Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Prof. gen. Stasys Dirmantas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Girnius Aantanas   
Šių metų sausio 26 Chicagoj mirė generolas profesorius Stasys Dirmantas, sulaukęs 87 metų amžiaus. Buvo gimęs Raseiniuose 1887 lapkričio 2. Vidurinį mokslą ėjo Lietuvoj, vėliau Varšuvoj, 1909 baigė Vilniaus realinę gimnaziją. Aukštąjį mokslą baigė Maskvos Matavimo institute 1914, gaudamas geodezijos inžinieriaus diplomą.

Vos pradėjęs darbą Tomsko technologijos institute, buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę artilerijos karininku. Ligi 1916 jam teko dalyvauti kovose su vokiečiais Rytprūsiuose, Gardino, Baltstogės, Lomžos rajonuose. Vėliau, pozicinio karo laikotarpiu, dirbo kaip inžinierius — tiesė kelius, stiprino pozicijas Vilniaus krašte, Lenkijoj ir pagaliau Rumunijoj iki 1917 rudens. Buvo apdovanotas dviem Šv. Onos ir dviem Šv. Stanislovo kryžiais su kardais.

1918 grįžo į Lietuvą. Aukštosios geodezijos vykdymas, kuriai Dirmantas buvo pasiruošęs, besikuriančiai Lietuvai pradžioje buvo per didelė prabanga. Todėl nenuostabu, kad jis, kaip ir kiti geodezijos specialistai, ėmėsi pedagoginio, administracinio ir kitokio darbo ne savo srityse. Pvz., inž. L. Gimbutas parašė mūsų naujakuriams svarbią knygą "Žemės ūkio statyba", o prof. S. Kolupaila upėmis nuplaukė nuo geodezijos.

Pradėjus kurtis nepriklausomai Lietuvai, 1918 m. gale Dirmantas buvo paskirtas Ukmergėn žemės ūkio ministerijos įgaliotiniu ir miškų urėdu.
Besiveržiant Lietuvon rusų bolševikams, Dirmantas nuo jų pasitraukė į Kauną. Ten 1919 sausio mėn. buvo paskirtas suorganizuoti pirmuosius matininkų kursus ir jiems vadovauti. Buvo tarp Matininkų sąjungos steigėjų; vėliau (1928) ši sąjunga persiorganizavo į Matininkų ir kultūrtechnikų sąjungą, Dirmantas buvo išrinktas jos garbės nariu.

1919 vasario mėn. stojęs į Lietuvos kariuomenę, Dirmantas buvo paskirtas karo mokyklos inspektoriumi ir ligi 1924 joj dėstė artileriją, inžineriją, topografiją. Nuo 1924 kovo mėn. ligi 1926 sausio mėn. vadovavo Aukštiesiems karo technikos kursams. 1926.1 - 1927.VIII buvo Karo mokslo valdybos viršininkas, o vėliau ligi 1929.X — Karo technikos skyriaus viršininkas. Aukštiesiems karininkų (1930 pavadintiem Vytauto D. karininkų kursais) kursams vadovavo nuo 1929 rudens ligi 1933 rudens. Tą rudenį iš kariuomenės pasitraukė į atsargą pulkininko laipsniu. Po poros metų vėl grįžo į ją kaip krašto apsaugos ministras (1935.XI - 1938.11), iš kurio pareigų pasitraukė po lenkų ultimatumo. 1937 vasario 16 buvo pakeltas brigados generolu. Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Gedimino ir Vytauto ordinais. Latvijos buvo apdovanotas 3 žvaigždžių ordinu, Prancūzijos — pakeltas Garbės legiono didžiuoju karininku.

Karinė St. Dirmanto karjera buvo persipynusi su akademine. 1921 buvo pakviestas dėstyti Aukštuosiuose Kursuose, o šiems 1922 vasario 16 persiorganizavus į Lietuvos universitetą, buvo pakviestas Technikos fakulteto docentu ir paskirtas geodezijos katedros vedėju. 1930 pakeltas ekstraordinariniu profesoriumi. Drauge 1923-35 dėstė geodeziją ir Kauno aukštesniojoj technikos mokykloj. Pasitraukęs iš universiteto, kai ministeriavo, paskui vėl grįžo dirbti akademinio darbo Vytauto D. universitete. Užėjusių bolševikų 1940 m. vasarą buvo atleistas iš universiteto, bet, užtarus naujajam fakulteto dekanui prof. S. Kolupailai, 1940 rudenį buvo paskirtas topo-metrijos katedros vedėju. Nuo 1942 lapkričio mėn. ligi pasitraukimo į Vakarus prof. S. Dirmantas buvo Statybos fakulteto dekanu ir geodezijos skyriaus vedėju.

Dirmantas buvo akcijos žmogus, vaikystėje pats griebėsi mokytis lotynų kalbos; Varšuvoje dalyvavo 1905 revoliucijoje (kaip reikiant — didmiesčio revoliucija!); vos per plauką išsisuko nakties kratos metu nuo suėmimo už laikymą didelio kiekio nelegalios literatūros, mokėsi gaminti namines bombas. Nepasisekė jo tetai Varšuvoje iš jo išau-i lenkų patrioto, surado jam brolio slaptai siunčiamas "Vilniaus Žinias", — paaiškėjo, kad augina "lit-vomaną". Teko padėkoti tetai ir atsisveikinti. Pėsčias nuo Gardino panemuniais atvyko Kaunan. Pamatęs žavingą Lietuvos grožį, dar giliau ją pamilo. Tuo laiku Varšuvoje mokėsi tada nepažįstama, vėliau būsimoji žmona — Domicėlė Alšauskaitė, nuo Šateikių. "O surasti inteligentę lietuvaitę, tada buvo sunku, oi sunku. Bet pavyko".

Savo amžiaus deimantinės sukakties- Chicagoje paminėjimo proga pats pro f. gen. St. Dirmantas gyvai pasipasakojo apie savo gyvenimą:
Mano gyvenimas buvo įdomus ir šakotas. Mokslas Žemaičiuose, Varne, Vilniuje, Maskvoje. Kelionės nuo Archangelsko iki Odesos ir Rumunijos, nuo Sibiro iki Atlanto ir už Atlanto . . . Suomijoje, pakartotinai Vokietijoje, Prancūzijoje ir Rivieroje. Darbas trijose ministerijose. Pažintis su maršalu Petainu, Prancūzijos štabo virš-ku Gamelinu, maršalo Jegorovo priėmimas 1937 m., kelionė Rygon vasario 16 d. šventei 1937 m. Penkmetis pietinėje Vokietijoje . . . Visko rieišminėsi, neprisiminsi . . .

Pirmą kartą apleisdamas Lietuvos žemę, kad išvykus platujin pasaulin, nuėjau Vilniuje į Aušros Vartų šventovę atsisveikinti su Lietuvos, o nuo anos atmintinos man dienos ir mano Globėja. Tai Ji išsaugojo mane per visą gyvenimą nuo tykojusių didmiesčių, karų ir revoliucijų pavojų. Ji išsaugojo ir grąžino mane Lietuvai.

Ilgame gyvenime pasitaikė nemalonių ir skaudžių dalykų. Neturėjau laimės, kaip kiti kolegos, pasišvęsti įgytai specialybei, mokslui . . . Bent penketą kartų turėjau stoti karių eilėn . . .
Skendau - nenuskendau, rusino -nesurusino, lenkino - nesulenkino, šaudė - nenušovė, vokiečiai 1915 m. nuodijo dujomis - nenunuodijo: atsikosėjau, atsispaudžiau. Buvau vadintas našlaičiu, nes jau 1915 sausio m. visa mano baterija iki vieno žmogaus pateko ties Jansborku - Jo-hannesburgu nelaisvėn ir būčiau sutinęs iš bado. Išgelbėjo poros savaičių ankstyvesnis paskyrimas diviziono adjutantu. O kiek kartų Rytprūsiuose, Suvalkijoje ar ties Gardinu ar Rumunijoje išlikau sveikas visokiausios ugnies kombinacijoje? Stebuklingai išlikau sveikas gyvas . . .

Sklido gandai, kad aš esu labai griežtas. Gal ir buvau šiurkštokas. Bet ir sau, savo mylimiesiems ir artimiesiems. O mylėjau Lietuvos jaunimą, karius, universitetą, kariuomenę. Reikalavau daug. Ypač iš tų, kurie ėmė algas iš valstybės iždo. Bausti nemėgdavau. Net Karo Mokykloje, kur pat pradžioje pirmoje laidoje kai kurių karininkų - auklėtojų autoritetas buvo paremtas ir laikėsi "ant valandų". Visi geros valios, nekomunistuoją, manęs klausydavo ir nebaudžiami" . . . (Technikos Žodis, 1963, Nr. 1, p. 17-20).

Stasys Raštikis charakterizavo gen. St. Dirmantą kaip griežtą, kietą, net šiurkštoką, tačiau drauge labai socialų, mokantį vadovauti ir palaikyti santykius (Įvykiai ir žmonės, III, p. 79). Tos jo ypatybės natūraliai jį iškėlė į vadovaujamus postus, į kuriuos jis pats nesiveržė. Kada jam buvo pasiūlyta užimti krašto apsaugos ministro postą, jis paprašė net trijų dienų apsigalvoti. Tačiau prezidento aktu buvo paskirtas rytojaus dieną perimti pareigas: "kaip karys, turėjau paklusti".

Galėtume sakyti, kad prof. gen. St. Dirmantas buvo retas padangių aro ir pilko didvyrio, kilmingo bajoro ir drausmingo piliečio pavyzdys. Kietas pedantas (tokia specialybė), toks, kad jo reikalavimai net sukeldavo kartėlio mokiniuose, iš antros pusės — socialus žmogus, draugiškas visiems, intelektualinis romantikas, kurį nuolat viliojo mūsų tautos senovė. Daugelis aukštai iškilusiųjų vėliau svetur sugniužo, Dirmantas nesileido su-gniuždomas. Priešingai, jis visą laiką itin gyvai dalyvavo lietuviškosios visuomenės gyvenime. Nerodė savo buvusios generoliškos ar profesoriškos "didybės", bet ėmėsi padėti, kur kuo galėjo.

Vokietijoj dėstė Nūrtingene Schw. Gmūnde veikusioj lietuviškoj technikos mokykloj, dirbo VLIKo finansų taryboj ir planavimo komisijoj, pirmininkavo Liet. Raudonojo Kryžiaus Reutlingeno skyriui. 1947 pavasarį įsteigus Lietuvos profesorių užsienyje sąjungą, buvo išrinktas jos pirmininku. 1950 atvykęs į JAV i: apsigyvenęs Chicagoj (duoną užsidirbo optikos - mechanikos įmonėj, kol pasitraukė į pensiją 1957), ne tik lankė lietuviškuosius parengimus, bet ir pats uoliai dirbo visuomeninį darbą. Iš pat pradžių buvo tarp Lietuvių Bendruomenės Illinois valstijoj kūrėjų. Jungėsi į inžinierių ir architektų sąjungos veiklą, buvo ALIAS centro valdyboj, PLIAS pirmininkas 1959-68, išrinktas PLIAS-ALIAS garbės nariu. Ypač su dviem organizacijomis susijęs jo vardas. 1964 m. jis buvo išrinktas Lietuvių profesorių draugijos Amerikoje pirmininku ir šias pareigas ėjo apie dešimt metų. Tuo metu ši draugija ėmėsi stambaus užmojo — išleido (1972) Prano Čepėno redaguotą 894 puslapių veikalą "Lietuvos Universitetas, 1579 - 1803 - 1922", kuriame jis aprašė technikos ir statybos fakultetus (p. 518 - 541). Šio veikalo išleidimą parėmė ir savo (jau seniai pensininko) per 600 dol. auka. Antra organizacija, kuriai gen. St. Dirmantas skyrė daug širdies ir laiko buvo Lietuvių karių veteranų sąjunga Ramovė. Jai pirmininkavo nuo 1959 ligi praeitų metų suvažiavimo, kada jau ėjo 87-tuosius amžiaus metus. Už nuopelnus ši sąjunga jį išrinko savo garbės nariu.

Šalia akademinio darbo kone visą laiką užimtas administracinių pareigų kariuomenėje, prof. S. Dirmantas neturėjo laiko atsidėti moksliniams raštams. Svarbiausias jo veikalas yra Lietuvos kariams išleistas vadovėlis "Topografija" (1923, 283 psl.), pirmasis lietuvių kalba. Jau okupaciniais metais parengė to-pometrijos kursą. Bibliografijoje nurodomi trys 1932 paskelbti leidiniai (Nivelirų konstrukcijos, Pagrindinės paklaidų teorijos žinios ir jų taikymas matavimo rezultatų derinimui, Ta-cheometrijos principai ir instrumentai). Dalyvavo Pabaltijo Geodezijos komisijos steigiamajame suvažiavime Helsinkyje 1924 ir vėlesniuose suvažiavimuose. "Technikoj" (1935. Nr. 8) išspausdino str. apie šios komisijos gen. sekretorių suomių prof. T. I. Bonsdorffą, vėliau išrinktą mūsų universiteto garbės daktaru. "Kosmose" (1935, Nr. 1-3) paskelbė str. "Pirmieji geodeziniai astronominiai darbai Lietuvoj".

Kaip visuomeniniam reiškimuisi,taip ir spaudoj bendradarbiavimui Dirmantas daugiau galėjo atsidėti jau svetur. Lietuvių Enciklopedijai jis
teikė kartografijos ir geodezijos straipsnius. Gausiai bendradarbiavo Technikos Žodyje" (15 straipsnių nuo 1951 m.), taip pat daugiausia geodezijos temomis. Taip pat keletą straipsnių paskelbė "Karyje", "Drau-įr kt. Atskirai minėtinos trys istorinės studijos "Tautos Praeityje": Kazimieras Semėnavičius — žymus XVII a. vidurio mokslininkas autorius - lietuvis ir jo traktatas "Ars magna artilleria" (1964.. kn. 5, p. 77-107), Smolensko koridorius ir kas jame vyko prieš 450 metų (1965, kn. 6, p. 1-30), Lietuvos kariuomenė po 1569 (1967, kn. 7-8, p. 155-233). Jis pirmininkavo ir Lietuvių istorijos draugijai 1967-71.

Dirmanto nepakertama plieninė valia išlaikė jį per visą ilgą amžių veiklų, visur dalyvaujantį ir besirūpinantį bendraisiais lietuviškais rūpesčiais. Dažnai jis mėgo kalbėti apie žvaigždes, žvilgsniu į jas kvietė lietuvius visur ir visada būti vieningais. Dabar pats prof. gen. Stasys Dirmantas paliko mus kaip žvaigždė, kviečianti niekados nepamiršti pavergtosios Lietuvos. Svetimoje žemėje palaidotas, labiausiai mylėjęs Lietuvos laukus ir miškus, — ilsėkis amžinojoj ramybėj.
Antanas Girnius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai