Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TRUBADŪRAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Jakubėnas   
Dažnai girdime posakį, kad "istorija kartojasi"; taip pat dažnai istorikai mus įspėja, kad "istorija nesikartoja", nes tariamieji paralelizmai vyksta jau naujose sąlygose, turi kitokią raidą ir kitokią istorinę rolę.

Mūsų lietuviškos operos išeivijoje augimas turi kai ką bendro su Nepriklausomos Lietuvos muzikinio gyvenimo vaizdu pirmame dešimtmetyje po laisvės atgavimo. Lietuvos Valstybinė Opera tada greit suklestėjo, užimdama neproporcingą vietą mūsų kultūros gyvenime ir savo svoriu nustelbdama kitas muzikos gyvenimo sritis. Jos lygis taip pakilo iš pat pirmųjų sezonų. Su tuo negalėjo lygintis pirmuosius sunkius žingsnius žengiąs likusis Kauno muzikos gyvenimas. Simfoniniai koncertai, chorai, dainininkų ar solistų rečitaliai, kamerinė muzika — visa tai nuėjo į užmiršimą, vos suspėjus įsikurti. Tik daug vėliau, jau antram Nepriklausomybės dešimtmečiui įpusėjus, kitos meno sritys pradėjo vis daugiau atsigauti, įgyti daugiau reikšmės ir svorio. Tačiau jų reikšmė taip ir pasiliko žymiai mažesnė, negu kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje. Tai gali iliustruoti kad ir tokia smulkmena: Latvijoje žymūs operos solistai vien dėl prestižo stengėsi kasmet duoti po solo rečitalį; Lietuvoje pradžioje tik V. Jonuškaitė šioje srityje pionieriškai kovojo su publikos nesidomėjimu. Vėliau tų pionierių atsirado kiek daugiau. Mūsų žymūs operos solistai turėdavo koncertiniame repertuare po 3-4 numerius, balių ar minėjimų programai užpildyti. Jų prestižui daugiau nebuvo reikalinga; užteko operinių pasirodymų ir paties operos solisto vardo.

Antrojo Nepriklausomybės dešimtmečio pradžioje gauti vyriausybės pašalpą ar gaidų leidimui, ar chorų kėlimui, ar radiofono orkestro padidinimui buvo beveik neįmanoma. Argumentas buvo: mes jau plačiai remiame meną (t.y. Valstybės Teatrą).

Ši operos hegemonija nebuvo planuojama; ji iškilo savaime, išaugo organiškai. Pritardami ar paneigdami, turime skaitytis su operos pirmavimu, kaip su neginčytinu mūsų kultūrinės praeities faktu.

Didžiausiame lietuvių išeivių centre, Čikagoje, susikūrusi lietuvių opera, daugiausia paremta laisvalaikio neapmokamu darbu, negali lygintis su profesiniu, pastoviu ir valstybės remtu Lietuvos Teatru. Tačiau ir čia šis sambūris išaugo bene į žymiausią išeivinio muzikos gyvenimo reiškinį; Čikagos gyvenime operos spektakliai savo svoriu nustelbia kito pobūdžio parengimus. Operos trumpo "sezono" biudžetas yra keleriopai didesnis už visų kitų sambūrių sąmatas, o labiausiai pasižymėjs Čikagos choras: Čikagos vyrų choro ir Operos moterų choro junginys yra tiek išsemtas kasmetinės operos premjeros paruošimo, kad mažai dėmesio tegali skirti lietuviškai dainai,— liaudies ar komponuotai.

Kaip ir Lietuvoje, operos augimas buvo organiškas, neplanuojamas, (beje, kultūrinis planavimas iš viso prieštarauja šio krašto dvasiai). Sunku nustatyti, kieno nuopelnas, kad operos sambūrio veikla neužgeso po pirmo pastatymo, bet išaugo į aktingą, darbštų ir reguliariai veikiantį kolektyvą; atrodo, kad tai įvairių, tarp paves susipynusių veiksnių išdava. Pradžioje buvo drąsus tuolaikinio Čikagos vyrų choro dirigento VI. Baltrušaičio sumanymas pastatyti vien vyrų choro reikalingą G. Verdi "Ri-goletto"; prisidėjo vyrų choro valdybos, ypač jos pirmininko V. Ra-džiaus energija ir administraciniai gabumai. Bendradarbiaujant su rimto profesinio išlavinimo muziku. A. Kučiūnų, režisuojant V. Baltrušaičiui, įvyko imponuojantis pirmas "Rigolet-to" spektaklis. Įspūdžio būta didelio; visuomenės parama buvo plati ir nuoširdi, tiek išparduotų spektaklių, tiek piniginių aukų pavidalu. Keliolikos tūkstančių biudžetą pavyko suvesti be deficito. Visa tai davė drąsos tolimesniems žygiams. Kitais metais sumanytas ir pastatytas "Faustas"; ta proga lengvai sudarytas visai geras Operos moterų choras. V. Baltrušaičiui išvykus j Brooklyną, darbas nesustojo; imtasi ypač sunkaus žygio: G. Eizet "Carmen"; ir ši komplikuota opera buvo sėkmingai nuealėta. Paerailau, šiemet susilaukėme ketvirtos premjeros: kiek lengvesnio pastatyti G. Verdi "Trubadūro".

Atskiri lietuviškos išeivių operos gyvavimą ir pasisekimą lemia veiksniai yra taip glaudžiai susiję, kad atėmus bent vieną, dabartinis operos veikimas galėtų pakibti ant plauko. Kaip būtų, jei Čikagos vyrų chorui tektų bent vienais metais padengti, sakysime, poros tūkstančių dolerių deficitą? O jei choro valdybai ar choristams pritrūktų energijos skirti vakarus ilgoms repeticijoms ? Kaip būtų, jei operos administracija negalėtų tinkamai apmokėti dirigento A. Kučiūno darbo, kuris turi keletą mėnesių per metus skirti kartais kone visus savaitės vakarus repeticijoms, pragyvenimą teikiančio pedagoginio darbo sąskaita?

Kol kas to neįvyko, šių metų premjera: G. Verdi "Trubadūras" (II Trovatore) pastatymo atžvilgiu yra gerokai lengvesnis už pernykštę" Carmen", nors solistams dainininkams reikalavimai čia didesni, šio pastatymo eiga buvo sunkoka. Režisierius K. Oželis dėl savo tėvo, prof. Oželio, ligos ir mirties pasirodė tik paskutinėse repeticijose. Daugelyje ankstyvesnių repeticijų diriguoti, režisuoti ir net akompanuoti teko dirigentui A. Kučiūnui; vėlesnėse repeticijose buvo pasamdytas specialistas akompanijatorius. Sujungimas dirigento ir režisieriaus pareigų nėra natūralus reiškinys, žiūrint iš profesinio teatro taško. Dirigentui paskutiniųjų orkestrinių repeticijų metu priklauso žodis dėl bendro scenovaizdžio ar dėl vienos kitos mizanscenos tikslumo; smulkmeniškas darbas su atskirais solistais bei choristais, išryškinant ir patikslinant jų vaidybą, yra iš esmės tolimas dirigento uždaviniams. Europos pastoviuose teatruose dirigento ir režisieriaus pareigos esti atskirtos; čionykščiose "vargo" operos studijose, o ypač gi konservatorijų "operos dirbtuvėse" (Opera workshop) dažnai studijos vadovas yra drauge dirigentas ir režisierius.

Dėl minėtų darbo sąlygų yra natūralu, kad "Trubadūro" bendras scenovaizdis išėjo patenkinamas (gal tik choro reagavimas ir sugrupavimas galėtų būti gyvesnis), tuo tarpu atskirų solistų mizanscenose ir vaidyboje buvo jaučiamas mėgėjiškumo elementas, čia patyrę profesijonalai kontrastavo su naujokais ir "jaunaisiais" (jaunais scenoje, bet ne visuo. met amžium).
Kadangi pastatymas buvo stiprus muzikališkai ir vokališkai, tai sceniniai silpnumai nebuvo perdaug jaučiami. "Trubadūras" yra opera kiek statinio tipo, paremta daugiausia gražiomis melodijomis; dainavimas čia sudaro pagrindinį elementą. Daugelio klausytojų nuomone, šiemetinis "Trubadūras" buvo geriausias iš iki šiol girdėtų pastatymų. Sprendžiant pagal bendrą sklandžią, neproble-mingą operos eigą, ši nuomonė bus bene teisinga. Pagal nugalėtus sunkumus ir pasiektus rezultatus pirmenybė priklausytų pernykštei "Carmen". šio straipsnio autorius tačiau prisideda prie tų, kurie "Trubadūro" klausė su didesniu malonumu, negu "Carmen" (buvo atvirkščių nuomonių). "Trubadūro" pastatymo vertę kėlė augštas vokalinis solistų lygis. Rytminių ir kitokių nesklandumų kiekis buvo mažas; dirigento A. Kučiūno operos pravedimą galima laikyti ypač vykusiu; opera ėjo nuotaikingai ir disciplinuotai. Iš amerikonų išnuomota, mažam orkestrui (29 žmonės) pritaikyta operos partitūra ekspertiš-kai padaryta ir davė darnų skambesį.

Pora žodžių dėl choro. Ritmiškai sunkią antro veiksmo sceną nebuvo pavykę pilnai nugalėti; nepaisant dirigento pastangų, nebuvo nei tikro tempo, nei įstojimų tikslumo. Ta proga prisiminė preciziškai prieš porą metų nuskambėję "Rigoletto" ritminiai vyrų chorai ("Tyliai, tyliai, nešlamėki t"). Ar "Trubadūro" choras tikrai yra daug sunkesnis, ar — čia esama tam tikro regreso? Didėjantis operinis repertuaras ir sceniškas patyrimas, net įskaitant dalyvavimą pagelbinėse funkcijose Ly-ric Opera "Skrajojančio Olando" pastatymui, dar nereiškia choro pažangos, kaip muzikinio ansamblio, šiaip ar taip, nuo V. Baltrušaičio išvykimo Čikagos vyrų choras neturi tikro chormeisterio; operos repertuarui paruošti dirba kaip asistentai. A. Gečas ir A. Linas; dirigento A. Kučiūno priežiūra greičiausiai liečia tik operinio paruošimo sklandumą, o ne paties choro auklėjimą. Palikę progreso regreso klausimą atvirą, galime toliau konstatuoti, kad bendras choro skambesys buvo geras; pirmo veiksmo nelengvas pabaigos choras skambėjo patenkinamai, o trečio veiksmo dinamiškieji kareivių chorai visai gerai.
Operos moterų choras nuo rudens turi pastovią chormeisterę — žinomą mergaičių ansamblio dirigentę Alice Stephens. Moterų vienuolių choras praskambėjo švariai ir išlygintai, nors šioje operoje jo vaidmuo itin mažas. Platesnis naujos vadovės įnašo parodymas priklausys dar ateičiai.

Palyginant tris "Trubadūro" spek. taklius, galima pastebėti, kad premjeroje, kaip paprastai, buvo jaučiama tam tikro susivaržymo; antrasis spektaklis buvo bene geriausias; trečiame pirmoje pusėje buvo bene perdaug pasitikėjimo savim, iš ko atsirado keletas nelauktų "liapsusų" (jie netrukdė įspūdžiui). Antroje dalyje pasitempta — ir sklandumas sugrįžo.
Ir šiemet trys pagrindines rolės: Leonora (D. Stankaitytė), Manrico (St. Baras) ir grovas di Luna (A. Brazis) ėjo be dublerių; susirgus bent vienam iš jų, padėtis būtų buvusi daugiau negu komplikuota. Teko patirti, kad šiemet buvo daroma nuoširdžių pastangų gauti pavaduotojų. Leonoros rolei pagrindinė atlikėja turėjo būti mūsų žymioji dainininkė Prudencija Bičkienė, atsisakiusi dėl ligos, jau artėjant spektakliui. Manrico rolei vienam spektakliui kviečiamas latvis tenoras V. Šalna šį kartą atsisakė. Grovo di Luna rolei kviečiamas jaunas baritonas Leonas Sodeika irgi neišdrįsęs apsiimti. Kodėl ? Apdovanotas gražiu balsu, muzikalus, išbuvęs vieną sezoną Lyric Opera chore, jis tikrai būtų tikęs šiai rolei.
Drąsa laimėjo ir šį kartą: sveikata tarnavo visiems trims svarbiesiems solistams per visus tris spektaklius.

Iš vokalinio taško stipriausią ir už-baigčiausią įspūdį davė Danutė Stan. kaitytė, pakliuvusi į vienintelę svarbiausios Leonoros rolės atlikėją. Ši partija daug reikalauja iš dainininkės; D. Stankaitytės Leonora buvo puikiai paruošta muzikališkai ir vo-kališkai. Studijos pas A. Dičiūtę bus davusios jaunai solistei toli pažengusį balso valdymą, kuris skamba lygiai per visus registrus, nebijodamas nei "piano", nei "forte" augštose gaidose, o taip pat išlaikydamas natūralų skambumą žemutiniame registre. Jos balsas yra skambus, švelnus ir šviesaus tembro dramatinis sopranas. D. Stankaitytė sistemingai ir organiškai bręsta ir auga. Jai reikės, žinoma, dirbti ir toliau. Dar pasitaiko (retai) viena kita nevisai išlyginta gaida; dikcija iš viso nėra jos stiprioji pusė; kiek aiškesnė rečitatyvuos, dar taisytina arijose. Premjeros spektaklio pirmoje pusėje buvo jaučiama tam tikro susivaržymo; pirmo paveikslo arijos koloratūriniai epizodai nevisai aiškiai išėjo. Antram spektaklyje D. Stankaitytė buvo geresnėje formoje; ypač žavėtinai praskambėjo sunki paskutiniojo veiksmo arija su švelniomis ir laisvomis augš-tomis gaidomis.
Vaidybiškai D. Stankaitytė dar gerokai primityvi, tačiau šį kartą buvo matyti gražių plėtotės pradų; ji kai kur surado natūralių žestų ir išraiškių kūno padėčių; sceninė išvaizda buvo graži. Leonoros tipas duotas gal kiek rimtesnis ir vyresnis, negu įprasta, bet įtikinantis. Reguliarios vaidybos technikos pamokos, atrodo, galėtų D. Stankaitytei greit ir "nrendžiamai padėti. Sceniniai silpnumai buvo su kaupu padengti puikaus dainavimo ir netrukdė visumos įspūdžio, kuris buvo stiprus ir publikos tinkamai įvertintas.

Šių metų staigmena buvo Alės Kalvaitytės pasirodymas senos čigonės Azúcenos rolėje, ši mūsų ryški dainininkė, atvykus į šį kraštą, buvo gerokai nutolus nuo dainavimo. Kauno teatre Azucena buvo viena iš jos stiprių rolių. Nepavykus susitarti su kita dar stiprioje formoje tebesančia mūsų operos veterane — A. Dičiūte, A. Kalvaitytė buvo prikalbinta atgaivinti savo operinę karjerą. Ji nustebino publiką nepaprastu vaidybiniu ryškumu ir dar visai gražiai išsilaikiusiu tamsaus tembro mezzo sopranu; ji sukūrė puikų, demoniško ryškumo pilną senos čigonės vaizdą. Premjeros spektaklio pradžioje buvo jaučiama tam tikro vokališko susilaikymo, taupant balsą atsakingai rolei; vėliau tai dingo, sėkmingai nugalint ir visas augštas gaidas. A. Kalvaitytės pasirodymas dvelkė profesi-jonalizmu ir kontrastavo su daugiau ar mažiau mėgėjiška kai kurių kitų solistų ir choristų laikysena scenoje. A. Kalvaitytės sukurtoje rolėje nebuvo tuščių vietų nei muzikiniu, nei sceniniu požiūriu, užpildant pauzas nebylia vaidyba ar viso kūno išraiška. Šalia įgimto vaidybinio talento Kalvaitytės pasirodyme jautei geros režisūros vaisius, kuri Kauno teatre stovėjo augštai. A. Kalvaitytei taip ryškiai apie save priminus, linkėtina, kad jos ir toliau neužmirštų mūsų koncertų rengėjai.

Antrame spektaklyje Azúcenos rolėje išgirdome mūsų pasižymėjusią dainininkę Aldoną Stempužienę. Išeinant iš jos sukurtos pernykštės Carmen ir iš jos gausių koncertinių pasirodymų, gavosi įspūdis, kad ir operoje jos stipriausioji pusė būtų ramesnės, lyrinės, gražios išvaizdos reikalaujančios rolės. Šiemet pasirodymas gan dramatiškoje, kartu ir melancholiškai metodiškoje Azúcenos rolėje šiuo klausimu nedavė aiškaus atsakymo. Reikia tačiau pripažinti, kad nors ir susidūrusi su stipria konkurencija, A. Stempužienę save pilnai atlaikė. Ir jos Azucena buvo ryški, charakteringa, profesiniu polėkiu sceniškai sukurta, šioj rolėj ji nebenau-jokė: jau dainavo Azucena develando amerikiečių pastatymuose. Vo-kališkai ji neturėjo sunkumų, tačiau gal dėl reikalo pritaikyti dramatinei ekspresijai jos labiau lyrinio charakterio balsą pasijuto tam tikras dvilypumas tarp sopraniškai skambančių augštų gaidų ir tarp tamsaus, kartais nevisai natūralaus žemutinio registro. Tikėkimės, kad tai tik laikinas reiškinys ir kad A. Stempužienę greit atgaus savo ankstyvesnį balso skalės išlyginimą.

Stasys Baranauskas-Baras praturtino repertuarą nauja Manrico role; su itališku tekstu jam ji galės praversti ir pas amerikiečius. St. Baro balsas buvo pilname stiprume; scenoj laikymasis drąsesnis. Vaidyboje buvo gerų mementų, nors nelemtas nepatyrusių aktorių klausimas "Kur dėti rankas" nevisur buvo išspręstas. Trečio veiksmo mizanscena su Leonora buvo kiek savotiškai sutvarkyta (ar nesutvarkyta): atrodė, kad Manrico išpažįsta savo meilę ne tiek Leonorai, kiek dirigentui. Kaip tai natūralu, tam tikro susivaržymo būta premjeros spektaklio pradžioje; antrasis buvo bene geriausias. Nepaisant kai kurių vaidybinių silpnumų, ir šis St. Baro pasirodymas neprieštaravo nuomonei, kad jo duomenys tinka operinei karjerai.

St. Baro nepaprasta vokalinė medžiaga yra žinoma. Ko jam trūksta: pilno vokalinio ir muzikalinio atbaig-tumo; tai pasiekus, jam galėtų prašvisti platūs horizontai; Čikagos "Tribūne" konkurso laimėjimu praverti karjeros vartai galėtų plačiai atsidaryti. Prieš keletą metų, jam sugrįžus iš Italijos, atrodė, kad jis stovi ant tokios karjeros slenksčio. Tolimesnė jo plėtotė Čikagos sąlygomis to neberodo, gal net priešingai. Ekstensyviai žiūrint, jis auga, išmokdamas naujų operos rolių, praturtindamas savo koncertinį repertuarą vienu kitu numeriu. Intensyviai žiūrint, jo šių metų atlikimas rodo greičiau regreso, negu progreso žymių. Manrico rolė praskambėjo itin smarkiai, bet neišlygintai. Šalia gražaus "bei canto" momentų gausokai pasitaikė ir nemaloniai forsuotų bei neišlyginto skambesio gaidų. Tai rado atgarsio ir jo gausių gerbėjų tarpe "Trubadūro" besiklausančioje publikoje.

Gal tai tik laikini reiškiniai; tačiau pastačius geriausius subrendusio amžiaus metus gretimai su vis dar nesubrendusiu ir nesubręstančiu dainavimo menu, tenka kiek pesimistiškai nusiteikti.
Mūsų emigraciniame, siaurai nacionaliniame akiratyje, St. Baras pasilieka, žinoma, mūsų dainininkų didysis.
Algirdo Brazio vardas, kaip dainininko, yra pakankamai nusistojęs. Buvęs Metropolitan operos solistas pasirodė grovo di Luna rolėje tvirtai. Galime tarti, kad buvo tai bene stipriausiai ir užbaigčiausiai pateiktas vaizdas jo lietuviškos operos karjeroje. Didžioje antro veiksmo arijoje būta gražios kantilenos. Apžvelgę jo vokališko pasirodymo visumą, konstatuokime, kad kai kur buvo kiek forsuotų augštų gaidų. Kodėl ? Juk A. Brazio balsas ir be forsavimo skamba!

Kultūringą įspūdį padarė Jonas Vaznelis sargybos viršininko Ferrando rolėje. Pagal Kauno atsiminimus mes pripratome prie kiek judresnio, gyvesnio Ferrando. J. Vaznelio duotas seno, iškilmingo ir tauraus riterio vaizdas buvo tačiau pilnai įtikinantis. Muzikinis pasiruošimas buvo tvirtas; jo malonaus lyrinio tembro bosas gavo užtenkamai pasireikšti. Kiek blankesnis, bet irgi gerai pasiruošęs buvo V. Liorentas, atlikęs Ferrando rolę trečiame spektaklyje.

Mažesnėje Leonoros draugės Inez rolėje pasirodė Kristina Bartulienė ir Nerija Linkevičiūtė. Abi pakankamai stiprios vokališkai; Bartulienė labai išprusus sceniškai, Linkevičiūtė labiau debiutantiška, bet su gerais galimumais.
Smulkesnėse rolėse: Julius Savri-mavičius (riteris Ruiz; kiek didesnė rolė tenorui), parodęs neblogą, nors ne per stiprų lyrinį tenorą. Grynai epizodiniai čigono ir pasiuntinio vaidmenys buvo atlikti Br. Mačiukevičiaus ir V. Momkaus.

Kai kuriems iš mūsų "jaunųjų" operos solistų vaidyboj beveik neprogresuojant, o kitiems parodžius profesinių aktoriškų sugebėjimų, šį kartą meno mėgėjų tarpe, o taip pat ir pasirodžiusiose recenzijose buvo daugiau diskutuojamas operos vaidybos klausimas. Ta proga tebūnie leista pareikšti keletą minčių.

Operinė vaidyba, kaip atskiras menas, yra labiau rusų teatrų padarinys. Tai įvyko gal iš viso dėl augštos teatrinės kultūros Rusijoje, o gal dėl to, kad garsiosios rusų tautinės operos, ypač Musorgskio "Borisas Godu-novas" yra nors ir stipriai modifikuotas, bet vis dėlto aiškus vagnerinės "muzikinės dramos" atgarsys, kur muzika yra pritaikyta, kartais net do. minuojama dramos veiksmo. Ir Wag-nerj nemėgusio Čaikovskio operos irgi turi aiškių muzikinės dramos elementų. Operinės vaidybos menui pasauliniu mastu lemtinga buvo genialaus rusų boso Feodoro Šaliapino asmenybė, kuris, kaip buvo sakoma, atėmus jam balsą, būtų padaręs nemažesnę karjerą kaip aktorius.

Italų senoviškesnės operos savo esme yra labiau statinės, paremtos dainininko pasirodymu, kuriam puošnios dekoracijos ir gausūs chorai sudarė tik foną. Užtat italų operose vaidyba buvo laikoma antraeiliu dalyku, paliktu atskiro solisto iniciatyvai. F. šaliapinas savo meteoriniu pasirodymu paveikė visą Vakarų pasaulį, šiuo metu ir italų Scala daug daugiau dėmesio kreipia į vaidybą, tačiau tendencija padaryti iš operos ne tik muzikinį, bet ir savyje atbaigtą dramatinį spektaklį italams iš esmės yra svetima.

Operines vaidybos problemos yra esmėje tos pačios, kaip ir dramatinės, tačiau turi savo specifinių aspektų. Operoje "užpildomieji tarpai" yra žymiai didesni; jie dažnai sudaro net patį pagrindą. Pačiam solistui dainuojant reikia mokėti sujungti vaidybą tiek su tekstu, tiek su muzika; kitam dainuojant reikia visa savo kūno poza, ar vienu kitu taupiu mostu išreikšti ir palaikyti dramatinį momentą.

Muziką ir operą jaučiąs dramos aktorius, režisuodamas, gali nesunkiai prisitaikyti prie operos reikalavimų, tačiau patyręs operinis vaidintojas čia būtų naudingesnis. Tokį mes turėtume V. Baltrušaičio asmenyje, su ypatingu talentu režisuojant pritaikyti nurodymus kiekvieno solisto prigimčiai. Gal tokių galima būtų rasti senesnes kartos musų operos veteranų tarpe. Sunku švaistytis patarimais, nežinant visų darbo ir asmeniškų aplinkybių. Paminėkime tik, kad Čikagoje turime A. Dičiūtę, kurios viena iš pedagoginių specialybių yra kaip tik operine vaidyba; turim kadaise talentingą vaidintoją A. Kutkų ir jo žmoną J. Vencevičaitę, sukūrusią Kauno scenoje keletą ryškių ne vien vokalinių, bet ir vaidy-vinių vaizdų (čia ypač prisimena Marta Eugen d'Alberto operoje "Pakalnėj"). Pagaliau neužmirškime šiemet taip ryškiai vaidinusios A. Kalvaitytės. Gal kas nors iš jų galėtų būti naudingas mūsų operas bestatant, ypač padedant išspręsti nelemtą klausimą "kur dėti rankas", ar "ką daryti su savo kūnu" mūsų čia Amerikoje karjerą pradedantiems operos solistams ?

Mūsų lietuviška opera vaidybos srityje stovi tarp dviejų frontų. Iš vienos pusės visai Čikagai šviečia Lyric Opera pavyzdys, šis ištaigingas teatras solistų ir dirigentų sudėtim ir savo visa dvasia remiasi Milano Scala, kur vaidyba nors ir pakilusi, bet pasilieka antraeiliu elementu, užleidžiant pirmavimą išimtinio lygio vokaliniam pradui.Iš antros pusės visi, kas atsimena Kauno operą, daugelyje vietų turi labai ryškių vaidybinių įspūdžių ir yra linkę gal ir perdaug kritikuoti mūsų lietuviškos operos solistų vaidybinius silpnumus (šioje srityje girdėti priekaištų ir kai kuriems Lyric Opera solistams).

Šio straipsnio autorius irgi gerai prisimena Kauno operą. Vis dėlto jis yra nuomones, kad "Trubadūro" spektakliuose vaidybos mėgėjiškumai netrukdė bendram nuotaikingam įspūdžiui. Tačiau ateičiai reikėtų mūsų operos sambūriui jieškoti kelių padėti solistams progresuoti vaidyboje.

Vykdant tokį didelį uždavinį, kaip keliolikos tūkstančių dolerių biudžeto operos pastatymą, šio krašto sąlygomis reikalinga sutelkti visas jėgas propagandai. Prieš pat spektaklius ir ju metu mūsų spaudoje skaitėme, kad mūsų operos sambūris ar tai muzikų unijos, ar tai amerikiečių muzi-kininkų klasifikuojamas kaip "antrasis po Lyric Opera". Mūsų visuomenės reakcija buvo mišri; daugumas didžiavosi tuo, tačiau kai kas piktinosi dėl "tuščių pagyrų".

Palyginimas su Lyric Opera, kur trumpam sezonui kviečiami garsiausi pasaulio dainininkai, diriguojant išgarsėjusiems dirigentams, kur vien j chorą yra suplaukusi jaunųjų Čikagos dainininkų (bent sopranų) atranka — yra pavojingas ir tikrai gali vesti prie "tuščio išdidumo". Tačiau klasifikacija mūsų operos, kaipo antrosios po "Lyric Opera", vis dėlto turi tam tikro pagrindo. Tai nėra del to, kad šis kraštas, valstybei meno įstaigų neremiant, yra neturtingas operomis. Palinkimas gi prie dainavimo, o taip pat prie operos yra itin čia stiprus. Kiekviename mieste yra gausu daugiau ar mažiau "vertingų" ar "ubagiškų" operos studijų, kurios kasmet įvykdo po vieną ar keletą operos pastatymų. Apžvelgiant šios rūšies veiklą Čikagoje, atrodo, kad tik kasmet lenkų vykdomi tradiciniai St. Moniuškos "Hal-kos" pastatymai gali nustelbti mūsų operą: kai kas iš lietuvių yra matęs "Halką" išparduotoje Čikagos operos rūmų salėje, su pilnu orkestru, su iš Varšuvos parsikviestais solistais ir turtingu baletu. Įdomu, kad titulia-rinę Halkos rolę jau iš seno dainavo ir dar dabar kartais dainuoja mūsų solistė, Amerikos lietuvaitė Barbara Darlys.

Visos kitos operos "kompanijos" ar "studijos" pastato operas su pripuolamu, tam kartui susirinkusiu solistų sąstatu ir taip pat pripuolamu, iš mėgėjų išmokytu (norinčių netrūksta) ar iš specialistu pasamdytu choru ar choreliu. Tų pastatymų lygis užtat yra labai nevienodas; net ir rimto lygio studijoje jis gali svyruoti tarp vos patenkinamo ir visai gero. Opera įstengiama pastatyti vos vieną kartą.

Nėra nei vienos operos sambūrio Čikagoje, kuris turėtų pastovų chorą, pastovų solistų branduolį ir kuris įstengtų kasmet pastatyti po operą, samdant apie 30 žmonių orkestrą, darant 2-3 orkestrines repeticijas ir pravedant po tris tos operos spektaklius su išparduota sale. Ta prasme mūsų operos sambūris išsiskiria iš kitų Čikagos operinių "kompanijų" ir stovi kažkur tarp jų ir tarp Lyric Opera koloso. Kaip tą "kažkur" suprasti ir kaip tą atstumą padalinti — tai peržengia šio straipsnio autoriaus kompetenciją. Bet, kaip matome, lietuvių palinkimas prie operos tikrai yra "viršnorminis" ir mūsų "siaurai-nacionalinis" sambūris veikia šio krašto sąlygomis tikrai stebinančiu mastu.

Del ateinančio sezono planų skaitėme dirigento ir meno vadovo A. Ku-čiūno pareiškimą spaudoje, kad naujas pastatymas "turėtų būti" K. Banaičio "Kastytis ir Jūratė". Atrodo, kad šis pareiškimas padarytas propagandiniais sumetimas ir atvaizduoja gražius principinius pageidavimus, pačiam pareiškėjui žinant apie jų ne-jvykdomumą. Kol kas K.V. Banaičio opera egzistuoja tik klavyro forma; ji nėra orkestruota ir nežinia, kada bus orkestruota. Autoriaus dėmesys, pačią muziką baigus kurti, atrodo, yra nukreiptas į klavyro išleidimą; tam reikalui remti Čikagos lietuvių operos yra sudarytas fondas. Klavyro leidimas gali užtrukti ilgai ir kainuoti brangiai. Orkestruoti per vasa, rą keleto veiksmų operą galėtų tik patyręs augšto ir greito darbingumo kompozitorius, kokiu buvo pvz. velionis J. Karnavičius, galėjęs paruošti kasdien po keliolika puslapių gražiai parašytos partitūros (tiesa, miegodamas tik po porą valandų per parą). Pažįstant prof. K.V. Banaitį ir žinant jo silpną sveikatą, atrodo, kad operos orkestravimas užtruks bent keletą metų. Taip kad dėl kitų metų sezono kursuoją gandai apie projektuojamus "Pajacus" ir "Cavalleria Rusticana" bus greičiausiai artimesni tikrovei.

K.V. Banaitis yra vienas mūsų stambiausių kompozitorių. Jo operos pastatymas būtų nepaprastas mūsų muzikos gyvenimo įvykis. Mūsų operos sambūris, nugalėjęs keturias svetimas operas, neabejotinai sėkmingai nugalėtų ir kiek naujesnio stiliaus K.V. Banaičio kūrinį. Tai pareikalautų darbo ir lėšų, tačiau jų niekas negailėtų. Deja, be gatavos partitūros, tokio pastatymo mes negalime nei tuojau laukti, nei projektuoti. Už brangius pinigus gražiai išleistas operos klavyras to irgi nė kiek nepriartins. Bet . .. tikėkimės, kad už keleto metų tikrai nauja mūsų operos sambūrio premjera ne "turėtų būti", bet "tikrai bus" K. V. Banaičio "Kastytis ir Jūratė" — vienintelė emigracijoje gimusi mūsų žymaus kompozitoriaus opera!

Baigiant tektų paminėti vieną nemuzikinę ir neesminę šio pastatymo smulkmeną, kuri tačiau rado gan gyvo ir nepalankaus atgarsio mūsų visuomenėje.
Premjerai pasibaigus ir publikai ovacijas keliant, buvo laukiama pas mus įprasto gėlių įteikimo scenoje. Publikos nustebimui, to nesusilaukta. Gėlių buvo daug, jos buvusios sukrautos ant stalo už scenos; jas išnešti scenon, esą, buve neleista dirigento A. Kučiūno iniciatyva. Argumentas buvęs: taip nedaroma Metropolitan ar Lyric Opera teatruose ir tai gali atrodyti keista Lyric Opera vadovaujančio personalo nariams, kurių keletas buvo atsilankę į premjerą (jų buvo matyti ir antrame sekmadienio popiečio spektaklyje. A. Ku-čiūnas yra Lyric Opera tarnautojas).

Šiuo klausimu galima rasti stiprių priešingų argumentų. Mūsų operos spektakliai savo rimtu lygiu ir relia. tyviu pastatymo turtingumu gali imponuoti (ir tikrai imponuoja) amerikiečiams operininkams. Tačiau tas faktas, kad operos eina lietuvių kalba, kad jose dainuoja tik lietuviai ir orientuojamasi vien į lietuvių klausytojus, visvien pastato mūsų operą į įdomaus, sėkmingo, bet siaurai nacionalinio reiškinio rėmus. Jei jau gėdytis mūsų papročių ir lygiuotis į amerikiečius, tai daug esmingiau būtų .. . atsisakyti nuo lietuvių kalbos ir dainuoti operas originalo kalba, o dainininkus rinkti iš visos Čikagos konkurso keliu. Kadangi šiuo keliu visvien nebus einama (tai reikštų mūsų sambūriui savižudybes aktą), tai ar ne gražiau būtų pasilikti ištikimiems savo krašto tradicijoms tiek lietuvių kalbos spektakliuose, tiek ir gėlių išnešimo į sceną ar kitų galimų smulkmenų atžvilgiu?

Pagerbus, pakritikavus ir pagyrus solistus bei meno vadovus, negalima užmiršti to didelio pasiryžimo, kurį ir šiemet parode visi eiliniai sambūrio nariai: choristai bei choristės; be jų ištvermes nei ankstyvesni pastatymai, nei šių metų "Trubadūrą"," nebūtų įvykę. Nors pasaulinio repertuaro operos pastatymas lietuvių kalba ir nesudaro tiesioginio įnašo j lietuvių kultūrą, tačiau susibūrimas į bendrą darbą su gražiais, net nutautėjusiems lietuviams imponuojančiais rezultatais sudaro ir nemažą mūsų tautiškumo išlaikymo veiksnį.
Tiek visam lietuvių išeivių operos sambūriui, tiek ir jo valdybai su V. Radžium priešakyje galime linkėti to. limesnio pasiryžimo ir tolimesnio sėkmingo darbo.
Vladas Jakubėnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai