų: Oskar V. Milašiaus, Josės Ortegos, Ernest Hemingway'o, Walt Whitman'o, Hermann Hesse's, Paul Klee's, R. M. Rilke's, Li-Tai-Pe's, Gracia Larca'os, Toomer ir Cotter (iš negrų lyrikos), Danko Angelinovič' iaus, Alfred Polgar'o. Visa tai sutalpinta į 60 mašinėle rašytų puslapių, į kuriuos įeina ir iliustracijos. Ir patys čia minėti autoriai yra daugiau ar mažiau pažįstami, tad nieko naujo neduoda šios trumpos ištraukos. Tai patarnauja savotiškam vardų prisiminimui. Pradedant nuo negrų lyrikos ir baigiant O. V. Milašium, nebeišlaikoma viena linija; kartais šokstama į filosofiją, abstrakciją, kartais į ultramodernizmą (negrų lyrika ir žurnalo iliustracijos). Taigi šie trumpi dalykėliai, kartais net mažai reikšmingi (pvz. du Rilkės laiškai), vargu ar prašos surenkami į vieną knygą, už kurią mokėtum dešimt markių ir sunkiai skaitytum neaiškius, rotatorium spausdintus puslapius? Ar visa tai negali įtilpti į mūsų periodiką,? Ne! Šis kolektyvas nori būti savitas, net jėga nori. Jų siekiamasis originalumas pasklistų ir sudužtų prieš redakcijų linijas. Jų kad ir kalbinės pažiūros turėtų nusileisti norminėm lytim. Apdairios redakcijos vargu ar priimtų tokia forma pateiktų vertimų ir iliustracijų. O jie nori susispiesti savan leidinin ir pragarsėti ne savo aukštu skoniu, subrendimu, bet savo drąsa, kad jie gali tyčia šitaip įsiforminti, šitaip svaidyti žodį. Jie nori pakelti triukšmą. Juk dažnai mokyklos aikštėje susipeša berniukai, kad visi juos pamatytų, dėmesį atkreiptų. Šitaip tampama dienos herojum, per spaudoje iššauktą triukšmą kartais pasiekiamas net leidinio išplatinimas. Tas ir priverčia ne tik „Žvilgsnių“ red. kolektyvą, bet ir kitus, jieškotis leidėjų ir tarti savą žodį. Turime nemaža pavyzdžių, kaip tokiais atvejais šis žodis yra nedarnus, nesubrendęs. Tačiau šituo atžvilgiu „Žvilgsniuose“ patalpinti garsieji vardai negali susilaukti tokio priekaišto,. Jie kalba patys už save, tik jų gali būti“ keliais mažiau ar daugiau, nuo to žurnalo lygis nepasikeis. Originalinė kūryba yra daugiau ar mažiau bandymų stadijoje. Jai stinga minties išvystymo ir originalumo. Tiesa, čia norima būti originaliu, bet dirbtinas siekimas skaitytojo neįtikina. Daug kur forma primena po „Keturių Vėjų“ sukelto tumulo prirašytus puslapius kada buvo bandoma dar grįžti į simbolizmą ir jį su „Keturių Vėjų“ krauju atgaivinti. Tame laike pasireiškę poetai ir rašytojai: J. Aleksandravičius, B. Brazdžionis, A. Miškinis, A. Vaičiulaitis, B. Rutkūnas, Grušas, Boruta ir kt. juk susirado save ir nuo tų forminių bandymų nusigręžė.

Įdomesnė čia Al. Landsbergio „Antrosios kalnų grandinės“ novelė, tačiau savo sprendimu jinai nepateisinama. Pradžioje ji kalba, kad autorius eina fantazijos keliu, bet surealintas sprendimas palieka atkedęs nuo visumos. Tiesa, gali palikti ir toks finalas, bet jis reikalauja gero, skoningo įkūnijimo.

Savo kalbine interpretacija numeris yra dar tik pirminėse bandymo stadijose. Originalinėje kūryboje kalba šiek tiek šlubuoja, bet vertimuose jinai padrikus, neišdailėjusi, be minties ryšio, pilna gramatikos ir kalbos klaidų. Pvz.:

„Ne todėl, kad, pralenkiant prašalaičius šiame ar tame, pelnius pinigo arba kad žėrėti ir įsigyti pastovų pagrindą audringoje visuomenės jūroje, juo esama.“ (4—5 psl.)
„Kiekvienas socialinis pavidalas gimė kaip kurio paskiro individo kūrybinė lemtis.“ (5 psl.)

Koks čia minties supainiojimas, sakinio nesklandumas, kiek įsibrovusių kalbos klaidų! Tai rodo, kad neužtenka suprasti turinį, kad galėtum, padaryti vertimą. Reikia savąją, gimtąją kalbą kur kas geriau mokėti, kad galėtum autorių ne išversti, bet atkurti. Ir šie vertimai yra grubūs, neišdailinti, surizgę o patys autoriai — sužaloti.

Jono ir Alfonso Meko kalboje pastebimas kažkoks neįtikinąs kalbos jieškojimas, įmantrumas, prieštaravimas kalbos dėsniams. Pvz.:

„Jie juokėsi po avies vilnų kepurėm, prakaitas pro drabužius kaip pirty. Iškėlę galvas žiūri, kaip sukasi kaip mirga karuselė. Jie atėjo iš kažin kur ir jie žiūri, užsimiršti gal.“ (59 psl.)

Pamirštant vaizdinį neišbaigimą, plastinį suardymą, negalima nutylėti kalbos manieros. Ir impresionistiškai statant vaizdą, visgi turi palikti minties aiškumas, sakinio taisyklingumas. Kas gali išnarplioti šitą rebusinį sakinį: „Jie atėjo iš kažin kur ir jie žiūri, užsimiršti gal.“ Ar čia norima pasakyti, kad jie atėję gali užsimiršti, ar išreikiama abejojimas: žiūrėti, gal, užsimiršti. Pirmuoju atveju negalima nubrukti „i“ nuo „gal“, antruoju — šis žodis stovi ne savo vietoje. Be to, šitoks kalbinis bandymas, kaip nedavęs gerų rezultatų, visur jau pamirštas. Čia galime prisiminti „Granite“ (1932 m.) tilpusią Alb. Briedžio novelę „Amen“, kur buvo eita tuo pačiu sakinio laužymo keliu ir nieko nepasiekta. Tik vienam Vincui Ramonui, šitą kalbinę ultra moderninę interpretaciją modeliavus, išryškinus logiką, sklandumą, vaizdo raiškumą, yra pasisekę sukurti „Dailininko Raubos“ novelių knygą. Tačiau V. Ramonas jau yra susiradęs visai kitokį kelią ir prie jo sustojęs, nes pirmasis jo nebepatenkino.

Ar tikras brolių Mekų kelias į originalumą? Nūnai mūsų kalba žengia į bendrines normas. Yra galima turėti savo žodyną, savo rašybą (Vydūnas). Tas, tiesa, duoda šiek tiek originalumo, bet ar padidina kūrinio vertę. Ne! Kas būtų, jei kiekvienas mūsų rašytojas pradėtų savaip rašyti, skirtukus dėti, kur užsimano, trumpinti žodžius, kitaip žymėti. ilgumo ženklus. Tada kiekvienas skaitytojas turėtų pirma susipažinti su to autoriaus gramatika, sintakse, visu filologiniu išvedžiojimu, kad galėtų kibti į knygą be nervini-mosi ir pagiežos. Šitos brangios pramogos negalime sau leisti, galima ja tik pažaisti, kaip savo laiku žaidė žemaičiai, spausdindami savo laikrašty šį tą žemaitiškai. Tik mokant gerai bendrinę kalbą, galima ir reikia ją atremti į savo tarmę, įlieti jos žodyną ir koloritą. Kaip geros kalbos pavyzdys gali būti A. Vaičiulaitis. Jis skaito Daukanto, Valančiaus raštus ir iš jų įlieja žodžius į bendrinę kalbą visu kalbos dvasios, žodžio tūrio ir estetikos pajautimu.

Visa tai kalbama todėl, nes broliai Mekai gali kartais nueiti klaidingu keliu. Ypač šios mintys kyla, prisiminus jų vieną „Minty“ spausdintą straipsnį, kur buvo pridėta pastaba, kad autoriui prašant, kalba netaisoma.

Redakcinei kolegijai ir pačiam redaktoriui dar sunkiau sekasi susidoroki su iliustracijomis. Daugiausia čia kalti patys iliustratoriai. Visi jie mum beveik nežinomi, niekur nesirodę, čia patiekia net spaustuvėje atspausdintų piešinių. Tai ištisas neoriginalumas, neskoningumas, rėkiąs ir žmogų įžeidžiąs jukinys.

Redakcija, lyg nujausdama, kad daug strėlių bus paleista į šias iliustracijas, įsidėjo Klee straipsnį apie dailininko laisvą pasisakymą ir jieškojimą. Bet šie minėti pasisakymai bei temperamentingi išgyvenimai yra jau pasenę. Apie 1922 metus taip skelbė Klee, kai pačių vokiečių, prancūzų ir net mūsų mene buvo pilna tokių iliustracijų. Nūnai menas jau daug toliau nuėjo, surado intymesnę, išraiškesnę laiko kalbą. Ir šios „Žvilgsnių“ iliustracijos primena mum šūvius, kurie paleidžiami, kai antys jau seniai praskridusios.

Visas numerio sutvarkymas, įvairių šriftų, spalvų parinkimas yra įdomus ir pasisekęs, nors pats spausdinimo darbas galėjo būti švariau atliktas.

Pagausėjus spaustuvės leidiniams, skaitytojas jų maloniau imasi, negu rotatorinių. Šie pastarieji turi save kuo nors pateisinti, imponuoti, o imponuoti tegali tik savo turiniu.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai