Parašė Julija Švabaitė
|
DVYLIKTOJI STOTIS.
Raudonį debesys ugnimi laša. Viešpatie, pasigailėk! Štai, mirštantysis rankas grąžo Maldaudamas nakties ilgos Priglausti sąnariams . ..
Tai mano brolis, Kurį nešiojau pievomis ir prie upelio Neužmirštuolėmis galvelę jo barsčiau . . . Dabar jo rankų nepaglosto nė vienas artimasis, Tik tamsios medžių šakos lenkiasi arčiau, Tiktai vijokliai apkabina jį tvirčiau . . .
JAU MIRĖ PASMERKTASIS
Pasaulis atsiduso, Budelių virvės atsileido, Linguodamos pavėjui, Kaip juodos alksnių šakos.
Kodėl neatsisveikinusi nuskubėjau, Kodėl nusisukau Ir lūpomis nepaliečiau jo pėdų? . . .
Jau ten žolė nežels, Tiktai ateinantys Gers sunkų kapo smėlį ...
TRYLIKTOJI STOTIS.
Tik paguldykite atsargiai Ant mano kelių mažutėlį! . .. Po kadugiais šiurkščiais nėra pavėsio, Saulelė slenka vakarop . . . Koks lengvas Jisai. Lengvesnis, nei tada, Kai pirmą kartą dainavau lopšinę . . .
Aš sušukuosiu tavo šviesius plaukus, Žaizdas šaltinio vandeniu gaivinsiu. Koks tu gražus ilsėsies prie krūtinės, Žvaigždžių spindėjime tamsioj dangaus mėlynėj ...
Tavo siauriems peteliams per sunkus Kančios baisusis kryžius. Jau trapūs kaulai pakirsti . .. Tačiau ar Dievas neišrinko Silpnųjų dideliam kentėjimui? ...
Jis tarė man: o, motina, Tu seksi paskui savo sūnų Žymėdama kiekvieną žingsnį Savo tylioj širdy. Ir nieko nebus sveika tavo kūne Nuo jo žaizdų. Tu savo balso šauksmui neatversi Regėdama jo nukankintą veidą. —
O, Dieve, Pavargo mano rankos, Siela didžiai sumenko, Kančia bejėgė, nesibaigianti kaip amžinybė Į Tave atsivėrė. Bet, Viešpatie, Esu Tavo tarnaitė, Teesie man pagal Tavo žodį .. |