Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KVAILUMO RIBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. BARONAS   
Julius Bakutis niekada nesiveržė ir pirmąsias vietas. Lietuvoje tarnavo kariuomenės sandėly, buvo ramus ir atlyginimų pakėlimus gaudavo palengva, neiškovodamas. Nebuvo šykštus, tačiau centų nemėtė, už santaupas pasistatė nedidelius namelius ir gyveno su žmona ramiai, kaip pasakoj, neužkliūdamas ir neužkliudydamas. Vasaromis Bakutis pjovė žolę, apkarpydavo sodelio vyšnių ir obels apdžiūvusias šakas ar sėdėdavo gonkose, žiūrėdamas į tylius saulėlydžius, nudažiusius ramiai plaukiančią upę.

Rudenimis ir pavasariais dirbdavo darže, o vakarais skaitydavo knygas. Jis mėgdavo sakyti, kad gyvenąs kaip poetas ūkininkas, tik knygų nerašąs. Bakutis buvo nedidelio ūgio, pliktelėjęs, į žmogų žiūrėdavo prisimerkęs ir klausiančiu žvilgsniu, lyg jam saulė visada spigintų akis. Jo žmona buvo rami, kaip ir jis. Abu, jei ne Europos sukrėtimas, būtų nugyvenę savo amžių, kaip ir milijonai kitų. Ramiai, kaip nužaliuoja žolė ar rudenį nukrinta vaisiai retu pupsėjimu. Tačiau abu išvijo karas iš namų, ir Bakutis su dideliu grauduliu prisimindavo savo ramiai šlamančius vaismedžius vasaromis ir melancholiškai bei ilgesingai žiemomis ar pavasariais. Ir kartais, tada, kai jau buvo toli nuo savo namų, stipresniam lietui lyjant, jis, rodos, girdėdavo, kaip skamba skardos stogas, o kartais, vėjuotais vakarais, pagalvodavo, kad vėjas išpurtys vyšnias ar nukrės neprinokusius obuolius. Tačiau laikas ėjo, ir teko sutikti su daugeliu reikalavimų
Kai Bakutis atvyko į Ameriką, jis turėjo jau beveik kapą metų. Kartais pagalvodavo, kad jam, nejaunam ir politikoj nesipainiojusiam žmogui, gal nereikėjo palikti savo tėvynės, tačiau nostalgija ir abejonės dingdavo tada, kai Bakutis laikraštyje paskaitydavo apie komunizmą ir gyvenimą tėvynėje. Bakutį labiau supurtydavo ne trėmimai į Sibirą, ne ūkininkų suvarymas į kolchozines baudžiavas, bet įvairus bolševikinis melas. Bakutis nekentė apgaulės, ir siaubas nukrėsdavo, kai pagalvodavo, kad ten reikėtų nuolat meluoti pačiam ir nuolat garbinti melą. Bakutis nekentė melo, ir tai jam buvo kaip šlykštūs vaistai nuo ilgesio ligos. Jis daug buvo praradęs, bet buvo laisvas. Ta mintis buvo kažkoks gaivus vanduo laiko išvargintiems jo sąnariams.
Jam čia nereikėjo garbinti to, ko jis nekentė. Bakutis nežinojo ką sakyti, kai pradžioje klausdavo, kaip patinka šis kraštas, nes tada jam čia viskas atrodė atvirkščiai. Ir kai perkeltine prasme kalbėdavo apie persodintus medžius žmones, Bakutis tai suprasdavo tiesiogine prasme. Jis pagalvodavo apie savo sodą, ir jam atrodydavo, kad tie medžiai, čia pasodinti, neaugtų. O jis pats gyveno. Priprato ir gyveno. Niekas nebeatrodė keistai ir atvirkščiai. Žmogus buvo gajesnis už medžius. Jis kaip samanos kabinasi į akmenį ir auga.
Pirmosiomis dienomis Bakučiui buvo graudžiai gėda, kai jis apsigyveno nedideliam butely, o jam geri kaimynai sunešė senų baldų ir indų. Esą, tai pradžiai gyvenimo, kurį jis pradėjo kaip naujagimis, be vilties atgauti prarastą ir niekada nebegrąžinamą brangiausią metų kapitalą. Nenuperkamą ir neiškeičiamą. Bakučiui buvo pikta ant savo skurdumo, kurio jis nebuvo nusipelnęs ir dėl kurio nebuvo kaltas. Kai nešė jam kaimynai baldus, jis nedaug tesidžiaugė, nors žinojo, kad kiekvienas daiktas buvo reikalingas ir jį turės anksčiau ar vėliau įsigyti. Dovana žmogų niekina, nors ir nuoširdžiai teikiama. Tačiau ir tai Bakutis nurijo kaip vaistus ir diena dienon vis labiau kabinosi į turtingą žemę, nuosekliai, beveik valandoms vis labiau šykštėdamas, nes šiam naujam krašte buvo galimumų atsigriebti tai, kas buvo prarasta. Jis nepirko naujų baldų, nešiojo senus drabužius ir taupė pinigus namams su daržu ir sodu, nes jam atrodė, kad, visa tai turint, sugrįš bent dalis ir ano buvusio gyvenimo.

Bakutis darbo gavo emaliavimo įmonėj. Ten buvo ir daugiau senyvų žmonių. Darbas nebuvo nei perdaug lengvas, nei perdaug švarus, tačiau niekas labai neskubėjo. Tai tiko Bakučio charakteriui, nors kažkodėl šiame krašte jis buvo įgavęs daugiau nervingo skubėjimo, negu prigimtyje buvo. Bakutis dirbo, kaip seniau kariuomenės sandėly, tvarkingai ir kruopščiai, kartais net smulkmeniškai.

— Aš čia ir mirsiu, — pasakydavo jis savo draugams, —niekur kitur neisiu. Man čia gerai. Kur aš, senas, kito darbo bejieškosiu.
Dienos, laukiant pasaulinio masto sensacijų, ėjo ramiai ir nuosekliai. Sukosi laikrodžiai, švilpė įkyriai ir gadindamos dirgsnius sirenos. Senyvas žymininkas pakeisdavo kas savaitę naujas laiko korteles, penktadieniais būdavo atlyginimas, įprastas ir džiuginantis. Ir sekmadienį įsiliedavo į kraują mintis ir užpuldavo kažkoks krūtinę sunkinąs skaudulys, kad pirmadienį vėl tas pats. Antradienį būdavo geriau, ir blogumas susitraukdavo į minimumą, kol vėl visa prasidėdavo iš pradžios.

—Aš čia dirbsiu, iš čia eisiu į pensiją, — sakydavo Bakutis, kai žmona kartais pabur-bėdavo, kad tas ar kitas vyras ten ar kitur daugiau uždirbąs.
Bakutis į sakinį, kad geriau žvirblis rankoj negu elnias girioj, žiūrėjo realiai, jis beveik apčiuopė ir jautė to sakinio daiktiškumą. Darbo kaitaliojimas buvo rizika prarasti žvirblį, o tą pavojų Bakutis gerai suprato. Jis dirbo, taupė, laukė ir laimėjo. Bakučiai sutaupė tiek pinigų, kad galėjo pirkti namukus. Juose galės leisti pensininko dienas arba kada nors galės ne tuščiom grįžti į tėvynę.

Namukai buvo maži, mediniai, bet Baku-čiams kažkas sugrįžo iš anų dienų tėvynėje. Buvo nemažas daržas, augo išsiplėtusi kaip piktžolė alyva ir sena obelis. Bakutis apkapojo daržo alyvą ir apipjaustė obels šakas. Nebuvo linksma, kaip kažkada ten už rūko, bet labai arti kartais pajuntamoj Lietuvoj, tačiau buvo ramiau. Už metų kitų Bakutis rengėsi jau į pensiją ir galvojo, kaip jis dirbs savo darže, sod ns uogas, krūmus ir obelis.

Baldus į savo namukus jis parsivežė taip pat. Vieni jų buvo geresni, kiti blogesni. Todėl Bakutis nutarė beveik prieš septynetą metų gautą sofą suskaldyti ir sukūrenti. Ją buvo dovanojęs viengungis, miręs jau prieš keletą metų. Ta sofa pas jį gal stovėjo dešimtį metų, nes nebuvo nauja. Ji buvo atitarnavusi daugiau, negu reikėjo, ir Bakutis kartą pasiryžo ir užsisakė naują. Jis ilgai derėjosi, minkė ir glostė, kol pagaliau sumokėjo pinigus. Senąją Bakutis išnešė į kiemą ir pradėjo daužyti. Išmetė sėdynę ir paskui keliais kirvio smūgiais nuradė atramą. Iš jos iškrito laikraščių pundas, dulkinas ir pageltęs, perištas storoka virve. Bakutis paspyrė ryšulį, paskui ramiai pasilenkęs pakėlė jį nuo žemės ir nutraukė raištį.

Buvo šaltoka, giedri rugsėjo diena. Pūtė vėjas, judino obelį ir retkarčiais daužė vartelių atitrūkusią lentą. Tačiau Bakutį išpylė prakaitas. Laikraštyje buvo žali banknotai. Sudulkėję, beveik pilki, tačiau aiškiai švietė dolerių žalumas. Ir jo visada prisimerkę akys dar labiau prisimerkė, nes jis matė dešimtines ir šimtines. Jų buvo nemaža, ir nebuvo galima pasakyti kiek. Bakutis pagalvojo, kad sapnuoja. Taip, lyg naktį šlamėjo obelis ir daužėsi neprikalta vartų lenta. Tačiau tai nebuvo sapnas. Buvo šaltoka, vėjas plėšė švarko skverną, o jam prieš akis gulėjo išdraskyta sofa, neestetiškai primenanti tik papjautą, paleistais grobais gyvulį. Kiek kartų Bakutis sapnavo pinigus, norėdamas įsigyti namus, pabudęs nerasdavo jų, gi dabar jis turėjo namus ir rankose nesuskaitomą glėbį pinigų. Rasojo Bakučio kakta, tirpo pirštai, jį ėmė jausmas klaikus ir slegiantis, lyg prieš širdies ataką.

Staiga jis pajuto lyg vagio jausmą. Bakutį apėmė baimė. Jis su ryšuliu įskubėjo į kambarį. Žmona buvo salone ir rinko sausus iš vazone augančio paparčio nukritusius lapus, galvodama, kodėl jis taip staiga pradėjo vysti.

— Žiūrėk, mama, ką radau, — pasakė Bakutis ir, lyg degantį daiktą, padėjo ryšulį ant stalo. Pro prasiskleidusius laikraščio lapus švietė doleriai, daugiau ar mažiau užnešti laiko, tačiau pinigai buvo tokie, kaip juos buvo įpratęs matyti, tik jų buvo neįprastai daug.
Žmona laikė rankose sudžiūvusius paparčio lapus, ir kai kurie jų nuskrido žemėn. Jos rankos virpėjo. Ji nieko negalėjo pasakyti.
Ji klausiamai žiūrėjo į Bakutį, kuris ištarė:
—Radau sofoje. Ir ką tu pasakysi?
Jis padėjo pinigus ant stalo ir atrodė, kad juos pavogė. Po to, kaip ir kiekvienas vagis, priėjo prie durų ir jose apsuko raktą. Ir kada grįžo atgal prie stalo, Bakučiui prisiminė visos pasakos apie velniui užstatytas sielas. Jis prisiminė pas kaimyną televizijoj matytą anglišką pasaką, kur velnias davė žmogui maišą pinigų už pasirašytą krauju parduotą sielą. Bakutis neužstatė sielos, jam ir pinigų būtinai nereikėjo, tačiau jie čia pat stovi, negali jų nei paimti nei jais atsikratyti. Jis vėl pajudino pinigus. Popieriai lengvai dulkėjo. Bakutis, rodos, jautė sieros kvapą. Tačiau pinigai buvo niekeno, jie buvo pasmerkti dingti, ir tai buvo viliojančioji ir pateisinamoji pusė.
Bakučiai pradėjo pinigus skaityti. Jie drebančiom rankom skirstė krūvelėmis po šimtines ir dešimtis ir suskaitė pusseptinto tūkstančio.
— Jeigu, va, mes taip paslepiam ir po truputį pasiimam, — išdrįso senis, — tada būtų kartais netikėtiems reikalams, ir namus greičiau išmokėtumėm.
— Vistiek jie tam, kieno jie buvo, nebereikalingi, — pritarė Bakutienė ir, tų žodžių pati išsigandus, pridėjo, — o kam mums jie reikalingi? Svetimi pinigai laimės neatneša.
— Nepasakyčiau. O ar neišlošia žmonės loterijoj, ar negauna palikimo, — nenorėjo sutikti Bakutis.
Žalios krūvelės švietė viliojančiai, žadėdamos tūkstančius galimumų.
— Tai kitas reikalas, — žmona nenoromis prieštaravo.

V.K.JONYNAS ŠILUVOS MARIJA, ŠV. KAZIMIERAS

Pinigai buvo brangūs, tai buvo laimė, lyg karų ir tremties prarasto turto grąžinimas.
— Žinoma, va, galėtumėm j Europa nuvažiuoti, — svajojo senis, — galėtumėm žiemą Į Kaliforniją.
Valandėlę jie tylėjo. Jie svajojo apie galimumus ir pinigų kilmės nežinomybę. Tai buvo arba dovana ir laimė, ar nelaimė ir prakeikimas. Už lango buvo rugsėjo diena. Vėjas purtė obelį, lyg vienintelį daiktą iš Bakučių buvusios tokios paprastos laimės senoje tėvynėje, mažame sode. Toli urzgė mašina. Viršum galvų, po rudenio debesimis, sunkiai kažkur veržėsi lėktuvas. Kauktelėjo sirena. Ugniagesių, greitosios pagalbos ar policijos. Ir tai Bakutienę supurtė. Tas pasikartojąs piktas staugimas jai priminė plėšimus, užmušimus ir vagystes. Už šešiasdešimt centų anąkart vaikėzai užmušė pensininką. Ją tai sukrėtė. Bakutienė staiga šūktelėjo:
— Ne, nenoriu. Išmesti ar sudeginti reikia tuos pinigus. Gal jie kruvini. Gal žmogų kas užmušė ir paslėpė. Gal kokio žmogaus viso gyvenimo santaupos. Ne, nereikia. Mesk lauk.

— Kaip tai? — ramiai nustebo Bakutis. Moters tarškėjimas nors ir atrodė realus,
tačiau jam buvo ne visai suprantamas. Pinigo vertę jis žinojo. Išmesti, sudeginti ar kitaip sunaikinti tai buvo panašus nusikaltimas, kaip išmesti žmogų. Pinigas buvo sunkiai uždirbtas, o ir darbas ne visada gaunamas. Išmesti nuodėmė, lyg duoną ar kokį pašventintą daiktą. — Ne, mesti negalima. Reikia atiduoti Bažnyčiai ar prieglaudai.

Jie abu valandėlę galvojo. Kartu su obelimi už lango, rodos, šlamėjo pinigai. Ir sunku buvo atskirti kabančių ant obels ir gulinčių ant stalo gelsvai žalių lapelių šiurenimą. Vieni lapai priminė praeinamumą, rudenį, kažkokią nesibaigiančią melancholiją, kiti — gyvenimą, kurio bijai ir kurio geidi kasdieną geresnio. Tai buvo lyg priešingų elektros srovių susidūrimas ir krėtė sielą.

Senių rankos virpėjo.
— O jei žmogus atsišaukia, iš Bažnyčios ar prieglaudos nebeatimsi, — staiga pasakė senis, lyg nenorėdamas prisileisti minties, kad šį keliolika minučių džiaugsmu ir rūpesčiu kračiusį turtą reiks atiduoti.
Toli vėl nuskambėjo policijos ar greitosios pagalbos pora nusitęsiančių kaukimų. Tai, kaip ir pirma, užkrėtė Bakutienę baime.
— Nunešk policijai — ir tegu žinosi Pasakyk, kur radai, ir bus baigta.
Dvi susiduriančios srovės purtė Bakutį. Žalios skiautelės kalbėjo tūkstančiais pažadų.
Kelionę ir poilsį. Užmokėtos namo likusios skolos. Staiga išsisprendę visi atidėliotini reikalai.
— Nors dalį pasilikti, — Bakutis j ieškojo kažkokios pagalbos, kovodamas su žmona ir pats su savimi.
— Ne, ne, nešk greičiau, — pasakė Bakutienė ir, iš indų sandėliuko paėmusi guminę maistui nešti terbą, nuo stalo į ją su visais laikraščiais sušlavė pinigus. Ir nuo to veiksmo lyg kažkas būtų išjungęs srovę. Jos rankos nustojo virpėti, o balsas baigė atgauti įprastą skambėjimą.
Bakutis pakėlė maišą. Jis abejojo. Keista liepsna žėrėjo jo akyse. Ir skruostai buvo paraudę, lyg nuo vasario vėjo pūtimo. Senis padėjo maišą ant stalo, apsivilko apsiaustą ir stovėjo, lyg kažko laukdamas.

— Nunešk, ir bus ramu, — pasakė žmona. Bakutis be žodžio pakėlė maišą. Ir su tuo
pakėlimu jam atrodė, kad jis atsiėmė iš velnio sutarti, o į bemieges naktis grįžo ramybė.
Senis kieme žvilgterėjo į išardytas sofos dalis ir nebejautė jokio pinigo geismo. Jį dabar kankino rūpestis, kaip jis policijoj visa tai paaiškins. Bakutis eidamas rinko angliškus žodžius, paprastus bei kasdieniškus, ir iš jų lipdė sakinį išaiškinti tam nepaprastam reikalui. Bakutis mąstė, kad jie niekas neatsišauks pinigų, jie atiteks jam, bent dalis jų, ir tai buvo kažkoks geras jausmas, viltingas, lyg tikintis, kad pakels atlyginimą.

Rugsėjo šeštadienis buvo šaltokas, tačiau buvo tebejusti vasaros pėdos. Žydėjo prie kai kurių namų rudeninės gėlės. Nudžiūvę lapai tebuvo tik iš dalies aptriušę. Policija buvo už septynių gatvių, tačiau važiuoti į ją reikėjo aplink su pora persėdimų. Todėl senis ėjo pėsčias.
Kai kur žmonės šlavinėjo lapus. Gražiom, medžiais apaugusiom gatvelėm praskrisdavo automobilis ir praeidavo vienas kitas žmogus vėjo draikomais skvernais, tačiau niekas nežinojo, kad senis nešėsi ne dešimtis centų vertą maistą, bet namus, automobilį, baldus ar daugelį ne taip kasdieniškų daiktų.

Prieš įeidamas į policiją, senis kažko bijojo, tačiau nejaukumas kažkoks, lyg vaikystėje einant raškyti svetimų žirnių ar jiešk ht Amerikoje darbo, dingo, kai įžengė į policijos namo koridorių. Ten judėjo žmonės. Pirmyn ir atgal. Vejami kažkokių reikalų. Mokėjo baudas, registravo pamestus ar pavogtus daiktus. Ir daug kitų reikalų juos vertė peržengti šiaipjau neįdomios įstaigos slenkstį. Prie kai kurių langelių sėdėjo merginos, ir Bakutį tai ramino. Ne, čia nebuvo nei šautuvų nei grotų. Tai buvo paprasta įstaiga.
Prie informacijos langelio sėdėjo senyvas uniformuotas vyriškis ir klausėsi radijo, kuris pranešinėjo beisbolo rungtynių rezultatus. Bakutis priėjo prie jo ir paprastai pasakė:
— Radau pinigų.
Uniformuotasis abejingai pakėlė galvą. Kaip tik tuo metu mušė jo palaikoma komanda, ir šio senio atėjimas erzino, bet, nieko nesakydamas, paėmė mažą, lyg kvitų knygutę ir paklausė:
— Pavardė?
Bakutis lėtai išskandavo pavardę. Jis matė, kaip policininkas blogai parašė vieną raidę, tačiau Bakutis nenorėjo taisyti. Paskui jis pasakė adresą.
— Kiek pinigų radai? — paklausė tarnautojas.
Tuo metu priėjo prie jo kitas vyras. Jiedu džiaugsmingai aiškinosi beisbolo rezultatus. Jie kartais abu žvilgčiodavo į Bakutį, laukdami pritarimo, ir Bakutis, kaltai šypsodamasis, palenkdavo galvą. Jis nieko nesuprato ir nenorėjo suprasti. Jis norėjo atsikratyti pinigais ir grįžti į savo palaimintą kiemą. Po poros minučių tarnautojas vėl kreipėsi į Bakutį:
—Kiek radai?
— Šešis ir pusę tūkstančio.
— Kiek? — krūptelėjo ir įspigino akis į Bakutį, kuris, neišlaikęs žvilgsnio, paskubomis pakartojo sumą.
Tarnautojas žiūrėjo į Bakutį, klaidingai ištariantį žodžius ir todėl atrodantį kvailai.
— Gal kalbi lenkiškai? — paklausė tarnautojas pusėtinai bloga lenkų kalba, manydamas padėti Bakučiui, kuris tačiau, nieko nesakydamas, įkišo pro langelį krepšį.

Policininkas žvilgtelėjo vidun, nerangiai pakėlė laikraščius ir giliai įtraukė oro. Jis kartą šaudėsi su banditais. Per jo viršugalvį perlėkę pora kulkų susmigo į automobilio užpakalinę sėdynę. Kartą, vejant banditą, išplėšusį banką, šis išmetė darže maišą pinigų, bet tai vis buvo laukti ir pasikartoją dalykai. Buvo ir kitokių atsitikimų, tačiau jie negąsdino, gi dabar, kada jis, pasenęs, dirbo ramiai, laukdamas pensijos, šis pinigų krepšys jį pritrenkė. Niekas neatnešdavo pinigų, o tik visi skundėsi, kad dingo. Policininko širdis plakė stipriai, akys blizgėjo, jis norėjo iš krepšio paimti keletą pundelių, jo rankos virpėjo. Seniui reikėjo pagalbos. Jis telefonu pasišaukė viršininką. Bakutis stovėjo ir šypsojos. Jam buvo beveik ramu. Jis radimo šiurpulį buvo pergyvenęs, buvo jau atgavęs pusiausvyrą, kaip sunkiai perplaukęs gilų vandenį ir žinodamas, kad kojomis galima pasiekti dugną.

Policininkas iškėlė pinigus, krepšį numetė žemėn ir valandėlę stovėjo, užmiršęs Bakutį. Po to atsigrįžo ir nenormaliu balsu, pats tai jausdamas, pasakė:
— Palauk.
Bakutis nusišypsojo dar plačiau. Jis laukė be liepimo. Policininkas nuo šios šypsenos pasijautė kvailai ir nejaukiai. Ko tas kvailys, atnešęs pinigus, šypsosi?
Atėjo jaunas policijos leitenantas. Jis pasikvietė Bakutį į kabinetą, o iš paskos pinigus atnešęs policininkas valandėlę stovėjo. Jis lyg kažko laukė. Tačiau leitenantas mostelėjo ranka. Policininko susitikimas su pinigu buvo baigtas. Ir tai jam buvo lyg mažutė operacija. Lyg rakšties ištraukimas iš piršto. Skausmingai raminantis ir būtinas.

Bakutis leitenantui išpasakojo, kaip visa atsitiko, o šis viską surašė. Vėliau pašaukė dar pora policininkų, kurie suskaitė pinigus ir kartu su raštu uždarė į čia pat stovinčią nedegamą spintą. Bakutis norėjo visa kuo greičiau baigti. Jis buvo atsikratęs netikėto pinigo ir pagundos. Neraminančios, deginančios, gąsdinančios ir viliojančios tūkstančiais pasiūlymų. Visa buvo baigta.
— Galiu eiti? — paklausė Bakutis ir žengė durų link.
— Palauk, — tarė leitenantas. Jis kažkam paskambino telefonu ir po to atidarė duris ir pamojo ranka Bakučiui.
— Aš tave parvešiu namo, — pasakė leitenantas. Jis išėjo į gatvę, kurioje stovėjo automobilis, o jame šnekučiavo pora policininkų. Bakutis, įsėdęs, vėl pakartojo adresą.

Prie jo namų sustojus automobiliui, būrelis žioplių smalsiai žiūrėjo į kieme vaikščiojančius policininkus. Leitenantas iškvietė laukan Bakutienę ir abu senius nufotografavo prie sofos. Ji gulėjo paleistais viduriais, ir pora pluoštų pakulų vėjas voliojo kiemeliu tolyn.
Po dešimties minučių buvo visa baigta. Leitenantas pažadėjo pinigus perduoti teismui, kuris turės nuspręsti, kam tie pinigai priklauso.
Diena ėjo vakarop. Vėjas tilo, saulė rausvą sparną užkišo už debesies. Pakvipo deginamų lapų dūmai, rudenio melancholija. Virpėjo lengvai obelis, o jos lapeliai saulėleidyje atrodė žaismingai rausvi, lyg dažyti. Bakutis prie šiukšlinės sukrovė sofos liekanas ir kai, įėjęs į vidų, atsisėdo vakarienei, jam buvo lyg kažko gaila ir kažko gera.

— Valgyk, — pasakė žmona ir, tartum atspėdama jo mintis, pridėjo, — pinigas, bet ne mūsų. Jie laimės neatneštų.
— Žinoma, mes ramiai galėsime miegoti. O taip ir bijok, lyg pavogęs, — pylė kopūstus Bakutis, o jų kvapas ir šilima jam ramino dirgsnius, kuriais vis dar kažkas bėginėjo, lyg maži vabalėliai, atsigulus tik ką nupjautam šiene.
Naktį Bakutis sapnavo seną daržą, į kurį jis parskrido lėktuvu, gulėio Kaliforniioi viename paplūdimyje, kurį jis puikiai pažino iš virtuvėj kabančio kalendoriaus, gauto bankelyje, veržėsi iš policijos namo ir kovojo su velniais. Rytą atsikėlė nepailsėjęs, tačiau ramus. Žmona tylėjo. Jie nebeprisiminė pinigų, tačiau, beišeinant į bažnyčią, Bakutis pratarė:
— Va, eini ramus į bažnyčią, o taip jaustumeis, lyg vagis. Jei niekas neatsišauks, gal mums ir liks. Tada tai jau visai kitas reikalas.
— Nebėra ko čia ir kalbėti, — pasakė jam Bakutienė, ir jie stengėsi visa užmiršti, išmesti iš kraujo ir dirgsnių, jie norėjo, kad visai to nebūtų buvę, tačiau mintimis grįždavo į visa tai, kas įvyko.

Kada bažnyčioj kunigas aiškino apie žmogaus trapumą ir nežinojimą, Bakutis mąstė, kaip sėdėjo keletą metų ant sofos ir nežinojo, jog sėdi ant pinigų. Rinkliavos metu bažnyčio'e vėl galvojo, kad pasilikęs radinį, jis galėtų į šią lėkštę daug daugiau įmesti. Galėtų užprašyti net mišias už tą asmenį, kuriam rastieji pinigai priklausė, ir tai turėtų šiokią tokią amžinumo prasmę.

Sekmadieniais Bakutį vis labiau slėgdavo mintis, kad pirmadienį reikės eiti į darbą, tačiau šį kartą jis jo laukė. Bakutis norėjo, kad laikas greičiau eitų, kad įprastinė gyvenimo vaga skubėdama užneštų įvykį kasdienybės ir laiko, lyg smėlio, sluogsniu.
Pirmadienį Bakutis, kaip visada, išėjo į darbą ir, kaip įprastai, išdirbo visą dieną. Ji nebuvo kitokia. Jai praėjus, savaitė buvo pradėta ir ne tokia sunki. Bakučiui buvo gera, grįžtant namo. Diena buvo šilta ir saulėta. Spindįs vasaros pasikartojimas. Jis ėjo ramiai ir lengvai. Dainą niūniuoti buvo beveik per garsiai pradėjęs, pats mąstydamas, kokia tai melodija.

Antradienį buvo tas pats, o kai trečiadienį rytą Bakutis atėjo į darbovietę, jis buvo jau viską užmiršęs. Pirmadienį šiukšlavežiai išgabeno sofos likučius ir, rodos, kartu visą tą nerimą, gailesį ir nuolatinį mąstymą, kad reikėjo dar palaukti ar kaip nors kitaip padaryti.

Darbovietėj dirbo pora lietuvių laboratorijoj. Jie maišė kažkokį emalį ar ką kita. Bakutis su jais tik pasisveikindavo, bet į draugystę nesiveržė. Nei jis nei anie nejautė didelio noro bičiuliautis. Vienas jų, Liūdžius, buvo jau čia baigęs chemiją, o antrasis, Kamčaitis, tėvynėje buvo rajono agronomas. Jie abu atvykdavo pusvalandžiu už Bakutį vėliau. Jie eidavo per fabriką, ir kai Bakutis dirbdavo šalia tako, jie pasisveikindavo, arba pasakydavo kokį banalų sakinį. Tačiau trečiadienį rytą, vos Bakučiui pradėjus darbą, jie abu atėjo prie jo įtartinai šypsodamies. Jaunasis Liūdžius nešėsi rankoj laikraštį, kuris priemiestyje išeidavo trečiadieniais, penktadieniais ir sekmadieniais.
— Sveikinam sąžiningiausią pasaulyje žmogų, — tarė Liūdžius ir, matyti, kad jis tai pasakė nuoširdžiai.

— Brolau, laikraščiai apie tave rašo, kad Diogenui nereiktų su žvake teisingojo j ieškoti, — pridėjo Kamčaitis.
— Va, — atskleidė laikraštį Liūdžius.
Bakutis paraudo. Prie išdraskytos sofos vidurių jis su žmona stovėjo truputį susitraukęs nuo vėjo ir nenoro fotografuotis. Nuotraukoje jis su žmona atrodė keistai ir juokingai, beveik kvailai, šalia išnarstytų sofos gabalų. Jos spyruoklės vėpsojo vienodais rutuliukais viršun, o abu seniai atrodė, lyg būtų kur nors besikraustą. Viršum to viso buvo didžiuliai skaičiai, Taip, lygiai šeši ir pusė tūkstančio. Nė viena* doleris nebuvo dingęs.
— Matai, kaip gražiai garsini tėvynės vai dą, — pasakė Kamčaitis. — Čia gražiai apie tave parašyta.
— Pinigus atgausi, jei niekas neatsišauky. Nusipirk eidamas namo laikraštį, — pridėjo Liūdžius ir paliko Bakutį stovintį.
Ir tą minutę prasidėjo juodoji pusė. Velnias už pinigų paniekinimą pradėjo savo darbą. Jis veikė nekaltai, tačiau žudančiai. Nuosekliai ir padoriai išviršine puse, bet esmėje negailestingai, naikinančiai ir alinančiai. Gręžiančiai kažkur gilyn į vidų, neištraukiamai, kaip geras sraigtas, įsuktas į ąžuolinį rėmą. Tik nuėjus Liūdžiui ir Kamčaičiui, prisiartino vienas jaunas vyrukas ir, pridėjęs pirštus prie galvos, suktelėjo, sakydamas:
— Na, radai ir atidavei, — parodė jis laikraštį. Juk čia tu. Kvailas tu. Kas slepia pinigus, tam jie nereikalingi.
— Jis atgaus, teismas priteis, — pasakė priėjęs kitas, — ir susirinkę būriu rėkė ir ginčijos, kol skyriaus vedėjas nuvijo prie darbo. O nuvijęs pasakė Bakučiui:
— Nenusimink, jei niekas neatsišauks, gausi pinigus. Džiaukis. Tai bent laimė. Laimingas vyras.
Tačiau tam laimingui vyrui drebėjo rankos. Jis nenorėjo to tėvynės vardo garsinimo, jis norėjo būti nematomas. Jis norėjo būti čia neužkliudomas daiktas ligi pensijos. Bakutis nenorėjo nei jokio garso, nei tų pinigų, nei teismo sprendimo. Jis keikė save, kam leidosi fotografuojamas. Būtų žinojęs, jis būtų bėgęs arba trenkęs lazda. "Čia laisvas kraštas", pakartojo jis savo mintyse, pyko ant visų ir pagalvojo, kad reikėjo pinigus išmesti į šiukšlinę. Jie kartą jau buvo užmiršti ir nereikalingi.

Priešpiečių metu vienas iš bendradarbių tarė:
— Kadangi Julius dabar turtingas, tai jis perka visiems kavą.
Bakutis nieko neatsakė. Jis atnešė septyniems, visai grupei, kavos, už kurią sumokėjo septyniasdešimt centų. Jam buvo pikta. Pinigai buvo sunkiai uždirbami, ir už kavą jis turėjo dirbti beveik pusę valandos.

Grįždamas namo, nusipirko laikraštį. Krautuvininkas jį užkalbino, norėdamas išklausti, kaip tai įvyko, bet Bakutis nesileido į kalbas. Jis skubėjo namo, lyg jį kas vytų, lyg lytų lietus ar namuose būtų įvykus nelaimė.
Namie su žmona, pasiėmę žodyną, perskaitė aprašymą. Nieko ten nebuvo daugiau, negu jie žinojo, išskyrus keletą gražių žodžių, kad jis teisingas.
— Ko čia tau nusiminti. Parašė ir numetė, — pasakė žmona, tačiau Bakutis žinojo, kad nenumetė. Žinojimas liko.
— Žinoma, užmirš, tai vieną kartą visi, — guodėsi pats ir žvelgė pro langą prietemon.
Kieme supos obelis, o jos šakose, jos lapuose, rodos, blizgėjo besijuokiančios šėtono akys. Bakutis nusipurtė.
— Apsivilk, gal ir krosnį reikėtų jau pakurti. Vakaras šaltokas, — sakė žmona.
Bakutis gi tylėjo. Jis vis žiūrėjo pro langą ir matė besijuokiančio velnio akis, kol žmona uždegė šviesą ir užskleidė užuolaidą.
Naktį Bakutis užmigo, tačiau neramiai. Jis vertė laikraštį, ginčijosi su policininkais, kankinosi negalėdamas pasakyti taip, kaip norėjo, tačiau jis sapnavo angliškai. Vėliau nubudo. Atsikėlė ir išgėrė vandens. Priėjęs prie lango, pažiūrėjo į gatvę. Degė vienišos lempos. Toli kažkur praūžė lėktuvas, kaip skubanti žvaigždė. Pro debesies kraštą švietė jaunas mėnulis. Ir į jį žiūrėdamas Bakutis vėl matė velnią, tą patį, kurį kadais, televizijoj žiūrėdamas, stebėjosi, kaip žmogus keitė pinigus į sielą. Šėtonas šypsojos. Jis merkė akį. Bakutis užtraukė užuolaidos kraštą.

Paryčiu užmigo. Rytą į darbą ėjo nenoromis. Lyg jo ten lauktų koks nors sunkus uždavinys. Taip žmonės eina į apkasus. Tačiau darbe tik retkarčiais jam užmindavo kiti, kad jis tapsiąs turtingas, kad galėsiąs pirkti namus arba automobilį, bet dabar galįs sumokėti nors už kavą.

Ėjo diena po dienos. Viskas po truputį dilo ir mažėjo. Lyg slėpėsi už rūko. Bakutis pradėjo atsigauti.
Praėjo pusmetis. Sausas ruduo. Žiema buvo purvina ir gelianti iki kaulų. Ir staiga Bakutis vėl pagarsėjo. Teismas paskelbė sprendimą, kad pagal įstatymą, kai niekas neatsišaukia palikimo, jis atitenka valdžiai. Neatrodė, kad kas nors atsilieps, bet viena buvo aišku, kad Bakutis pinigų nebeatgaus. Laikraštis vėl įsidėjo aprašymą ir Bakučio fotografiją. Ir tada velnias paspartino darbą. Dirbtuvėj buvo jau beveik visi viską užmiršę, tačiau dabar atgijo panieka ir neapykanta.

—- Milijonierius, — tarė vienas rudaplaukis, rodydamas į Bakutį, —valdžiai po šešis tūkstančius dovanoja.
— Vieno varžto reikia, —numojo ranka kitas ir nuėjo.
Staiga visi atsisuko prieš Bakutį, lyg tas teisėjo sprendimas buvo kokia nors Bakučio kaltė. Milijonieriaus vardas prigijo per porą dienų. Jeigu pasitaikydavo koks sunkesnis darbas, visi šaukdavo:
— Tegu Julius eina. Milijonierius. Jis galėtų nedirbti, turėjo pinigų, bet jis mėgsta darbą. Pinigus atidavė valdžiai.
_*. Milijonierius, — rodė darbininkai, pirštą prisidėję prie galvos, ir šypsojos.
Bakutis nemiegojo naktimis. Iš fabriko jis eidavo į namus, kaip iš kalėjimo, lyg būtų paleistas iš elektros kėdės arba būtų išbėgęs iš sušaudymų lauko. Pora valandų namie jis jausdavosi gerai,, tačiau vėliau ir naktį ir anksti rytą jį spausdavo baisus slogutis. Bakutis eidavo į darbą kaip į kartuves.

i. — Na, aš iškęsiu tą pusantrų metų ligi pensijos, — kalbėjo jis žmonai, kai ji su gailesčiu pasakydavo, kad tegu meta darbą ir eina kitur. Bakutis galvojo, kad praeis visa, kad darbininkai užmirš, tačiau jie kaskart labiau smaginosi.

Kartais nemigo naktimis Bakutis žiūrėdavo į gatvę. Apie lempos spindulį sukosi snaigės ir krito. Pro debesų properšas švystelėdavo liūdnos ir sušalę žvaigždės. Vos regimai drebančios. Kartais būdavo geliantis rūkas. Ant obels šakų kabojo šerkšnas. Blizgančios mažytės žvaigždės. Jį visa tai džiugino. Bakutis žinojo, kad viskas praeis, o šis kiemas, ši obelis, šie namai jo. Jis galės ilgai džiaugtis ta savo vienatve. Kai jį užliedavo neapykanta, jis bandydavo melstis. Jis prašydavo Dievo pagalbos ir tvirtybės, jis norėdavo, kad žmonės užmirštų jo teisingumą. Jo malda išvirsdavo į pyktį, jis mintyse šaukdavo: "Dieve, todėl mane baudi, kad aš buvau perdaug teisingas". O kartais jis būdavo giedrus ir melsdavosi beveik fariziejiškai, šaukdamas, kad gerai, jog jis ne toks vagis kaip visas fabrikas, kuris jį keikia už jo teisingumą, kuris pilnas neapykantos teisiajam. Visi kitaip būtų padarę, jei jie taip nekenčia to, kuris nenorėjo nesavo pinigų. Bakutis džiūvo. Jis jautė kartais, kad i am širdis pradėdavo plakti labai stipriai, o kartais labai lėtai nuo didelio įtūžimo ir graužimosi. Fabrike jį persekiojo milijonieriaus vardas, jis matydavo, kad laikomas kvailiu, ir tai, atrodė, tęsis be galo. Bakutis vyto. Jį žmona nuvarė pas gydytoją.
— Taigi, širdis netvarkoj. Negerk svaigalų, kavos, nerūkyk, — kalbėjo daktaras.
Bakutis to viso nedarė.
— Nevalgyk riebalų. Bakutis nebuvo riebus.
— Nesirūpink.
Bakutis nesirūpino. Jį varė iš proto. Tai nebebuvo rūpestis, tai buvo deginimas.
Gražiai pasnigo. Puikiai. Obelis buvo kaip žiemos sentimentaliam paveiksle, sniegas buvo purus, o dangus pilkas ir šaltas, tačiau debesys buvo augšti. Pavakarys buvo sausas, ir šaltis turėjo didėti. Bakutis išėjo kasti sniego. Jis neskubėjo. Jis kasė lėtai, orą įtraukdamas giliai. Taip buvo skaitęs laikraštyje. Kai nukasė, buvo truputį pavargęs. Jis, įėjęs į kambarį, atsigulė ir sunkokai alsavo.


Lietuvių pranciškonų koplyčios Brooklyne vitražų bendras vaizdas prie didžiojo altoriaus. Altoriaus kryžių ir žvakides darė skulpt. Vytautas Kašubą.

— Pavargai? — rūpestingai žiūrėjo žmona.
— Truputį, bet nieko, — sakė Bakutis, ir tikrai iš veido atrodė rusvas ir sveikas.
— Nebedirbk. Pragyvensim tuos pusantrų metų ligi pensijos.
Bakutis nieko nesakė. Jis galvojo, kad nedirbdamas nustotų penkių tūkstančių. Tai reikštų procentus tų pinigų, kurių nustojo. Tai reikštų, kad jis turi mesti darbą todėl, kad nepaėmė anų. Ne. Geriau mirti, bet iškentėti. Pagaliau juk niekas jo nemuša. Ne, daugiau valios, ir tegu jie pasikaria.
Rytą Bakutis jautė, kad truputį tirpsta kairioji ranka, ir jautė sprande skausmą. Bet tai, žinoma, nuo sniego. Darbovietėj jis kilnojo skardos lapus.
— Milijonieriau, va, skaitai, kaip dolerius tuos lapus, — tyčiojosi vienas.
— Kvailys myli darbą, — pasakė rusų kalba vienas jaunuolis. Tarimas buvo blogas, tačiau Bakutis suprato. Jis nesakė nieko, tik krovė skardas, nepakeldamas akių.
— Ką tu pasakei, sakyk angliškai,—kiti užpuolė prašnekusį rusų kalba jaunuolį. Kai šis išvertė, visi garsiai žvengė.
Bakutis krovė, nepakeldamas galvos. Bakuti, dirbk, Bakuti, laikykis. Tiek nedaug. Tik pusantrų metų. Bakutis nepakėlė akių. Jis žiūrėjo į skardos lapus, ir staiga jie ėmė suktis. Suktis lapai, doleriai, besišypsantis televizijoj šėtono veidas, policininkas, žmona ir obelis — baltos, baltos. Bakutis įtempė smegenis, galvodamas, kodėl jos tokios baltos, nuo sniego ar žiedų. Staiga visa jam paaiškėjo, ir jo lūpos prasivėpė.
Bakutį išgabeno. Jam kimšo deguonį ir a-datas, tačiau po poros dienų jis mirė.
— Va, jūsų tautietis, tūkstančius atidavęs, pats lėkė, kol nukrito, — pasakė vienas darbininkų einantiems po pietų Liūdžiui ir Kam-čaičiui.
— O galėjo gyventi nedirbdamas, —pridėjo kitas.
Tuo laiku nuskambėjo švilpukas, viduje prikimęs, o lauke ilgas ir piktas, ir visi slinko prie darbo.
— Nieko nepadarysi, — murmtelėjo, pečiais patraukęs, Liūdžius, o kai pasiekė laboratoriją, Kamčaitis tarė:
— Va, ir aš pats sakau, kad buvo kvailas. Bet ką mes žinome, kaip ten amžinybės ministerijose, kaip ten anose knygose įrašyta, — ir, nusivilkęs apsiaustą, pridėjo, — tikrai tarp gudraus ir sukčiaus vienas žingsnis, tarp teisingumo ir žioplumo vienas taip pat.
— Teisingai, — pritarė Liūdžius, imdamas mėgintuvėlį, — teisingai. Sunku pasakyti, kur prasideda ir baigiasi teisingumo, gerumo ir kvailumo riba.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai