Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJOJI ISPANŲ POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. GAUČYS   
Žinomas ispanų literatūros istorikas An-gel del Rio tvirtina, kad ispanų literatūra XX Šimtmetyje pasiekė didžiojo klasinio laikotarpio augštybes. Kitas ispanų literatūros istorikas ir kritikas, Pedro Salinąs, nevisai pritardamas pirmojo nuomonei visumoj, sutinka su juo, kiek tai liečia pastarųjų laikų lyriką. Jo manymu, per pastaruosius 50 metų viešpataująs literatūros žanras esąs poezija. Ir pagaliau Žinomas poetas ir kritikas Damaso Alonso teigia, kad norint rasti kitą tokį dviejų poetinių generacijų susibėgimą, kaip dvi pirmosios generacijos XX šmt., reikia kreiptis į Aukso amžių, maždaug į 1580 metus, kai dar tebegyveno Fray Luis de Leon ir šv. Jonas nuo Kryžiaus, o Lope de Vega ir Gongora tebebuvo jauni. Jau yra pripažinta poetinė pirmosios generacijos didybė: Unamuno, Antonio Machado ir Juan Ra-mon Jimenez statomi lygiai su didžiausiais klasiniais poetais. Antrosios lyrikų kartos įnašas į ispanų poeziją laikomas nepaprastai reikšmingu ir vertingu, o į tą grupę priskiriami: Jorge Guil-len, Pedro Salinąs, Gerardo Diego, Federico Gar-cia Lorca, Rafael Alberti ir truputį jaunesnis Emilio Prados, Luis Cernuda ir Vicente Aleix-andre. Panašią nuomonę reiškia ir jauniausias ispanų literatūros istorikas Torrente Ballester sakydamas, kad 1920-35 m. yra nepaprasti ispanų poezijos istorijoje, prilygsta XVII šmt. pradžią.

Tačiau jeigu generacijos egzistuoja ir turi savo reikšmę kultūros istorijai, tai literatūros istorijai tėra tik individualus poetas arba, teisingiau, jo kūrinys. Tuo būdu generacijos vertę sudaro ne jungtinis, nedalomas kūnas, bet paprastas individualinių vertybių sutelkimas. Šioje poetų generacijoje mus labiausiai stebina jų dalyvių labai ryški meninė asmenybė, įvairūs ir skirtingi jų balsai, sudarą puikų chorą, kuriame kiekvienas turi savo atspalvį, bet visumoje taip darniai skamba, kaip Kad niekad neskambėjo ispanų literatūroje.

Šalia to reikia dar žinoti, kad abi kartos mėgino meną atskirti nuo gyvenimo. Poetai užsidarė savyje. Dėl to užsidarymo išaugo nepaprastai gausi poezija, kaip mėgiamiausia pastarosios kartos išraiška. Nors ir kaip norėjo toji poezija nutolti nuo tikrovės ir ją supančio gyvenimo, ji pati sudaro vieną iš gyvenimo formų.

Abi generacijos pergyveno gilią dramą. Jų dvasia užsigrūdino individualistiniam pasaulio suvokime, kurį pasisavino universitetuose ar kolegijose, kur toji individualistinė samprata yra švietimo pagrindas. Tuo tarpu jos gyvena laikotarpį, kuriame masės įgyja socialinį atsakingumą ir suteikia gyvenimui bendruomeninį ritmą ir formas.

Tokia smarki nedarna atneša nesutaikomus prieštaravimus: tuo tarpu kai tų generacijų galvosena minta idealistinės filosofijos sistemomis, po bolševikų revoliucijos įsiveržia naujas pasaulis su visiškai priešinga Markso ir Engelso filosofija, kuri nors ir nepatenka į universitetus, vistik giliai įleidžia šaknis ir įtaigojo jaunuomenę.

Iš kitos pusės nereikia užmiršti, kad apie 1920 m. Europoje sustiprėja katalikų intelektualinis judėjimas, apimąs ne tik filosofiją, bet ir literatūrą (J. Maritain, F. Mauriac, P. Čiaudėt). 1927 m. Ortega y Gasset, apgailestaudamas, kad Ispanijoje šis judėjimas neturi lemiamos įtakos tautinei kultūrai, pažymi jo reikšmę. Nors Ispanijoje šis judėjimas ne toks svarbus kaip kitose Europos šalyse, vistik turėjo įtakos ir ispanų literatūrai (Garcia Lorca "Odė į Švenčiausį Sakramentą", Rafael Alberti — knyga "Apie angelus", Gerardo Diego ir Damaso Alonso laikysena). Visa tai rodo katalikybės įtaką naujoje poetų estetikoje.

Norint kaip galima trumpiau ispanų poeziją apibūdinti, reikia pažymėti tris vyraujančius jos bruožus. Prof. D. Marin taip juos formuluoja.
Pirmoje eilėje eina jos objektyvumas arba žmogiškų universalinių temų vyravimas vietoje grynai asmeninių patyrimų. Nepaisant garsaus ispanų individualumo, jų poezija linksta individualinius išgyvenimus pateikti ne asmeninėje formoje. Apie Dievą, meilę ar mirtį poetai dažniausiai dainuoja universaliai. Tad visiškai nenuostabu, kad ispanų kalboje tėra labai nedaug meilės poezijos su gilia asmenine išraiška. Taip pat negausi jausminė poezija, sukurta tokių skirtingų poetų kaip Herrera, Gongora, Zorilla ir Garcia Lorca. Bet šalia šios yra kita, siauresnė poetinė srovė, atstovaujama intymių ir subjektyvių poetų, kaip Garcilaso, Becąuer, Antonio Machado, Juan Ramon Jime
nez ir Luis Cernuda, kurių dvasinį iškilumą gal pralenkia tik Šv. Jonas nuo Kryžiaus.

Antroje vietoje randame tikrovės idealizavimą. Greta garsaus ispanų tapybos ir romano realizmo stovi poetinė tendencija iškilti viršum kasdienybės ir konkretumo į idealią sritį. Tačiau visados išorinė tikrovė poetui yra didesnė atrama nei vaizduotė. Poeto fantazija reikalinga stiprios tikrovės atramos, kad galėtų iškilti į idealią sritį. Geriausią tos idealizuojančios linkmės pavyzdį matome mistinėje poezijoje, kurios idealinio gyvenimo vizija susidaro, dievinant tikrovę, medžiaginius objektus paverčiant dvasiniais simboliais. "Tikroji poezija,—tvirtina didysis poetas J.R. Jiménez,—yra toji, kuri, būdama atremta, įsišaknijusi matomoje tikrovėje, kildama siekia nematomos tikrovės."
Iš to plaukia trečiasis ispanų lyrikos bruožas: ispanų poetai, bent geriausieji, ne vien tik mėgina melodingai išsakyti savo asmeninius išgyvenimus, bet pagauti ir transcendentinę ir amžiną tikrovės prasmę, kurią poetas jaučia ir siekia išreikšti taip pat esmine kalba, neturinčia jokių aprašomųjų ar didaktinių priedų. Ispanų poetas trokšta perkopti išorinius tikrovės varžtus ir pasiekti gryną daiktų esmę. Vien tik ten terandomas absoliutus tobulumas, kuris ispanų idealizmui yra vienintelis objektas, vertas siekti visomis kūno ir sielos jėgomis. Todėl ispanų lyrika mums dažnai sudaro tą intensyvios vitalinės energijos jausmą, kuris trykšta iš sielos gelmių ir siekia išsakyti, kas neišsakoma. Arba kaip J.R. Jiménez pažymi: "Geriausia ispanų lyrika buvo ir neišvengiamai yra mistinė, su Dievu ar be jo".

MIGUEL DE UNAMUNO (1864-1936)
Sunku aptarti tokią šakotą kaip Unamuno asmenybę. Jis iškilo kaip mąstytojas, tragiškai jautęs gyvenimą, bijojęs mirties ir aistringai troškęs nemarumo. Jis buvo ilgametis profesorius, originaliausias ir įtakingiausias esejistas, romanistas, dramaturgas ir poetas. 1955 m. (19 metų po jo mirties) paskelbtas jo poetinis dienoraštis "Cancionero" (Dainynas i, kurio 1655 eilėraščiai roio jį buvus pirmoje e'lėje poetą. Tasai Dainynas yra nepaprastai svarbus asmeninis dokumentas, kuriame matome gimstančią poeziją, ištrykštančių iš intelektualine ir žmogiška patirtimi turtingos sielos, poeziją ne ksip amatą ar meną, bet kaip integralinę žmogaus dalį.

Unamuno estetines idėjas galima susumuoti taip: poetinis jausmas turi būti išmąstytas, o mintis išjausta; muzikalumas nėra svarbiausias dalykas poezijoje, o tik vienas iš galimų jos drabužių; augščiausia idėjos vertė pasireiš kia tik tada, kai ji apnuoginama nuo bet kokii pagražinimo. Tačiau kartais Unamuno sutink: su tuo, kad muzikinė parama yra būtina lyri kai. Šiaip jo geriausia poezija yra ta, kurioj' jis nugali ritmą ir aptramdo skambumą. Ta da iki raudonumo įkaitintos jo idėjos įgaun; iškilias poetines savybes, o jo taiklumas, jo jė ga, jo gilumas jai suteikia tą švitėjimą, kur randama tik biblinėje poezijoje. Unamuno įkvė pimo šaltiniai tolimi moderniai tematikai, ji tesidomi amžinais ir senais motyvais: Dievu meile, gamta, tėvyne, tėviškumu,—visais tai dalykais, kurie sudarė jo filosofijos pagrindą Eilėraštyje "Velaząuezo Kristus" įkopia į sav augštumas. Pajusti mirtį Unamuno stengėsi vi sais įmanomais būdais. Ir jis mėgina ją išgyven ti praeityje, ir netgi iš dieviško amžinumo. To dėl ir pasirenka Kristaus mirtį, kad įsivaizduo j amai galėtų rasti dieviškumo atramą, o iš t taško pamatyti žmogaus mirtį.

Nuostabu, kad tokiam dideliam poetui pa kanka tokių negausių išraiškos priemonių, ta čiau niekas perskaitęs jo poeziją, negalėtų pri sipažinti esąs palikęs ramus ir galįs užmiršti ką skaitęs. Priešingai, jo skaitytojai prisipažįs ta, kad ji sukrečia ir slegia jų sielą, skatini juos pradėti gyvą pokalbį su savo sąžine.

ANTONIO MACHADO (1875-1939)
A. Machado buvo augštų idealų ir gilių iš gyvenimų žmogus, visą savo amžių svajojęs api tautos atgimimą, o sykiu su savo kartos drau gais kritikavęs savo šalies politinį sustingimą Liei galo jis buvo ištikimas naiviam radikalu mui ir savo dienas baigė tremtyje, Prancūzijoje.

Antonio ir Manuel Machado

Šito "paslaptingo ir tylaus" žmogaus poezija visų pirma yra jo išvidinio gyvenimo atskleidimas. Joje mes randame visus jo metafizinius mąstymus apie žmogaus buvimo prasmę, jo nerimą neramumo mįslės akivaizdoj ir jo laiko jausmą. Jo paprastos ir aiškios eilės atskleidžia tolimus ir gilius tikrovės vaizdus, poeto stebimus iš "slaptų sielos galerijų", kur gyvena atminimai ir svajonės.

A. Machado poeziją suvokia kaip formulę: "Poezija = esminiam žodžiui laike", tuo būdu trokšdamas poezijoje pagauti tai, kas yra esminga ir amžina trumpalaikėje tikrovėje. Kitaip sakant, nori įamžinti akimirksnį. Tame poezijos apibūdinime glūdi viena pagrindinė A. Machado idėja: laikas. Šis gi jam rūpi ne kaip abstrakti sąvoka, bet kaip emocija, kaip gyvenimo trumpumo pajutimas.
Dar prieš egzistencialistus A. Machado žiūri į gyvenimą kaip į dvasios nepertraukiamą kovą atsilaikyti prieš antpuolius laiko, kuris neišvengiamai mus veda į mirtį ir užmarštį. Šito fatalaus sunaikinimo akivaizdoje žmogus j ieško paguodos tikėjime sielos nemarumu. Tuo būdu jam Dievo reikšmė yra ne kaip to nerimo išsprendimas žmogaus likimo paslapties akivaizdoje, bet kaip paguoda, kurios žmogus reikalingas, kad galėtų kęsti savo gyvenimą, ir taip pat kaip šviesos ir nemarumo viltis.

Kaip šio susirūpinimo laiku ir jo reikšme žmogaus gyvenime išdava yra atbalsiai Machado lyrikoje atminimų ir sapnų. Jie sudaro įntymų dvasios lobį, brangesnį už išorinę tikrovę, nes tik jie vieni išlieka, o gyvenimas prabėga. "Ligi galime atsiminti—gyvename, o gyvenimas turi vertę .... Dvasioj nuostabus dalykas yra jos stebuklinga galia pasirinkti paveikslus ir pagal norą juos keisti kitais. ."

Tad tikrovė poetą patenkina tik tada, kai ji pavirsta prisiminimu arba kai ji sapnuojama, nes tik tada sulaikome nuolatinį daiktų tekėjimą. Prieš pradedant dialogą su išoriniu pasauliu, reikia kalbėtis su pačiu savim, kad mūsų akys įprastų žiūrėti į amžinąją dvasios esmę.
Jeigu metafizinė laiko tema ir lyrinė atsiminimo emocija sudaro Machado poezijos pagrindą, ispanų žemės tema—jos žmonės ir peizažai — atskleidžia jo išorinės tikrovės viziją, kurioje jis su keista dramine emocija išreiškia gilią giminystę tarp žmogaus ir žemės.
A. Machado nemėgsta retorikos ir stilistinių prašmatnybių. Jo žodis tikslus ir nuogas. Kaip ir pridera poetui, gyvenančiam laiko tema, jo poezijoj vyrauja veiksmažodžiai prieš daiktavardžius ir būdvardžius, tuo pabrėžiant daiktų laikinumą.

JUAN RAMON JIMENEZ (1881-1958)
Svarbiausi J.R. Jimenezo asmenybės bruožai sutampa su jo poezijos esme: tobulumas, liūdesys, svajingi mąstymai, gamtos jausmas ir nemarumo troškulys. Kiekvienoje jo poezijos knygoje randame tekste pataisymų, kartais labai svarbių. Šis bruožas rodo tobulėjimo troškulį. Kaip jis sako, tobulumas nepasiekiamas, bet žmogus turi tolydžio stengtis save pralenkti.
Savo pirmam laikotarpyje poetas išreiškia savo vienatvės ir liūdesio jausmus lyrinių peizažų forma. Daiktai matomi kaip emociniai atspindžiai, sukurti poeto sieloje. Tikrovės prisiminimus, ne pačią tikrovę, jis stebi norėdamas atrasti jų poetinę esmę: kas yra pastovu jos nykstančiose apraiškose. Ir to pasiekia, sužadindamas intymiausias emocijas, kurias daiktai mumyse palieka. Tuo būdu gamta pavirsta dvasiniu peizažu, poeto jautrumo aidu. Tai atskleisdamas pačiuose slapčiausiuose atspalviuose, poetas atveria ir mūsų pačių sielos netikėtus akiračius.

Juan Ramon Jimenez

1916 m. pasirodžius jo "Diario de un poetą recien casado" (Neseniai vedusio poeto dienoraštis), jo poezija įžengia į naują fazę. Išorinių daiktų ir netgi paprastų jausmų aprašymas pradeda nykti. Jis jieško daugiau sintetinių paveikslų. Augščiau jausminio grožio dabar statomas intelektualinis grožis. Mintis tampa gilesnė, išraiška pilnesnė. Jo poetinė vizija nukrypsta į tai, ką jis vadina "akimirkos salomis", kurios atsispindi labiau mintimis nei spalvomis, šviesa ar jausmu, kaip anksčiau. Ir kaip tik toji poezija duoda įkvėpimą naujai kartai, bejieškančiai grynosios poezijos. Rimas ir ritmas dažniausiai apleidžiami, norint pasiekti laisvesnę išraišką, o su ja daugiau precizijos ir susitelkimo. Eilėraštis netenka bet kokių jausminių pagražinimų ir ideologinių asosiacijų.

Jimenezo pastangos įžvelgti ir išreikšti amžiną daiktų esmę jį suartina su mistiniais poetais, nes, bejieškodamas dieviškumo, jis vis labiau gilinasi į savo vidų. Berašydamas savo dienoraštį, jis, kaip ir šv. Teresė, įsitikino, kad tik besigilindamas į savo vidų, jis pasieks tikrąjį grožio ir poezijos šaltinį. Jo sielos gilumoje dieviškoji ir žmogiškoji meilė susilieja. Bet dabar jau ji ne be romantinė, bet visuotinė ir transcendentinė, žmogiškoji ir dieviško i meile. Jimenez suvokia, kad vien tik meilė teikia vertę ir prasmę visatai ir žmogaus gyvenimui. Tuo būdu visad bekildamas "kūno ir sielos laiptais", jis prieina prie išvados, kad "visa amžina, kas kyla iš vidaus".

FEDERICO GARČIA LORCA (1899-1936)
Naujoje ispanų poezijoje vyrauja dvi srovės arba du stiliai: grynoji ir emocinė. Pirmai srovei priklauso Jorge Guillen, Luis Cernuda, Pedro Salinąs, visi Jimenezo sekėjai, o antrajai, aistringai, spalvinei ir dramatinei — Garcia Lorca ir Rafael Alberti.

Genialiausias tos srovės atstovas ir vienas žymiausių šių laikų ispanų poetų yra Federico Garcia Lorca, kuris, nutraukęs mokslą, išimtinai pasišvenčia literatūrai, deklamuoja savo eiles draugams, rašo joms muziką, susidomi teatru, vadovauja trupei ir jai rašo dramas, kurios sudaro didelę sensaciją, pirmą rimtą mėginimą sukurti modernųjį poetinį teatrą. Suliepsnojus pilietiniam karui, nužudomas savo gimtojoj Granadoje, kaip nekalta tragedijos auka.

Priešingai subjektyviai, meditacinei Anto-nio Machado ar Jimenezo lyrikai, kurioj net peizažai atspindi sielos būsenas, Lorcos lyrika yra objektyvios tikrovės, naujo poetinio pasaulio kūryba, kuri mus žavi ir daro iš poeto kūrėją naujo, įsivaizduoto gyvenimo, tyresnio, intensyvesnio ir žavingesnio už tikrąjį. To jis pasiekia nuostabiomis metaforomis, kurios perkeičia išorinį pasaulį į estetinę patirtį.

Šitas jo menas savo viršūnę pasiekia rinkinyje "Romancero gitano" (1928), kuris daugelio laikomas gražiausia ispanų poezijos knyga, pasirodžiusia šiame šimtmetyje. Tai lyrinis interpretavimas Andalūzijos dvasios, simbolizuojamos čigonų, kurie išlaikė tipinius Andalūzijos bruožus. Tačiau greta šitų liaudinių ritmų ir temų Lorca pasigauna ir surrealistinio stiliaus su visomis būdingomis nūdienei poezijai bendrybėmis. Betgi giliausiai atsispindi ispanų dvasia jo "tragiškam gyvenimo jausme", kuris kaip kokia šmėkla gaubia visą jo kūrybą. Tai yra nelemtas likimas, paslaptingai lydįs jo personažus, kartais pasireiškiąs dainomis ir pranašiškais įspėjimais. Tasai likimas yra grynai ispaniškas, besiveržiąs iš tamsaus instinktų ir aistrų dugno. Iš čia nuolatinis Lorcos kūryboje buvimas mirties, žiūrimos veidu į veidą, su fa-talistiniu pasidavimu ir stoikine ramybe — įprastinis paveikslas tautai, kuri iš mirties (bulių kovos) sukūrė tautinį spektaklį.
Tasai pagrindinis susirūpinimas mirtimi, randamas ir A. Machado ir Jimenezo kūryboj, Lorcos poezijoje ištrykšta skausmu ir pasibaisėjimu gyvybę ir grožį naikinančios galios akivaizdoje. Šiame tragiškame konflikte tarp gyvenimo ir mirties, kurie sudaro mūsų buvimą, Garcia Lorca mirčiai priskiria visa, ką ji sunaikina, susiaurina ar subjaurina laisvo ir natūralaus gyvenimo gležnoje gėlėje: socialinius prietarus, priespaudą, miestietiško gyvenimo me-chanizavimą.

JORGE GUILLEN (1893)
Jorge Guillen yra poetas iš vadinamosios profesorių kartos, įvairiose Europos ir Amerikos augštosiose mokyklose dėstąs ispanų literatūrą. Jis tėra paskelbęs tik vieną knygą: "Cántico" (Giesmė), kuri su kiekvienu nauju leidimu vis augo (I leid. 1928 m. — 75 eilėraščiai, 1950 m. — 332). Ankstybesnių laidų eilėraščius jis pataiso, pakeičia ir laikas nuo laiko naujai išspausdina.

J. Guillen poezijos šaknys glūdi entuziazme pasaulio ir gyvenimo akivaizdoje. Jo vitalinis entuziazmas turi daug panašumo su W. Whitma-nu. Abiejų poezijos tema yra pasaulio ir buvimo grožis. Gyvenimas gražus todėl, kad tai gyvenimas. ("Būti—ir to užtenka. Gana. Tai absoliuti laimė"). Tuo tarpu kai daugelis poetų apdainuoja žemę kaip sujauktą ir išblaškytą kovos lauką, kuriame pagrečiui kaitaliojasi stebuklai ir baisenybės, Guillen jaučia ir priima mūsų pasaulį kaip gražų ir vientisą būvį.

Tačiau tikrovės poezija gali nebūti ir neprivalo būti realistinė poezija. Tikrovė, daiktai jau yra joje sukurti. Šiaip sau juos pakartojus, nieko nauja nebus sukurta, o poezijos pareiga yra kurti, bet pasiremiant tuo, kas sukurta: tikrove. Tad jos uždavinys bus perkeisti medžiaginę tikrovę į poetinę tikrovę. Guillen poezija, būdama tokia tikroviška, kartu yra ir anti-tikrovinė ir teikia tobulą įspūdį tyro, platoninio pasaulio, nuostabią daiktų idėjų girią. Taip yra dėl jos veiksmingų ir galingų perkeitimo priemonių. Pasaulis, kurį mums parodo Guillen, yra tobula visuma. Jis harmoningai valdomas ir pil-nutiniškai išsakytas.

Jeigu šiuo atžvilgiu palyginti Vicente Al-eixandre su J. Guillen, tai V. Aleixandre rojus nuneigia žmogų, nes žmogus įneša netvarką, nuovargį, skausmą, o J. Guillen rojus yra džiaugsmingas, jis yra laimingas gyvenimo aktualizavimas, ir kadangi kas minutę atsinaujina, jis yra nustebusiam gyventojui patsai kuriamasis rojus.

PEDRO SALINAS (1892-1951)
Pedro Salinąs yra taip pat profesorių kartos poetas, dėstęs ispanų literatūrą Sevilijoje, Madride, Sorbonoje, Cambridge ir Baltimorėje.
P. Salinąs poezija vientisa, nuo pat pirmosios knygos "Razon de Amor" (Meilės pagrindas) išlaiko tas pačias temas ir formą. Ji kalba tik apie meilę, ir jeigu kiek nuo jos nukrypsta, tai tėra jos priedai. Bet toji meilė išsakoma labai konkrečiai: nukreipta į vieną moterį, tikriau mergaitę, ir išgyvenama pilnoje laiko ir socialinėje visumoje.

Todėl jo lyrikoje figūruoja daiktavardžiai: telefonas, veidrodžiai, automobiliai, paplūdimių smėlis. Tai mylimosios gyvenamoji tikrovė ir todėl įvesta į poezijos erdvę. Vietoje tradicinės butaforijos meilės lyrikoje Salinąs poetiškai perkeičia įprastinę miestietišką mūsų laikų gyvenimo aplinkumą.

Salinąs atstovauja vienam iš svarbiausių posūkių meilės temos traktavime ispanų literatūroje. Ne viena generacija rado jo poezijoje toną, atitinkantį jos nuotaikas. Moters grožis pergyvenamas ne kaip artistinė forma, ne kaip pagrindinis lyrikos objektas, bet greičiau susidaro iš gautų įspūdžių santykiaujant, iš į-prastinės ir smulkios pažinties. Ir meilė visų pirma yra atradimas: nauja vizija to paties, kas jau buvo žinoma. Bet meilė byloja ir apie buvimą kitos, augštesnės tikrovės, kuri gali įsiveržti ir viską pavergti, perkeisti pasaulį ir pačią mylimąją.

GERARDO DIEGO (1896)
Taip pat ispanų literatūros profesorius, be to, puikus pianistas ir paskaitininkas, rašo literatūros ir muzikos kritiką. Išgarsėjo savo tobulai atlikta ispanų poetų antologija.

G. Diego poezija nepaprastai įvairi. "Kuo aš kaltas, — jis rašo, — kad mane vilioja kaimas ir miestas, tradicija ir ateitis, kad mane žavi naujasis menas, ir kad mane džiugina senasis; kad mane iš proto varo rašytojų retorika, ir dar labiau siutina įgeidis ją atnaujinti — savo paties reikalui". Joje ryškios dvi intencijos: viena — reliatyviosios poezijos, tiesiogiai paremtos tikrove, o antra — absoliutinės poezijos, atsirėmusios į save pačią. Abi pasižymi tobula technika, virtuoziškumu, apimančiu poezijos plastinį ir muzikalų pobūdį.
G. Diego visose savo formose, visose linkmėse išlaikė įsitikinimą, kad poezija daugiau ar mažiau remiasi žemiškais dalykais, bet visada juos pralenkia. Iš čia visų jo eilėraščių gaivumas ir išganinga įtaka, kokią turėjo ištisos generacijos laikotarpyje.

RAFAEL ALBERTI (1902)


R. Alberti, baigęs jėzuitų kolegiją, studijavo tapybą, vėliau persimetė į literatūrą. 1924 m. kartu su G. Diego laimėjo tautinę literatūros premiją. Nuo 1930 m., dar dėl neišaiškintų priežasčių, pasuko į politiką ir savo mūzą nukreipė Į proletarinę stovyklą, dalyvavo pilietiniam kare, o paskui emigravo į Argentiną. Pastaraisiais metais buvo pašalintas iš kompartijos. Patsai Alberti savo poeziją, parašytą tarp 1924-30 m., vadina nepataisoma duokle buržuazinei poezijai ir ją išleido atskiru rinkiniu, kuris ir tebus čia nagrinėjamas. Tą rinkinį sudaro penkios poezijos knygos: Jūrininkas žemyne, Mylimoji, Leukonijos aušra. Kalkė ir daina, Apie angelus.

Pirmosios trys knygos mus stebina savo nepaprastu lengvumu, savo grakščiu spontaniškumu, palyginus su poetų profesorių intelektualinėmis kūrimo pastangomis. Knygoje "Jūrininkas žemyne" tema traktuojama ne epiniu didingumu, bet kaip trumpų, sparnuotų ir grakščių poetinių sugestijų lobis. Poetas, mieste nematydamas jūros, ją sapnuoja, glamonėją. Antrosios knygos (Mylimoji) turinį sudaro jo kelionė į Šiaurės Ispanijos pakraštį. Kelionėje jam įstringa į akis žmonių paveikslai: medžiotojas, laiškanešys, senutė tarp vištų, karvė pievoje, medžiai ir žolės. Tuos paveikslus jis suriša ir kondensuoja lyrinėmis pastabomis. Šioje knygoje poezijos šaltinis yra meilė, kurioje viskas nušvinta, juda ir dainuoja. Trečioje knygoje (Kalkė ir daina) Alberti palieka klasines stro-strofas ir rimtį, pasinerdamas į ironijos pasaulį, kuris šoka, žaidžia modernaus gyvenimo temomis. 1928 m. pasirodo jo knyga "Apie angelus," kurioje praeina visas angelų choras. Tie jo angelai neatitinka tradicinio angelų vaizdavimo mene: mes matome aistrų ir ydų apsėstus angelus—karingą, įsiutusi, melagį, pavyduolį kerštingą, šykštų, kvailą. Taip pat gerąjį ir angelų angelą. Nors daugumas eilėraščių trumpi, visumoje knyga sudaro puikų tapybini paveikslą. Visuma mus nuteikia savo baisia išvidine drama, kaip sielos viduje vykstančių aršių kovų tarp visad priešingų jėgų pavyzdys. Jaučiame Alberti krypstant į kitą pusų. Paskutiniame knygos eilėraštyje (Pilietinė elegija), kur draskantis gyvenimo jausmas išsakytas su didžiausiais kraštutinumais, jis duoda puikų pavyzdį apie nevilties ir nebūties poeziją. Toks jo lyrikos posūkis yra jo naujosios pasaulėžiūros pasėka.

LUIS CERNUDA (1904)
Ispanų literatūros profesorius Tulūzoje ir Glasgove. Jis tyros ir permatomos poezijos kūrėjas. Joje nieko nėra medžiaginio, ji pilna švelnaus dvasingumo, kuriuo jis išsiskiria iš kitų ispanų šių dienų poetų. Būdamas pasinėręs į dvasių p?saulį, poetas visad jaučiasi vienišas. Visose jo knygose nuolat kartojasi posakiai apie žmogaus vienatvę. Netgi ir meilė yra ne kas kita, o tik nauja vienatvės forma, ir vienintelė gyvenimo draugė yra ne gyvenimas, bet jo neigimas. ("Težinau tik tiek, kad gyventi reiškia būti vienam su mirtimi").
Bet Cernudos lyrika, užuot vedusi į neviltį, į nusiminimą, užkrečia aktyvios, pozityvios vienatvės nuotaikomis, kurios vienintelės gali pagydyti tos pačios vienatvės atvertą žaizdą.

VICENTE ALEIXANDRE (1900)
Nė vienas šių dienų ispanų poetas nėra toks populiarus kaip V. Aleixandre. Jaunuomenė jį garbina, jaunieji poetai didžiuojasi, susilaukę kelių jo žodžių, ir taip buvo tuo metu, kai dar gyveno kiti didieji poetai. Prof. Damaso Alonso manymu, tam yra dvi priežastys: V. Aleixandre poetinio pasaulio jaunatviškumas, gaivumas, nesulaikoma amžina jėga, trykštanti iš grožio, jaunystės ir meilės. Iš kitos pusės — radikalus išraiškos priemonių atnaujinimas.

Patsai V. Aleixandre savo knygos įžangoje "Aistra žemėje", kalbėdamas apie savo poeziją, taip ją apibūdina: "Poetas yra apšvietėjas, šviesos nukreipėjas į tai, kas pagrindinai jungia". Tuo būdu šis pareiškimas jį rikiuotų prie transcendentinių poetų, tačiau jis nėra nei filosofas, nei didaktas.

Savo pirmojoj knygoje ("Aplinkuma") poetas dainuoja apie gamtą, atsisakydamas nuo visų puošmenų. "Kardai kaip lūpos", o paskui "Rojaus šešėlis" jį pakreipia į romantizmą ir surrealizmą. Dvi svarbiausios jo poezijos temos yra meilė ir mirtis. Meilė ne kaip gyvybės šaltinis, bet kaip šaukiąs nerimas, kaip pasiutiškų troškimų šėlsmas, kuris pagriebia ir sunaikina, o mirtis—kaip tamsus, paskutinis šešėlis. Nuo patylomis ištarto skundo ligi baisaus riksmo, kuris prabėga jo eilėmis, jas suaudrindamas, Aleixandres poezija švelniai eleginė ar smurtiškai keiksminga, iškalbingai skambi savo metaforų skrydyje. Reikia iššifruoti šį puikių metaforų mišką, norint pasiekti gilią Alexandres mintį ir suprasti jo jausmus, jo pasipiktinimą naikinančių jėgų akivaizdoje, jo kartais apokalipsinę, bet tokią taurią pasaulio viziją.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai